Klausimas: Kas tai yra – Šviesos kelias ir kančių kelias? Kam skirtos šios kančios – egoizmui?
Atsakymas: Be abejo, mes jaučiame kančias savo nore mėgautis. Bet ir nore duoti galima jausti kančią. Viskas priklauso nuo to, kaip tu tą kančią supranti.
Įsivaizduok, kad aš radau kabalą, įsijungiau į grupę, ilgai mokiausi. Ir staiga loterijoje išlošiau keletą milijonų!
Dabar mano gyvenimas pasikeitė. Kaip tu manai, tai – Šviesos kelias, ar kančių?
Aš tai galiu pavadinti kančių keliu, nes mane supainiojo tais pinigais, ir aš nežinau, ką su jais daryti. Anksčiau mano galva buvo užimta kabala, o dabar reikia galvoti apie pinigus, juk tai tokia didžiulė suma: kur juos investuoti, kad nenuvertėtų, ir kaip juos protingai panaudoti.
Išeina, kad tai kančių kelias. Juk vietoj to, kad ramiai judėčiau į priekį paprastu, tiesiu keliu, mane dabar nusiuntė aplink daryti didelę kilpą, ir, ar aš to noriu, ar ne, esu priverstas užsiiminėti materialiais dalykais, švaistydamas savo laiką ir užkimšdamas galvą šitomis mintimis. Aš negaliu iš to ištrūkti ir tai didžiulė problema – tai tikra kančia noro duoti, dvasinio tikslo atžvilgiu.
O noro mėgautis požiūriu tu turėtum sakyti, kad tai Šviesos kelias, kad gavai apdovanojimą už tokį teisingą darbą! Tu galvoji, kad tai palaiminimas, atsiųstas tau iš aukščiau.
Taigi, viskas priklauso nuo to, ant kokių svarstyklių visa tai sveri, – iš ko pasirinkai gauti malonumą.

Iš 2011 m. vasario mėn. 18 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Diena prasideda vakare

Kam laukti smūgių?

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Įvairių tautų šventės, kaip įprasta, rengiamos kokio nors istorinio įvykio, vykusio šiame pasaulyje, garbei.
Kadangi Izraelio tauta kadaise atsiskyrė nuo kitų tautų dėl ypatingos misijos – kad ištaisytų savo žmogiškąją prigimtį, o po to į ištaisymą atvestų visą žmoniją – tai ir jos šventės turi ypatingą, su šituo susijusią prasmę.
Istorija, aprašyta „Ester ritinėlyje“ (Megilat Ester) (apie Mordechajų, karalių Achašverošą, princesę Ester, išgelbėjusią nuo mirties žydus, kuriuos sugalvojo pražudyti piktasis Hamanas) ir yra skirta Purimo šventei, ji būtent ir paaiškina, kaip pasiekti šio tikslo. Todėl parašyta, kad ateityje visos šventės, išskyrus Purimą, atšaukiamos, nes jos metu šitoje pakopoje šviečia pati didžiausia Šviesa, apimanti visas ankstesnes pakopas.
Visos Izraelio tautos šventės simbolizuoja ypatingas būsenas dvasinių pakopų laiptuose, kuriais kylame iš šio pasaulio į Begalybės pasaulį, įgydami vis didesnį panašumą į Kūrėją duodant, mylint, tarpusavyje jungiantis.
Todėl kiekviena aukštesnė pakopa apima žemesnes pakopas kaip ją sudarančias. Purimas kaip pati aukščiausia pakopa, suprantama, apima visas ankstesnes, smulkesnes pakopas, kurios anuliuojamos jos atžvilgiu ir į ją įeina. Galų gale, išskyrus Purimą, nebeliks jokios kitos šventės.
Kaip ateinama į šią šventę? Visas mūsų „darbas“ grįstas maldos (MAN) iškėlimu dėl vienybės ir tarpusavio meilės, kurią stengiamės pasiekti – juk ji skirta atskyrimo taisymui. Iš pradžių turime susijungti pakopoje „davimas dėl davimo“, kuri reiškia Mordechajaus savybę.
Kai jau ateiname iki „karališkųjų vartų“ (kaip pasakojama apie Mordechajų, sėdintį karaliaus vartuose), tai ten sutinkame savąjį Hamaną – mums atsiskleidžiantį milžinišką, siaubingą egoistinį norą. Tada reikia jį ištaisyti ir į jo kelim gauti Šviesą su Mordechajaus ketinimu „dėl davimo“. Taip gaunama Mordechajaus Šviesa į Hamano kelim ir pasiekiama Išsitaisymo pabaiga (Gmar Tikun).
Mums reikia iš savosios prigimties, savojo egoistinio noro pasiimti jėgą, „dvasinį indą“ ir prie šių norų pridėti ketinimą „dėl davimo“, kad šis pradėtų mus valdyti, „apžergti jį per viršų“, kaip kad Mordechajus „išjojantis viršuje ant žirgo“.

