Pasaulinis kongresas Maskvoje, pamoka Nr.2

Klausimas: Ar galima detaliau aprašyti teisingą kryptį, apie kurią kalbama citatoje: „Jeigu noras teisingai nukreiptas – tai raktas į sėkmę“?
Atsakymas: Žmogus mūsų pasaulyje nuolatos juda. Kiekvieną akimirką mes ko nors norime, esame į kažkur nukreipti, kažką darome.
Jeigu mano kryptis kiekvieną mano egzistavimo akimirką atitinka gamtos judėjimą, jeigu nenukrypstu į šoną ir judu tiksliai ta pačia kryptimi, be jokio nukrypimo, tada mano judėjimas optimalus, ir aš maksimaliai, pačiu geriausiu keliu pasiekiu tikslą.
Todėl reikia nuolatos save kontroliuoti, ar teisingai judu mintyse, noruose, veiksmuose, atitinkamai su kryptimi, kurioje Aukščiausia jėga. Gamta nori, kad aš judėčiau – tai ir yra raktas į sėkmę.

Iš 2010 m. birželio 10 d. antrosios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisiu jums paslaptį…

Parengiamojo etapo maistas: beskonis, tačiau kaloringas

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Blogomis naujienomis nereikia džiaugtis. Kodėl gi mums nepabandžius galutinio išsitaisymo pasiekti geruoju keliu? Užtenka išmokti atpažinti „šaukštą deguto medaus statinėje“ –  tą 1% blogio 99% gėrio – ir pradėti veikti. Viskas priklauso nuo blogio suvokimo, nuo jautrumo jam. Čia ir slypi kabalos mokslo tikslas – išugdyti mumyse blogio suvokimo jausmą.
Turime atskleisti blogį miligramais, „pro mikroskopą“ – to pakaks, kad pamatytume jį didžiulį ir nepakenčiamą. Pasakyta, kad teisuoliams blogis atrodo kaip aukštas kalnas. Kitaip tariant, juose likęs paskutinis blogio krislelis atrodo jiems siaubingas. O nusidėjėliams jų blogis atrodo plauko storio:  „Čia nėra net apie ką kalbėti.“
Taigi viskas priklauso nuo suvokimo lygio, nuo to „padidinamojo stiklo“. Todėl jokiu būdu negalima džiaugtis riaušėmis, badu ir kitomis pasaulio problemomis, kurios dar tik ateina. Mums turi rūpėti blogio suvokimas ir būtent jį turėtų pažadinti žmonijoje kabalos platinimas.
Ką mes platiname? Savo autoritetą? Ne. Baal Sulamo autoritetą? Ne. Kūrėjo autoritetą? Irgi ne. Mes norime, kad žmonės suvoktų autoritetą to kvailo noro, to egoizmo, kuris vadovauja pokyliui ir atsako už visas nelaimes. Jeigu jau jie kviečia nuversti vyriausybę, tegul supranta, kad pirmiausia turime nuversti šito „seno ir kvailo karaliaus“ valdžią savyje.
Štai ką mes turime parodyti – kad žmogus vis lengviau atskirtų, kas jame svarbiausia, kas atsakingas už visas nelaimes ir problemas. Nuo blogio suvokimo priklauso, ar galėsime nuo jo pabėgti. Atsistūmimas nuo blogio ir yra vystymosi jėga. Tik tai mums ir reikalinga.

Iš 2011 m. gegužės 26 d. pamokos pagal „Įvadas į kabalos mokslą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Sudužę akiniai

