Norėdami pažinti Kūrėją turime pasikeisti, juk pažįstame Jį naujuose suvokimo kelim/savybėse, naujuose noruose. Žinoma, patys šie norai – nenauji, bet jie naujai mumyse susijungia.
Mes turime norą mėgautis ir norą duoti. Norėdami atskleisti Kūrėją, turime savyje sukurti tokį ryšį tarp šių norų, kad galėtume Jį pažinti.
Kūrėjas atsiskleidžia 125 formomis, sekančiomis viena po kitos, kai Jis atsiskleidžia mums vis arčiau, vis aiškiau. Kildami šiomis 125 pakopos galime vis geriau Jį matyti bei jausti.
Kaip atskleidžiame Kūrėją? Vos tik tarp savo noro mėgautis ir noro duoti sukuriame tokį ryšį, kad noras duoti viešpatautų virš noro mėgautis suteikdamas jam panašią į Kūrėjo formą pirmoje pakopoje, tai iš karto per šiuos norus, per jų susijungimą matome Kūrėją.
Kitaip tariant, tarp noro mėgautis ir noro duoti turiu savyje sukurti bendrą savybę, kad ji būtų lygi, panaši į Kūrėjo savybę pirmojoje, pačioje mažiausioje Jo atskleidimo pakopoje. Tada Jį pamatysiu, suprasiu ir pajausiu.
Mūsų pasaulyje irgi egzistuoja įvairių reiškinių ir norėdamas juos suvokti turiu tapti protingesnis, įgyti papildomą jautimą, dar kažko išmokti ir tada pradėsiu jausti, kas ir kaip vyksta bei koks tai reiškinys.
Taip pat yra ir kabalos moksle. Kad noras mėgautis ir noras duoti teisingai derėtų ir tarpusavyje prasiskverbtų kiekviename iš mūsų pirmoje, o vėliau visose 125 pakopose, man reikalinga Šviesa, kuri atliktų manyje šį pasikeitimą. Pats jo negaliu atlikti, juk būdamas žemiausioje pakopoje, visiškai neįsivaizduoju, koks turiu tapti kitoje pakopoje, tarytum kūdikis, nežinantis, kaip turėtų atrodyti po metų.
Todėl mums duotas mokymasis. Turime sėdėti ir mokytis iš pirminių šaltinių, o stipriausias pirminis šaltinis Šviesai pritraukti – tai knyga Zohar. Kai kartu studijuojame šią knygą, ir kiekvienas tuo metu galvoja, kaip jis susijungs su kitais, juk tarpusavyje jungdamiesi sukuriame Kūrėjo formą, teisingą noro mėgautis ir noro duoti tarpusavio derinį (kad noras duoti valdytų norą mėgautis suteikdamas jam teisingą formą), − tai vadinama „tikėjimu aukščiau žinojimo“.
Jeigu pamokos metu noriu, kad taip įvyktų, šito pakanka, ir nėra didesnio priesako, ir nėra nieko svarbiau. Tada aš pritraukiu Šviesą, kad ji teisingai sutvarkytų man šiuos norus. Ir Šviesa tai daro. Man nieko daugiau nereikia žinoti. Taip mažas vaikas nori vystytis, todėl bėgioja, žaidžia, daro viską. Taip ir aš, kaip vaikas, darau viską, kad tik ateitų Šviesa ir grąžintų mane į šaltinį, pas Kūrėją.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Atsiskleiskite aukštesniajame išmatavime!

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 3-oji pamoka

Klausimas: Suprantu, kad palaipsniui taškai širdyje atsiskleis, ir visi žmonės ateis mokytis kabalos. Ar galima sakyti, kad, jeigu tam tikrame etape bus pasiekta kritinė masė, tai procesas vyks ne laipsniškai, o tuo pat metu?
Atsakymas: Būtent taip. Bet koks organizmas turi apsauginę jėgą. Jeigu tam tikra sistemos dalis veikia tvarkingai, tai likusieji sveiksta jų veikiami. Jeigu pasieksime savo kritinę masę, tai visas pasaulis iš karto tai pajaus.
Tartum bangos skalaus žmones, ir jie ims daugiau suprasti, jausti. Staiga jiems taps aišku, kas yra tiesa. Ji atsiskleis žmogaus jausmuose ir prote taip, kad jis suvoks tiesą savaime, net nežinodamas, iš kur šis pojūtis atsirado. O jis ateis iš mūsų tarpusavio ryšio.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. kongreso „We!“ Naujajame Džersyje 3-iosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam taisyti pasaulį?

Lygybė bendroje šeimoje

Tobulumui svarbus kiekvienas

Dvasiniame kelyje mūsų laukia nemažai problemų. Juk dvasinis vystymasis prieštarauja mūsų norui ir yra nukreiptas į mums priešingą būseną. Todėl turime tarsi „išoperuoti“ save.
Ir tai visiškai realizuojama per išmintį, kurią įgyjame mokydamiesi, ir pasitelkę kabalos moksle slypinčią galimybę pritraukti Šviesą. Taigi turime reikiamas priemones ir instrumentus. Taip ir judame į priekį.
Baal Sulamas laikraštyje „Tauta“ rašė: „Visi gyvūnai visiškai pasikliauja gamta. Jie nesugeba jos kaip nors vystyti arba padėti sau be jos.“
Jie juda pirmyn instinktyviai tiek, kiek keičiasi iš vidaus, pagal vidines ir išorines gamtos komandas. Visi lygmenys (negyvasis, augalinis ir gyvūninis) per visą istoriją vystėsi.
Sakykime, per 15 milijardų metų net negyvoji materija keitėsi. O kur jau augalijos ir gyvūnijos pasaulis, kuris vystėsi ir kito. Žmogus savo ruožtu pradėjo vystytis beveik paskutinis per pastaruosius 100 − 200 tūkstančių metų. Taip gamta veda pasaulį pirmyn.
Žmogiškoji visuomenė vystydamasi praeina tas pačias pakopas: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogaus – bet jau žmogaus lygmenyje. Ir vėlgi žmogus vystosi instinktyviai: stumiamas gamtos jis per prievartą pereina iš vienos būsenos į kitą. Iš istorijos matome, kaip staiga „užsiplieskia“ tautos, sukelia revoliucijas ir vykdo pertvarkas.
Taip ir vystomės, kol galiausiai žmoguje išauga Žmogus. Šis lygmuo atsiskleidžia žmonijai mūsų akyse, ir nuo ankstesniųjų lygmenų jis skiriasi žmogaus gebėjimu „paimti“ vystymosi dėsnius į savo rankas, prilygti Kūrėjui, pakilti aukščiau gamtos, paspartinti ją.
Gamta vysto mus tam tikru greičiu iki šešto tūkstantmečio pabaigos, naudodama „vystymosi volą“ kančių kelyje, o Žmogus šias jėgas ima į savo rankas ir vystosi greičiau, vedinas savo noro.
Vystymosi dėsnyje jis mato ne blogį, o trokštamą gerovę ir šitaip realizuoja save kaip Žmogus, prilygstantis Kūrėjui. Jis ima pavyzdį iš Kūrėjo, mokosi to, ką Kūrėjas atlieka kūrinyje ir nori elgtis taip pat.
Kažkada žmonės tyrė paukščiukų perėjimo procesą, sukūrė inkubatorius ir pasiekė, kad būtų patenkinti jų augimo poreikiai. Ir štai kasdien turime reikiamą kiekį kiaušinių ir nepriklausome nuo vištos vystymosi dėsnių.
Lygiai taip turime elgtis ir su savimi. Todėl Baal Sulamas tęsia toliau: „Kitas dalykas – žmogus, kuriam suteikta minties jėga. Dėl šios jėgos stebuklingos savybės žmogus išsilaisvina iš gamtos pančių ir vysto ją. Žmogaus funkcija − sekti gamtos veiksmus ir atlikti savo darbą taip pat, kaip ji.“
Be to, straipsnyje „Taika pasaulyje“ Baal Sulamas rašo: „Dvi valdžios veikia vystymosi procese.
Viena iš jų – „dangaus valdžia“, garantuojanti, kad visa, kas bloga ir žalinga, taps tuo, kas gera ir naudinga, tačiau „savo laiku“ – einant sunkiu ir ilgai trunkančiu keliu, kai „besivystantis objektas“ patiria skausmą ir baisias kančias, nes yra po „vystymosi volu“, neįtikėtinai žiauriai paminančiu jį po savimi.
Kita valdžia – tai „žemiška valdžia“, kuri atstovauja žmones, paėmusius valdžią į savo rankas virš vystymosi dėsnių. Galėdami visiškai išsilaisvinti iš laiko pančių, jie žymiai pagreitina pabaigos atėjimą, t. y. visišką subrendimą, galutinį išsitaisymą, kas ir yra vystymosi pabaiga.“

Iš 2011 m. vasario 27 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šlovingų darbų išvakarėse

Nuo ko prasideda žmogus?

Inkubatorius sielai vystytis

Klausimas: Ką reiškia grupinis pasirengimas pamokai, ar jis didesniu mastu pažadina supančią Šviesą?
Atsakymas: Grupinis pasirengimas pamokai reikalauja iš kiekvieno būti atsakingam už visą grupę.
Ką reiškia principas „jeigu ne aš sau, tada kas man? Jis reiškia, kad aš atsakingas už grupės pažadinimą ir tuo pačiu skatinu save ir visą pasaulį pateisinti.
Aš rūpinuosi tuo, kad bičiuliai nė akimirkai nepamirštų apie tikslą: kodėl mes čia? Kokią pakopą mes turime pasiekti? „Žmogaus“ (adam) pakopą, tolygią Kūrėjui. Tai turi būti mums absoliučiai svarbu – tada mes per pamoką nepamiršime pagrindinio dalyko, ir mūsų nė sekundei neaplankys pašalinės mintys.
Aš rūpinuosi tuo, kad taip būtų ir visiems bičiuliams. Rūpindamasis kitais, aš padedu kiekvienam laikytis šios krypties. Jeigu visa grupė sukurta tokiu būdu, tuomet mūsų laukia gana trumpas procesas keliaujant į sėkmę.
Vienam gali pavykti, tik jeigu jis išrinktasis, ypatinga siela. O mus išgelbės tik susivienijimas. Aš nematau tarp mūsų išrinktųjų. Kiekvienas tikisi, kad jam atvertas individualus kelias, tačiau tai, be jokių abejonių, yra ne taip. Ir ypatingai mūsų dienomis, kai išrinktieji nebūtini.
Priešingai, šiandien į išsitaisymo procesą turi įsilieti masės.

Iš 2011 m. kovo 1 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

Kokie santykiai turi būti grupėje?

Pasakyk savo kainą

Prasidėjo ypatingas laikotarpis – šventė Pesach. Dėl nuovargio ir išėjimo iš įprastinės būsenos mus gaubia tarsi lengvas rūkas. Visam pasauliui dabar ypatingas laikas, kai pagal tvarką veikia supančios Šviesos, išplaukiančios iš šakų ir šaknies dėsnių.
Be to, įžengiame į šventę, tiesiogiai susijusią su mumis. Nėra dvasinės šaknies, artimesnės ir reikalingesnės mums nei Pesach. Tik šito aš noriu. Išeidami iš egoizmo, mes vėl ir vėl primename sau apie išėjimą iš Egipto, taisome jį vėl ir vėl visame likusiame kelyje iki pat išsitaisymo pabaigos. Galiausiai turime visiškai ištrūkti iš Egipto tokiu mastu, kad apsuktume jį į priešingybę – į davimą.
Dabar galime padaryti šuolį. Šis uždavinys ir laukia mūsų. Nesvarbu, jei mes maži, jei ne viską suprantame. Tegul mums daug ko trūksta – taip bus visada. Tamsos pojūtis, maišatis, sudrumsti jausmai ir protas – visa tai būtina. Mus turi blaškyti – ir to netrūksta. Visi jaučiamės supainioti, išmušti iš vėžių, silpni ir t. t., kiekvienas pasirengęs tik miegoti. Tai geriausia, optimaliausia mums būsena.
Kartu turime užtikrintai ir tiksliai stengtis vienytis. Jei ima miegas – galima ir pamiegoti, tačiau su teisingu ketinimu, kad net šiuo veiksmu susitelktume į taškus širdyse ir užmigtume, viduje neišsiskirdami vieni su kitais.
Vienybę reikia pralaužti. Įeik vidun, nepaisydamas mieguistumo, ir pradėsi gauti pabudimą iš kitų.
Kiekvienam iš mūsų nepakanka tarpusavio įsijungimo. Juk jeigu aš įsiliesiu į visus, o visi – į mane, tai suteiks man šimto tūkstančio žmonių jėgą. Tai laidavimo rezultatas, be jo nieko nepasieksime. Mes turime skatinti save įgyvendinti vienybę.
Šiandien vakare mes su visais pasaulyje sėdėsime prie šventinio stalo. Svarbiausia bus ne tai, ką valgome ir geriame, ne pats Velykų seder. Visa tai – paprotys, o svarbiausia – ar ketiname pakilti aukščiau savo egoizmo į meilę ir vienybę?
Tai ir yra išėjimas iš Egipto. Visa kita – interpretacija. Visi šventiniai atributai – tai tik ženklai, bendrų pastangų požymiai. Jeigu aš spaudžiu save kartu su kitais, tai šiuo spaudimu pereinu visą velykinį seder. Jis atsiskleidžia manyje.
Todėl dabar mums reikalingas galingas nubudimas. Mes iš tikrųjų pajėgiame prasiveržti. Juk matome, kaip Aukštesnioji jėga stumia mus pirmyn, nuolatos organizuoja mus, rūpinasi mumis. Dabar reikia spustelti save, nematau prieš mus jokių kliūčių. Nedidelė jausmų sumaištis – argi tai Faraonas?
Nereikia tikėtis, kad kada nors bus lengva. Mes visada judame prieš norus ir ketinimus. Visada tave ims snaudulys, visada atsiras skubių reikalų, visada pakaks painiavos. Toks kelias.

Iš 2011 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Kvietimas už machsomo

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Viena mintis

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 5 – oji pamoka

Neturiu jokios galimybės pasikeisti, jeigu nesusiliesiu su draugais. Kiek susiliesiu – tiek ir pakilsiu.
Rabašas rašo apie tai straipsnyje „Grupės tikslas – 2“: „Kad vienas įsijungtų į kitą, kiekvienas privalo anuliuoti save kitų atžvilgiu. Tai įgyvendinama, kai kiekvienas mato draugo privalumus, o ne jo trūkumus. Tas, kuris mano, kad jis yra kiek aukščiau už draugus, su jais vienytis jau negali“, ir daug pralošia.
Kai kurie galvoja: „Su šia grupe man nieko neišeina, o su kita pasisektų“. Jis nesupranta, kad tai priklauso ne nuo grupės. Jam parodo, ką jis turįs matyti savo egoizmo atžvilgiu. Kitoje vietoje jis nepasiektų daugiau.
Galbūt jums atrodo, kad ten, centrinėje Bnei Baruch grupėje, kur sėdi Laitmanas, visi yra labai pažengę, visi „išmano dalyką“…
Protekcijos neturi niekas. Jeigu pradėsite tobulėti, tai gausite tik kur kas sunkesnius klausimus, problemas ir kliūtis.
Pavyzdžiui, Rabašas man pradžioje pasakė: „Pasilik savo mieste ir atvažiuok mokytis. Nieko baisaus, tu neprivalai iš karto atsikraustyti arčiau manęs“. Du metus važinėjau pas jį mokytis, kartais net po du kartus per dieną.
Žmogui nereikia galvoti, kad jam atsiras galimybė kitoje grupėje, kad geriau susivienyti su kitais bičiuliais. Jeigu jums nepavyksta ten, kur esate, tai ir kitoje vietoje, kitomis sąlygomis jums taip pat nepavyks. Garantuoju šitą – patikėkit. Juk kiekvienas gauna savo iš aukščiau.
Nereikia keisti nei gyvenimo, nei darbo vietos, jeigu tik jums nekyla rimtų problemų dėl dalyvavimo užsiėmimuose. Kur žmogus yra, ten visų pirma jis ir turi susijungti su bičiuliais – iki pabaigos. Jeigu jis taip ir daro – šitai atves jį ten, kur jis turi patekti fiziškai ir dvasiškai.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 5-os pamokos kongrese „WE!“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Savųjų brolių ieškau“…

Sielos ledynmečio pabaiga

Nulenk galvą – ir imk kiek nori

Kabalistai moko mus atrasti kelią į šaknį, kad kiekvienas suvoktų savo sielos šaknį. Ir svarbiausia, – sako jie, – tai ketinimas.
Aukštai yra jėga, skirta ištaisyti ir pervesti mus per visus etapus į galutinę aukštesniąją būseną. Tačiau mes turime rengtis pakilti savo veiksmais, skatinti kilimą prašymu, noru.
Juk galiausiai turime pajusti tai, ko dabar nepajėgiame pajusti. Mes neturime jokio kabliuko, jokios galimybės. Tas kažkas atrodo niekingas ir beprasmiškas. Kodėl? Todėl, kad reiškinys, kurį turime pajusti – tai davimas ir meilė artimui. Tai ir yra Kūrėjo jėga, savybė, vadinama „Kūrėju“, apimanti ir pripildanti visą tikrovę.
Tačiau mes nesuprantame, nejaučiame jos, nesugebame priartėti prie jos. Mes specialiai sukurti priešingais, kad pamatytume šviesą iš tamsos ir tada suprastume, pajustume, išreikštume ją.
Tiesiog šviesa, kokia ji yra, tik apakintų mus. Tačiau mes esame ir vystomės gavimo savybėje, įgydami vis daugiau suvokimo detalių. Po to ateina akimirka, kuomet mes nusiviliame gavimu ir pajuntame stumtelėjimą link davimo savybės. Ši mumyse pabudusi žiežirba vadinama „tašku širdyje“.
Tada gauname sąlygas jį įgyvendinti – mus atveda pas mokytoją, prie knygų, į aplinką. Dabar iš šios žiežirbos galime ugdytis tikrą davimo ir meilės artimui savybę.
Mūsų darbas susideda iš įvairiausių veiksmų, dėl kurių mes vis labiau vertiname mokytoją, pirminius šaltinius ir aplinką, pakeldami juos aukščiau savo egoizmo, aukščiau gavimo savybės, kad davimo savybė mums būtų svarbesnė nei jis, kad šviesa keltų mums didesnę pagarbą negu tamsa, kad Kūrėjas būtų labiau gerbiamas nei kūrinys.
Aš skaitau apie tai pirminiuose šaltiniuose, vadinasi, turiu pasistengti. Tačiau, kada kaktomuša su tuo susiduriu, kai sudarinėju planą, kad pradėčiau gerbti, aukštinti savo akyse davimą labiau už gavimą, manyje atsiskleidžia bejėgiškumas, abejingumas šiam dalykui. Priešingai, aš jaučiu, kad man nerūpi nei mokytojas, nei grupė, nei knygos. Viskas praranda prasmę.
Kodėl? Todėl, kad mano egoizmas, mano noras patirti malonumą nejaučia iš to jokios naudos. Priešingai, nuo šio momento jis jaučia, kad jo laukia nuostoliai.
Kaip aš galiu padaryti sau kažką blogo, jeigu visas aš – noras mėgautis? Aš tiesiog nesugebu, manyje nenumatyta tokia galimybė – padaryti sau kažką blogo.
Kaip gi elgtis? Vadinasi, mano judėjimas link Kūrėjo – tai nuolatinis tolimas nuo to, kas dabar man atrodo kaip „gėris“. Dar daugiau – tai artėjimas prie „blogio“. Argi tai įmanoma?
Atsakyti į šį klausimą gali tik kabalos mokslas.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Pirmyn – į tiesą

Ką gi tu išsirinksi?

Mūsų laukia labai didelės bendros pastangos. Galimybės pačios dėliojasi prieš mus pagal dvasinį tvarkaraštį – tad įgyvendinkime jas. Mes gebame atlikti seriją išpuolių, siųsdami juos kaip kulkas į taikinio centrą, kol pasieksime rezultatą.
Ateityje matau visiškai realių galimybių. Nemanykime, kad mes dar nepasirengę, kad dar kažko stinga, dar ne viskas aišku. Egipte niekas neaišku, čia tik grimztame į tamsą ir sumaištį. Kuo daugiau dėliojame į vietas, tuo labiau mus blaško nauji sumaišties antplūdžiai.
Svarbu dėl šio sąmyšio nenusiminti. Iš pačių veiksmų, kurie laukia eilės, matau, kad mes galime tai padaryti. „Kaip mes tai sugebėsime?“ – tu paklausi. Kai mes iš tikrųjų atskleisime, kad nesugebame – netikėtai ateis išsigelbėjimas.
Aš neabejoju, kad mes esame labai geros, nuostabios būsenos. Mus kviečia į dvasinį pasaulį. Ir šventė Pesach ateina į pagalbą.
Be to, mes turime jausti atsakomybę už visą pasaulį, kuris – priešingai nei mes – pateko į bėdą. Jeigu ne dvasinis proveržis, mūsų laukia sunkūs sukrėtimai. Ant slenksčio – rimtos griūtys įvairiose šalyse. Padėtis tampa vis keblesnė, mes turime atkurti pusiausvyrą – tik ne ankstesnę, o dvasinę.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš brošiūros apie Pesachą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Vienintelė, bet be galo sudėtinga sąlyga