Iš 2011 m. kovo 20 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesioji Purimo šventė

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Kiekviena kita būsena gimsta tik su sąlyga, kad ankstesnioji būsena visiškai „išsisėmė“.
Pasėtas į žemę grūdas turi visiškai supūti, idant iš jo ankstesnės būsenos, kuri jaučiama kaip nereikalinga ir nenaudinga, gimtų nauja pakopa.
Todėl apie Purimo šventę parašyta, kad Zeir Anpin miega ir dėl to Malchut pasineria į tamsą ir tik iš šios tamsos būsenos galima pasiekti pačią didžiausią Šviesą, būseną, kuri vadinasi Purimu ir atitinka Galutinį Išsitaisymą.
Jeigu Zeir Anpin nepraleidžia Šviesos į Malchut, tuomet jaučiamės esą ištremti, negalime įsijungti į Malchut ir susivienyti.
Tačiau kančios ir tamsa priverčia mus reikalauti iš Zeir Anpino jėgų susijungti, kad galėtume įsijungti į Malchut, į vieną bendrąją sielą.
Taip pagimdome kitą savo pakopą.
Kibirkštis, kurią gauname savo vidinio darbo pradžiai – tai ta pati šventa, mažoji žvakė, kurią kiekvienas turime savyje surasti.
Kai galėsime šią kibirkštį įžiebti, tuomet pradėsime taisyti savo pagrindinį egoistinį norą ir iš jo ruošti alyvą žibalinei lempai.
„Chanuka“ (iš žodžio „chanu-ko“ – „sustojome čia“) – tai tik trumpas atokvėpis kelionės viduryje, tarp vidinių būsenų, kurios vadinasi Jom Kipur (Roš Ha Šana, kelionės pradžia) ir Purimo (galutinio ištaisymo).
Chanukos metu uždegdami žvakę virš noro mėgautis ištaisome tik duodančiuosius kelim. O kai ateiname į Purimo šventę, tai naudojame būtent patį norą. Todėl Purimo šventės simbolis – tai jau ne žvakė, deganti virš alyvos–noro, o vynas, pripildanti norą Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Šviesioji Purimo šventė

