Klausimas: Kaip žmogus gali atskleisti savo paskirtį?
Atsakymas: Tai įvyksta po to, kai kyla klausimas apie gyvenimo prasmę: „Kam aš gyvenu?“ Kiekvieną kartą šis klausimas kyla vis aukščiau, pakildamas virš visų širdies klausimų.
Mano širdyje yra daug klausimų / norų, kuriuos turiu išsiaiškinti, tvarkingai surikiuoti ir pasirinkti patį aukščiausią – taip, kad jis nepasimestų. Turiu eiti, vedamas būtent šio klausimo, kad visi kiti tik palaikytų mano siekį atsakyti į svarbiausią klausimą.
Ieškodamas atsakymo į esminį klausimą, kiekvienas sau pasirenka tikslą. Tai gali būti pinigai, garbė, valdžia, žinios. Vienas nori tapti mokslininku, kitas – valdžios atstovu, trečias paprasčiausiai svajoja apie sėkmę ir gyvenimo malonumus. Bet yra tokių žmonių, kuriuos domina gyvenimo prasmė.
Kad išsiaiškintume gyvenimo prasmę, turime būtinai susisieti su šaknimi, iš kurios tas gyvenimas ateina! Pasirodo, kad šios paieškos aukščiau įprasto žemės gyvenimo yra ne visuomenėje, o virš jos, iš kur nusileidžia šis gyvenimas. Žmonių visuomenėje neįmanoma rasti atsakymo į šį klausimą.
Kadaise naiviai maniau, kad atsakymą galima rasti moksle, kad jis gali padėti suprasti, kaip atsirado gyvybė, kaip įmanoma iš negyvo dirbtiniu būdu sukurti augmeninį, gyvūninį ar žmogiškajį pradą, tokiu būdu atskleidžiant gyvenimo paslaptį: iš kur atsiranda gyvybė ir dėl ko ji egzistuoja?
Galų gale supratau, kad mūsų mokslas į tokius klausimus neatsako, tad iškart nustojau domėtis šiuo užsiėmimu kaip nesvarbiu.
Žmogus privalo pasistengti iškelti sau svarbiausią klausimą, nusistatyti patį aukščiausią reikalavimą ir su juo eiti. Tada jis palaipsniui atskleis, kaip jį traukia vis aukštesni klausimai. Pagaliau prieis prie klausimo: „O kas jis toks – tas Kūrėjas, sukūręs mane? Iš kur aš atsiradau, kas aš, kam?“
Tai klausimas, kylantis iš Binos, davimo, pakopos, kuri klausia iš Malchut vidaus. „Zohar“ tai aiškina straipsnyje pavadinimu „Kas (Mi) sukūrė Tai (Ele)“. „Mi“ – tai Bina, „Ele“ – Malchut. Būtent tokį klausimą ir turi žmogus kelti: „Kas tai sukūrė?“ – t. y., kas sukūrė mane?
Kai suvoks, kas yra „Kas“ (Mi), žmogus pažins pats save – tai „Ele“. Juk „Ele“ išryškėja tik drauge su „Mi“.
Tada jis pasieka vardą „Elokim“ (Kūrėjo vardas, susidedantis iš „Ele“ ir „iM“), kuris į jį apsivelka, kaip pasakyta: „Lai būna ant tavęs Kūrėjo vardas“. Taip jis pasieka viską.

Iš 2011 m. gegužės 31 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką žmogui duoda kabala?

Ką vadinsime žmogumi?

Kas gi ten slepiasi manyje?

