Klausimas: Suprantu, kad mano ketinimai, kai skaitau knygą Zohar, yra labai svarbūs, bet nejaučiu, kad tai man padeda. Ką daryti?
Atsakymas: Reikia tęsti. Tai neįvyksta vienu kartu. Kabalistai sako, kad dvasingumui atskleisti reikia nuo 3-jų iki 5-ių metų, jeigu žmogaus ketinimai teisingi pagal kokybę ir kiekybę. O jeigu jie ne tokie tobuli kiekybiškai ir kokybiškai – metų reikia dar daugiau…
Ir mes žmonėms nemeluojame, kad tai atsitiks už dienos kitos. Turintieji tikrą ketinimą – tegul ateina. O kas neturi – palauksime, kol ketinimas atsiras.

Iš 2011 m. vasario 22 d. pamokos pagal knygą Zohar, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk aukščiau meilės sau

Stebuklingas vaistas – kabalistų dovana

Rinkis: 3−5 ar 35 metai

Klausimas: Ar, išgyvenant priešiškumą grupei, reikia apsišarvuoti kantrybe ir neteisti draugų?
Atsakymas: Reikia teisti save, o ne juos, – juk draugus neigiamai suvokiu todėl, kad taip juos mato mano egoizmas. Tačiau šiuos skirtingus žmones į grupę subūrė Kūrėjas ir Jis nori, kad aš su jais susijungčiau. Jis sukelia manyje priešiškumą grupei, ir mano egoistinis noras stumia mane nuo vienijimosi. Tai reiškia, kad aš atskleidžiau savyje blogį, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir suteikiau Torą jam ištaisyti“.
Dabar man būtina pritraukti Šviesą pamokų metu vieninteliam tikslui: susivienyti su grupės draugais, kurie mane veikia atstumiančiai. Nieko kito man nereikia. Jei studijų metu mano požiūris į juos pasikeis, vadinasi – mane paveikė Toros Šviesa, ir aš įgijau davimo savybę.
Vadinasi, tikslas ne tas, kad susivienytume su draugais ar ištaisytume savo egoizmą – tai viso labo priemonės. Tikslas  – pritraukus Šviesą, įgyti Kūrėjo savybes, Jo paveikslą.
Todėl taip ir sutvarkyta, kad atstumčiau draugus ir manyje atsirastų Šviesos, suteikiančios Kūrėjo savybes, poreikis. Antraip nieko to nereiktų. T.y., mes turime galvoti ne apie būtinybę kažką ištaisyti, o apie tai, kad per išsitaisymą siekiame tikslo.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesutaikomas Kūrėjo ir Faraono ginčas manyje

Dvigubas efektas

Meilės trikampis

Klausimas: Pasaulinio kongreso Naujajame Džersyje šūkis − „Paversime tai tikrove“. Tačiau ką, iš esmės, darome, kad tai taptų tikrove?
Atsakymas: „Paversime tai tikrove“. Kitaip tariant, atskleidžiame tikrąją realybę, o ne įsivaizduojamą per egoizmo, noro gauti prizmę.
Juk bandome sujungti dvi jėgas: norą gauti ir norą duoti. Ir jeigu esame noro gauti valdžioje, o noras duoti suteikia mums tik šiek tiek gyvybinių jėgų, tai visa, ką jaučiame kaip lemiančią gavimo jėgą, yra vadinama šiuo pasauliu.
Jei pasieksime būseną, kai lemiančiu taps noras duoti, tada tai vadinsis aukštesniuoju, dvasiniu pasauliu.
Taigi pasaulyje egzistuoja dvi jėgos ir tu sprendi, ką norėtum jausti, kokiame pasaulyje, kokioje tikrovėje nori būti.
Jeigu noras gauti valdo norą duoti – tada jauti šį pasaulį. Kadangi noras gauti geba pajausti ribotą malonumų kiekį, tai ir mūsų gyvenimas yra ribotas.
Tačiau jei panorėsi pasijusti nore duoti, tai pajausi davimą, o tai jau amžinas gyvenimas, neribotas vystymasis.
Buvimas nore gauti realus, jis egzistuoja, ir mes esame jame, bet jis tolimas nuo gyvenimo, nes mes tik įsivaizduojame, kad jis egzistuoja. O visa noro gauti realybė, jo materija jame kyla iš esančio noro duoti.
Todėl jis netikras, panašus į vaikišką pripučiamą žaisliuką. Atrodo lyg jis būtų gyvas, tačiau jį pripildantis oras, visa gyvybės jėga iš esmės kyla iš noro duoti ir jam nepriklauso. Todėl mūsų pasaulis vadinamas „įsivaizduojamu pasauliu“.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzijos nelaisvėje