Klausimas: Kas yra „supanti Šviesa“, kurią stengiamės pritraukti?
Atsakymas: Šviesa – tai pasaulių sistemoje egzistuojanti Aukščiausioji jėga − Viena, Vieninga, Vienintelė. Be Jos yra tiktai noras, kuris atsiveria mums gaunantiesiems, tačiau pasinaudoję Šviesos jėga galime jį pakeisti į davimą.
Be Šviesos (Kūrėjo) ir noro daugiau nieko nėra – tiesiog norėdami duoti tikslesnį apibrėžimą Šviesą vadiname įvairiais vardais: supanti Šviesa, vidinė Šviesa, „į šaltinį grąžinanti Šviesa“.
Supanti Šviesa veikia mane, jeigu siekiu kitos savo formos. Nors tiksliai ir nežinau, kokia ji, bet skaitau apie ją knygoje, kur aprašyti visokie parcufim, pasauliai, sfiros. Taip išreiškiu savo norą pakilti tenai ir pažinti, ir todėl pritraukiu būseną, kurią noriu pasiekti. Ji ima mane veikti tiek, kiek jos siekiu.
Aš „atveriu“ save ir tampu jautresnis šiam poveikiui − tai aukštesnei būsenai, kurią turiu pasiekti. Paprasčiausiai spartinu savo vystymąsi, prie natūralios įgimtos vystančios jėgos pridėdamas truputį savojo noro.
O šį papildomą norą gaunu iš aplinkos. Taip įgyvendinu savo laisvą pasirinkimą ir iš aplinkos gaunu pojūtį, kad svarbu siekti aukštesnės būsenos. Būti joje – reiškia būti stipriau susietam su kitais, labiau anuliuoti save, daugiau duoti.
Šį įkvėpimą gaunu iš grupės – su juo ateinu mokytis ir veržiuosi į būsimą, „labiau duodančią“ formą. Tuomet iš ten Šviesa pradeda mane veikti – juk jos prigimtis tokia pati, kokios siekiu. Mano ir Šviesos noras vienas, turime vieną tendenciją, todėl esame artimi pagal savybių panašumo dėsnį.
Aš pats neturėjau jokio noro duoti, dvasiškai tobulėti („0“). Bet kreipiuosi į grupę, imu iš jų „10 kg“ noro judėti davimo link, sujungiu tarpusavyje („0+10=10“) ir su juo ateinu mokytis. Aukštesnę būseną noriu pasiekti su „10 kg” jėga. Ir mano panašumas į Šviesą matuojamas „10 kg“ jėga – tokiu pat mastu Šviesa veikia mano norą, darydama jį panašų į save.
Tai ta pati Šviesa, kuri pripildo mano aukštesniąją (jau esančią) būseną. Kai siekiu šios būsenos, ji pradeda man šviesti. Kol kas ji vadinasi „supanti“ Šviesa, nes visų pirma turi ištaisyti mane, o jau po to „įsikūnyti“ manyje. Ji veikia dviem etapais – atlieka du veiksmus.
Fizikoje egzistuoja tie patys reiškiniai: jeigu artėju prie magneto, tai patenku į jo traukos, veikimo lauką. Netgi mes su jumis veikiame vieni kitus – aplink kiekvieną yra kažkoks laukas. Nėra fizinio kūno, netgi akmens, kuris nebūtų apsuptas lauko.
Visa veikia pagal tą patį principą. Ir tas artimiausias laukas (kita tavo būsena), kurio sieki, ima tave veikti. Aplinkui yra daugybė laukų, kuriems tu nepriklausai, į juos nesiverži ir nieko apie juos nežinai. Kai vėliau atskleisi dvasinį pasaulį, pamatysi, kiek ten visko vyksta ir kiek įvairiausių matavimų jame yra.

Iš 2011 vasario 15 d.pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tolimųjų namų Šviesa

