Klausimas: Ar savo dvasine pažanga kabalistai silpnina pasaulio bėdas?
Atsakymas: Žinoma. Be to, tame nėra didelių ir mažų. Žmonės mano, kad didis kabalistas gali pasimelsti ir tuo atitolinti išpuolį. Iš tikrųjų, yra priešingai: būtent naujokėliai su ką tik pabudusiu tašku širdyje, susipainioję ir dar nieko nesuprantantys, turintys savo kol kas tolimą, mažą norą, daro daugiau už senbuvius. Kaip mažas vaikas, tapsiantis šeimos galva, taip ir žmonės, ką tik stoję į dvasinį kelią ir tarsi esantys toli nuo realių darbų, savo paprastu noru gali nuveikti daugiau nei veteranai.

Iš 2011 m. kovo 13 d. pamokos tema „Ekologinė problema ir jos sprendimo kelias“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sprendimas – tarp mūsų

Begalinis šaltinis – prieš tave

Dvasinis veiksmas visiškai priklauso nuo pasiruošimo. Juk pats veiksmas jau iš anksto nulemtas ir privalo įvykti. Visoje programoje, nuo kūrimo pradžios iki pabaigos, niekas negali pasikeisti, visi etapai jau vienareikšmiškai nulemti.
Į tam tikrą programos dalį žmogus gali įsikišti tiktai tam, kad pakeistų jos greitį. Bet yra tokia dalis, kurioje žmogus gali keisti jam atsiskleidžiančios programos charakterį, t. y., gali lemti, kaip jaus savo vystymąsi.
Šia programos dalimi jis nustato savo nepriklausomybę ir turi galimybę save išreikšti. Taip jis tampa savarankiška asmenybe, kuri turi valdžią, yra vientisa, suprantanti ir pažįstanti visą kūrimo programą, o pastaroji tik šiam tikslui ir buvo sumanyta.
Todėl pasiruošimas būsimam veiksmui keičia jo charakterį nuo pradžios iki pat galo. Viskas priklauso nuo pasirengimo ir todėl jam teikiame tokią didelę reikšmę.
Ir dabar, kongreso Naujajame Džersyje išvakarėse, tokiu visam pasauliui ypatingu metu nepaprastai svarbu, kad mūsų pasiruošimas būtų teisingas ir po to per kongresą mums susijungus duotų gerus vaisius.
Tegul iš šios vietos Niujorko apylinkėse – iš visos Amerikos centro, pasklis galingos bangos, tarytum geroji cunamio banga, kuri nuplaus pasaulį meile ir davimo jėga. Tam, kad žmonės imtų suprasti, kaip jie turi pradėti žiūrėti vieni į kitus stovint ant naujo pasaulio bei tų pasikeitimų, kuriuos pagal gamtos programą mums lemta išgyventi, slenksčio.
Tegul tai padeda pasauliui išgyventi šiuos pokyčius lengvai, greitai ir geruoju būdu, jiems pasiruošus ir suvokiant, kas vyksta, ir nebūti it mušami gyvūnai, varomi istorijos botagu ir nesuprantantys, ką reikia daryti.
Todėl viskas priklauso nuo mūsų pasirengimo kongresui, kad per jį paruoštume pasaulį pokyčiams, kuriuos jam bet kokiu atveju teks patirti. Bet gerai pasirengus, pasaulis galės teisingai juos priimti ir pamatyti, kad jie į gera.
Visas šias iki kongreso likusias 10 dienų mūsų laukia didelis darbas. Į kiekvieną akimirką reikia žiūrėti kaip į pasiruošimą nepaprastai svarbiam įvykiui, ir išsiaiškinti, kaip norime jas išgyventi, kad gautume laukiamą rezultatą sau ir visam pasauliui.

Iš 2011 m. kovo 22 d. pamokos „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žinoma daina patinka labiau

