Visas mūsų darbas − atskleisti savyje gebėjimą pajausti tikrąją realybę, kurioje esame. Ji pastovi ir amžinai egzistuojanti, o mums trūksta tik jutimo organų, kurie galėtų ją pažinti, pajausti, įsivaizduoti, atskleisti.
Bet tam reikia turėti tinkamus norus, dvasinius indus (kelim), kuriuos pats savyje paruošei. O parengimas vyksta dviem etapais: iš pradžių mūsų prašymas ištaisyti norą, malda (MAN), o po to gaunamas atsakymas iš aukščiau (MAD) – aukščiausia jėga, kuri ateina ir ištaiso mus.
Mums reikia pajausti savyje šitą maldą (MAN) ir atsakymą į ją (MAD) visuose jų veiksmuose, nes būtent tai formuoja mumyse tuos jutimo organus, kuriais galėsime atskleisti aukščiausią Šviesą, Kūrėją. Todėl pasakyta: „Nieko neįmanoma atskleisti be maldos jėgos“. Juk mums reikia praeiti visą šį procesą sąmoningai, išankstiniu savo paties noru.
Bet kyla klausimas, kurgi paimti teisingą norą atskleisti aukštesniąją Šviesą, Kūrėją, atvirkštinę mums savybę, kuriai esame visiškai nepasiruošę? Kaip to paprašyti ir panorėti?
Mes lyg patys ir norime dvasiškai vystytis bei ieškome, kaip eiti pirmyn, bet daugeliu atvejų pasijuntame esą visiškoje tamsoje ir rūke, tarytum atsibundame anksti ryte ir dar negalime suprasti, kas su mumis vyksta, iš kur mes ir kodėl čia esame, apie ką galvoti, ko norėti?
Atsiverčiu knygą arba klausau pamoką, o manyje nėra jokio atgarsio. Kaipgi man pasiruošti, susiorientuoti teisinga linkme – kieno sąskaita? Juk malda turi būti išjausta mano nuoširdžiu noru, iš pačios širdies gelmės.
Ir čia reikia suprasti, jog visas mūsų darbas − paruošti sąlygas greitam rešimot atsiskleidimui. O tam reikia pasistengti susikurti teisingas sąlygas: organizuoti mokslo procesą, dalyvavimą platinime, ryšį su grupe, aplinkos poveikį sau. Nes tik stipri aplinkos įtaka gali paspartinti rešimot atsiskleidimą iš paslėpties, iš sudužimo.
Įsijungę į tokią aplinką per ją pritraukiame sau bendrą Šviesą ir ji ima mus veikti, tarytum dirva veikia pasėtą į ją grūdą. Ir kai šis grūdas jaučia, kaip jį veikia dirva, jis pabunda gyvenimui.
Mūsų grūdas jau dirvoje ir mūsų viduje jau yra visi reikalingi vystymosi genai (rešimot), visa jų grandinė. O mūsų užduotis tik pažadinti šią dirvą aplink save, kad ši pradėtų mus veikti. Jeigu teisingai ir intensyviai dirbame išnaudodami visas galimybes – tai šitai vienintelis reikiamas dalykas.
Išeitų, kad mano malda nukreipta ne tiesiai į Kūrėją – man tarytum nėra kam melstis, aš nežinau, kas Jis toks. Malda prasideda nuo to, kad leidžiuosi teisingai veikiamas tų sąlygų, kurios man duotos. O jau būdamas šioje aplinkoje kartu su visais ir su šiuo dvasinio vystymosi siekiu (savo rešimo) kreipiuosi į tą jėgą, kuri iš „dirvos“ veikią „grūdą“ – per aplinką veikia mano rešimo.
Būtent šią jėgą noriu pažadinti, į ją nukreipta mano teisinga malda.
Ir atmink, kad aukščiausia Šviesa, aplinka ir Kūrėjas nekinta, yra ramybėje. Tai žmogus aktyvizuoja visas šias priemones ir savo norais įjungia visą šią sistemą tam, kad ji pradėtų jį veikti. Antraip, ji taip ir liks sustingusi laukime…