Universali Šviesos energija

Ten, kur trokšta širdis…

Radęs teisingą aplinką žmogus yra pasirengęs nusilenkti jai, priimti viską, ką jam sakys. Iš pradžių jis visur mato didybę: mokytojo, mokymosi, bičiulių atžvilgiu.
Tačiau praėjus tam tikram laikotarpiui, jis ima priprasti. Jam suteikia galimybę įsilieti į aplinką, ir tada prasideda riedėjimas žemyn: „Viskas gerai, aš su savo kompanija, kaip ir anksčiau. Esu užsiėmęs“.
Tuo pačiu žmogus išbraukia save ir darda žemyn. Dėl savo kvailumo ir išdidumo jis nesupranta: dabar jam leidžiama priartėti, kad jis savo akyse aukštintų aplinką. Ji jam turi tapti dar didesnė nei iš pradžių.
Tačiau žmogus pagal savo prigimtį žvelgia į pasaulį per materialiąją prizmę. Bičiulius jau pažįsta ir jie ne tokie dideli kaip anksčiau, kada jis tarp jų jausdavosi esąs kuklus svečias. Mokymosi medžiaga susisieja, o ir mokytojas praranda ankstesnį aukštį.
Taip auga egoizmas, kad suteiktų žmogui galimybę kaskart iš naujo aukštinti aplinką. Tačiau šios „tinkamos pagalbos“ žmogus neišnaudoja, kad kiltų, o palieka ją sau apačioje. Ir galiausiai užuot kilęs leidžiasi.
Taip nusipelnę pakilti ir atskleisti Kūrėją žmonės, nesuspėję įžengti į aplinką, iš karto ima leistis, niekina gautas priemones. Jau kitą dieną jie žvelgia į aplinką ne taip, kaip vakar. Mokytojas, grupė ir knygos jų akyse praranda vertingumą, nors ir skirtingu tempu.
O todėl mano darbas – nepaliaujamai kelti aplinkos − mokytojo, knygų ir grupės − svarbą. Visąlaik kilti. Ne todėl, kad kažkam reikalingas mano pripažinimas – tiesiog kitaip aš nesuvoksiu Kūrėjo didingumo.
Aplinka nekuria iš savęs kažko ypatingo, ir todėl labai sudėtinga vertinti bičiulius. Mokytojas taip pat neatrodo didis žmogus. Kabalistinėse grupėse visada buvo sunku aukštai laikyti aplinką. Ir vis dėlto dabar neturime kitos išeities, privalome padėti savo bičiuliams įsisąmoninti grupės svarbą.
Tai nereiškia, kad turime pūstis ar puikuotis didybe. Čia neįmanoma apsimetinėti, juk Kūrėjas pasislėpęs. Kuo aukščiau pakilęs žmogus, tuo mažiau tai pasireiškia, o Kūrėjas užvis labiausiai pasislėpęs. Toks dvasinis dėsnis.
Ir todėl turime apskritai kelti aplinkos svarbą, kad per ją suvoktume Kūrėjo svarbą. Jeigu šis tikslas iš pat pradžių neliepsnos mumyse, jeigu tiksliai nesukursime schemos: nuo aplinkos didingumo prie Kūrėjo didingumo – tada nieko nepasieksime. Priešingai, atsainumas tik augs.
Šiandien Bnei Baruch organizacija egzistuoja todėl, kad esu aš. Rytoj manęs nebus – ir atsitiks tas pats, kaip ir su Rabašo grupe: pakrikimas į visas puses. Todėl turime aukštinti mūsų aplinkos esmę, jos pagrindą – jos didybę, kylančią iš siekio atskleisti Kūrėjo didybę.
Jeigu tai bus nuolatos svarbu, didinga, ir pripildys kiekvieno širdį ir galvą, jeigu aš priklausau tam, dėl to egzistuoju, su tuo susilieju, jeigu siekiu visuomenės didybės, nes ji mane veda Kūrėjo didybės link, jeigu be perstojo jaučiu tai, jeigu tai mane išjudina, tada, be jokių abejonių, per trumpiausią laiką pasieksime tikslą.

Iš 2011 m. vasario 14 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Išdidumas atskiria nuo Šviesos