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Paskutinis lašas

Klausimas: Iš kur dar neišsitaisęs žmogus gauna jėgų darbui?
Atsakymas: Bet kuris, net ir pats mažiausias žingsnis nore, ketinime, veiksme įmanomas tik dėl svarbaus tikslo. Tik tikslo svarba suteikia mums jėgų.
Daugiau jokio „energijos šaltinio“, galinčio paskatinti net mažiausiam judesiui veiksmuose, mintyse, noruose, nėra. Tik svarba. Be jos, nėra nieko.
Iš prigimties man įdiegta egoistinio noro svarba, ir kiekvieną sykį aš turiu pajusti  vis didesnę dvasinio tikslo – Kūrėjo – svarbą, kad Jis mano akyse būtų aukščiau manęs.
Tai įmanoma tik padedant aplinkai. Kas svarbiau: aš ar Kūrėjas? Aplinka sutvarkyta taip, jog man panorėjus, ji padės iškelti Kūrėją aukščiau manęs.
Kodėl? Taip klausimas nekeliamas. Tiesiog aplinka geba įpareigoti mane tam, ko aš pats niekada nepanorėčiau. Ir jeigu aš jau pabudintas, turiu tašką širdyje, aplinka gali padaryti visa kita  –   suprantama, jeigu ir aš prisidėsiu.
Taigi visas mūsų darbas ties tuo: kas svarbesnis? Aš ar Jis? Nuolat turiu tai pasitikrinti ir nuolat turiu kreiptis į grupę, kad kelčiau Kūrėją – meilės  ir davimo savybę – virš paties savęs – gavimo ir kitų atstūmimo savybės. Jeigu viską darau teisingai, aplinka geba nuolat aprūpinti mane „kuru“, reikalingu tam, kad man skleistųsi Kūrėjo, tikslo, pastangų, siekiant ryšio ir susiliejimo, svarba.
Tiktai grupė gali tai padaryti. Jeigu žmogus save teisingai „suderina“, jis visuomet turi „kuro“, ir judant pirmyn problemų nekyla. Su sąlyga, kad jis kas sekundę tikrina: kas svarbiau?
Viską gyvenime reikia vertinti, atsižvelgiant į tai. Visų pirma, savo prioritetus sudėlioti taip, kad svarbiausia būtų tikslas, Kūrėjas, susiliejimas, davimas, o jau po to – kas tik nori: vaikai, darbas, šeima, draugai, pasaulis – viskas. Taip tu pasirenki teisingą kryptį, kad galėtum pasiekti tikslą.

Iš 2011 vasario 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Statyti negriaunant

Svarbu kokybė

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Būtina taip pasiruošti kongresui, kad į jį atvyktume jau pakilios nuotaikos. Reikia susipažinti su visa pasiruošimo medžiaga, pažiūrėti visus klipus, išmokti dainas, kurias dainuosime.
Šiuo aspektu, neturi būti jokių naujienų ir siurprizų. Kuo labiau žinoma medžiaga, tuo didesnį įspūdį ji tau sukelia. Iš aukštesnių pasaulių sandaros mokomės, kad vykstant pirmajam vyriškos ir moteriškos dalies susijungimui, nauja gyvybė negimsta, o tik sukuriamas indas (kli) ir tik esant antram susiliejimui šiame inde atsiskleidžia Šviesa.
Visų pirma žmogui reikia paruošti savo norus (indus/kelim), todėl vertėtų susipažinti su visa medžiaga. Jeigu jam visa tai bus pažįstama, jis gebės kongrese užmegzti stiprų ryšį. O jeigu ką nors matome pirmą kartą, nesugebėsime iškart to priimti. Dar neturime tam noro, nėra iš kur gauti pripildymo – tai tik pirma pažintis.
O mes juk norime ne pažinties, o pilno dalyvavimo ir pripildymo. Tai įmanoma, jei esi gerai susipažinęs su visa programa. Galbūt tai negalioja atskiriems pasirodymams, bet viską, ką darome kartu su vedėjais scenoje, privalome žinoti, kad galėtume dalyvauti.

Iš 2011 m. kovo 22 d. pamokos „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paskutinis lašas