Dvasiniame kelyje vystomės palaipsniui ir tuo pat metu kūrybiškai. Taip ir mūsų pasaulyje: ne vien tik duona žmogus gyvas.
Maitiname vaikus ne tik tam, kad jie stiprėtų, ir vertiname juos ne tik pagal priaugtą svorį. Svarbiausia – kokiu laipsniu vaikas tampa žmogumi: suvokiančiu, jaučiančiu, atsiliepiančiu, siekiančiu ir besiveržiančiu kokybinių, o ne kiekybinių pasiekimų link. Tai ir reiškia, kad jis auga. Vargas, jei šito neturi.
Ir dvasiniame pasaulyje lygiai tas pats. Ar įmanoma būti patikimam tik pagal mokymuisi skirtų valandų skaičių? Ne, reikalaujame augti kokybiškai, kad mūsų troškimai ir mintys kaskart vis labiau būtų nukreiptos į principą „Israel, Tora ir Kūrėjas yra vieningi“ − į mūsų augimo tikslą.
Iš Gamtos gauname tikslingą vystymąsi ir tai įpareigoja mus auklėti save taip, kad mūsų požiūris į visa, ką darome gyvenime, būtų tikslingas. Tai reiškia, kad turime nusistatyti patys, koks turi būti žmogus. Juk išmintingas žiūri į tolį. Jeigu vystomės kryptingai, tai turime suprasti, ko nori Gamta.
Gamta rodo mums vientisumą, tarpusavio ryšį, visų dalių integralumą, nuolatinį vystymąsi. Ir mes savo vystymosi procese turime išskirti atitinkamus etapus ir priimti juos kaip norimus.
Šiandien teisingas auklėjimas reikalingas ir tėvams, ir vaikams. Mes kiekvienam turime atskleisti pagrindinius principus: nuolatinį savęs tobulinimą, kryptį vienybės link, kiekybinių ir kokybinių tarpusavio ryšių naudą. Visi šie principai natūraliai kyla iš susijungimo, vienybės, harmonijos, homeostazės su Gamta.
Jeigu patys taip elgsimės ir prie šito imsime pratinti jaunąją kartą, jeigu nuolatos žengsime į vienybę, artumą, tarpusavio supratimą iki pat meilės artimui kaip sau, ir šitai taps norma, tada judėsime toliau į tikslą. Mūsų auklėjimas bus kryptingas.
Ir nors vystydamiesi praeiname būsenas, priešingas mūsų egoizmui, būtina suprasti: veiksmų pabaiga slypi pirminiame sumanyme. Gamta nustatė galutinį tikslą – privalome susivienyti tarpusavyje. Ir todėl kitos išeities nėra, būtina mokyti save ir augančią kartą metodikos kaip susivienyti.
Kitaip tariant, užuot siekę saldžių vaisių, tik dar labiau pasinersime į ankstesnių brendimo stadijų kartėlį.

Iš 2011 m. kovo 24 d. pamokos tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Žmonių vienybė tarsi pusiausvyros viršūnė

Gelbstint gyvenimą

Klausimas: Kabala išmokė mane visus smūgius priimti su šypsena. Ar tai teisinga?
Atsakymas: Kabalos mokslas duoda žmogui jėgų po visų smūgių suvokti, kad jie turi priežastį. Ir ne taip svarbu, verki tu nuo smūgių ar šypsaisi – svarbiausia, ar tu juos panaudoji naudingai – kad žengtum žingsnį į priekį. Smūgį reikia priimti kaip jėgą, kuri tave įpareigoja judėti pirmyn.
Tačiau reiktų stengtis suspėti pajudėti dar iki to, kol gausi smūgį. Kaip multiplikaciniuose filmuose apie peliuką Mikį, kuriuose didelis katinas vaikosi mažą peliuką.
Peliukas visą laiką bėga nuo katino, kuris, rodos, tuoj tuoj jį pagaus, bet peliukas kaskart pabėga. Štai kaip turime bėgti į tikslą, o problemos visą laiką vysis mus iš paskos. Tačiau stenkis pabėgti nuo jų!
Suprask, kad būtent dėl to mes bėgame  teisinga kryptimi ir taip greitai.  Reikia pasistengti būti tuo protinguoju peliuku.

Iš 2011 m. gegužės mėn. 21 d. 1-osios pamokos kongrese „NOI!“, Romoje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip zuikis paskui morką

Kaip veikti savo likimą?

Viliojanti ateities šviesa

Klausimas: Kuo labiau noriu suartėti su draugais, tuo toliau mane nuo jų stumia. Neturiu ko duoti draugams, išskyrus neigiamus dalykus. Jaučiu stiprią disharmoniją. Kongresas man tampa didele kliūtimi. Ką daryti?
Atsakymas: Labai gerai! Būtent tokie žmonės mums ir reikalingi! Nes būtent per jūsų atstūmimą bei mėginimą užmegzti ryšį su kitais ir atsiskleidžia jūsų pastangos. Dėl šių pastangų galios gaunate galingą davimo savybę, kuri galbūt padės tuoj pat pakilti ant pirmosios pakopos.
Klausimas: Toks jausmas, kad aplinkiniai pasiruošę mus išgirsti, o mums nepavyksta jiems perduoti Šviesos. Ar gali kongresas pastūmėti iš šio taško?
Atsakymas: Kongresas gali duoti viską. Vieni prisilies prie vienybės ir davimo savybės pirmąjį kartą. Kiti – aktyviai dalyvaus kuriant bendrą davimo savybę. Treti, jau gavusieji davimo savybę, esantys joje ir jaučiantys Aukštesnįjį pasaulį, galės padėti tai pasiekti kitiems. Kongrese dalyvauja visas spektras žmonių – nuo norinčių, dar nesuprantančių, ko jie nori, iki siekiančių ir žinančių, ko pasieks.

Iš 2011 m. gegužės 29 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagal pastangas ir atlygis

Svarbu kokybė

Pastangos – apačioje, pojūčiai – viršuje

Klausimas: Kaip galima išlaikyti teisingą ketinimą mūsų įprastiniame, kasdieniame gyvenime? Ir kaip žmogus turi reaguoti į jam nutinkančius nemalonumus?
Atsakymas: Parašyta, kad žmogus turi dėti visas pastangas, kad atskleistų savo ryšį su Kūrėju ir ryšį su pasauliu, kad ir kas nutiktų: „Jeigu ne aš sau, tuomet kas man?“
Jis dar nesupranta priežasčių, tačiau viską, kas vyksta, turi suvokti kaip būtiną ir geriausią dalyką jo dvasiniam vystymuisi. Reikia prašyti savo ir visos pasaulinės grupės galvoti, kad nė vienas iš mūsų savo mintyse neatitrūktų nuo aukščiausiosios jėgos „Nėra nieko, išskyrus Jį“.
Kaip tik susijungsime kartu su Kūrėju, nė su vienu iš mūsų negali nutikti nieko blogo. Juk tada mes įžengiame į procesą, vadinamą „priesako vykdymu“, o vykdantis priesaką negali nukentėti.
Jeigu žmogus išsitaiso, jam negali padaryti jokios žalos. Netgi jei patirs nuopuolį – tai bus nuopuolis dėl pakilimo. Nuopuolis be kurio neįmanoma pakilti!

Iš 2011 m. vasario 24 d. pirmosios kongreso Mecukei Dargot pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Neprašykite „nusidėjėlių“ mirties…

Geriausia priemonė nuo visų ligų

Klausimas: Ko būtent mums reikia paprašyti per ateinančius kongresus norint atskleisti Kūrėją?
Atsakymas: Kūrėjo atskleidimas – tai davimo ir meilės savybė, kuri atsiskleidžia tarp žmonių. O šioje savybėje atsiskleidžia jos pirminis šaltinis – ta Aukščiausioji jėga, kuri mus sukūrė, ir šią Aukščiausiąją jėgą jaučiame savyje.
Todėl Kūrėjas vadinamas „Bore“. „Bo u re“ – „ateik ir pamatyk“, atskleisk. Savyje, savo ištaisytose savybėse jį atskleidi. Tavo savybė lyg ekranas, monitorius, kuriame gali atskleisti savo pasaulį.

Iš 2011 m. gegužės 29 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Žvelgiant per dviejų norų prizmę

Prisiderinkite prie sielos subtilumo

Klausimas: Ką privalau padaryti, kad pasiekčiau maksimalių rezultatų kongrese?
Atsakymas: Maksimalių rezultatų galima pasiekti tik mintimi! „Aš dalyvauju kartu su visais. Aš noriu kartu su visais susijungti. Suprantu, kad savo ryšyje su kitais, šio ryšio viduje atskleisiu visas dvasines pakopas, dvasinius pasaulius, savo dvasines būsenas.
Jeigu visiškai susijungiu kartu su visais, tai pasieksiu absoliutų išsitaisymą arba nors dalinį išsitaisymą kelyje − jeigu dar esu nevisiškai sujungtas su visais.“
Bet visa dvasinė realybė atsiskleidžia ryšyje tarp žmonių. Be to, šis ryšys turi būti grįstas davimo savybe. Kitaip tariant, ji atsiranda žmoguje būtent teisingai nusiteikus: aš, grupė ir mūsų savybių, aprašytų kabalistinėse knygose, tyrinėjimas.

Iš 2011 m. gegužės 29 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakingi už pasaulį

Pasitinkant Maskvos kongresą

Visi trokštame pasaką paversti tikrove

Klausimas: Kaip padėti tiems draugams, kurie išeina iš grupės?
Atsakymas: Reikia padėti jiems suprasti, jog visas blogis mums atsiskleidžia tikslingai. O mes susitelkiame į blogą pojūtį ir nieko be jo nematome. Tačiau reikia išsiaiškinti blogio šaltinį: iš kur jis ateina ir kodėl, ką tokiu būdu nori manyje pažadinti?
Bet kai atsikleidžia blogis, žmogus viską pamiršta. Galiu prisipažinti, jog su manimi vyksta tas pats, nežiūrint į visą mano 30-ties metų patirtį kabaloje. Juk atsiskleidžia nauja, kita pakopa. Apie tai pasakyta: „Nėra teisuolio žemėje, kuris būtų įvykdęs priesaką prieš tai nenusidėjęs“. Pradžioje nusidedi, kitaip sakant, tavyje išsitrina visi ankstesni pasiekimai ir tu esi išmetamas į šį pasaulį tarytum neegzistuotų jokio dvasinio pasaulio.
Apie kabalistą Šimoną parašyta, jog prieš pakildamas į Galutinio išsitaisymo pakopą, jis taip nukrito, jog pasijuto esąs paprastas turgaus prekeivis Šimonas. Tai reiškia, jog žmogus nukrenta ir jaučia tik blogį – nei Kūrėjo, nei dvasinio pasaulio. Todėl šis pasaulis ir egzistuoja, nes esame priversti kaskart nusileisti į jį.
Net jeigu esi ant aukštų Acilut pasaulio pakopų, tarp pakopų krenti iki pat šio pasaulio, iki tokio gyvūninio lygmens, kaip kad visi žmonės, – ir vėl pradedi kopti viršun.
Todėl žmogui reikia paaiškinti, jog visi mūsų pojūčiai duodami iš aukščiau su tam tikru tikslu. Ir jeigu jam atsiskleidžia blogis bei neapykanta kitų atžvilgiu – tai ir yra tas pats Sinajaus (sina/neapykanta) kalnas, į kurį turime pakilti. Viskas atsiskleidžia tik dėl tikslo, ir niekas nevyksta atsitiktinai.
Kokia prasmė taip sau duoti mums visokius išgyvenimus – meilę kam nors ar neapykantą? Visi priklausome vienam procesui, o visos problemos bei karai, vykstantys pasaulyje, duoti tiktai tam, kad atskleistų mūsų sudužimo vietą ir įpareigotų mus ją ištaisyti.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kaip išeiti iš aklavietės

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Pasaulyje blogis neegzistuoja – yra tik mūsų negebėjimas pajausti gėrio. Ir tai ne kažkoks prisitaikėliškas požiūris kaip religijoje, ne „njū-eidžas“, ne slopinanti ego rytų meditacija.
Kabaloje žmogus juda pirmyn tarsi dviem bėgiais: „gėrio“ ir „blogio“ keliai lygiagretūs ir yra priešingi vienas kitam, tarytum pliusas ir minusas. Ir visa tai skirta tam, kad išsiaiškintum savo būseną, kad viduryje sujungtum „gėrį“ ir „blogį“ ir nuo šio taško pradėtum kilti „vidurine linija“.
Kairiojoje linijoje yra noras mėgautis, o dešiniojoje – Šviesos jėga, ir mes galime sujungti norą ir Šviesą per vidurį ir jau toliau teisingai jomis naudotis. Taip vystome savyje davimo savybę – naująjį „jutimo organą“, kuriuo pajausime visą mus supantį gėrį.
Vadinasi, tiktai tas, kas pasitelkia kabalos metodiką, „trijų linijų“ metodiką, gali sakyti, jog pasaulyje nėra blogio. Juk jis neužmerkia akių, nesislepia nuo pasaulyje pasireiškiančio blogio, o žiūri į visą šį atsiskleidžiantį blogį kaip į būtinus simptomus, nurodančius mūsų išsitaisymo trūkumą.
Blogis egzistuoja tik mūsų realybės suvokime, kaip pasakyta: „Kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį“. Ir todėl puikiai suprantame, jog atsiskleidžiantis blogis yra mumyse. O jeigu ištaisysime savo požiūrį bei suvokimą, savo sugadintas savybes, piešiančias mums melagingą vaizdą, tai išvysime tikrąjį pasaulį Šviesos akimis…
Taip taisau savo tikrovės suvokimą. Ir tada pasaulis, kurį jaučiau esantį mano išorėje ir viduje, jungiasi į vieną nedalomą realybę, ir ji visa tampa mano.
Bet tik tas, kuris moka dirbti su trimis linijomis (jomis grįsta ištaisymo metodika, kurią žmogui duoda kabala), gali judėti tikrosios realybės atskleidimo link, gali atskleisti bei išnaudoti visus norus ir jungti juos į vieną, vientisą paveikslą, kuriame draugėn susilieja vidinė bei išorinė harmonija
Visų kartų žmones jaudino šis gėrio ir blogio klausimas. Juo grindžiamos visos mitologijos, filosofijos, požiūris į gyvenimą, žmonių visuomenę, gamtą, save patį ir šeimą. Žmonės tikėjo, jog egzistuoja geri ir blogi angelai, geras Kūrėjas ir blogas velnias, kitaip tariant, visa gamta dalijasi į dvi dalis, kur tarpusavyje kovoja gėrio ir blogio jėgos, mirties angelas ir Kūrėjas.
Ir tuo išsiskiria kabalos mokslas, teigiantis, jog realybėje nėra nieko, išskyrus Kūrėją, kuris visiškai nekeičia savo pozicijos mūsų atžvilgiu. Yra tik viena pasaulyje veikianti jėga. Bet savyje jaučiame „pagalbą prieš Jį“ – savo egoistinį norą, padedantį mums pažinti mus supantį pasaulį, kol imsime tapatintis su juo ir su juo susiliesime.
Tik tam, kad parodytų mums, kur dar reikia pasistengti, idant susilietume, atsiskleidžia blogis. Blogio nėra! Tėra signalas, nurodantis man, kur dar reikia pridėti šiek tiek jausmo ir proto norint pasiekti vienybę, susivienijimą, susiliejimą su Kūrėju.

Iš 2011 m. kovo 3 d., pamokos tema − „Nėra pasaulyje blogio, viskas yra būtina ir atlieka savo vaidmenį”

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Gėris ir blogis

Visos grupės turi pagalvoti, kaip turėtų veikti, kad iš kiekvieno draugo padarytų Žmogų. Kaip grupė veikia kiekvieną? Kokią įtaką ji man daro? Nuolatos turiu rūpintis tik šituo.
Jeigu suprantu, kad Šviesa, Kūrėjas veikia mane per aplinką, jeigu aplinką ir save statau į tokią padėti, kuri nutiesia Šviesai kelią iki manęs, idant ji veikdama sukurtų iš manęs kitokį pavidalą, idant pakeistų manąsias savybes ir atitinkamai jas „sudėliotų“, kad „sulipdytų“ mane, − tokiu atveju tapsiu toks, koks ir turiu būti.
Tada tikrai išaugs pradinis mano sielos šaknies taškas, tuomet iš manęs subręs tai, kas įdėta, kas įrašyta mano šaknyje, o bendroje struktūroje užimsiu būtent tą vietą, kurią turiu užimti, kad užpildyčiau visą milžinišką, begalinį kli.
Toks mūsų darbas grupėje. Jis savaime išsiskaido į įvairias sudėtines dalis: vyrišką ir moterišką dalį, vaikus ir suaugusius, senbuvius ir naujokus, į mūsų grupę „Israel“ atžvilgiu ir apskritai į „Israel“ pasaulio tautų atžvilgiu… Iš esmės, jų reikalavimai mūsų atžvilgiu kyla, nes mes neįgyvendiname savosios paskirties – tapti „šventikų karalyste“. Kaip Baal Sulamas savo straipsnyje „Laidavimas“ rašo, kad būtent šią funkciją turime atlikti pasaulio tautų atžvilgiu.
Kadangi neatliekame savosios misijos, savo pareigos pasaulio tautų atžvilgiu, kaip atsaką gauname atitinkamą santykį. Todėl vėlgi privalome kaip galėdami greičiau visam pasauliui paruošti auklėjimo sistemas ir būti pasirengę visus priimti.
Iš tiesų tam visiškai nereikia nuversti kalnų. Matome, kad pakanka ir nedaug žmonių, susijusių su Kūrėju, kurie visam pasauliui perduotų Jo Šviesą. Tam turime būtiną bazę ir priemones – belieka tik įgyvendinti.
Labai viliuosi, kad šiemet kiekvienoje mūsų grupėje sutelksime jos narius, draugus ir vaikus, o visas grupes sujungsime į vieną didelę grupę – ir taip pasitiksime Izraelio tautą, o pasitelkę mūsų grupių užsienyje jėgas – ir visą pasaulį.
Kai tik prabylame apie auklėjimo metodikos platinimą, žmonės tuojau įsiklauso. Jūs žinote, kad Izraelis nėra Jungtinių Tautų numylėtinis, tačiau kai pranešėme temą, kurią norėtume aptarti, po kelių dienų buvome pakviesti į didelį, šiam klausimui skirtą UNESCO simpoziumą.
Todėl visą mūsų mokymą ir visą mūsų platinimą reikėtų vertinti kaip Žmogaus kūrimą – didelio vieningo pavidalo, vienos, į Kūrėją panašios Adam Rišon sielos kūrimą. Štai ką darome kiekvienas iš mūsų ir visi drauge.

Iš 2011 m. vasario 25 d. trečios pamokos Mecukei Dargot kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsitaisymo idėjos

Laisvo pasirinkimo pakopos

Naujoji žmonija tik po 15 metų