Kad pasaulis būtų sukurtas man…

Pirmyn – į tiesą

Klausimas: Kodėl dvasinio pasaulio negalima pasiekti tiesiog savo darbu, natūraliai, o būtina iš pradžių nusivilti, verkti, prašyti Kūrėjo?
Atsakymas: Tau nereikia dirbtinai verkti, tu tiesiog ateini į šią būseną natūraliai, atskleidi ją ir tada tavo vidinis sielvartas vadinasi malda. Be to, nereikalaujama tarti kokius nors žodžius ir atlikti dirbtinus veiksmus. Tiesiog savo darbu pasieksi būseną, kurios jau nebegalėsi kęsti. O tai reiškia, kad pratrūksi malda.
Nereikia siekti jos dirbtinai ir tiesiog rėkti. Reikia sutelkti dėmesį į savo darbą, o šis kreipimasis ateis natūraliai, kaip troškulys. Tu gi negalvoji, kad po tam tikro laiko turėsi panorėti gerti – ateis laikas ir būtinai panorėsi. Jeigu mokaisi ir judi į priekį su grupe, tai kada nors imsi trokšti dvasinės būsenos. Tu būtinai to panorėsi!
Kalbama apie griežtai apibrėžtus veiksmus, pagal nustatytus dėsnius, kurie vystosi pagal tikslią priežasties ir pasekmės grandinę. Pagal savo sielos šaknį eini pirmyn aiškia linija iš savo pradinės būsenos į galutinai ištaisytą būseną. Ši linija jau nusidriekus į tave iš Begalybės pasaulio. Ta pačia linija eini atgal, kalbama tik apie laiko, vystymosi pagreitinimą.
Kad paspartintume šį judėjimą, turime patys jame dalyvauti, susiburti į grupę ir mokydamiesi pritraukti Šviesą. Jeigu tau duotas toks noras – realizuok jį! Nori kuo greičiau atsidurti kitoje pakopoje, tai įsivaizduok ją, pradėk kurti dirbtinai – tarytum tu jau būtum ten. Pritrauk ją sau, kad greičiau ant jos pakiltum.
Iš esmės, kuriame sau tam tikrą aukštesniosios pakopos vaizdą, kitą savo būseną, kuri apibrėžiama taip: 1) esu labiau susijęs su kitais, 2) mūsų ryšį užpildo Šviesa ir mus sujungia.
Tam man reikia susijungti su kitais taip, kaip tai šiandien sugebu, o mus sujungsiančią Šviesą pritrauksiu mokydamasis. Juk mano mokymasis – tai mūsų tarpusavio ryšio formų aukštesnėje pakopoje (labiau ištaisyta forma) tyrinėjimas.
Skaitau apie pasaulio ateitį, apie ištaisytą, nuostabią būseną ir pritraukiu iš ten sau Šviesą bei pats tenai veržiuosi. Tai pati paprasčiausia fizika, čia nėra nieko dirbtino ir įsivaizduojamo.
Bet čia veikia troškimai, o noras – tai jėga. Jeigu savo jėgomis siekiu kokios nors būsenos, tai taip priklausomai nuo mano troškimo pažadinu sau jos spinduliavimą, poveikį.

Iš 2011 m. vasario 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos suvokimo etapai

Ne vien norėti

Dvasinio pasaulio fizikos dėsniai

Klausimas: Ar mano ketinimas priklauso nuo visos aplinkos ketinimo, o visos aplinkos nuo manojo?
Atsakymas: Be jokios abejonės! Knygos „Šamati“ 225 straipsnyje parašyta: „Neįmanoma žmogui pakelti paties savęs ir išsiveržti iš savo rato“.
Todėl norėdamas pakilti jis privalo maitintis iš savo aplinkos ir labai stengtis.
Ir jeigu žmogus pasirenka teisingą aplinką, tai išlošia laiko ir pastangų, nes veržiasi paskui savo gerą aplinką.“
Tai aišku. Jeigu maitinuosi iš aplinkos ir iš jos gaunu viską, idant pakilčiau, tai kiek iš jų gausiu, tiek ir pakilsiu. Negaliu būti aukščiau šio lygmens.
Klausimas: Kaip galiu matyti savo aplinką esant didinga, jeigu nejaučiu, kad mano draugai yra didūs?
Atsakymas: Čia ir yra visa problema. O ką tu laikai didžiu? Tavo pasaulyje nėra nieko didingo. Kitaip tariant, visas pasaulis nėra sukurtas tau. Tokiu atveju kieno padedamas judėsi į priekį? Kūrėjas paslėptas. Aplinka nereikšminga. Tau nėra į ką veržtis, esi vienas visame pasaulyje. Taip tu jautiesi.
Iš esmės, visi taip jaučiasi ir privalo tai pakeisti.