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 2 pamoka

Klausimas: Kaip kiekvieną akimirką galiu žinoti, kad studijuodamas kabalą judu teisinga kryptimi ir neišklystu iš kelio?
Atsakymas: Kiekvieną akimirką renkuosi tarp egoizmo ir taško širdyje, tarsi stovėčiau prieš pusiausvyros padėtyje esančias svarstykles.
Ir kiekvieną kartą turiu nusverti svarstyklių lėkštę į taško širdyje, į susivienijimo pusę. Kito veiksmo be vienybės nėra.
Paprastai norime išmokti atlikti įvairius veiksmus, užsiimti kažkokiais reikalais ir taip visą laiką nesąmoningai bėgame nuo galimybės susijungti. Aš tai žinau pagal save − kol pradėjau tai girdėti, praėjo daug laiko.
Mėgau mokytis, sutvarkyti medžiagą, paruošti iš jos metodinę sistemą, kitaip tariant, dariau viską, išskyrus susijungimą su kitais. Ir iš tikrųjų, kuo anksčiau pradedame tai jausti, kaip savo pareigą ir įprantame pasinerti į šį suvokimą, tuo greičiau įprotis tampa antrąja prigimtimi.
Man būtina nuolat pratintis siekti pajausti savo draugų vidinį pasaulį, jų siekius susijungti ir šioje vienybėje atskleisti Kūrėją. Jeigu aš siekiu jų, nepastebiu, kaip jie atrodo iš išorės.
Juk savo šeimoje ne itin žiūrime į artimųjų veidus. Jaučiame jų dvasią, charakterį, nuotaiką. Štai ir čia visą laiką stengiuosi pajausti draugų norus, nukreiptus į tą patį tikslą, kurio siekiu ir aš. Ir su šiais jų norais noriu susijungti.
Man visai nesvarbu, kaip jie atrodo ir koks jų charakteris, vienintelis man svarbus dalykas: ko jie siekia? Vyrams tai sunkiausia, o moterims lengviau tai suvokti, nes jos mažiau žiūri į išorines apraiškas. Būtent čia ir slypi vyrų darbo esmė.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 2-osios kongreso „WE“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo savojo ego!

„Savųjų brolių ieškau“…

Tiesa išdygsta iš žemės

Klausimas: Kai auginame vaiką, stengiamės paruošti jį gyvenimui šiame pasaulyje. O kaip mums pakliūti į dvasinį pasaulį, jeigu jo net neįsivaizduojame?
Atsakymas: Žmogus, kuris palieka gimtuosius namus ir patenka į suaugusiųjų gyvenimą, norėdamas jame įsitvirtinti, gali remtis kitų patirtimi. Nesvarbu, kuo jis ketina tapti: vagimi, šventuoju, mokslininku ar paprastu turgaus prekybininku. Visuomenėje jis gali rasti visų šių egoistinio noro apraiškų.
Tačiau tas, kuris auga dvasiškai, neturi jokių pavyzdžių, jokio palaikymo. Jis pats privalo sau susikurti  aplinką. Juk tai, kas užpildo visą realybę, yra Aukštesnioji Šviesa, ir be žmogaus nėra jokių pasaulių.
Tą pačią akimirką, kai tik pareiškiu, jog ketinu siekti dvasingumo, – tarp savęs ir Begalybės „išrikiuoju“ visus pasaulius. Lyg nutiesiu laiptus (kurie yra rešimot – dvasinių genų – pavidalo) į dvasingumą.
Knygos „Šamati“  straipsnyje „Dvasinio siekio esmė“  Baal Sulamas rašo: „Visi pasauliai su daugybe pakopų skirti tik sieloms“. Todėl negaliu (kitaip nei mūsų pasaulyje) reikalauti, kad man paaiškintų, kaip elgtis dvasingume. Aš pats turiu suformuoti dvasinį pasaulį, kurio nėra.
Aš pats privalau įsivaizduoti ir savo santykį su Aukštesniąja pakopa ir jos santykį su manimi. Jeigu šis mano vaizdinys atitinka jau egzistuojančius rešimot – akimirksniu stebuklingu būdu viskas „susidėlioja“ pagal savybių panašumo dėsnį. Jeigu panašių savybių  nerandu  –  neturiu ir dvasinės realybės. Juk šioji egzistuoja tik ją atskleidžiančiam, kuriančiam, formuojančiam žmogui.
Kitaip tariant, patys privalome sukurti dvasinį pasaulį. Su prašymu, kuris atitinka tai, ką mums paruošė rešimot, reikia kreiptis į Kūrėją.
Todėl hebrajų kalboje Kūrėjas vadinamas Bore (bo – ateik ir re – pamatyk). Juk būtent tu Jį kuri! Būtent tu „gamini“ šią formą.

Iš 2011 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Paslėptis – mums į naudą

„Ateiti ir pamatyti“ naują realybę