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Mano vaizduotės žaidimas

Klausimas: Aš atvykstu į kongresą kaip ir daugelis kitų. Noriu susikoncentruoti į tai, kaip prasiskverbti į vidinį tarpusavio ryšio tinklą.
Ar yra taisyklių, kurių turiu nuolatos laikytis mintyse ir vidiniame santykyje, kad įeičiau į šį tinklą?
Atsakymas: Svarbiausia – stengtis pajausti vyraujančią tarp visų vidinę būklę. Stengtis! Tai priklauso nuo sielos jautrumo.
Parašyta knygoje „Tikėjimas ir pasitikėjimas“ (autorius – Chazon Iš, A. Karelic): „Tikėjimas – tai subtilus polinkis subtilios sielos“. Tai tokios neapčiuopiamos sąvokos, kad nė vienam žodžiui nėra tvirto žemiško paaiškinimo. Bet šiuo atveju tai galima paaiškinti.
Viskas priklauso nuo to, kiek aš stengiuosi, kiek įmanoma neįsikišdamas savo savybėmis, įsilieti į bendrą tarpusavyje besijungiančių žmonių pojūtį, norėdamas pajusti jų vidinę vienybę, būseną tarp jų.
Kūrėjo pasakyta: „Savo žmonių viduje būnu Aš“. Mūsų vienybėje noriu atskleisti Šchiną, karaliaujančią ten Kūrėjo paslėptyje, juk Jis yra gero tarpusavio ryšio viduje – grupėje, kuri nori susijungti.
Ir nors mano draugai dar negali to aiškiai pajausti ir ne visai supranta, dėl ko ir kodėl tai daro, o tiesiog klauso kabalistų patarimų, tačiau kiekvienas savo pastangomis, iš savo sielos subtilumo, kiek suvokė šį subtilumą savo pastangomis susivienyti, gali įeiti ir pajausti Kūrėją, karaliaujantį „savo žmonių“ viduje.
Ten, viduje, slepiasi būsena (dvasinė vieta), vadinama „Šchina“, mūsų veržimasis vienas į kitą – vieta, kurią užpildo Kūrėjas – „Kadoš Baruch Chu“ (Šventasis, paties palaimintas, nes šventumas – tai Binos savybė, tikras davimas, ir jį aš laiminu).
Šchina – tai visi troškimai, siekiantys vienas kito tarp jų esančiuose ryšio tinkluose. O Kūrėjas – tai Aukštesnioji Šviesa, užpildanti juos. Šis tinklas nori duoti ir savo davime, Chasadim Šviesoje, ji atskleidžia Šviesą Chochma – Aukštesniąją Šviesą, Kūrėją.
Jeigu žmogus siekia pajusti šią būseną, ją išbandyti, joje gyventi, jis gali ją atskleisti nepriklausomai nuo nieko pasaulyje. Tai darbas, kurį turime pasistengti atlikti, ypač tokiuose kongresuose, juk tai laikas susijungti su aukštos vidinės būsenos vienybe tarp mūsų.

Iš 2011 m. kovo 24 d. pamokos pagal temą „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Parengiamojo etapo maistas: beskonis, tačiau kaloringas

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Mano „taško širdyje“ draugai