Iš 2011 m. kovo 9 d. pamokos pagal temą „Kas yra  malda“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos ledynmečio pabaiga

Keliamoji noro jėga

Gyventi dviejuose nesusikertančiuose pasauliuose

Klausimas: Kaip rodo patirtis, fizinėje grupėje blogio atskleidimas vyksta kur kas greičiau ir labiau jaučiamas negu virtualioje grupėje, internete. Tačiau Jūs sakėte, kad internetas pagreitina blogio atskleidimą…
Atsakymas: Mes negalime žinoti, kas vyksta su sielomis, kodėl esame taip išbarstyti po visą žemės paviršių, kodėl fiziškai atitolę vienas nuo kito ir tuo pat metu mums suteiktas virtualus ryšys.
Turbūt būtent fizinis atitolimas veikia pačiu nuostabiausiu būdu. Tarkim, esu už tūkstančio kilometrų nuo kažko. Kartą per dieną ar keletą dienų susirašinėjame internetu ir kartu ties kažkuo dirbame. Tačiau kiekvienas saugo save nuo artimesnio kontakto.
Jeigu pasistengsime tarpusavyje sukurti šiltesnius santykius, panorėsime susivienyti, būti kartu, be abejonės, per šį virtualų ryšį atskleisime tarp mūsų ir meilę, ir neapykantą, ir panieką, ir atitolimą vienas nuo kito, − kaip ir fizinėje grupėje.
Kol kas atsiskleidžia abejingumas ir netgi šiokia tokia panieka. Būtina su tuo dirbti ir suprasti, kad visus šiuos smulkius blogio pasireiškimus reikia padauginti iš atstumo ir tada gausime tikrąjį jų mastą. Juk jeigu aš šiek tiek tave ignoruoju, pamirštu apie tave būdamas už tūkstančio kilometrų, tai būdamas šalia, ignoruočiau ir nekęsčiau tavęs tūkstantį kartų stipriau.
Internetas leidžia mums, skirtingų mentalitetų, svetimiems, skirtingiems žmonėms, įveikiant visus vienijimosi sunkumus, visgi pradėti jungtis vystant savyje jautrumą ir jausmingumą. Juk atstumas ir duotas tam, kad galėtume pasiekti vienybę, o ne likti „solidžiais ir mandagiais“, laikydamiesi kiek įmanoma toliau, kad jokiu būdu nepaliestume vienas kito.
Todėl stengiamės sukurti tarp mūsų tokį pasaulinį ryšio tinklą, kad visi mūsų draugai visame pasaulyje galėtų nuolat jausti esantys kartu. Nors visos šios elektroninio ryšio priemonės – išorinės, bet mums kol kas jų reikia – kaip ir pasaulis reikalingas tam, kad pajustume vienas kitą šalia. Ir nors tai sielų ryšys, jo išorinė išraiška atsiskleidžia būtent tokia forma.
Todėl turime stengtis ir palaikydami virtualų ryšį dirbti su savimi, o ne slėptis kiekvienam už savo ekrano, lyg turėtume galimybę pabėgti. O jeigu žmogus visgi pabėga, jis turi žinoti, kad šitai išmuša jį iš dvasinio kelio.
Svarbiausia – nepaisant atstumo norėti atskleisti artumą tarp mūsų. Juk fizinis atstumas dvasiniam neturi įtakos. Tik jautrumo stygius trukdo pasijausti kaip fizinėje grupėje. Daugiau nieko netrūksta. Mums nereikia fiziškai priartėti.
Tačiau kol kas, šią akimirką tokiems žmonėms rengiame kongresus, todėl labai svarbu atvažiuoti ir dalyvauti juose, susivienyti. Artimiausiame kongrese stengsimės, kad žmonės, gavę ten didelį įkvėpimą, pasistengtų ir toliau išlaikyti tą patį ryšį. Be šito neįmanoma. Žmogus turi pajausti, ką reiškia susijungti su kitais ir privalo išsaugoti tą patį meilės ir šilumos pojūtį. Šis pojūtis tol jį veiks, kol nevirs kitos pakopos priešinga puse.

Iš 2011 m. kovo 7 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Ateitis priklauso virtualiai grupei

Gyvo vandens šaltinis

Jeigu grupė priėjo tarpusavio neapykantos aklavietę, geriau jiems išsiskirstyti, kad būtų galimybė išvysti tiesą. Tegul kiekvienas pabūna namuose ir pagalvoja apie savo gyvenimą. Neapykanta jau nebedengs jam akių ir jis pamatys šią būseną, neapykantą tarp draugų lyg ir iš šalies – jausmui suteis šiek tiek proto.
Tada jis susimąstys: ką gi daryti su šia neapykanta, iš kur ji atsirado ir su kokiu tikslu duota. Jis prisimins, kad būtent ji yra pakilimo priemonė, juk Kūrėjas sukūrė blogąją prigimtį ir tikslingai žadina neapykantą tarp mūsų, kad Jį pakviestume ir atskleistume. Kabalos mokslas – tai priemonė atskleisti Kūrėją ir būtent dabar tu turi galimybę Jį atskleisti.
Kūrėjas atsiskleidžia tik aukščiau mūsų egoizmo, o kol mums gerai – Jo nepakviesime. Kartą ir visiems laikams reikia suprasti, kad visas judėjimas vyksta tik padedant blogiems pojūčiams. O jeigu žmogui gerai, jis nepajėgia pajudėti iš vietos. Tokia yra mūsų prigimtis.
Todėl dirbti ties meile draugams įmanoma tada, kai įsivaizduojame visus procesus ir būsenas, kurias turėsime praeiti, kai skiriame jas savyje, suvokiame, užrašome, grįžtame prie šios savianalizės keletą kartų per dieną, pridedame jai proto ir jausmo. Taip pradedame valdyti kiekvieną tokią būseną: ir gerą, ir blogą, panaudodami ją it svertą, leidžiantį paversti ją kita būsena ir pasistūmėti.
Ir jeigu kiekvienas iš mūsų, kas kartą stengiasi taip „sudaužyti“ savo ego, savo „akmeninę širdį“, tai reiškia, kad jis „įeina“ į draugo širdį. Ir galiausiai atskleidžiame vienintelę egzistuojančią būseną, kurią egoizmas nuo mūsų slėpė.
Nedirbame su draugais ar su grupe – tik keičiame savo suvokimą, savo širdį, tikrovės pajautimą. Problema ne draugai ir ne grupė – yra tik mano siela, kurią turiu surinkti į viena.

Iš 2011 m. kovo 7 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesutaikomas Kūrėjo ir Faraono ginčas manyje

Meilės trikampis

Pirmasis dvasinio kelio etapas

Pats stipriausias ir geriausiai jaučiamas ryšys su Kūrėju atsiranda pamokoje. Todėl pamoka – tai visada maldos metas.
Kabalistai parašė savo knygas tam, kad pradžioje joms padedant tiesiog pritrauktume grąžinančią į šaltinį Šviesą. Kai Šviesos padedami pasieksime dvasinį pasaulį, tada jausmais, dvasiniais pojūčiais atskleisime tai, kas parašyta knygose.
Knyga niekada ir apie nieką nepasakoja „teoriškai“, ką reikėtų perprasti protu. Ji kalba tik apie jausmus. Noras ir yra dvasinis indas, medžiaga, o smegenys, protas turi tik padėti dirbti su savo norais.
Mes siekiame pajausti, o protas duotas tam, kad organizuotų visas priemones. Todėl mokomasi ne dėl žinių, o norint pritraukti grąžinančią į šaltinį Šviesą. Tai ir reiškia studijuoti „Torą“.
Jeigu mokaisi, norėdamas įgyti žinių, tai Tora tą pačią akimirką tampa sausa teorija. Tada ji visiškai negyva, nes nesusijusi su šiuo pasauliu, ir tu nežinai, kas slypi šiuose žodžiuose, neturi jokio ryšio su tuo, kas parašyta.
Jeigu lieki be ketinimo pritraukti supančią Šviesą, tiesiog krenti į tamsą, į vakuumą.
Todėl svarbiausia malda vyksta pamokoje, ir viskas susiję su mokslu: grupė, knygos, visas pamokos laikas bei pasiruošimas jai, ketinimas, su kuriuo tu į ją atėjai. Visa tai reikalinga, kad atvertume savyje pojūčių kanalus.
Iš pradžių gimstame ir pradedame jausti šį pasaulį, o tik po to mokomės suprasti tai, ką jaučiame, lygiai taip pat žengiame į dvasinį pasaulį − pradžioje jaučiame jį, o po to mokomės suprasti savo pojūčius. Dvasinis indas tai noras. Todėl reikia siekti tikslo svarbos, kuri gaunama tarpusavyje susijungus.
Mums reikia sudaryti bendrą kli, visiems kartu prie jo pritraukti supančią Šviesą bendrais ketinimais, sujungtais ir esančiais vienas kitame. Šia „visuomenine malda“, bendru prašymu turi susivienyti kaip vienas žmogus su viena širdimi, kad įgytume bendrą davimo savybę, kuri mus susies, ir įsiviešpataus tarp mūsų kaip laidavimas, kuriuo norime duoti Kūrėjui – bendrai, tarp mūsų atsiskleidžiančiai davimo jėgai.
Visa tai norime materializuoti, atskleisti savyje, ir tik šito prašome per visą pamoką. Tai vienintelis jos tikslas.

Iš 2011 m. kovo 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Viską sprendžiame mes!

Šviesa ieško suvienytos širdies

Klausimas: Kodėl būtent didelių kongresų metu lengviau pakilti virš tarpusavio atsiskyrimo?
Atsakymas: 1. Per kongresus žmogus nėra savo grupėje, jis ištirpsta žmonių okeane – žmonių, su kuriais artimai nebendravo ir todėl neatskleidė savo blogio jų atžvilgiu.
2. Kongresų metu neužsiimame blogio savyje atskleidimu, mes žadiname gėrį. Bet šis gėris nepaiso atsiskleidusio blogio ir yra skirtas gauti jėgų ateičiai.
Todėl tiems žmonėms, kurie nedirba su savimi grupėje, nepabunda noras atvykti į kongresą, jie nemato čia galimybės eiti pirmyn: „Na ką ten daryti? Šokinėti? Dainuoti? Galima patogiu laiku tai pažiūrėti per televiziją arba internetą!“
Iš tiesų yra didelis skirtumas tarp virtualaus ir fizinio dalyvavimo kongrese, kai žmogus įdeda jėgų, moka pinigus ir labai stengiasi būtent norėdamas jame dalyvauti.
Prieš pajausdami aukštesnįjį pasaulį negalime nuvertinti materialaus kontakto svarbos. Todėl kongresas skirtas žmonėms, norintiems ten atvykti su jau anksčiau sukauptu blogio įsisąmoninimu, bei tiems, kurie nori jame gauti jėgų, kad susidorotų su blogio įsisąmoninimu ateityje.
Toroje daug pasakojama apie tai, kaip senovėje žmonės rinkdavosi prie šulinio, bendravo ir mezgė ryšius. Šitaip ir mes turime jaustis kongrese − kaip susirinkę prie gyvybės šaltinio dykumoje, iš kurio galima gauti Binos gyvybines jėgas (vanduo – davimo, Binos savybė).

Iš 2011 m. kovo 7 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinės masės efektas

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Klausimas: Kongreso metu mums labai lengva vienytis, nes tai atrodo labai natūralu: anuliuoti save, „pamesti galvą“, stengtis susijungti su kitais, įsijungti į juos.
Bet taip elgtis savo grupėje, grįžus iš kongreso, labai sunku. Kyla daugybė problemų, ir labai sunku pajausti vidinę grupės esmę, viskas staiga dingsta. Kaip tai įveikti?
Atsakymas: Siūlau atlikti pratimą: ateikime į grupę, susėskime ratu, pažiūrėkime vienas į kitą ir pagalvokime − „Ką su mumis daro Kūrėjas?“. Mes norime susivienyti, dirbame grupėje, atidarėme kabalos centrą, susirinkome kartu, paruošėme vietą mūsų susitikimams – ir niekas nenori ten eiti…
Pažiūrėkite, ką Jis daro! Juk ne mes dėl to kalti, mes neturime valios laisvės. Pažiūrėkite, kaip Jis mus žadina! Kam? Kam Jam to reikia? Ką jis iš to laimi?
Jūs neinate pirmyn tik todėl, kad pamirštate apie dar vieną tarp jūsų esantį narį − apie aukščiausią jėgą, Kūrėją, kuris viską ruošia ir organizuoja.
Įtraukite Jį vidun! Pradėkite bendradarbiauti su Juo! Ir tada jums bus aišku, ką jus turite daryti, kaip vystyti ryšį tarp jūsų ir su Juo. Įtraukite Jį į grupės sąrašą. Aš tai sakau visiškai rimtai, juk Jis yra tarp jūsų. Pradėkite rengti būtent tokius draugų susibūrimus, tokius jūsų santykių aptarimus – ir tada viskas paaiškės.

Iš 2011. vasario 24 d. 1-osios kongreso „Mecukei Dargot“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

Ką ir kodėl teisti

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Klausimas: Jaučiuosi taip, tarytum visi draugai „užmigo“. Ką galiu jiems pasakyti, kad pabustų?
Atsakymas: Jei draugai pajaus, kad tau jų reikia – pabus. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Jis turi tikėti, kad grupė yra pasiruošusi, o problema – tik jame. Kai tik jis atveria širdį, mato, kad susijungia su visomis širdimis, degančiomis ir budriomis. Jiems nieko nereikia sakyti – tik sau.

Iš 2011 m. balandžio 21 d. vakarinių vaišių

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvienas atsakingas

Kas svarbiau?

Kad pasaulis būtų sukurtas man…

Klausimas: Iš kur turi atsirasti mano tikrumas dėl rytdienos: iš visuomenės ar iš Kūrėjo?
Atsakymas: Tikrumas ateina ir atsiskleidžia tik ryšyje su kitais žmonėmis. Materialinis tikrumas pasireiškia materialinėje visuomenėje, o dvasinis tikrumas – dvasinėje visuomenėje.
Dvasinis tikrumas nereiškia, kad man nieko netrūksta. Jo prasmė kitokia: aš įsitikinęs, kad man netrūks jėgų, kad duočiau kitiems ir Kūrėjui.
Mano tikrumas nukreiptas ne į mane patį, o į tikslą. Ir aš esu tikras, kad aplinkiniai laidavimo principo pagrindu palaikys mane čia. O kokio man dar tikrumo iš jų reikia, jeigu esu dvasiniame pasaulyje?
Kita vertus, šiame pasaulyje noriu būti tikras, kad man niekada netrūks egoistinio prisipildymo.
Klausimas: Ir visgi aš negaliu apsiriboti dvasiniu tikrumu? Man taip pat reikalingas tikrumas materialiame lygmenyje?
Atsakymas: Būdamas šiame pasaulyje privalai rūpintis jo būtinais poreikiais. Būdamas visuomenėje turi rūpintis ja. Kad ir kokia dvasinga ji būtų, kol materialusis pasaulis neišnyko iš žmonių suvokimo, jie privalo rūpintis savo šiandieniniais ir rytojaus poreikiais. Reikalingos prekės, produktai, reikalingi sandėliai ir t. t.
Tačiau tai darysi dvasiniam dėsniui liepiant. Kildamas dvasinėmis pakopomis vis dėlto turi materialiai save aprūpinti, nes dar neištaisei tų savo kelim, kuriuose negali atlikti išskaičiavimų, − savo „akmeninės širdies“.
Taigi, svarbu skirti materialų ir dvasinį tikrumą. Materialiame pasaulyje rūpinuosi savimi, savo artimaisiais ir netgi visa žmonija. O dvasinis tikrumas yra aukščiau – tai tikrumas dėl to, kad mes kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką galime maksimaliai duoti.

Iš 2011 m. kovo 3 d. pamokos „Tikrumo jautimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būti kitus pripildančiu šaltiniu

Mūsų pasaulis – tik pradinis atskaitos taškas

Klausimas: Vakar aš visą dieną galvojau apie tai, kad pasaulinis kli būtų nukreiptas į tikslą. Ar tai padėjo stiprinti laidavimą tarp mūsų?
Atsakymas: Mes negalime matyti savo atsitiktinių, eilinių veiksmų rezultato. Visa, ką mes darome, praryja bendra sistema. Žmogus turi dirbti daugybę metų ir netikėtai gauna rezultatą. Kodėl? Jis taisė dalykus, kurie nuo jo labai nutolę, bet priklauso tai pačiai sielai, jo sielai. Kol ji visa, net žemiausias, mažiausias jos sluoksnis, nebus ištaisyta, jis negalės pajausti jos nė per nago juodymą.
Todėl reikalingas laikas, kol visos sielos dalys susijungs jo suvokime. Tik tada jis pajaus jas kaip savo sistemą.
Vakar tu laikei mintį apie tikslą ir nepajutai rezultato. Dar daugiau, ištisas mėnuo tokių apmąstymų gali baigtis tuo pačiu. Tačiau gali būti ir taip, kad teisingas rezultatas – tai būtent to jausmo nebuvimas, kuris išprovokuos tavyje naują stiprų protrūkį.
Mes paprasčiausiai turime dirbti. Bendra sistema didinga ir paslėpta nuo mūsų. Mes įdedame į ją savo pastangas, nežinodami, su kokiu greičiu artėja rezultatas ir koks jis bus, o atsiskleidimas įvyksta netikėtai!

Iš 2011 m. kovo 2 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Nusverti svarstyklių lėkštę į vienybės pusę

Kompasas, nurodantis Kūrėją

Klausimas: Kaip mums po kongreso išlikti tos būsenos, kurią ten pasiekėme, juk paprastai visada nukrentame?
Atsakymas: Mes negalime sau to leisti, panašiai kaip motina su mažu vaiku ant rankų negali pasakyti, kad ji serga. Yra tokių situacijų, kada būtinybė užgožia viską. Ir tik jeigu mama yra prie mirties, kažkas kitas pasirūpins jos vaiku.
Mūsų atveju – mes neturime laiko poilsiui, gražbyliavimui, nuopuoliams. Pasaulis aplink mus vystosi labai greitai, o mes atsiliekame ir privalome „eiti koja kojon“ pagal jo tempą.
Mes vis labiau pradėsime jausti, kiek visa, kas bloga pasaulyje, yra susieta su mumis, nes vėluojame taisytis.
Todėl net neleidžiu sau galvoti apie nuopuolį po kongreso – to negali būti!
Be to, iki pat vasaros mums nusimato daugybė svarbių įvykių: kongresai Italijoje, Ispanijoje, Maskvoje. Turime visi kartu susitelkti ir jiems ruoštis. Todėl neturime jokių pertraukų, viskas labai suspausta laike. Ir tai gerai, nes atitinka pasikeitimų pasaulyje tempą.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pokalbio apie kongresą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo išmintis: mėgautis kiekviena akimirka

Kai atslenka tamsa

Kritimas – tai džiaugsmas