Suprask gyvąją gamtos kalba ir pasakysi: „Pasaulis nuostabus!“

Klausimas: Susivienyti su savo artimu – reiškia vertinti jo pripildymą labiau nei savo. Problema ta, kad man trūksta sąveikos su artimu, kad kaskart iš naujo laikyčiau jį aukščiau savęs…
Atsakymas: Tai neturi nieko bendro su fizine sąveika, išoriniu ryšiu. Koks skirtumas, ar tu  tarp draugų, ar už tūkstančio kilometrų nuo jų?
Būtent dėl to aš nenorėčiau, kad žmonės važinėtų iš vieno kongreso į kitą. Tegul pripranta iš toli palaikyti ryšį širdyse. Priešingu atveju išeitų, kad be mūsų įžymiojo „garvežiuko“ nejaučiame, kad esame tarpusavyje susieti.
Aš niekur neturiu bėgti – turiu koncentruotis viduje. Man pakanka matyti draugus ir aš jau su jais. Nereikalingi jokie kūno judesiai, kad susivienytume. Aš stengiuosi viduje ir man visiškai nereikia pakloti šimtus ir tūkstančius dolerių už bilietus, kad žūtbūt apsikabinčiau ir pašokinėčiau su draugais. Galiu tai daryti viduje, ir nė kiek ne prasčiau.
Taip, naujokams, vaikams tai reikalinga, tačiau su laiku žmogus turėtų pereiti prie gilesnio, vidinio susivienijimo.
Kodėl tu manai, kad būni su draugais tik pamokoje, o paskui visai dienai atsiriboji nuo jų? Ar turi reikšmės, kur esi? Priešingai, per dieną tu gali daug labiau veržtis draugų link, nei pamokoje. Juk pamokoje tu – egoistas, nuolat ieškantis savęs tame paveiksle.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš brošiūros apie Pesach

Daugiau šia tema skaitykite:

Smūgiai į vieną tašką

Apie virtualius kongresus ir tikrąjį ryšį

Tikslus nusitaikymas

Klausimas: Ar turėčiau prisiversti jungtis su draugais, jeigu nenoriu?
Atsakymas: Žinoma, reikia priversti save. Kaipgi atskleisime Faraoną, jeigu neparodysime noro nuo jo išsilaisvinti?
Jeigu savęs nespaudžiu susijungti su kitais, vadinasi, nerodau noro išeiti iš egoizmo. Panašu, kad man gera „Egipte“, t. y. judu kančių keliu (beito), o ne greitinu laiką (achišėna).
„Spartinti laiką“ – reiškia stengtis virš savo noro, t. y. prieš jį. Neturiu jokio noro susijungti su kitais, anuliuoti save, man nereikia Kūrėjo, aš tiesiog noriu gerai gyventi, na, ir atskleisti dvasinį pasaulį, kaip kad jį įsivaizduoju − pakilus aukščiau šito pasaulio sklandyti tarp angelų − tai irgi vilioja.
Žinoma, dar neįsivaizduoju, kad dvasingumas – tai nusižeminimas ir sujungimas su kitais. Jei lieku savo įprastame „žmogiškame“ nore – ateinu mokytis, dalyvauju platinime, tačiau nespaudžiu savęs susijungti su kitais ir neanuliuoju savęs prieš draugus, vadinasi, neatlieku dvasinio darbo. Tai nėra judėjimas į priekį „greitinant laiką“ (achišėna).
Galiu grupėje atlikti tūkstančius darbų, kasdien ateiti į pamoką, platinti, gražiai kalbėti, bet visa tai dar nereiškia, kad dvasiškai tobulėju, studijuoju kabalą ir einu Šviesos keliu (achišėna). Jeigu prieš savo valią prisiverčiu jungtis su grupe, kad bent kokia forma susijungčiau su visais vienoje širdyje (net jeigu tai ir dirbtina), kad vidinėmis mintimis ir norais būčiau su visais kartu, tik tada šios pastangos vadinasi „achišėna“ ir vidiniu darbu. O visa kita – ne.
Todėl yra žmonių, kurie metų metus mokosi grupėje, tačiau dar nežengė nė vieno žingsnio į priekį. O jei žmogus pradeda žengti tokius žingsnius, deda vidines pastangas, kad susijungtų su kitais žmonėmis jų vidiniuose noruose, tai labai greitai „išeina iš Egipto“. Svarbiausia – įsikibti į šį tašką ir jį veikti.
Keletas tokių gerų smūgių į vieną tašką – ir išeiname.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus nusitaikymas

Nuo viršūnės prie viršūnės

Gimti ir užaugti grupėje

Klausimas: Kabala moko, kad Kūrėjas geras ir kuria tik gėrį, bet kaip tai suderinti su gyvenimu, kuris pilnas visokių problemų ir skausmo?
Atsakymas: Kūrėjas geras ir kuria gėrį, bet iki šito dar reikia prieiti savybėmis supanašėjus su Juo. Bet jeigu aš blogas, nepaklusnus vaikas, ir nenoriu klausyti to, ką man sako mama, tai ji iš pradžių rėkia, o po to baudžia mane. O aš sakau, jog mama pikta, kaip paprastai galvoja nubaustas vaikas.
Jos rėkimai ir smūgiai buvo tikslingi, juk ji norėjo, kad elgčiausi gerai. Ir kaip man pamatyti, jog visa tai, kas su manimi vyksta, yra grįsta geru santykiu mano atžvilgiu, net jeigu aš tarsi vaikas suprantu jį kaip blogą?
Kaip man suprasti, jog būtent ten, kur jaučiuosi blogai, man reikia atitaisyti save bei savo požiūrį į gamtą, žmoniją, grupę – ištaisyti savo ego, kad pajausčiau, jog tai buvo gėris.
Tas, kuris stengiasi tai padaryti kaip galėdamas greičiau ir yra pasiruošęs lokalizuoti savyje šią reikalaujančią taisymo vietą, pradeda matyti, jog pasaulis iš tikro padarytas gerai ir Kūrėjas yra geras.
Toje pačioje vietoje, kurioje dabar matome šį pasaulį, pradedame jausti atsiskleidžiančias gamtos jėgas, kurios viską persmelkia kiaurai ir jungia visas kūrinijos dalis: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų.
Staiga pamatome, jog tai ne šis pasaulis, o dvasinis! Mes pradedame atskleisti jame vis daugiau jėgų – amžinų jėgų, kurių valdomi gyvename.
Ir tada šis pasaulis tarytum išnyksta – jis tampa visiškai skaidrus. Juk jis ir dabar „virtualus“ ir visas yra mano smegenyse, ir tik man atrodo, tarytum jį matyčiau išorėje. Šitaip taisome savo suvokimą.
Išeina, kad visos problemos ir nemalonumai – tai tavo gedimo indikacija, tiesiai nurodanti į sugadintą vietą ir sakanti: „Štai čia ištaisyk! Ir štai dar čia!“ Ir jei greitai tai atliksi, neabejotinai ištaisysi netobulumą.
O jeigu nežinai, į ką kreiptis, tai visados orientuokis į grupę. Jeigu užmezgi ryšį su jais ir esi pasiruošęs jiems duoti tai, ko reikia, kad jūs susijungtumėte, ir esi pasirengęs priimti jų įtaką, − tai niekada neapsiriksi.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. pirmosios kongeso NOI! pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Sudužę akiniai

Klausimas: Pasakyta, kad reikia pamilti artimą kaip save patį. Turima omenyje, kad turiu mylėti visus žmones įprastame gyvenime ir elgtis su jais taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi?
Atsakymas: „Pamilk artimą kaip save“ − tai bendras kūrinijos dėsnis iš Kūrėjo pusės, pas kurį galų gale turime ateiti. Iš visos širdies ir su visu noru turime pasiekti meilę.
Neįmanoma priversti pamilti. Jeigu tu myli ką nors, tai myli, o jei nemyli – nieko nepadarysi. Galima, žinoma, išauginti meilę, išvystyti, bet vis dėlto tai jausmai.
Todėl nekalbame apie tai, kad iš karto turi pamilti visą žmoniją kaip patį save. Tai neįmanoma. Jeigu sakai, kad visus myli, tai tas pats, kas sakyti, kad nemyli nieko.
Bet žmogų, kuris per ankstesnių gyvenimų ciklus jau pakankamai subrendo, kad pradėtų dvasinį kelią, atveda į grupę. Ir toje grupėje jam duodama galimybė realizuoti šią meilės artimui kaip pačiam sau sąlygą.
Viso pasaulio mastu tai neįmanoma, bet mažoje grupėje, galima pasiekti tokio santykio, kad tu su draugais elgtumeisi taip, kaip galvoji, kad elgiesi su Kūrėju. Ir patikrink, ar neapgaudinėji savęs. Jeigu prieš tave būtų Kūrėjas ir tu Jį mylėtum labiau negu draugus, tai reiškia, kad dar nesi teisingame kelyje.
Israel (žmogus, nukreiptas tiesiai į Kūrėją), grąžinanti į šaltinį Šviesa ir Kūrėjas turi būti vienoje taikinio linijoje, kad nebūtų jokio nukrypimo.
Negaliu iš vienos pusės priešais save pastatyti Kūrėjo, o iš kitos pusės − aplinkos, ir stipriai siekti Jo, o draugų visai nedaug.
Reikia suprasti, kad Kūrėjas ir grupė – tai vienas ir tas pats. Tarsi tu nusitaikai iš šautuvo, ir tavo akis, taikinys ir tikslas turi sutapti vienoje linijoje.
Bet tu nematai tikslo, juk Kūrėjas slepiasi. Kai tu veržiesi į grupę, tai galu gale atrandi, kad Jis atsiskleidžia joje.

2011 m. balandžio 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę ir neapykantą

Persikelti į savo artimąjį

Materialistinė meilės psichologija

Gamta – tai absoliutus gėris ir dėl to viską reikia vertinti pagal galutinę būseną, į kurią ji mus veda. Apskritai „gamta“ ir „Kūrėjas“ yra vienas ir tas pats.
Kodėl gi ji taip sukūrė, kad vystydamiesi turime patirti šitiek nemalonių, problemiškų, bjaurių būsenų kelyje į gerą finalą?
Atsakymas paprastas: gėris kaip toks neegzistuoja. Mes atskleidžiame jį tik lygindami su blogiu. Nėra gėrio be blogio, ir todėl turime vėl iš naujo išryškinti trūkumus ir ieškoti, kaip juos atitaisyti. Tik tokiu būdu įgyjame jausmo gilumą. Kontrastas tarp gėrio ir blogio dovanoja mums supratimą ir praeidami virtinę būsenų sukaupiame patirtį, kaip iš blogio pereiti į gėrį.
Šitaip pamažu eidami pirmyn, surenkame savyje visą blogį, o virš jo – visą gėrį, ir tuomet įsisąmoniname skirtumą tarp jų, bedugnę tarp begalybės su minuso ženklu ir begalybės su pliuso ženklu. Visa tai sutelpa, absorbuojasi mumyse ir tampa mūsų indu, talpa.
Gėris ir blogis, pliusas ir minusas negali mums egzistuoti atskirai. Nėra Kūrėjo be kūrinio. Mes kalbame apie Šviesą tik indo atžvilgiu, kuri jau yra jo viduje. Mes netiriame Kūrėjo be kūrinio, kurį Jis sukūrė.
Negalime pasakyti, ar buvo kažkas anksčiau, nes čia išnyksta pati laiko sąvoka, pats suvokimo pagrindas. Nėra kam ir apie ką kalbėti. Viskas suvokiama tik kūrinyje ir nors jis antrinis Šviesos atžvilgiu, bet tik kalbant apie priežastis ir pasekmes.
Ari rašo: „Iki kūrimo pradžios paprasta Aukščiausioji Šviesa užpildė visą realybę“. Kitaip tariant, Šviesa jau užpildo tikrovę, egzistuoja joje ir leidžiasi suvokiama, pajaučiama. Suvokęs šią realybę kabalistas pasakoja mums apie ją. Mes niekada negalime kalbėti apie tai, ko patys nesuvokėme savo induose.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal temą „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužę akiniai

Ir kančios pavirs malonumais…

Beveik gerai – tai blogai

Klausimas: Jeigu savo kelią pradedame visiškoje tamsoje, nematydami tikrosios vidinės grupės būsenos, o tik išorinius veidus, jei ne mūsų jėgoms įvertinti mokytoją, jei nesuprantame, apie ką kalba kabalistinės knygos, arba dar blogiau, jei galvojame, neva suprantą, apie ką parašyta, – kas gi padės nesuklysti šiame kelyje?
Atsakymas: Tikėkis pagalbos iš aukščiau. Bet iš tikrųjų reikia nuolatos bijoti, kad gali praleisti didelę tau skirtą progą ir iš šito kelio nukrypti į šoną.
Baal Sulamas viename iš savo laiškų mokiniui rašo: prieš metus buvai labiau pažengęs negu dabar – bet nesiliauk viltis Kūrėjo gailestingumu ir tęsk, galbūt ir grąžinsi ankstesnę galimybę.
Žingsnių, kuriais einame pirmyn, negalima įvertinti pagal mūsų egoistinius kriterijus – jie nepaklūsta mūsų egoistiniam protui. Mums atrodo, kad vyksta kažkokie atsitiktinumai, egzistuoja kažkokia protekcija arba, atvirkščiai, nelaimingas atsitikimas, kada vienas supainioja kitą. Bet viskas apskaičiuota iš aukščiau – išskyrus tavo „subtilios sielos jautrumą“.
Kitaip tariant, viskas priklauso nuo to, kaip subtiliai, tiksliai visą laiką save nuteiksi į tai, kas tau atrodo yra dvasingumas. Kas kad kol kas nežinai, kas tai yra, bet patikrink, ar iš tikro dvasingumas  yra toks?
Tikėtis pagalbos iš aukščiau, nereiškia laukti ir likti pasyviam. Pagalba suteikiama tam, kas pats ją sau prišaukia! Nelaikyk save pačiu protingiausiu, visažiniu, viską jaučiančiu, suprantančiu ir galinčiu savarankiškai priimti sprendimus, bet ir nesakyk, kad viskas priklauso nuo Kūrėjo, ir mums nebėra daugiau ką veikti, nuo mūsų niekas nepriklauso.
Neįkrisk nei į vieną kraštutinumą, nei į kitą! O visąlaik jausk save tarsi pakabintą ore. Iš šio pasaulio negali gauti jokių rodiklių, liudijančių tavo dvasinį tobulėjimą, bet ir iš viršaus negali jų gauti, neturėdamas su jais ryšio. Ir ką gi daryti?
Ir čia, patekęs į visiškai beviltišką padėtį, tu pradedi ieškoti ir aiškintis, kas yra knygos, mokytojas, grupė. Juk tai ne jų materialūs vaizdai: ne įrištos knygos, ne žmogus, kuris keletą valandų per dieną dėsto man pamoką, ne draugai, su kuriais ateinu pasėdėti prie vieno stalo.
Nerimaudamas ir bijodamas pradedu ieškoti šių vidinių suvokimų.

Iš 2011 m. kovo 28 d. pamokos tema „Pasiruošimas WE kongresui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nusverti svarstyklių lėkštę į vienybės pusę

Atsitokėk ir pažvelk į save

Amžinai nauja pradžia

Klausimas: Kaip pagreitėti prieš Maskvos kongresą, kad nesitenkintume vien praėjusių kongresų inercija?
Atsakymas: Kongresas vyks labai svarbiame regione. Dauguma atsainiai žiūrį į Rytų Europą, tačiau būtent ten ištaisymo metodika gavo naują postūmį vystytis. Ten susiklostė ypatingos laiko ir vietos sąlygos, leidusios atsirasti šiuolaikinės metodikos formai, kurią šiandien ir norime įgyvendinti.
Mažiausiai pusė žmonių, aktyviai dalyvaujančių mūsų veikloje, kilę iš ten. Tai ne atsitiktinumas, nes šimtus metų tiek slaptai, tiek atvirai ten veikė didieji kabalistai, davę liaudžiai rimčiausią auklėjimą ir artinę ją prie dvasingumo.
Todėl labai svarbu pasiruošti būsimam kongresui. Didelė jėga tūno ir ten, ir visame rusakalbiame pasaulyje. Tikėkimės, kad sugebėsime stipriai susivienyti ir suteikti šiam įvykiui galios.
Mūsų laukia trys intensyvios dienos, septynios pamokos, įvairūs renginiai, draugų susitikimai ir t. t. Reikia iš visų jėgų stengtis būti kartu. Jei jungsitės virtualiai, stenkitės žiūrėti kuo daugiau tiesioginių transliacijų.
Kongresai neapsakomai greitina mūsų vystymąsi. Štai ir vakar buvo nuostabus vakaras, skirtas Šavuoto šventei. Pajutome, kad jis praėjo ne veltui, kad žmonės įsiklauso į mūsų siunčiamą žinią. Nesvarbu, kad skyrėme begalę jėgų ir lėšų – buvo verta. Ten buvo vienybė, susitelkimas, noras susijungti, pasikeisti, siekiant dvasingumo. Klausėme ištraukų iš Baal Sulamo ir Rabašo darbų, jų melodijų – tai labai veikia mases.
Mūsų pasaulyje nėra galingesnių ir efektyvesnių priemonių. O ir kalbame dabar atviriau, paprastesne kalba. Atsiranda žodžių, kurių anksčiau nebuvo, nes nebuvo tinkamų sąlygų. Jie kyla kaip atsakas į vidinį žmonių reikalavimą.
Visa tai labai džiugina. Tikiuosi, kad tai sukels didelių, tikrų pasikeitimų pasaulyje ir krizėje pamatysime ne krizę, o trampliną į žmonijos ateitį. Šiandien stovime prie naujos mūsų gyvenimo paradigmos slenksčio. Apie tai rašo Baal Sulamas, tai jau akivaizdu ir patvirtinta tyrimais.
Pasistenkime!

Iš 2011 m. birželio 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresas gali duoti viską!

Važiuoju į kongresą!

Kaip pasiekti maksimalių rezultatų?

Klausimas: Kokia turi būti malda, kad iš egoizmo šešėlio pereitume prie „švento šešėlio“ – prie savo norų ekrano?
Atsakymas: Tiksliau būtų klausti: ko turėtume bijoti? Juk dar nežinome, kas yra „malda“. Kol kas mums labiau suprantama baimė, atsargumas, šiurpas, nerimas, kitaip tariant, viskas, ko turėčiau saugotis.
Malda – tai pojūtis širdyje. O širdis jaučia arba baimę, kuri vadinasi pačiu pirmuoju priesaku, arba pajaus meilę po to, kai išmoks šią baimę teisingai suvokti.
Yra tik du pagrindiniai priesakai: baimė ir meilė. Baimė atveda mus prie maldos, prašymo, o meilė – prie dėkingumo.
Todėl reikia išsiaiškinti, kokios būsenos dabar esi. Jeigu jauti, kad tau trūksta pripildymo, reiškia, kad esi baimėje. Ir ko gi turi bijoti, ką baiminies prarasti, arba kokios būsenos, kokios bėdos turėtum vengti? Paklausk savęs!
Jeigu bijai, jog su tavimi atsitiks kažkas negero, tai reikia paaiškinti sau, kad „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“. O jeigu bijai prarasti tai, ką turi šiandien, tai išsiaiškink, kaip dirbti pagal principą: „Jeigu ne aš pats padėsiu sau, tai kas dar padės?“ Šie aiškinimaisi ir vadinasi malda.
Negalima palikti šių išsiaiškinimų, reikia kiek galima daugiau aiškintis. Svarbiausia, maksimaliai išsiaiškinti kiekvieną būseną ir nieko tokio, kad jau kitą akimirką vėl susipainiosi, nerasi savęs paties ir visų tave veikiančių veiksnių: manęs, aplinkos, mokymosi. Grįžk ir vėl aiškinkis. Taip išsiaiškinsi vis daugiau smulkmenų, kol nepasieksi kūrimo tikslo. Toks ir yra mūsų darbas.
Aiškindamasis kiekvienoje pakopoje visą laiką vystysies keturiomis AVAJA stadijomis. Svarbiausia, nenutolti nuo šių vidinių išsiaiškinimų:
– kas aš esu, kas mane valdo,
– koks turėtų būti mano santykis su mane išjudinančia jėga,
– kaip turime susijungti tarpusavyje ir ieškoti vieni kitų,
– kaip tapti partneriais ir nepalikti vienas kito, nepriklausomai nuo visų paslėpčių ir problemų,
– kaip turėčiau pakilti virš jų, juos pateisinti ir būtent per juos įgyti supratimą ir meilę.

Iš 2011 m. gegužės 16 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Kas man padės?..

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?