Kongresas visiems

Atakuodami jungiamės

Klausimas: Kokia mūsų laisvo pasirinkimo realizacijos esmė?
Atsakymas: Ji ta, kad kiekvienas nusilenkia prieš grupę, idant iš jos gautų dvasinio tikslo, Kūrėjo, davimo svarbą.
Mano pasirinkimas – taip susimažinti grupės atžvilgiu, kad visa, ką grupė turi, įeitų į mane kaip tai, kas svarbiausia gyvenime, kad jų mintys apie Kūrėją vyrautų virš visko, kas yra manyje. Ir tada galvosiu tiktai apie tai.
Bet veikiu ne aklai kaip užhipnotizuotas, o kryptingai dirbu savo egoizme priešais jį: įsijungiu į draugus, lenkiuosi prieš juos, įsivaizduoju, kad jie kartos lyderiai – viskas dėl to, kad perimčiau iš jų svarbą pasiekti dvasinį tikslą.
O ar į šitą pasaulį su jo norais siekti turtų, valdžios ir šlovės žiūriu kaip į kažką žema ir niekinga? Ne, nes tokiu atveju išeina, kad Kūrėjas tik šiek tiek didesnis už tą menkumą, o man reikia pasiekti kitokią būseną.
Todėl turiu gerai vertinti ir turtus, ir valdžią, ir šlovę, ir visą šitą pasaulį, bet dvasingumą turiu iškelti dar aukščiau. Kitaip tariant, nereikia sumenkinti šio pasaulio reikšmingumo, kaip teigia religijos ir tikėjimai, o atvirkščiai, vertinti viską, kas jame yra, bet tai panaudoti tiktai vardan dvasinio tobulėjimo. Ir tai gyvybiškai svarbu.
Jeigu nemažinsime šio pasaulio, o aukštinsime dvasinį, priklausomai nuo to, kiek išaugs dvasingumas, šis pasaulis taps dar svarbesnis. Ir tada jo negriauk, nemenkink, o dar labiau iškelk virš jo dvasinį pasaulį! Ir taip kaskart kilsi iš šio pasaulio pakopos į būsimojo pasaulio pakopą.

Iš 2011 m. vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai nelengvas darbas…

Kaip iš tikrųjų išsižadėti egoizmo?

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Klausimas: Iš prigimties mėgstu būti vienas. Ir abejoju, ar važiuoti į kongresą, kur iš manęs tikimasi, kad užmegsiu ryšį ir jungsiuosi su kitais žmonėmis, o aš to taip nenoriu?
Atsakymas: Pažadu, kad galite atvažiuoti į kongresą ir būti ten vienas, tiesiog stebėti. Bet netgi tokios pastangos labai naudingos: atvažiuoti ir jaustis tenai neturinčiu su niekuo ryšio.
Tegul jumyse vyksta ši vidinė kova: noriu susijungti ar ne, esu kartu su visais ar ne, jie daro man įtaką ar ne, ar teisingai padariau atvažiuodamas, ar geriau buvo likti namuose? Visos šios abejonės ir savianalizė, ką išgyvena žmogus fiziškai, o ne dvasiškai būdamas kongrese bei matydamas, kaip kiti gali susijungti, o jis lieka nuošaly – tai jau dvasinė savianalizė.
Jeigu jis jos nepraeis, tai niekada neatskleis savo prigimties – Kūrėjo priešingybės, ir jam nebus ko taisyti.
Taisymo objektas – būtent šis atskyrimas, kurį atskleidžiame tarp mūsų – nutolimas, tuščias vakuumas. Kitaip sakant, aš išvis niekaip nenoriu jungtis su kitais: būti kažkaip su jais susijęs ar kuo nors nuo jų priklausomas – nieko iš jų nenoriu ir tegul iš manęs nieko nereikalauja.
Šiame mums atsiskleidusiame vakuume vėliau ir pradedame atlikti savo ištaisymus.
O nepabandžius bent keletą kartų sudalyvauti fiziškai – neįmanoma eiti pirmyn. Nereikia atsikalbinėti, kad ne šį kartą, kad kitą. Kito šanso nebus – čia apskaičiuojama labai paprastai: „Pagal pastangas ir atlygis“.
Todėl mūsų darbas – pakilti virš savo racionalių išskaičiavimų ir nesiteisinti, kad mums atvykti neleidžia prigimtinis charakteris, sąlygos darbe ar šeima. Pabandyk atmesti visus antraeilius dalykus ir pažiūrėti tiesai į akis – tu turi šansą ir ar neapgaudinėji savęs sakydamas, kad negali jo išnaudoti.

Iš 2011 m. kovo 3 d. pamokos „Vidinis pasiruošimas WE! kongresui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Netrukus įvyksiančiam kongresui Šiaurės Amerikoje

Loterija be pralaimėjimo! Pagrindinis prizas kiekvienam!