Iš 2011 m. vasario 14 d. pamokos pagal Knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvieną akimirką rinktis aplinką

Svarbu kokybė

Siela: ne tai, ką jūs galvojote

Klausimas: Jeigu neįmanoma suprasti, apie ką kalba kabalistas, neišėjus į dvasinį pasaulį ir nepamačius šaknų, tai kodėl jūs stengiatės paaiškinti mums „aiškiau“?
Atsakymas: Aš stengiuosi pažadinti jumyse norą siekti dvasinio suvokimo ir tada jūs suprasite, apie ką pasakojau.
Baal Sulamas savo straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ rašo:  „Ir tik po to, kai pats pasiekė aukščiausias šaknis, galės žiūrėdamas į jaučiamas mūsų pasaulyje šakas visiškai suprasti kiekvienos šakos ir jos šaknies aukščiausiame pasaulyje tarpusavio santykio kiekybę ir kokybę.
Ir tik po to su savo mokytoju ras bendrą kalbą – „šakų kalbą“, kuria išmintingas kabalistas įstengs jam perduoti visus savo išminties niuansus apie tai, kas vyksta aukštesniuose dvasiniuose pasauliuose…
Bet jeigu mokinys dar nepakankamai protingas ir pats nesupranta tos kalbos, t. y. nesupranta, kokiu būdu šaka nurodo į šaknį, tai akivaizdu, kad jo mokytojas neturi jokios galimybės jam paaiškinti nė vieno šios dvasinės išminties žodžio, nes visiškai neturi su juo bendros kalbos, ir jie kaip nebyliai.“
Kabaloje „negalima“ reiškia „neįmanoma“. Tik mūsų pasaulyje draudžiama ką nors daryti, nes norint galima daryti ir tai, kas uždrausta. Bet taip elgtis galima tik „nusidėjus“ ir žemiau „nuodėmės“. O dvasiniame pasaulyje – jeigu negalima, tai reiškia, kad visiškai neįmanoma atlikti.

Iš 2011 m. vasario14 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Į tiesą – per apgaulę

Nekurk sau dievukų

Nuo žemiško ekrano – prie dvasinio

Klausimas: Ką reiškia pasiruošimas kongresui?
Atsakymas: Kongresas – tai ypatinga būsena, kuri iš žmogaus reikalauja didžiulių pastangų, susitelkimo į vidinį jungimąsi. Atvažiuoji ten, kad įdėtum į bendrą katilą savo vidinį norą susivienyti su kitais.
Tai reikalauja dvasinių pastangų ir tam reikia pasiruošti. Lygiai taip žmogus ruošiasi bet kuriam jam svarbiam įvykiui.
Žinau, kad yra žmonių, kurie po pusę metų rengiasi vestuvėms, į tai įdėdami daug pastangų. O čia mūsų laukia visiškai ypatingos Vestuvės – toks susijungimas tarp mūsų, kur atskleidžiame aukščiausią jėgą, Kūrėją!
Jis ir dabar jau yra tarp mūsų, bet slepiasi. Ir viskas priklauso nuo to, kaip save paruošime, kad atskleistume tarpusavio davimo jėgą – atitinkamai atsiskleis ir Jo davimo jėga, Kūrėjas.
Čia veikia savybių panašumo dėsnis: jeigu susijungiame ir tai kažkuo panašu į Jo davimą, tai tame mūsų davimo inde (kli) atskleisime aukštesniąją Duodančiojo jėgą.
Būtent tam ir ruošiuosi: kiek galėsime susijungti, duoti, tiek galėsime įdėti į tai. Ir tai nebūtinai turi būti matoma iš išorės. Žiūrint į mane paprastai matyti, kad viduje esu įsitempęs labiau nei įprasta, galbūt netgi jaučiuosi šiek kiek sergąs.
Žinome, jog žmogus ateina į grupę ne tam, kad gautų žinių kaip universitete, o tam, kad susijungtų su grupe. Ir lygiai taip pat atvažiuojame į kongresą: visų pirma, kad susijungtume, kad išnaudotume šią galimybę, ir galbūt šįkart „centui prie cento“ susidėjus į didžiulį kapitalą mūsų sąskaitoje, būtent šis kongresas taps tuo paskutiniu lašu, ir mums iškart atsiskleis Kūrėjas.
Tikėkimės, kad tai atsitiks būtent šį sykį! Aš visada ruošiuosi tokiam proveržiui.

Iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos apie vidinį pasirengimą kongresui „WE!“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmyn per kongreso bangas

Kongresui – parengtis numeris vienas!

Kaip pasiruošti kongresui?

Klausimas: Gyvenime būna taip, kad kažkas įžeidžia mane, ir aš jaučiuosi labai užgautas ir pažemintas. Kaip tiksliai analizuoti tokią situaciją?
Atsakymas: Iš dabartinės būsenos negalime apibrėžti teisingo santykio su tikrove. Mes pasiklydę pusiaukelėje tarp dangaus ir žemės. Dar neatskleidžiau Kūrėjo, bet jau ir nesu visiškoje paslėptyje. Įvairiausius išvedžiojimus: citatas, pasisakymus, žinių nuotrupas, priimu kaip atskleidimą, tačiau yra ne taip. Viskas manyje susijaukė.
Todėl „Pratarmėje į Mokymą apie dešimt sfirų“ Baal Sulamas rašo, kad šiuo metu žmogus turi maksimaliai spartinti savo vystymąsi. Juk kalbama apie didelių nesusipratimų laikotarpį, kai aš negaliu suprasti tiesos, bet jau nebesutinku su melu. Mane tiesiog mėto iš vienos pusės į kitą.
Viena vertus, nėra nieko, išskyrus Kūrėją. Aš stoviu priešais Jį. Kaip turėčiau žiūrėti į realybę, jeigu aplinkui mane vien tik Jis? O kur aš pats? Jeigu Jis aprėkė mane, ar aš atsakydamas irgi turėčiau Jį aprėkti? Bet juk tai Kūrėjas. Vadinasi, reikia visąlaik tramdytis? Reikšti visišką nuolankumą net mirties akivaizdoje? Yra ir tokių nuomonių.
Iš tiesų, panašiais atvejais negalime duoti daug patarimų. Juk žmogus kas sekundę keičiasi.
Todėl kabalistai nurodo mums tam tikrą veiksmų seką, sąlygojamą paslėpties. Kodėl jie duoda šiuos patarimus?  Nes mes esame veikiami dviejų jėgų. Kūrėjas nesukūrė paprastos būsenos, kai aš stoviu priešais Jį ir niekur nenukrypdamas Jį atskleidžiu. Kas toks „aš“? Aš – tai išsiskaidymo, išsiskyrimo su Kūrėju jėgos. Be to, šios jėgos man atsiskleidžia kaip aš pats ir kaip tai, kas ne manyje, bet ne kaip Kūrėjas. Kūrėjas man – tai idealas, nematomas ir nejaučiamas.
Atskyrimo jėgos slepia Jį nuo manęs, o aš turiu jas sujungti į vieną visumą. Šios jėgos atskiria, nutolina mane nuo Kūrėjo, užkloja Jį. Jos išsiskiria į du pasaulius: vidinį ir išorinį. Iš esmės, jų prigimtis ta pati: išskyrimas, egoistinis noras, bet man jos reiškiasi dvejopai, priešingai.
Taigi aš turiu jas sujungti tarpusavyje ir jose atpažinti būtent išskyrimą. Stebėdamas veiksmą, mintį, norą − bet ką, kas tik yra aplink, aš sujungiu ir vidų, ir išorę tik tam, kad pasiekčiau vienybę. Tokiu atveju, jeigu gebu šitai atlikti, aš neklystu.
Čia taikytinas tik vienas principas: „Žmogus sprendžia pagal tai, ką mato“. Aš nesistengiu išaugti iki to Vienintelio, kuris nuo manęs paslėptas. Bet kai tik sujungiu visas jėgas – savąsias ir svetimas – į vieną visumą, savo viduje randu vieningą Kūrėją.

Iš  2011 m. vasario 10 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė išeitis – šuolis per bedugnę

Laimės formulė: 1 + 1 = 1

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje