Klausimas: Kaip teisingai pasirengti rytinei pamokai? Kaip suformuoti teisingą reikalavimą?
Atsakymas: Pamirštame apie tai, kad privalome atnešti pasauliui išsitaisymo metodiką, ir kad šiame procese labai vėluojame. Juk kol metodikos netaikysime sau, tol ji nesirealizuos pasaulyje.
Privalome ją taikyti sau su viltimi, su ketinimu, kad vidiniais kanalais, kuriais visi esame tarpusavyje susiję, ją kuo greičiau paskleistume pasaulio žmonėms. Turime perduoti jiems savo ryšį su Šviesa.
Be to, juos reikia rengti ir išoriniu lygmeniu: perduoti jiems mūsų medžiagą, išreikštą artimiausia ir labiausiai jiems tinkama forma, tada žmonės mus supras.
Visos mūsų grupės – tai tam tikras adapteris, jungiamoji grandis tarp dvasinio pasaulio ir likusios žmonijos, kurią privalome priartinti prie Kūrėjo.
Mes esame centrinė jėga pasaulyje, Kūrėjo atstovai ir privalome ištaisyti save, idant ištaisytume pasaulį, ir kad visi kartu susilietume su Kūrėju ir suteiktume Jam malonumą.
Baal Sulamas rašo, kad Šviesa būtent per mus turi pasklisti į pasaulį. Ir jeigu savo viduje susiorganizuosime taip, kad vidiniai dalykai taps viršesni už išorinius, tai ir pasaulis staiga ims didesnę reikšmę teikti vidiniams dalykams − juk būtent mes nulemiame jo elgesį. Mes jam nustatome vertybių skalę, mes jo atžvilgiu sprendžiame, kas svarbiausi, o kas yra antraeiliai dalykai.
Kai prie savęs pasaulį priartinsime išoriniu ir vidiniu lygmenimis, tai tapsime vieningu noru/kli. Kūrėjo atžvilgiu ir taip esame vienas kli, tačiau dabar jis taps vieningas dėl mūsų pastangų.
Jeigu iškelsime šį tikslą kaip patį svarbiausią ir teisingai susiorganizuosime, tai iš aukščiau mums atsklis ypatinga jėga išsitaisymui. O jeigu neprisijungsime visos žmonijos, tai šios jėgos negausime, juk mūsų paskirtis – ištaisyti ją – ACHAP, pasaulį!
Todėl, rengdamasis rytinei pamokai, turi galvoti apie tai, kaip prie Kūrėjo priartinti pasaulį, juk Jis nori būtent jo. O tu – „koenų  (šventikų) karalystė“, pastarieji tik tarnauja kitiems.
Būtent taip tu turi jaustis, ir tada pamatysi, kokią jėgą, kokį suvokimą tu staiga įgyji!
„Pratarmėje į knygą Zohar“ Baal  Sulamas rašo: „Ir jeigu kiekvienas iš mūsų aukštins kabalą, tada kiekvienas savyje sustiprins davimo savybę gavimo savybės atžvilgiu. Ir ši jėga taip pat pasireikš visame pasaulyje“.
Todėl teisingai pasirengti pamokai – tai galvoti apie tai, kaip visus šiuos norus („pasaulio tautas“ savyje) atvesti į susiliejimą su Kūrėju.

Iš 2011 m. vasario 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa ieško suvienytos širdies

Nepakišk Kūrėjui savęs

Aukštesniojo pasaulio atstovai

Į paskaitą paprastai ateinu gerokai prieš jai prasidedant. Man tai kaip skrydis lėktuvu. Lėktuvo kabinoje pilotai atsiranda jau prieš dvi valandas iki skrydžio, „pasineria“ į atmosferą, atlieka planinius patikrinimus, šnekučiuojasi savo darbo vietose, kad iš anksto užtikrintų patikimą tarpusavio ryšį. Mums irgi labai svarbu ateiti gerokai anksčiau ir pamąstyti paskaitos tema.
Šiandieninė tema „Dvasinė aplinka“ ne svarbi, o ypač svarbi. Gyvename ypatingu, pereinamuoju laikotarpiu, kuomet žmonija po visos ankstesnės istorijos atsidūrė kokybiškai naujoje būsenoje. Šiandien visas pasaulis pradeda kilti į dvasinę pakopą. Kaip mes tai padarysime?
Jeigu judėsime spaudžiami gamtos jėgų, kančios bus nepakeliamos. Juk gamta mus keis žiauriais būdais. Kūrėjas – tai visaapimanti Gamtos jėga, Jis nejaučia gailestingumo, kurį jaučia žmonės, su niekuo neturi ir ypatingo santykio. Jo „poveikio srityse“ nėra jokios protekcijos, galioja tiktai dėsniai. Tai matome iš fizikos, chemijos, biologijos, zoologijos, geologijos, astronomijos ir t.t.
Gamtą mes skirstome į atskirus segmentus, nes nepajėgiame apimti visos. Mes negalime Jos studijuoti globaliai, nes mūsų protas dar nėra globalus. Kada nors Ją pamatysime vientisą, tobulą ir vieningą, o kol kas (pagal savo galimybes), kad suprastume ir ištyrinėtume, skaidome ją į dalis.
Vis dėlto įvairiose savo tyrinėjimų srityse susiduriame su absoliučiais dėsniais. Iš Gamtos, ar iš Kūrėjo, negalima laukti jokių nuolaidų. Skirtingai nei tėvai ar visuomenė, Jis nepakeis savo santykio, neatitolins sprendimo laiko, nepagerins užduoties sąlygų. Juk viskas paremta atvirkštinės Šviesos ir indų tvarka.
Dėl to mums būtina šiuos dėsnius išstudijuoti ir pasistengti surasti sprendimo būdą.
Faktiškai, jų laikytis neįmanoma, ir kabalos mokslas šito neslepia. Jis teigia, jog pirmasis gamtos įstatymas – tai, būtent, atvirkštinės Šviesos ir indų/norų įstatymas. Kitaip tariant, mes esame visiškai priešingi Šviesai savo norais, mintimis, savybėmis, visa kuo, ko netgi neįsivaizduojame.
Tai stipriai pakerta jėgas – mes nebežinome, ką daryti. Todėl dabar „scenoje” ir pasirodo kabalos mokslas. Sprendimas yra, – sako jis, – labai sunkus ir kartu labai lengvas. Būtent taip – ir tiesiai, ir  priešingai.
Aplinkos padedamas, žmogus gali save visiškai pakeisti. Taip, tai labai sunku pasiekti, prie šito prisiliesti, bet jeigu mes nepabėgame, o susirenkame kartu ir „spaudžiame“ tą patį tašką, atskleidžiame stebuklingąjį dėsnį – vienybės dėsnį.
Pasirodo, kiekvienas gali pasiimti visų jėgą ir tapti toks, kaip visi. Tada jau su šia bendra jėga jis vėl kreipiasi į visus ir susijungia su kiekvienu, o kiekvienas irgi turi tą pačią „visų“ jėgą. Taip žmogus gauna padvigubintą visų jėgą, o po to su šia dviguba jėga vėl kreipiasi į visus ir gauna jėgą, „pakeltą ketvirtuoju laipsniu“. Toliau – jėgą, „pakeltą šešioliktuoju laipsniu“, ir taip toliau, vėl ir vėl.
Kitaip tariant, kiekvienas turi galimybę gauti ne tik suminę visų jėgą, bet tiesiog begalinę galybę. Mūsų neriboja septynių milijardų Žemės gyventojų ar dviejų milijonų mūsų draugų jėgos. Dėl sisteminio, įvairialypio tarpusavio susivienijimo mes pasiekiame vieningos sferos formą – tobulumą.  Ir visi įgauname Šviesos norą, mintį ir savybes.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. kongreso “We!“3-iosios pamokos, Naujasis Džersis

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilk auščiau problemos, kad ją išspręstum

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 4 pamoka

„Zohar“ – tai ypatinga knyga. Ji parašyta alegorijų kalba (midraš), poetišku stiliumi, o Baal Sulamas pridėjo savo kabalistinius komentarus. Todėl mes mokomės ir alegoriškai parašytą „Zohar“, ir tą patį pasakojimą išdėstytą kabalistine, moksline kalba, kur kalbama apie sfiras, parcufus ir pasaulius.
Baal Sulamas rašo, kad savo komentarą pavadino „Laiptais“/„Sulam“, nes jeigu tu nori pasiekti aukščiausią, nuostabiausią pakopą, tau trūksta tik laiptų. Jeigu laiptus tau paruošė, ir jeigu tu moki jais teisingai naudotis, žinai, kaip kilti jais, tu jau kyli į nuostabiąją viršūnę. Kokia tai viršūnė? Visiškas išsitaisymas (Gmar Tikun).
Visos kabalistinės knygos, kurias studijuojame, galiausiai turi atvesti mus į dvasinį pakylėjimą skaitant knygą „Zohar“. Tik būtina kreipti dėmesį į ketinimą mokymosi metu. Skaitant knygą „Zohar“ tai išties gyvybiškai būtina, nes gaila praleisti progą ir negauti Šviesos, kuri glūdi joje tokia koncentruota, stipria forma, skirta būtent visoms sieloms, kurios sugebės šia Šviesa ištaisyti save.
Todėl knygos „Zohar“ autoriai – kabalistas Šimonas su savo mokiniais šioje Knygoje parašė, kad tik ta karta, kuri pajus poreikį dvasiškai tobulėti, nusipelnys atskleisti šią Knygą, ir jos padedami ims kilti ir įstengs ištaisyti save.
Taip iš tikrųjų ir nutiko: beveik ištisus du tūkstantmečius Knyga „Zohar“ buvo paslėpta, apie ją nieko nežinojo, ir atsiskleidė ji tik prieš keletą šimtmečių. Bet ir tada žmonės nežinojo, ką su ja daryti, kol Baal Sulamas neparašė komentaro šiai Knygai. Skaitydami ją kartu su šiuo komentaru, galime suprasti, apie ką byloja knyga „Zohar“.
Iš čia būtina suprasti, kokia ši knyga svarbi, brangi ir ypatinga. Pradėdami studijuoti Knygą „Zohar“, turime žvelgti į ją labai delikačiai, nes joje glūdinti Šviesa tokia galinga, kad gali tiek atnešti naudos, tiek ir pakenkti.
Jeigu mes ignoruojame ketinimą ir skaitome ja ne tam, kad ištaisytume save, jeigu neatsistojame po ja kaip po gyvojo vandens versme, kuri apiplauna mus, kai nuolat laukiame, kad ji apvalys ir ištaisys mus, jeigu nemąstome apie tai, tai dar grubesnė tampa mūsų siela, nes pridedame jai avijut/noro storį. Ir atvirkščiai, jeigu skaitome ją teisingai, tai jaučiame labai stiprų poveikį.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. kongreso „WE!“ 4-osios pamokos, Naujasis Džersis

Daugiau šia tema skaitykite:

Nedėkite daug prieskonių!

Tęsk ir atsiskleis…

Knygų knyga

Klausimas: Koks kabalos požiūris į mūsų jutimus miegant?
Atsakymas: Visas laikas, kai žmogus neužsiima vidiniu darbu ir nesistengia susijungti su grupe, kad joje atskleistų Kūrėją, yra išbrauktas iš gyvenimo.
Kuo veiksmingiau naudosime būdravimo laiką teisingam ketinimui pasiekti, tuo geriau išnaudosime šiam tikslui ir naktines valandas, kai miegame.
Tarkime, kad vieną dienos valandą, t. y. 10 proc. viso laiko, kai nemiegu, galvojau apie ketinimą ir stengiausi, tuomet 10 procentų nakties taip pat užsiskaito kaip mano pastangos.
Bet pats sapnas – tai tiesiog kasdieninių minčių pasekmė. Naktį privalu jas visas tvarkingai sudėlioti į lentynėles smegenų archyve. Todėl smegenys dirba ir miegant, sistemindamos tuos duomenis, kuriuos gavo dieną. Dėl to mums sapnuojasi įvairūs sapnai, atspindintys dienos išgyvenimus ir įvykius, o dalis jų visiškai abstraktūs, kaip mūsų laisvos fantazijos vaisius.
Tačiau mūsų sapnuose nėra nieko dvasingo – visi gyvūnai sapnuoja, ne tik mes.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų smegenų kuriami paveikslai

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Klausimas: Ką daryti, jei jaučiuosi puikiai, ir neturiu noro kilti į aukštesnę pakopą?
Atsakymas: Kaip pavyzdį paimkime kongresą, po kurio pajutome kritimą. Būtent iš čia galima prieiti iki tikrojo prašymo, reikalavimo, riksmo, maldos. Galbūt mums ir trūksta ko nors panašaus. Mąstyk apie tai prieš miegą ir rytą, ruošdamasis pamokai: „Kam? Kodėl? Kaip?“
Kabalistai mums rekomenduoja labai rimtai ruoštis pamokoms, kartais tam skirti net keletą valandų. Pasiruošimas trunka ilgiau už pačią pamoką. Šviesai nereikia daug laiko, žmogus neturi mokytis visą dieną – pakanka vienos-dviejų valandų. Jei visą dieną jis augina ketinimą ir ruošia save susitikimui su Šviesa, tada tai, kas svarbiausia, įvyksta per keletą minučių.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos, pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa ieško suvienytos širdies

Kasdieninė pamoka visai dienai

Nepakišk Kūrėjui savęs

Klausimas: Jūs sakote, kad knyga „Zohar“ – vienintelė priemonė, padedanti išsitaisyti ir susijungti. Tačiau neaišku, kaip pasaulis ją panaudos, jei joje nieko negalima suprasti?!
Atsakymas: Tačiau tokiomis pat mums neaiškiomis priemonėmis ištaisome save ir mūsų pasaulyje! Aš ateinu pas gydytoją, nieko nesuprasdamas apie gydymą ir vaistus. Šis žmogus praduria mano kūną ir pumpuoja vamzdeliu kraują, o aš už tai moku jam ir dėkoju!
Gydytojas išrašo man kažkokių cheminių medikamentų, kuriuose vien nuodai (jūs gi žinote, kad kiekvienas vaistas – tai nuodas, net medicinos simboliu tapo gyvatė su nuodų taure). Mokame už tokius vaistus daug pinigų, nesuprasdami, kaip jie veikia, nė neabejodami, kad jų pagrindas – nuodai. Bet aš ryju juos – ir man padeda! Aš pasveikstu!
Mano kūnas sirgo, aš pridėjau į jį nuodų, o jis staiga pasveiko… Ar galite tai paaiškinti?! Bet šitaip viskas veikia! Ar tai logiška?
Štai taip mums reikia įsileisti nuodą savo vidun, – Šviesa mums pats tikriausias nuodas. Ją turime priimti į save ir tada pasveiksime! Mums reikia kažko visai priešingo mūsų prigimčiai, ir tai atrodo visiškai nelogiška.
Net ir mūsų pasaulyje vaistų vartojimas – nelogiškas veiksmas, o ką jau kalbėti apie dvasinį ištaisymą.
Pasakykite, ar man taip reikalinga ši Šviesa, kuri išmokys mane davimo, meilės artimui? Man koktu tai net girdėti, aš nieko nenoriu matyti ir nekenčiu visų, prakeikdamas visą šį gyvenimą ir Kūrėją, o mane ragina pridėti dar truputėlį nuodų… ir priartinti prie savęs Šviesą, Kūrėją.
Juk ką aš priartinu? –  Davimo jėgą, Šviesą, kuri neva turi atnešti man dar daugiau to, ko aš nekenčiu! Būtent to, ko nenoriu! Tai veikia neigiant neiginį, priešingai priešingybei – čia visa esmė, aukščiausia logika! Mums sunku ją suprasti.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, nupieštas ant noro

Pagrindinė kabalos knyga

Kas yra Šviesa?

Skaitydami knygą „Zohar“ turime visą laiką galvoti apie tarpusavio susijungimą, ir šios pastovios, stiprios minties pagrindu tik truputį klausytis teksto – kiek tai įmanoma, tarsi priedą, prieskonį.
Bet mintis apie susijungimą turi būti stipri ir nenutrūkti. Ir tiktai pagal galimybę papildome ją tekstu – mintimi apie jį, pojūčiu. Bet tik su sąlyga, kad šis pagrindas – nuolatinė mintis apie vienybę – nedingsta ir nesilpnėja.
Galime lengvai išlaikyti teisingą ketinimą, jeigu žinome, kad „Zohar“ kalba tik apie ryšio tarp mūsų tipus. Todėl viskas, ką studijuojame, ir viskas, ką norime matyti kaip savo darbo rezultatą, tai mūsų tarpusavio susijungimas, mūsų ryšio tipai, jam būdingos ypatybės, viskas, kas vyksta tarp mūsų, ir apie visą tai papasakota knygoje „Zohar“.
Ir todėl kalbame apie vieną ir tą patį tašką – mano ir kitų susijungimo tašką. O šiame taške yra visokios ryšių tarp manęs ir kitų rūšys.
Todėl, jeigu pasirenku teisingą kryptį, suprantu, kad kalbama tik apie tai. Kokios gi ryšių rūšys egzistuoja tarp mūsų? Kuo galiu jungtis? Kaip tai galiu pažinti?
Tai reiškia, kad norime pažinti tai, ką studijuojame, bet nežinome. Tačiau siekiant žinoti, susijungti į vientisą norą/kli ir išsiaiškinti visas ryšių rūšis, apie kurias pasakoja Tora, ateina grąžinanti į šaltinį Šviesa ir sukuria šį ryšį, suteikia aiškumą. Ir tada iš tiesų jį atskleidžiame.

Iš 2011 m. vasario 2 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvoji knyga

Bilietas į knygą „Zohar“

„Paragaukite“ Zohar

Brangūs draugai!

Visi žinome pokongresinį bendro kritimo sindromą.
Aišku, ir šį kartą jo neišvengsime, BET TIKTAI TUO ATVEJU, JEI SUSILPNINSIME TARP MŪSŲ PASIEKTĄ VIENYBĘ!
Nedelsdami kreipkitės į mane per pamokas su klausimais, kaip išvengti kritimo. Privalome nuopuolį paversti būsimu pakilimu.
Kol kas rekomenduoju po keletą kartų perklausyti mūsų kongreso pamokas.

Apkabinu jus visus,
ravas

Klausimas: Kas turi nutikti žmogui, kad jis prašytų duoti jam pajausti dvasingumo poreikį?
Atsakymas: Žmogus nepajėgus savarankiškai pradėti galvoti apie davimo veiksmus, t. y. apie dvasingumo būtinybę. Jis privalo įsijungti į grupę ir gauti iš jos poreikį dvasingumui.
Čia ir visas sunkumas! Žmonės bėga nespėję pasiekti rezultato. Matome, kaip kadaise didelės grupės vis retėja. Žmogui ramiau sėdėti namie ir slėptis už kompiuterio ekrano.
Nekalbu apie tuos, kurie neturi tokios galimybės ir grupės šalia. Bet dažnai būna, kad žmogus turi galimybę fiziškai įsilieti į grupę ir dirbti joje, kad pamatytų, kaip neįstengia su niekuo susivienyti. Privalome į vieną vietą surinkti visus šiuos „nenorus jungtis“ − ir iš to mūsų bendro „nenorime!“ šauktis Kūrėjo. Lai ištaiso mus!
Bet žmonės išsibėgioja dar nesujungę šio mūsų nenoro, paniekos, atstūmimo, kuriuos kiekvienas turi pridėti nuo savęs į bendrą, sudužusį, didžiulį, reikalaujantį taisymo norą/indą/kli ir nepareikalavę mus ištaisyti. Kiekvienas savo atskilusią dalį laiko su savimi, toli nuo kitų, juk jam nemalonu jungtis į tokį sudužusį laivą. Taip ir išeina, kad žmonės išsivaikšto.
Bet remiantis kūrimo programa juos būtina sujungti. Todėl tenka siųsti jiems piktas jėgas, kančias, kurios stums juos atgal. Kančios jėga turi būti didesnė už buvusią tarp draugų atstūmimo jėgą. Tai paprasta mechanika − vienas prieš kitą: skaldanti jėga ir vienijanti jėga.
Jungianti jėga atsiranda dėl kančių, karai ir bendros nelaimės kaip visada suvienija žmones. Taip ir jiems atsiųs dideles kančios, kad panorėtų suartėti ir susijungti − tik tada jie žengs žingsnį į priekį.
Po to jiems bus duota šiek tiek laiko pagalvoti, kad suprastų savo reikalaujančius taisymo ketinimus, norus, turint viltį, kad šį kartą ims ir pasiseks. Tai vis kartosis, o jeigu tai nepadės − kančios nuolatos augs.
Pasirinkimo nėra, taip veikia gamtos jėgos. Baal Sulamas rašo, kad formuojantis mūsų Žemės rutuliui per 30 mln. metų jis perėjo šilumos ir plėtimosi, po to atšalimo ir traukimosi periodus. Ir taip tęsėsi, kol ant jo nesusidarė pluta ir neatsirado gyvybė.
Tas pats ir su žmogaus siela − ji kaitinama ir šaldoma, kol pagaliau neatgis…
Todėl suvokus savo bejėgiškumą reikia džiaugtis, kad tai atskleidėme! Dabar būtina tik ataka − nevalia bėgti iš kovos lauko. Patariu visoms grupėms surinkti visas likusias šukes ir gerokai susimąstyti apie savo ateitį.
Juk būtent apėmus nevilčiai mums duodama puiki galimybė susivienyti, sujungti mūsų trūkumus į vieną didelį, bendrą, milžinišką trūkumą, sudaužytą norą − ir surikti. Tai ir bus „visuotinė malda“, kuri visada sulaukia atsako.

Iš 2011 m. kovo 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabėgimas būnant vietoje

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Šviesos jėga

Tyrinėdami gamtą, nagrinėjame daugelį reiškinių, esančių priešais mus ir mumyse. Norėdami atrasti bendrą vardiklį, matome, kad kiekvienas pavidalas, bet kuri dalis rūpinasi savo egzistavimu.
Be to, kuo aukštesnis jų išsivystymo lygis, tuo labiau rūpinasi. Taip iš negyvosios gamtos atsirado augalinė, iš augalinės – gyvūninė, o iš gyvūninės gamtos – žmogus.
Iš kabalos mokslo suprantame, kad tai įvykdavo ne savaime, bet per rešimot – „vystymosi genus“, kurie paeiliui vienas po kito realizuojasi pradžioje užduoto modelio rėmuose.
Visa tai egzistuoja siekiant savo gerovės. Programa, įdiegta į visus gamtos elementus, iškelia jiems vieną užduotį: ką reikia padaryti, kad man būtų gerai? Ar tai bus blogio suvokimas, ar prasmingas judėjimas gerovės link, jėga, greitis, ryšys, jausmas, protas – atsižvelgdamas į savo potencialą, kiekvienas pavidalas siekia gėrio ir tolsta nuo blogio. Tokia mūsų prigimtis.
Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyje ši gamta sudaro „vienpusio eismo gatvę“ – pažadina tiesiogiai veikti savo gerovei. Kita vertus, žmogaus pakopoje yra dar vienas svarbus veiksmas. Žmogus geba jausti artimą, todėl pasiruošęs kažką jam duoti, numatydamas, kad iš to gaus naudos ir malonumo. Mes išmokome įvairiausių artimo išnaudojimo būdų, kurių nėra žemesnėse pakopose.
Negyvajame (N), augaliniame (A) ir gyvūniniame (G) lygmenyse yra tiktai gavimas. Žmogus jau moka duoti artimui, idant gautų sau naudos. Be to, atsigręžimas į artimą galiausiai atneš jam daug daugiau naudos nei įprastas gavimas arba jis tiesiog nesugeba gauti kažką tiesiogiai. Bet, vienaip ar kitaip, abiem atvejais jis veikia dėl savęs.
Iš esmės tiesioginis gavimas – primityvus metodas žmogui. Augantis vaikas auklėjamas: mokome jį veikti kartu su pasauliu, ir dažniausiai kalba eina apie artimo išnaudojimą, siekimą išvengti jo daromos žalos ir, galiausiai, gauti naudos sau.
Toks yra žmogaus auklėjimas. Gerai jei taip yra: jau geriau atsižvelgti į artimą. Juk dažniausiai mums knieti tiesiog paimti, užvaldyti, pavogti be atodairos.
Toks mūsų pasaulis, todėl mes suvokiame tik tai, ką gauname sau. Mūsų noras ribotas, jis galiausiai priveda mus prie tuštumos ir nevilties.
Bet yra ir priešinga galimybė – davimas: iš manęs – aukštyn artimui, o lygiai taip nuo manęs – žemyn į save, o paskui aukštyn artimui. Pirmuoju atveju atiduodu dėl davimo (Bina, chafec chesed), o antruoju – gaunu dėl davimo (meilės pakopa). Tai, kas vadinama tiksliu atvirkštinio veiksmo apskaičiavimu ir egzistuoja tik Žmoguje.
Vadinasi, turime dvi galimybes: gauti pasitelkdami davimą ir duoti pasitelkdami gavimą.

Iš 2011 m. kovo 23 d. pamokos tema „Bendro auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gi tu išsirinksi?

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Kaip išaugti iš nulio