Pakilti aukščiau problemų Šviesos spinduliu

Klausimas: Kaip man dar nepasiekus dvasinio atskleidimo, pasirengimo metu išmatuoti, ar kasdien vis labiau branginu davimą?
Atsakymas: Gali tai įvertinti pagal savo vidinį pojūtį, pagal savo mintis, tikslus, aplinkos vertinimą, pagal tai, kaip brangini ir įsiklausai į draugus, pagal tai, kiek jauti, kad jie visą laiką tau būtini lyg infuzija. O jeigu neteksi jų paramos – tai nukrisi.
Toks pojūtis labai svarbus. Priklausomybė nuo aplinkos – tai išsilaisvinimas iš savojo ego! Visą laiką reikia siekti, kad priklausytum nuo draugų ir kuo stipriau juos jaustum, idant jie juo stipriau tave veiktų ir saugotų – reikia nuolatos gauti iš jų ypatingą švytėjimą, jėgų poveikį.
Reikia stengtis pajausti, kad tik šitai suteikia man teisingą kryptį. Jeigu aplinka manęs neveikia, tai prarandu kryptį Kūrėjo link.
Po to reikia pasistengti viską sujungti: save, draugus ir Kūrėją vienoje vietoje, viename bendrame nore. Mes turime egzistuoti ne kiekvienas atskirai − aš, jie, Kūrėjas, kaip trikampio viršūnės, o susijungti viename nore, tarsi vienoje aikštėje.
Jeigu aš ir jie jaudinamės vieni dėl kitų, rūpinamės vieni kitais, duodame vieni kitiems, vadinasi, tarp mūsų lieka vietos Kūrėjui atsiverti. Jis atsiveria tarp mūsų!
Jeigu manęs neveikia aplinka, tai negaliu išsivaduoti iš savojo egoizmo ir galvoti apie tai, kas išeina už jo interesų ribų. Todėl priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo egoizmo. Jeigu mane veikia visuomenė, jaučiu, kad ji kreipia mane į tikslą.
Aš kreipiuosi į aplinką (1), aplinka mane veikia (2), ir aš veržiuosi Kūrėjo link (3). Kitaip neįmanoma! Juk kitu atveju manasis egoizmas nutemps mane žemyn. Aš tiesiog pajausiu, kaip jis mane skandina ir už kojų tempia žemyn. O aplinka akimirksniu suteiks man jėgų išsivaduoti ir pakilti − tuomet susijungsiu su Kūrėju.
Kaskart pajutęs, kad ego pradeda stipriau tave tempti – apsuk dar vieną ratą (1 – 2 – 3).

Iš 2011 vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pavydėk Kūrėjui!

Aplinka − aukštumoje

Kad pasaulis būtų sukurtas man…

Pasakyta, kad „pavydas, geismas ir garbės troškimas“ išveda žmogų iš šio pasaulio – tai reiškia, kad reikia išnaudoti šias savybes norint išeiti į dvasinį pasaulį. Tik problema ta, kad žmogus blaškosi į visas puses ir siekia visų šių norų materialiame pasaulyje.
Jeigu jis sutelktų visas savo jėgas, kad taptų žmogumi, kad pakiltų į dvasinį lygmenį, į žmogaus pakopą,  – jį lydėtų sėkmė. Bet vietoje to jis vaikosi pinigų, garbės, valdžios ir nepakankamai pavydi dvasinių savybių. Šis pavydas leistų jam tapti žmogumi.
Mums reikia išanalizuoti save ir įsijungti į aplinką, kuri formuotų mus taip, jog iš visų norų išskirtume patį svarbiausią − tapti žmogumi. Kad nei valdžia, nei pinigai, nei garbė netrauktų mūsų labiau nei tai gyvybiškai būtina. Visos šios savybės teturi palaikyti mūsų teisingo pavydo siekį – pavydėti reikia Kūrėjui, reikia norėti tapti tokiu kaip Jis!
O jeigu nukrisiu ir imsiu pavydėti svetimų pinigų, valdžios, garbės – tai aišku, kad jau nebūsiu nusiteikęs kilti aukštyn, į tikslą.
Bet kaip galiu pavydėti Kūrėjui, jeigu Jo nematau ir nejaučiu? Tam mums duota grupė, kad suteiktų mums dvasinių savybių svarbą. Niekada nežinosi, kas yra Kūrėjas, kol nepasieksi Jo pakopos. O be to, Jo savybės priešingos tavosioms ir atstumia, todėl čia padės tik teisinga aplinka, kurioje dirbsi. Tik ji gali pakeisti tavo vertybių sistemą.
Bet problema ta, jog netgi baigęs savo išankstinį vystymąsi negyvojoje, augalinėje bei gyvūninėje pakopose ir atėjęs į kabalą (tai žmogaus pakopos pradžia, laisvas pasirinkimas) žmogus gali staiga nuklysti nuo kelio ir leistis klaidžioti kitomis kryptimis keletą ilgų metų, ieškodamas pinigų, valdžios, garbės. O kol sugrįš – gyvenimas bėgs ir, žiūrėk, jau pasibaigė…

Iš 2011 m. vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Panim Meirot”

Daugiau šia tema skaitykite:

Panorėkite – ir išgirsite!