Kelis kartus per dieną reikia atlikti išskaičiavimą ir žiūrėti kokios būsenos esi, kokia tavo pozicija Kūrėjo, aplinkos, savo paties atžvilgiu – ir koreguoti savo kryptį.
Mes visada nukrypstame nuo kelio, tai natūralu. Juk mūsų ego nuolatos auga ir mums kas kartą reikia pridėti dar jėgų, kad išlaikytume ego savo valdžioje.
Savo gyvūninį kūną turiu atskirti nuo dvasinio tikslo, duoti kūnui tai, kas būtina, o visa kita sukoncentruoti į tai, kaip pasiekti davimą, tikrinant jį aplinkos atžvilgiu, pagal tai, kaip stipriai noriu į ją įsijungti.
Ir tada nesusipainiosiu, ir man bus aišku, kiek man reikia normaliam gyvenimui, ir kiek galiu duoti aplinkai. Kitaip tariant, tiksliai žinosiu, kur esąs ir kur mano riba. Tai labai svarbu, nes jeigu jauti ribą, tai jau gali teisingai susiorientuoti: materialiam gyvenimui – tai, kas būtina, o viskas, kas įmanoma, – dvasiniam.
Dabar, prieš kongresą, reikia save patikrinti, kiek tau būtinas susijungimas. Reikia pažadinti save peržiūrint senų kongresų įrašus, kad įsijungtum į tą džiaugsmingą aplinką, kuri laiminga, nes vystosi. Tai labai gerai paruošia žmogų.
Dvasiniame pasaulyje nėra laiko: nėra praeities, dabarties ir ateities. Todėl tuomet, kai žiūrime įrašą – tai nėra praeitis, juk įsijungiame į tą būseną, kuri egzistuoja dabar. Ir nėra jokio skirtumo, ar žiūriu prieš pusę metų padarytą įrašą, ar dalyvauju šios dienos įvykiuose. Visos šios būsenos įsijungia į vieną ir tą pačią realybę. O gavęs įkvėpimą iš praeities, galiu pasiruošti būsimam susitikimui.

Iš 2011 m. kovo 21 d. pamokos „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paskutinis lašas

Kad nereikalautume „Duok“!

Gyvuliams namuose ne vieta

Klausimas: Kaip galima įvertinti, kiek man svarbus tikslas?
Atsakymas: Tikslas svarbus tiek, kiek svarbi aplinka kaip priemonė jam pasiekti.
Pavyzdžiui, aš noriu būti sveikas. Tam turiu vartoti vaistą. Kiek esu pasiruošęs už jį sumokėti? Lygiai tiek, kiek trokštu būti sveikas. Nesvarbu, už ką moku, kaina nustatoma pagal svarbumo skalę.
Klausimas: Pinigai – aiški atsiskaitymo priemonė, o kaip žinoti, kiek moku dvasiniame kelyje?
Atsakymas: Tai gali įvertinti pagal aplinką. Kiek ji tau svarbesnė už save, tiek dvasinis tikslas tau svarbesnis už materialųjį. Kiek esi įsijungęs į grupę, kiek pasirengęs į ją investuoti, kiek draugai yra aukščiau tavęs, kiek tu juos vertini, kad laiką ir jėgas skirtum jiems įsigyti? Juk taip ir pasakyta: „Nusipirk draugą“.
Tai ir yra vertinimas – potraukis investuoti į grupę kaip į trokštamą prekę. Pavyzdžiui, tu nori biržoje nusipirkti kokių nors akcijų, arba eksponatą aukcione „Sotheby‘s“. Kiek esi pasiruošęs sumokėti?
Taip mes ir atliekame apskaitą – tik mūsų konkurencija vyksta tarp egoizmo ir dvasinio tikslo. Pabandyk kokį kartą.

Iš 2011 m. vasario 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Žiūronai kelyje į tikslą

