Klausimas: Kaip galime padidinti mūsų judėjimo į priekį tempą? Nuo ko tai priklauso?
Atsakymas: Pirma, kas lemia teisingą judėjimo į priekį tempą, tai mano gebėjimas nuolatos jausti tą vidinę sistemą, kurioje visi mano draugai grupėje yra susivieniję. Tik aš vienas nesu šiame ryšyje ir turiu nuspręsti, kad privalau susijungti su jais ir atskleisti ištaisymo jėgą.
Po to turiu patikrinti visus savo norus ir mintis, kad suprasčiau, ar sugebėsiu it voras apipinti visus mus tūkstančiais voratinklio siūlelių, idant kuo stipriau susiečiau save su draugais.
Klausimas: O kas diktuoja tempą?
Atsakymas: Tempą lemia tavo pastangos. Juk akimirka, kurioje baigiamas dvasinis veiksmas, tampa kito veiksmo pradžia. Dvasiniame pasaulyje nėra pertrūkių.

Ištrauka iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbu kokybė

Kaip tapti didvyriu

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Baal Sulamas. „Išminties vaisiai. Laiškai“, 70 p., 19 laiškas: Ne iš karto žmogus tampa pasiruošęs aukščiausiam susiliejimui su Kūrėju, o palaipsniui, kaip pasakyta: „Tik gėris ir gailestingumas persekioja mane“.
Todėl formuoja siekius, esančius susiliejimo pradžia, kaip pasakyta: „Teisuolis ir bloga jam“. Bloga dėl to, kad Kūrėjas nenori susilieti su juo.
Ir todėl žmogus savo siekiuose ir ilgesyje nejaučia susiliejimui būtinos meilės, yra kančiose, kurios ateityje pavirs susiliejimo malone.
Klausimas: Kaip siekti ryšio su Kūrėju, išgyvenant kančių, kurias Jis siunčia, būsenas?
Atsakymas: Kūrėjas nesiunčia kančių. Iš Jo kyla tiktai gėris, bet aš savo egoizme Jo gerą poziciją jaučiu priešingai – kaip kančias. Bet būtent jos yra žadintojos, būtinos tikslui – mano egoizmo pakeitimui į davimą – pasiekti. Tada kančios virsta malonumais.
Todėl niekas nesikeičia, išskyrus mano santykį su pasauliu, kaip pasakyta: „Ir valgysi tą patį“. – Tu pakeitei save, savo santykį su tuo, kas vyksta, pakilai aukščiau savo noro pasitenkinti, tada vietoje kančių jauti malonumą.
Kažkada siekei įsivaizduojamo pripildymo, o dabar tavasis Kūrėjo siekis, ilgesys ir kančia virsta pilnatve, juk be to nieko nenori – tik trokšti Jo, o tai jau pripildymas.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabudimo pradžia

Kai man blogai

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Klausimas: Jūs sakote, kad nebūtina keisti materialaus pasaulio, reikia tik pakilti aukščiau jo ir būti dvasiniame pasaulyje.
Bet, kai tai darau, keičiuosi pats, kartu skatindamas pokyčius mūsų pasaulyje. Vietoj to, kad norėčiau dar didesnio namo, geresnio automobilio, mažinu savo poreikius.
Atsakymas: Iškėlęs sau kokį nors tikslą, pavyzdžiui, tapti Holivudo aktoriumi, tam pašvenčiu visą savo gyvenimą. Nuo šiol man nėra nieko svarbesnio už tai, kas padės pasiekti šį tikslą.
Aš repetuoju, mokausi, darausi plastines operacijas ir daug kitų dalykų. Visa kita nesvarbu. Jeigu tu pakviesi mane kur nors prasiblaškyti, aš pasakysiu: „Palik mane ramybėje, man nėra nieko svarbesnio už šitą tikslą.“ Vadinasi, dėl to, kad turiu materialinį siekį, aš nepalieku šio pasaulio.
Jeigu aš turiu aukštesnį, dar labiau mane pripildantį tikslą, kodėl turiu palikti visa kita? Juk tai reiškia, kad aš laimiu dar daugiau? Argi tai blogai?
Šiame pasaulyje tau nereikia nieko atsisakyti. Jeigu nusistatai sau aukštesnį tikslą, tai visi reikalai savaime, automatiškai susitvarko taip, kad daugelio dalykų, kurie anksčiau atrodė reikalingi, nebesinori.
Kai žmogus kam nors pasišvenčia, visa kita netenka reikšmės. Argi motinai, užsiėmusiai savo kūdikiu, svarbūs kiti dalykai? Viskas, kas jai svarbiausia, sutelkta į jį. Mes taip sukurti.
Kad būtume pusiausvyroje su gamta, turime iš gyvenimo paimti tik tai, ko reikia mūsų gyvūniniam kūnui. Jeigu nori daugiau, tai įmanoma gauti tik dvasiniame pasaulyje. Jei pradedi naudoti savo ego, turintį dvasinę paskirtį, kitu tikslu, tai naudoji jį netinkamai.
Žmogus, esantis dvasiniame pasaulyje, rūpinasi juo, ir materialiuoju pasauliu užsiima tik tiek, kiek jis jį pritraukia.

Iš 2011 m. sausio 4 d. paskaitos auditorijai „Kabala liaudžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus vystymosi pabaigoje

Gyvuliams namuose ne vieta

Iki pasaulio – per teisingą atstumą

Klausimas: Ar tiesa, kad kentėsime iki pat galutinio išsitaisymo?
Atsakymas: Kančia yra neištaisytų savo vietų pojūtis. Kai tik pradėsiu į jas žiūrėti teisingai, nebejausiu jų kaip kančių – pajausiu didelį dėkingumą už tai, kad Šviesa man parodė vietą, kurią galiu ištaisyti.
Kančia – tarytum skausminis signalas. Jeigu susižeidęs nejausčiau skausmo – tai būtų labai pavojinga, nes aš nesigydyčiau! Jei skausmą visgi jaučiu, tai jis (o ne pati žaizda) verčia mane gydytis.
Tad kyla klausimas: skausmas yra gerai ar blogai? Smegenyse galima atjungti tam tikrą nervų centrą ir nebejausi jokio skausmo. Tavo koja degs, o tu net nepajausi. Arba ranka įklius į stakles, o tu net nepastebėsi. Suprantama, kad skausmas – tai pagalba, kuri mums nurodo sugedimą! Todėl mums į jį reikia žiūrėti kaip į išsitaisymo priemonę.

Iš 2011 m. gegužės 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Klausimas: Kodėl reikėjo maksimaliai nutolti nuo Kūrėjo, kad išsitaisytum ir pasiektum susiliejimą?
Atsakymas: Nepakanka nusileisti per visus pasaulius iki šito pasaulio – reikia nusileisti dar žemiau. Tiktai atėję į grupę, pradedame suvokti, kas yra „sudužęs žmogus“. Ir tada krentame vis žemiau, kur kas giliau nei tada, kai atėjome mokytis.
Juk iki to mums buvo nepažįstamas mūsų blogasis pradas, mes nežiūrėjome į jį kaip į blogį. Dar galvojome, kad turime gerus norus. Ir kuo labiau augo mumyse egoizmas, tuo labiau jis mums teikė energijos judėti.
Ir tiktai panorėję susijungti su kitais ir atskleisti vidinę grupės esmę, visą laiką rūpindamiesi, kad rastume tą vidinį tarp mūsų egzistuojantį, bet nuo mūsų paslėptą ryšį, – atrandame, kad visąlaik apie tai pamirštame, tai atstumiame, to neapkenčiame. Taip žmogus palaipsniui pradeda pažinti savo prigimtį.
Tai kol kas dar kritimas, nes jis dar neatskleidė viso savo blogio, o visus pakilimus ir kritimus apibrėžia tiktai paties kūrinio pojūčiai. Žmogus kol kas pastebi, esąs vis toliau nuo Kūrėjo. Visas jo supratimas ir pojūčiai grindžiami jo nutolimo laipsniu – jis tarsi atsitraukia vis tolyn.
Todėl jis jaučia vis didesnę tuštumą, kartėlį ir nusivylimą. Jam nesuprantama, kaip gali būti, kad jis tiek mokėsi ir dirbo, o galiausiai, pasijuto esąs dar blogesnis, pasaulis jam virto vis tamsesnis.
Bet pagaliau jis supranta, kad tai – kūrinio atskleidimas, ir tai būtina praeiti. Ir galų gale sutinka su tuo, tai vadinama „priėmimu be jokių sąlygų“. Jis pasiruošęs viskam ir galvoja: tegul aš jausiuosi taip, kad blogiau nebūna, bet svarbiausia − nepabėgti!
Tada jis gauna dar didesnį apsunkinimą egoizmu, bet tuo pačiu, galimybę jį ištaisyti. Čia visas judėjimas grindžiamas dviem priešingybėmis, juk, kada žmogus pradeda save taisyti, tapti panašus į Kūrėją ir artėti prie Jo, jam kaskart iš pradžių reikia atskleisti savo priešingą prigimtį, „kairėje linijoje“. Ir tada pagal tai jis pareikalaus Šviesos iš „dešinės linijos“ ir ištaisys save vidurinėje linijoje“.
Kitaip tariant, kildamas iki Begalybės pasaulio Malchut, iki pat paskutinės akimirkos, iki susiliejimo, vadinamo „rav paalim u mekabciel“, žmogus atskleis vis didesnį savo blogį. Be šito neįmanoma.
Kitaip neatskleisime, kad mums reikia Šviesos. Mums reikalinga vieta, kurioje galėsime sukurti Kūrėją savyje. Šita sritis privalo būti priešinga tikroms Kūrėjo savybėms, ir tada aš pats spręsiu, ką joje veikti.
Todėl mes atskleidžiame tamsą ir viską, kas tą vietą sudaro, visas jos dalis, kurios atskirtos, priešingos ir atitolusias viena nuo kitos. Tiesiog kaip į kaladėles padalintas „lego“. O mes pradedame jį surinkinėti, parinkdami pagal savybes, ieškodami dalių, tinkančių viena kitai ir laikydamiesi nuoseklumo, pagal teisingą priežasties ir pasekmės tvarką.
Ir taip atskleidžiu Kūrėjo, gero ir kuriančio gėrį, sukūrusio „tašką iš nieko“, kurį man ir reikia savyje ištaisyti, santykį. Tas įsisąmoninimas, kad aš – sukurtas „iš nieko“, leidžia man suprasti, kas toks sukūręs mane „esantis iš esančio“ (jėš mi jėš).
Visas procesas, kurį tas Jo sukurtas taškelis praeina Begalybės Šviesos viduje, reikalingas tiktai tam, kad būtų galima pasiekti šitą Begalybės Šviesą. Visi šie etapai buvo numatyti dar kūrimo sumanyme, buvusio iki šito taškelio sukūrimo „iš nieko“, kaip pasakyta: „Veiksmo pabaiga slypi pradiniame sumanyme“. Taip žmogus suvokia jį sukūrusią jėgą – o tokia ir buvo viso šito taisymosi proceso esmė.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Pirmyn – į tiesą

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Klausimas: Koks ryšys tarp gamtos pusiausvyros ir žmonių susijungimo?
Atsakymas: Žmonių susijungimas – tai aukščiausia pusiausvyros gamtoje forma.
Apskritai gamtos pusiausvyra – tai visų jos jėgų integracija. Galiausiai visos jos atsiskleidžia žmoguje, „žmogaus“ pakopoje. Tikroji problema – ne aplinka, ne cunamiai, ne žemės drebėjimai ir ne ugnikalnių išsiveržimai ar Saulės blyksniai, ne augalinės bei gyvūninės gamtos problemos, ir netgi ne mūsų kūno ligos.
Visa problema žmogiškajame lygmenyje: jo disbalansas arba pusiausvyra apima visas kitas veikiančias žemiau jėgas. Subalansavę save, atstatysime pusiausvyrą visoje gamtoje − nuo negyvosios iki gyvūninės.
Tai atlikti žmogus turi ne instinktyviai, ne priverstas, bet sąmoningai, apgalvotai, norėdamas, priešindamasis savo būdui, savo prigimčiai, nepaisydamas galingiausių neapykantos jėgų, aistros, puikavimosi, ambicijų. Šitaip jis formuoja save, suteikdamas pusiausvyrą ne supančios gamtos jėgoms, o savo vidinėms jėgoms, savo esmei.
Juk tai aš nekenčiu, aš noriu meluoti, vogti, žudyti ir t. t. Galų gale noriu tam tikru mastu visus kontroliuoti. Ir tada formuoju naująjį save, suderintą su šiuo impulsu. Savyje kuriu dviejų priešingų jėgų pusiausvyros modelį, kitaip tariant, savo „sielą“.
Per šios pusiausvyros prizmę jau kitaip žvelgiu į pasaulį, įgyju naują požiūrį. Dabar jau nebenoriu išnaudoti pasaulio savo interesams tenkinti, bet priešingai – pats būdamas pusiausvyroje, siekiu pusiausvyros jame. Tada matau, kad pasaulis subalansuotas. Pasirodo, visas pasaulis – viduje ir išorėje – yra turintis pusiausvyrą dviejų jėgų apvalkalas.
Šitaip pasiekiu ramybę, susitaikymą. Būsena, kurią patiriu, – tai siela, apgaubta aukščiausiosios Šviesos. Dviejų jėgų pusiausvyros jautimas suteikia man naują realybę.

Iš 2011 m. kovo 28 d. pamokos „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stichinių nelaimių pamokos

Permainų metas

Norus reikia ne eksploatuoti, o taisyti

Klausimas: Ar gali artėjančių smūgių baimė padėti pažadinti savyje norą susivienyti su draugais?
Atsakymas: Smūgiai neturi įtakos taškui širdyje! Kančios veikia  mano egoistinį norą, mano „asilą“! O žmogaus manyje, mano taško širdyje, jos neveikia. Žmogus dvasiškai tobulėja todėl, kad pats veržiasi į priekį.
Todėl, jeigu savyje neugdau siekio eiti į priekį, tai yra su grupės pagalba nesistengiu sukurti erdvės Šviesai, – vadinasi, judu kaip gyvūnas, raginamas „lazdos“ smūgiais. Tačiau tie smūgiai priverčia susimąstyti, kodėl jie ant manęs užgriūva, už ką ir dėl ko. Ir tada aš galbūt užsinorėsiu savo tašką širdyje prijungti prie kitų.
Klausimas: O kaip tą žmogų išgąsdinti, kad priverstum judėti?
Atsakymas: Jeigu tu per radiją staiga išgirstum, kad į mūsų pusę atsklenka radioaktyvus debesis, tavo „gyvūnas“ sudrebėtų dėl tokios tragiškos žinios.
Tai štai, iš grupės tu gali gauti panašų poveikį. Tiktai mes nekalbame apie tai, kas bus su mumis, mes einame į priekį ne vejami baimės. Mes norime vystytis, įsisąmoninę dvasinio tikslo svarbą.
Tikslo svarba – tai kažkas virtualaus, neapčiuopiamo ir priklauso nuo to, kaip mes jį įsivaizduosim. Jeigu kiekvieną kartą mes įsivaizduosime tikslą vis aukštesnį, suprantama, ir judėsime į priekį.
Kitais žodžiais, aš – tarsi kiškis, bėgantis paskui morką, kurią prieš jį laiko ant virvutės. Virvę su morka laiko žmogus manyje, o mano „gyvūnas“ bėga paskui ją.

Iš 2011 m. kovo mėn. 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

48 valandos iki pasaulio pabaigos…

Jojantis ant asilo Žmogus

„Savųjų brolių ieškau“…

Klausimas: Kiek suprantu, Kūrėjas žaidžia su mumis turintį tam tikrą tikslą žaidimą. Tačiau kiekvienas žaidimas turi savo pabaigą ir ar tai reiškia, kad maždaug po 200 metų šis žaidimas baigsis?
Atsakymas: Tikiuosi, kad jis pasibaigs anksčiau. Sakau jums visiškai užtikrintai, kad „žaidimą“ galime užbaigti per kelerius metus. Nėra jokių kliūčių.
Klausimas: Jeigu šis „žaidimas“ pasibaigs, ir mes bet kuriuo atveju ateisime ten, kur turime ateiti, ištaisysime savo sielą, tai koks gi skirtumas tarp kairės ir dešinės linijos? Ir kas bus, jeigu galiausiai pasirinksime kairės linijos kelią?
Atsakymas: Kūrimo tikslas − kad kiekvienas iš mūsų (bendrojo kli/noro mažas taškas) pasiektų tobulumą − tokį susijungimą su visais likusiais šio kli taškais, koks egzistuoja tobulo, sveiko organizmo ląstelėse.
Kad pasiektume šį tikslą, turime suprasti, pajausti, suvokti visą šią bendrą didelę sistemą, juk iš esmės mes vienas organizmas, kuriame esame sujungti vieni su kitais.
Netgi mūsų fizinis kūnas funkcionuoja dėl to, kad jį persmelkia tam tikras informacinis laukas. Juk tai yra ne šiaip limfinė, kraujotakos ar nervų sistema ir t. t., tai – tam tikra bendra informacinė sistema. Todėl neįmanoma, išgėrus migdomųjų tabletę užmigti arba užsišaldyti 200 metų, o paskui mane pažadintų ir aš atsidurčiau Taisymosi pabaigoje. Taip negali būti!
Turiu išvystyti savo protą ir širdį, gebėjimą suprasti, įsisąmoninti, suvokti. Juk negalime iš karto vaikui sugrūsti visų tų žinių, kurias jis turi gauti per 20 mokymosi metų. Ir lygiai taip pat nesugebėsime išmokyti džiunglėse užaugusio žmogaus to, ką jis turėjo palaipsniui gauti per keliasdešimt metų. Yra tokių pavyzdžių.
Kitaip tariant, kiekvienas žmogus turi nueiti savo asmeninį vystymosi kelią, palaipsniui atkakliai save auginti. Ir skirtumas tik toks, ar jį kiekviename žingsnyje gins iš paskos „su lazda“, ar jis judės į priekį savo noru.
Juk mūsų laukia tam tikri ištaisymo etapai ir kiekvienas iš mūsų privalo juos pereiti vieną po kito. Ir kiekvieną kartą aš – tarsi mažas vaikas, kurį tėvai verčia perskaityti dar vieną žodį, dar ir dar… Ir taip kenčiu, nes mane verčia mokytis, kol nesuprasiu, kad man vis tiek teks tai daryti.
Jeigu aš protingas, tai suprantu, kad galiu išvystyti savyje norą skaityti. Sakykim, žiūrėdamas į savo draugus, kurie jau išmoko gerai skaityti, imu gėdytis savo nemokėjimo ir manyje atsiranda noras juos „pasivyti“. Ir tada nebereikia jokių paraginimų − aš pats judu į priekį.
Čia ir yra skirtumas tarp kairiosios ir dešiniosios linijos: kančių kelias, kai tau iš visų pusių pasipila smūgiai ir „saldus“ kelias, kai esi teisingoje aplinkoje, kuri pažadina tavyje pavydo jausmą. Tu žiūri į juos ir pavydi to, ko neturi, o jie turi. Ir tai priverčia tave judėti.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 3-osios pamokos kongreso „We!“ metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleisk savo šanso…

Pilnas sankryžų kelias

Pavydėk Kūrėjui!

Klausimas: Kaip Jūs ruošiatės pamokoms bei kalboms kongresuose?
Atsakymas: Tiesą sakant, pakilčiau į sceną ir pratylėčiau visas šias pusantros valandos – ir viskas. O jūs rūpinkitės ketinimu, kaip susijungti į vieną siekį, rūpinkitės, kaip tarpusavyje atskleisti davimo ir meilės savybę – Kūrėją.
Kai tik susijungsite, gausite atskleidimą – Šviesą, grąžinančią į šaltinį ir bendrą atskleidimą.
Kam man apskritai reikia „plepėti“ pusantros valandos? Galbūt taip blaškau jus ir neleidžiu sukurti teisingo ketinimo Šviesai? Kalba reikalinga tik tam, kad vis labiau jus sujungčiau tarpusavyje, pridėčiau dar keletą žadinančių žodžių.
Tačiau svarbiausia – susijungimas, kuriame gausite visa kita. Jei jis atsiskleis – pamokos nereikalingos, tada sielos dirba kitokio pobūdžio ryšyje…

Daugiau šia tema skaitykite:

Paskutinis lašas

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Ruošiantis būsimam susitikimui

Klausimas: Protu suprantu tai, ką jūs sakote, bet širdimi jaučiu, kad esu visiškai nepasiruošęs anuliuoti savęs, idant susijungčiau su kitais. Kaip man to panorėti?
Atsakymas: Niekada nenorėsime kilti į aukštesnes dvasines būsenas. Ir tai gerai, kad patys šitai suvokiame! Žmogus supranta, kad ir kokios būtų sąlygos jis nenorįs dvasingumo − tikrojo, o ne šiaip kažkokio jo pramanyto pasakiško pasaulio, kur jis skrajos tarp angelų ir darys viską, ko užsigeidęs, gaus visą valdžią ir pamatys visus pasaulius nuo krašto iki krašto.
Ir jeigu pradedame suprasti, ką reiškia tikroji dvasinė realybė, kuri yra aukščiau už bet kokią egoistinę, galimą įsivaizduoti naudą, tada, žinoma, jos nenorime.
Turime suprasti, kad visus pokyčius mumyse atlieka tik Aukščiausioji, grąžinanti į šaltinį Šviesa. Ji turi paveikti mus ir suteikti naujas savybes. Tik suvokę šias savybes – supratę, pajautę, įvaldę jas, galėsime pasaulį vertinti jau iš jų. Taip palaipsniui tapsiu naujas žmogus.
Imsiu jausti, kad aukščiau to gyvūninio kūno, su kuriuo šiandien tapatinu save, manyje formuojasi tam tikras panašumas su aukštesniąją pakopą, nauja forma, kli, kuri vadinama „žmogumi“ manyje, kitaip tariant, „panašus į Kūrėją“ (Adomas, žmogus – iš žodžio domė/panašus). Šis „žmogus“ tarsi joja ant mano „asilo“ (asilas/chamor – iš žodžio chomėr/medžiaga), ant mano ankstesniųjų norų.
Ir tas pats, pabalnojęs asilą „žmogus“ supranta ir jaučia Kūrėją. Tačiau ne pats asilas!
Šis „žmogaus“ formavimas mumyse vyksta dėl grąžinančios į šaltinį Šviesos. Tai nereiškia, kad patys to norime, – žinoma, ne! Mūsų asilas (t. y. mes šiandien) nenori, kad ateitų „žmogus“! Juk šis ims valdyti asilą.
O asilas nori gauti savo… Todėl, savaime suprantama, jog šiandien nenorime tikrosios dvasinės būsenos. Kuo toliau vystomės, tuo labiau pradedame suprasti, kad dvasinis pasaulis – tai visai ne tai, ko laukėme ir daugiau jo nebenorime.
Ir toliau vystytis galima tik veikiant grupei, kuri įteigs mums dvasinio suvokimo svarbą. Tik taip ir galėsime judėti, bet patys savyje tam jėgų nerasime.

Iš 2011 m. kovo 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Šis darbas žmogui!