Nuo ko prasideda žmogus?

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Iš žmonijos evoliucijos, trukusios tūkstantmečius, matome, kad vystomasi laipsniškai ir įvairiapusiškai. Vystymosi procesas turi ypatingą programą bei kryptį ir kiekvienas elementas palaipsniui prisijungia prie bendrojo proceso, užrašomas į bendrą sąskaitą ir taip palaipsniui kaupiasi pokyčiai.
Lygiai taip vyksta mūsų vidinis taisymasis. Ir nors skubame kuo greičiau jį užbaigti, bet vis tik šitai reikalauja laiko ir daugybės veiksmų, kai judame tai pirmyn, tai atgal, patiriame pakilimus ir kritimus. Neišsitaisoma per vieną akimirką – tai visas besikaupiančių pokyčių procesas, kur kiekvienas „grašis“ pildo vieną sąskaitą. Ir todėl šitai trunka metų metus.
Ir pati veiksmingiausia priemonė taisymuisi – tai vienijimosi veiksmai. Todėl kabalistai nuo pat pradžios iškelia sąlygą, kad žmogus, kuris iš aukščiau nukreipiamas į grupę, turi nuspręsti, kad svarbiausias darbas – įsijungti į ją ir susijungti su kitais, o mokymasis – tai tik priemonė mums susijungti.
Kitaip tariant, tai visiška priešingybė tam, ką galvojame prieš ateidami į grupę. Pradžioje manome, jog grupė tiesiog vieta, kur galima mokytis tarsi universitete, idant įgytum žinių. Bet čia viskas priešingai ir praeina metai, kol žmogus pamažu susivokia, kad svarbiausia ne įgyti žinių, o pakeisti savo savybes. Mokydamasis grupėje žmogus įgyja ypatingą jėgą keistis ir jaučia jos įtaką būtent savo santykiuose su grupe.
Tikrieji tobulėjimo rezultatai vertinami pagal tai, kaip arti arba toli žmogus jaučiasi grupės atžvilgiu, kiek ji jam reikalinga, kiek jis gali priartėti, kokią svarbą jai teikia. Viskas matuojama tikta grupės atžvilgiu, nes galiausiai būtent su ja žmogus turi susijungti, kad teisingame tarpusavio ryšyje, susijungus kaip vienas žmogus su viena širdimi, pajaustų dvasinį pasaulį.
Aplink jį ne šiaip mokslo draugai – jie tampa jo sielos dalimis. Juk žmogaus viduje nėra sielos, veltui mokslininkai bando ją rasti kažkur kūno viduje – žmogaus siela yra kituose. Kiek žmogus geba išeiti iš savęs ir susijungti su draugais, esančiais jo išorėje, tiek visa ši jo noro atžvilgiu „išorė“ ir vadinama jo siela.
Todėl tokią didelę reikšmę teikiame mūsų kongresams ir tokiems renginiams, kai susirenka didžiulis kiekis žmonių iš viso pasaulio ir kyla galinga susijungimo jėga. Visas tas kongreso valandas mes iš esmės taisomės – būtent tarpusavyje jungdamiesi.
Todėl mums reikia branginti tokius susitikimus kaip pačią svarbiausią tobulėjimo priemonę greta visų kitų. Kiekvienam žmogui ir mums visiems kartu nėra nieko efektyvesnio ir veiksmingesnio už kongresą siekiant išsitaisyti ir atskleisti Aukštesnįjį pasaulį.
Ir kongresuose taip pat viskas nevyksta vienu kartu, o „grašis prie grašio sukaupiamas didžiulis kapitalas“. Reikia susirinkti į keletą tokių susitikimų, kol pasieksime tokį susijungimą, kai visi tarpusavyje atskleisime tikrąjį ryšį, kuriame veiks Aukštesnioji jėga, ir kurioje atsiskleis tai, kas vadinama Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Taigi prieš vykstant į tokį susitikimą fiziškai reikia pasiruošti dvasiškai: nuteikti save, kad būtum pasiruošęs įeiti į šią vietą. Reikia susipažinti su visais būsimais renginiais, mokymo medžiaga, dainomis, diskusijų temomis – sužinoti apie kongresą kiek galima daugiau. Tada vėliau mums bus lengviau susikoncentruoti į savo vidinius išgyvenimus ir nenukrypti, neeikvoti širdies ir proto jėgų išorinėms, techninėms detalėms.
Todėl reikia susipažinti su visa medžiaga, su visais tvarkaraščiais, kuriuos teks praeiti fiziškai ir atvykti tik su vienu troškimu: „Trokštu susijungti su kitais visa širdimi ir siela, nes tik tarpusavio vienybėje, o ne kiekviename iš mūsų, galima atskleisti dvasinį pasaulį.
Noriu, kad šis tuščias kosmosas tarp mūsų, prisipildytų šiltais ir gerais santykiais vienas kitam, nes būtent tai Aukštesniosios jėgos, Kūrėjo atskleidimo kūriniams vieta! “