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Manau, kad Naujojo Džersio kongrese pasieksime tokį tarpusavio ryšį, kokį jau mokame kurti.
Kai kiekvienas užmiršta apie save ir perduoda save visuomenei visiškai nuskęsdamas šiame vienybės ir ištaisytos vienos sielos pojūtyje, kur nejaučia savęs, o jaučia bendrą norą.
Be to, kiekvienas trokšta ir deda visas jėgas, idant pasiekta būsena liktų amžinai ir kad nuo jos pradėtume kilti dar aukščiau. Juk tik dėl tokios aplinkos, įdėjus į ją abipusių pastangų (aš į ją, o ji į mane) savo viduje atskleisime davimo jėgą. Tada nesitikėdami jokios reakcijos ir kompensacijos sau įgysime Binos savybę. Ir džiaugsimės dėl to, kad mumyse valdo viena tyra davimo savybė.
Tik iš aplinkos gaunu jėgų ir palaikymą. Tokią galimybę turiu pats išsiugdyti, jei ne – tai nebus laikoma mano pasiekimu.
Žinoma, dabartiniam mano egoizmui tai atrodo neracionalu – kam gi pačiam kurti visuomenę, kuri painios ir diegs savąsias vertybes bei vers pagal jas elgtis ir dar tuo džiaugtis? Argi iš to turėsiu kokios nors naudos?
Tiesa, nieko negausiu savo egoizmui, bet pakilsiu virš savosios prigimties. Tai pirmasis išsitaisymo etapas, kuris vadinasi „tikėjimas aukščiau žinojimo“. Po to dėl šio tikėjimo pritrauksiu Šviesą Chochma į „žinojimą“, į noro vidų − gaudamas, kad duočiau. Bet pirmiausia turiu pakilti virš savojo egoistinio noro.
Deja, mes kaip vaikai stovime užsispyrę ir reikalaujame, kad Kūrėjas atsiskleistų, visiškai nesuprasdami, kas yra Kūrėjas ir ką reiškia Jo atskleidimas. Turime visas sąlygas davimo savybės atskleidimui – prašom, gali atskleisti! Bet atsiskleisti turi būtent davimo savybė, o ne naujas, ypač gudriai užmaskuotas, tavojo egoizmo pripildymas.
Ir mūsų nusivylimas byloja tik apie tai, kokie egoistiški yra mūsų lūkesčiai – net nesuprantame, kad reikalaujame: „Duok!“.
Todėl tokia būtina tarpusavio laidavimo jėga, kuri kiekvienam suteiks tikrumą, pagrindą, būtinybę pakilti virš savojo egoizmo, davimą nesižvalgant į save ir nereikalaujant kompensacijos. Tai pirmoji Binos savybė, kurią turime įgyti.
Viena, ką galime padaryti būdami tokios būsenos, tai nuolat prašyti aplinkos palaikymo. Bet reikalauti ne pripildymo sau, o tik palaikymo, leidžiančio laikytis aukščiau egoistinių reikalavimų. Džiaugsmas ateina dėl „gerų darbų“, dėl judėjimo nuo savęs į išorę, nes šitaip tampu panašus į Kūrėją.

Iš 2011 kovo 21 d. pamokos „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Nulenk galvą – ir imk kiek nori

Kas svarbiau?

Klausimas: Kokiu būdu visa žmonija pasieks išsitaisymą? Ar laisvo pasirinkimo klausimas kils visiems, ar tiktai vadovaujančiai šiam procesui mažumai?
Atsakymas: Laisvas pasirinkimas, kaip bet koks reiškinys, susideda iš 4 lygių: negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus. Laisvo masių pasirinkimo esmė – prisijungti ir sekti paskui einančius proceso priekyje.
Tai reiškia, kad jie turi suprasti savo būseną, lyderių užduotį, bendrą tikslą ir įsijungti į jo siekimą. Kitaip tariant, jie irgi turi atitinkamą pasiekimą pagal savo sielos šaknį – kaip ir dabar mūsų pasaulyje.
Sakykime, kodėl vieni žmonės pasitenkina kukliais pasiekimais, o kiti veržiasi prie didžiausių? Todėl, kad priklausomai nuo sielos šaknies juos taip veda noras gauti, ir tai nepriklauso nuo žmogaus pasirinkimo – jis toks gimė.
Išsitaisymo pabaigoje, kai visi susivienys, sudarydami ratą, visi skirtumai išnyks, bet išsitaisymo procese kiekvienas privalo atskleisti savo sielos šaknį ir pagal ją vystytis.
Baal Sulamas rašo, kad po to, kai Izraelis – sielos, besiveržiančios prie Kūrėjo, esančios piramidės viršuje, – mesis į priekį, paskui jas paseks visas pasaulis. Taigi kad tikrąją pasirinkimo laisvę turi tiktai tie, kuriems gimsta noras duoti, ir tokių žmonių pasaulyje vis daugėja. Kartu jie vadinasi Izraelis, nes turi polinkį atskleisti aukštesnįjį pasaulį, o visi likusieji gauna iš jų.
Todėl, jeigu mes atliksime savo darbą, nelaukdami, kad jį atliks kažkas kitas, tuo pasieksime viską. Visi likusieji taip pat turi atskleisti tikslą ir Kūrėją, bet kiekvienas gauna pagal savo vietą toje bendroje sistemoje, kuri maitina visus. Be kita ko, kalba eina ne apie kiekvieno svarbumo laipsnį, o apie įsijungimo tvarką.
Iš pradžių atskleidė dvasinį pasaulį, realizavo laisvą pasirinkimą ir pritraukė Šviesą Protėviai. Po to veikė išminčių kartos, o dabar atėjo mūsų eilė, kaip rašo Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“.
Kiekvienas turi savo vietą šitame procese ir savo išsitaisymą – niekas nuo šito netampa mažesnis už kitus. Kalba eina tiktai apie pakopų seką, apie vystymosi ir išsitaisymo tvarką.
Ankstesniųjų kartų kabalistai veikė bendroje sistemoje iki mūsų, atsiskleidė iki mūsų, ir mes gauname iš jų – kaip šitame pasaulyje per jų knygas, taip ir dvasiniame. O per mus gaus kiti. Taip palaipsniui atsiskleidžia iš viršaus žemyn Gyvybės medis.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką vadinsime žmogumi?

Pusiausvyra visuomenėje

Piramidė

Klausimas: Ką reiškia jau dabar, skaitant knygą „Zohar“, pasijausti kongrese, paveikti kongresą, kad jis būtų kuo sėkmingesnis?
Atsakymas: Paruošti save. Jei tavęs laukia puikus, malonus, džiugus įvykis, jau iš anksto jam ruošiesi, iš anksto mėgaujiesi juo, pasitenkini šiuo viliojančiu ateities švytėjimu. Iš to gauni didžiulį įkvėpimą.
Todėl artėjant pasauliniam kongresui Naujajame Džersyje turime jau dabar jam ruoštis. Viskas priklauso nuo noro paruošimo: „Ką ketinu ištaisyti? Ko noriu? Kas man iš to? Koks noriu ten būti?“ Turiu tai įsivaizduoti iki smulkmenų tarsi jau būčiau tenai.
Todėl į tinklalapį reikia sudėti dainas, kultūrinių programų ir renginių turinį, kad žmonės susipažintų, suprastų ir jau dabar galėtų įsivaizduoti, kaip viskas vyks.
Vaikas auga, nes įsivaizduoja ateitį ir ji realizuojasi. O jeigu žmogus taip nekantriai nelaukia, neaugina savyje noro ir netgi rūpesčių ir nerimo, tai jis nieko nelaimės. Jis turėtų jau dabar nekantraudamas laukti: „Kaip tai įvyks? Kada? Kokiu būdu? Kokį įspūdį patirsiu? Kaip dalyvausiu?“
Tai būtina norint tapti dideliam. Jei vaikai iš prigimties nesiektų ateities, jie negalėtų augti. O mums jis duotas kaip valios laisvė. Nori išaugti? Rask būdą, kaip gauti iš aplinkos tikslo svarbą ir tada augsi. Kito metodo nėra! Jei nesimokysime iš vaikų pavyzdžio, jei neįgyvendinsime šių veiksmų praktikoje, gaila veltui praleisto gyvenimo.

Iš 2011 m. kovo 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Žinoma daina patinka labiau

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Klausimas: Iš kur mes gauname jėgų, kad iškęstume išsitaisymus?
Atsakymas: Iš aplinkos. Ne vieno žmogaus jėgoms pajudėti nors per colį. Jeigu grupė perduoda tau tikslo svarbos supratimą, parodydama esamos būsenos niekingumą, tada turi jėgų pakilti iš jos į geresnę, pažangesnę būseną. Kitaip tariant, davimas tau tampa priimtinesnis nei anksčiau. „Kodėl turėčiau duoti ir vienytis su draugais? – tu manei. – Man tai nepriimtina, aš tam negabus“. Bet draugai tau parodo, kad toks yra vystymasis. Kai matai, kad visi į tai veržiasi, pavydas, stiprus noras ir garbėtroška stumia tave ten pat. Ir štai tu jau sugebi! Bet tik su sąlyga, kad gali nusilenkti prieš aplinką. Tave aprūpina viskuo, kas tam būtina. Tu turi jėgų išsižadėti savęs, bet jeigu jų nepanaudoji, nėra kas veikti. Tave atvedė į grupę ir pasakė: „Imk“. Tuo prasideda pasirinkimo laisvė: imti ar neimti?  „Imti“ – vadinasi – anuliuoti save, nulenkti galvą. Prašom, padaryk tai – ir pajudėsi į priekį. Kuo mažesnis, kuklesnis jautiesi lyginant su draugais, tuo labiau tau reikalinga jų pagalba. Jų dėka gali suvokti savo menkumą ir Kūrėjo didybę, kad judėtum į priekį su tuo supratimu. Jeigu tu nenusilenksi prieš draugus, tai liksi tarsi gaidys, užrietęs galvą – liksi gyvūninėje pakopoje.

Iš 2011 m. vasario 21 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Statyti negriaunant

Priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo savojo ego!