Registracija į veidrodinį kongresą WE! Rygoje

Registracija į kongresą WE! Niudžersyje

Iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos „Vidinis pasiruošimas WE! kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Kritinės masės efektas

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Žinoma, kad visi įvykiai aprašyti Purimo istorijoje − tai užuomina į ištaisymą, kurį reikia praeiti. Tik svarbu iš poetiškos, spalvingos pasakojimų kalbos šiuos ištaisymus pervesti į kalbą apie kokybiškus vidinius pokyčius, idant suprastume, jog kalbame tik apie mūsų tarpusavio ryšio stiprinimą.
Juk pasakojimo („Megilat Ester“, „Ester pasakojimas“) pradžioje pasakyta apie Izraelio tautą: kad yra viena tauta, kuri išbarstyta tarp visų tautų, kitaip tariant tarp visų žmonių, kurie veržiasi „tiesiai į Kūrėją“ (Israel, jašar kel), slypi egoizmas. Šis juos skiriantis ego ir atveda prie to, kad tautai gresia sunaikinimas.
Tačiau, kai Izraelio tauta (t. y. mes visi su jumis, kurie siekia Kūrėjo) supranta, jog būtina susijungti draugėn ir atlieka veiksmą, idant susijungtų, tada Mordechaj jėga kyla, o Aman jėga krinta, ir mes galime kontroliuoti savo egoizmą, mus skiriančią neapykantą.
Juk kiekviename iš mūsų yra savas Aman, ir jį galime „pakabinti ant medžio“ − ant mirties medžio, kuris virsta gyvybės medžiu. Ir taip atskleidžiame Kūrėją. Juk būtent Jį　paslepia ir atskleidžia „Megilat Ester“ (atskleidimas to, kas paslėpta − megale/atskleisti, ester/paslėptis). O dirbdami su šiomis jėgomis − Mordechaj ir Ester − atskleidžiame Kūrėją.
Kūrėjas, aukščiausioji jėga nė karto nepaminėta istorijoje „Megilat Ester“: pasakojama apie karalių Achašveroš, bet ne apie Kūrėją, nes Jis atsiskleidžia kaip ištaisytų kelim užpildymo pasekmė. Kūrėjas jaučiamas tik ištaisytuose kelim kaip jų tarpusavio davimas. Tą meilę, kurią jaučiame vieni kitiems, kai esame ištaisytos būsenos, ir yra aukščiausios jėgos, Kūrėjo atskleidimas.
Skaitant istoriją „Megilat Ester“ svarbu ne tik įspėti kokia dvasinė savybė slepiasi po kokiais personažais: kur ten Zeir Anpin (ZA), kur Malchut (karalienė Ester), ką ji slepia ir kaip prisijungia prie ZA ir prie Mordechaj (Bina).
Mordechaj − tai davimo, Binos savybė, o Aman − visi netyrieji BEA pasauliai, netyras noras/klipa, Žaltys, „beždžionė“ vietoj žmogaus (beždžionė/kof rašoma kaip raidė „kuf“ (ק), jos ilgas pagaliukas, nutysta žemiau eilutės tarsi beždžionės uodega ir maitina netyrus norus). Tačiau svarbiausia − rasti, kokios savybės išreiškiamos šiomis sampratomis mūsų tarpusavio santykių atžvilgiu.

Iš 2011 m. kovo 20 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesioji Purimo šventė

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas