Klausimas: Kaip nenusivilti kaskart suradus savo bjaurų egoizmą? Kaip su tuo nesusitaikyti galvojant, kad tam nebus pabaigos?
Atsakymas: Žmogus privalo pajausti tokias būsenas. Kiekvienoje pakopoje iš naujo patiriame visas būsenas ir būtinai turi ateiti visiško nusivylimo akimirka. Tačiau tai skirta tik tam, kad apibrėžtume visas būsenas ir praeitume jas. Kiekviena būsena kuria kitą, po jos einančią būseną.
Žmogus privalo nusivilti savo jėgomis! Taip pat turi netekti vilties, kad gaus pagalbą iš aukščiau. Visa tai būtina pereiti – kiekvienoje pakopoje žmogus iš naujo pergyvena visą gyvenimą, t. y. patiria visas būsenas.
Svarbiausia − iš anksto maksimaliai susiorganizuoti visas priemones darbui, mokslui, dalyvavimui platinime ir grupės gyvenime. Jei žmogus gerai nustatys šį mechanizmą, kad šis dirbtų kaip užvestas laikrodis, tai nenukris. Reikia sukurti sau rėmus, kurie mane kiek tik įmanoma palaikys.
Lai man būna gėda juos sulaužyti! Pati stipriausia priemonė – gėda: namuose, prieš žmoną, vaikus. Kaip taip gali būti, kad nenuėjau į pamoką, nedalyvavau kažkokiame renginyje? Tegu paprasčiausia garbė neleis taip pasielgti.
Juk krisdami nusileidžiame iki gyvūninio lygmens, iki mūsų „asilo“ (chamor/asilas, chomer/medžiaga, noras). Ir turime pasiruošti tokią apsaugą, kad būtų gėda netgi žemiausioje pakopoje, kur atrodytų jau niekas negėdina ir nejaudina. Bet reikia, kad net ir ten gėdyčiausi.
Pati jautriausia vieta žmogui – gėda prieš savo vaikus. Jis žino, kad tėvai jam atleis ir priims jį tokiu, koks jis yra. Net ir žmona. Tačiau prieš vaikus labiausiai gėda – juk tai kita mūsų pakopa.
Todėl būtina paruošti sau tokias sąlygas, kad neleisčiau sau palikti šio kelio − kad ir kas nutiktų. Kad jau neįstengčiau rasti pateisinimo nė vienai egoizmo pretenzijai, kad ir kiek ieškočiau…

Iš 2011 m. gegužės 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šis darbas žmogui!

Finišo tiesioji

„Jeigu būtume žinoję, iš kokių šiukšlių“

Maskvos kongreso uždarymas

Viskas, ko mums reikia – savo širdyje nuolat siekti atlaisvinti vietos visiems. Mano širdis – tai mėsos gabalas, o aš turiu jos viduje rasti tokį taškelį, iš kurios padaryčiau tuštumą – sukurčiau vietą. Tai ir yra tas taškelis, iš kurio tarsi išsivystė mūsų Visata.
Juk iš tikrųjų mūsų Visatos nėra, ir nėra jokių pasaulių – visa tai mūsų jutimuose.
Taigi, jeigu mūsų širdyje pradės plėstis tokia tuštuma, tai bus tarsi naujo pasaulio atsiradimas, panašiai kaip susidarė mūsų Visata nore. Tai mums reikia padaryti.
Tegul kiekvienas pajaučia savyje tą taškelį savo širdyje ir bando padaryti aplink ją tuštumą tam, kad tilptų visi.

Iš pranešimo Maskvos kongreso uždarymo ceremonijoje 2011 m. birželio 12 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa ieško suvienytos širdies

Unikalus kiekvienos sielos diapazonas

Tokie skirtingi…

Būtent tokiam žmogui, kuris pagal savo sielos šaknį, nori atskleisti vieną, bendrą, aukštesniąją, veikiančią tikrovėje jėgą „padeda“ ir siunčia kliūtis.
Kūrėjas visąlaik atskleidžia jame naujus norus, traukiančius jį į skirtingas puses. Žmogus pamiršta, kad nėra nieko, išskyrus Kūrėją, vėl susipainioja ir negali savyje sudėlioti pavidalo tos vienos aukštesniosios jėgos, į kurią turėtų kreiptis.
Visi šie sunkumai – tai pagalba iš aukščiau siekiančiam atskleisti Kūrėją žmogui ir ji siunčiama būtent kaip kliūtys.
Žmogui atrodo, neva kitiems pavyksta likti tame viename paveiksle, viename pojūtyje, kad „be Kūrėjo nėra nieko“, o jam jis nuolat dingsta, pinasi. Kitiems lengva taip sakyti ir tik jam sunku, jis vis stumiasi lyg per rūką ir nesupranta, kas veikia: jis pats, Kūrėjas, ar jie kartu, nesupranta, kokį santykį su Juo užmegzti – niekas neaišku.
Jam atrodo neteisinga, kad iš Kūrėjo gauna tik kliūtis, o ne pagalbą. Argi taip turėtų elgtis geras ir mylintis Kūrėjas? Kodėl gi jis toks klastingas ir rengia žmogui tokias problemas gyvenime, kad šis nesupranta, kaip iš jų išsivaduoti.
Jam atrodo, kad net pats žiauriausias žmogus negalėtų taip pasielgti. Juk iš kur visi žiaurumai pasaulyje, jeigu ne iš tos pačios aukščiausios jėgos? Visi baisiausi ir siaubingiausi dalykai ateina tik iš vienos jėgos ir dar reikia manyti, kad ši jėga gera, pilna begalinės meilės, kurianti tik gėrį?
Pažiūrėję į pasaulį to nepasakysime. Tik įsitikiname, kaip lengvai mus galima supainioti ir priversti suabejoti vienintele aukštesniąja jėga, kai matome prieš save pasaulį kupiną skausmo, problemų, prievartos, teroro ir neapykantos.
Argi tai sukelia ne ta pati aukštesnioji jėga? Žinoma, juk nėra nieko, išskyrus Jį, ir mes patys nieko nedarome. Savo akimis matau, kad pasaulyje valdo blogio, o ne gėrio jėga. Ir kad ir kiek stengčiausi išlaikyti mintį, kad nėra nieko išskyrus gerą Kūrėją, balansuoju ant adatos smaigalio ir tuoj tuoj nukrisiu. Juk iš visų pusių gaunu įrodymus, kad yra priešingai, ir jie man atrodo patys tikriausi.
Juk negaliu užmerkęs akis nematyti to, kas vyksta, ir apgaudinėti savęs. Matau, kad tiesiog privalau atskleisti Kūrėją! Ir tada manyje kyla tikrasis reikalavimas. Nesutinku Jo laikyti blogio jėga! Tačiau, kad pajausčiau Jį kaip gėrio jėgą, man būtina Jo pagalba.

Iš 2011 m. balandžio 26 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Šis darbas žmogui!

Pro visas dekoracijas – Režisieriaus link

Yra du keliai: ilgasis ir trumpasis, kančių kelias ir Šviesos kelias. Kančių kelyje aš pats niekur nejudu, tačiau aš nuolatos kenčiu smūgius ir esu stumiamas į Šviesos kelią.
Taip mokslus apleidęs mokinys patiria „likimo smūgius“: jam neleidžiama žaisti lauke, kol neatliks namų užduočių, jį palieka antriems metams. Pasikankinęs kurį laiką, jis, neturėdamas kitos išeities, sėdasi prie knygų. Tiesa, šiuolaikiniai tėvai neturi tiek kantrybės, tačiau Kūrėjas turi ir jėgų, ir priemonių. Jis priverčia mus paruošti pamokas ir eiti tikslo link.
Vadinasi, kančių paskirtis – nukreipti mus į Šviesos kelią. Juk ištaisyti save įmanoma tik dėl grąžinančios į šaltinį Šviesos. Tačiau tol, kol aš nepajuntu noro kreiptis į Šviesą, jaučiu smūgių krušą, ir jie mane priverčia tai padaryti.
Galų gale, aš tesu noras patirti malonumą. Pakanka užrakinti nuo manęs „žaislus“, atimti malonumus, bakstelti kančiomis – ir aš, kaip mažas vaikas, pasiruošęs daryti viską.
Nieko nepadarysi, esame maži ir silpni, ir turime tik vieną išeitį – pritraukti sau grąžinančią į šaltinį Šviesą.

Iš 2011 m. balandžio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pilnas sankryžų kelias

Venkite loterijos

Kam laukti smūgių?

Klausimas: Paskutiniai trys kongresai Italijoje, Ispanijoje ir Maskvoje buvo ypatingi. Ką dabar turi daryti grupė?
Atsakymas: Kongreso pabaiga reiškia, kad dabar, būdami „kasdieninės“ būsenos, turite pasiekti šių kongresų lygį. Mes tarytum prisitraukėme prie skersinio, o dabar turime atsistoti ant jo kojomis.
Kitaip sakant, atrėmėme kopėčias į būsimą pakopą ir pakilome jomis į viršų. Štai mano dabartinė būsena:
Šiaip ne taip užsikabarojome, nes visi kartu pasistengėme kongrese. O dabar turime atsistoti ant šios pakopos visi kartu.
Tai ir yra mūsų kasdieninis darbas iki būsimo kongreso. Kai tik atsistosime visu ūgiu, kai tik įsisavinsime šią pakopą, būsime jam pasirengę.
Nereikia pravesti kongreso automatiškai, tiesiog užsibrėžus datą už mėnesio kito. Gali būti, kad jis pribręs jau po savaitės kitos arba, atvirkščiai, po pusmečio. Tai priklauso nuo to, kaip greitai įgyvendinsime, įsisavinsime mūsų pakilimo į viršų potencialą. Kiekvienas turi įsisavinti jį savyje.
Kai buvau kongrese, pakilimą man užtikrino pasaulinė grupė. Aš susijungiau su draugais ir dėl šio susijungimo pakilau į viršų.
Tačiau tai įvyko dėl bendravimo, visuomenės, išorinės aplinkos. Viduje jaučiau, kad esu pasirengęs su jais susijungti, būti kartu. Bent jau buvo tokių minučių, o gal net valandų.
Dabar gi, nejausdamas draugų įtakos, turiu tai padaryti pats: pakilti nuo kelių ant kojų. Tai rimtas, kruopštus darbas, kai jaučiu, kad gautas iš jų užtaisas gyvena manyje, padeda mano ir pasaulinei grupei platinimo darbuose, moksle – nuolat teikia energiją, kad galėčiau dirbti bendrai su jais.
Susijungimą, kuris įvyko kongrese dėl išorinės įtakos, dabar turiu atlikti aš pats.

Iš 2011 m. birželio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie „garvežiukų“ naudą ir žalą

Kritimų neturi būti!

Kas man padės?..

Klausimas: Kodėl kelias į meilę toks painus ir sudėtingas?
Atsakymas: Ne kelias painus, o mes patys susipainioję.
Manyje viešpatauja egoistinis noras, ir viskas, ką jaučiu ir galvoju, vyksta jame – dėl naudos sau. Kaip gi apie viską pradėti spręsti kitaip – ne dėl savęs?
Įsivaizduok sau, kad tu „įsivelki“ į ką nors kitą ir viską pradedi vertinti iš jo pozicijos. Vos prieš šimtą metų žmonės pradėjo suprasti panašius dalykus. Neatsitiktinai šitą periodą simbolizuoja Froidas ir Einšteinas, kurie ne tik garsėjo epochos atradimais, bet ir palaikė draugiškus santykius.
Po šimtų tūkstančių metų vystymosi, viso labo prieš šimtą metų didžiausi žmonijos protai pagaliau atrado psichoanalizę – kitaip tariant, pradėjo analizuoti žmogaus vidinį pasaulį materialiuoju lygmeniu. Tik tada pradėta tyrinėti žmogaus suvokimą: „Aš ir supantis pasaulis, aš ir mano artimas“.
Tai nėra paprasta. Prireikė tiek daug laiko, kad prieitume nors prie gyvūninės žmogaus sielos. Ką jau bekalbėti apie  dvasingumą. Visa esmė ta, kad mes negalime, nenorime įsikūnyti į kitus. Visuomenė turi tuo rūpintis, kad kiekvienas tai darytų, kad bandytų, kad pradėtų aiškintis, kaip jis atrodo artimo akyse ir ko nori šitas artimas.
Tai labai sunku, nes kalba eina apie psichologinius pratimus mūsų pasaulio plokštumoje, dar neturinčio ryšio su dvasingumu. Nori daugiau? Prašom. Organizuok sau aplinką, kuri pradės daryti tau poveikį.
Kelias ilgas, ypač dėlto, kad tavęs niekas neveikia. O be poveikio nėra judėjimo. Iš kur žmogui imti dvasines suvokimo detales? Tiktai iš aplinkos.

Iš 2011 m. balandžio mėn. 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus nusitaikymas

Persikelti į savo artimąjį

125 susijungimo pakopos

Klausimas: Jeigu aš nematau draugų didybės, iš kur man semtis jėgų?
Atsakymas: Visų pirma, žmogus turi nusistatyti griežtą grafiką ir nepraleisti nė dienos be pamokos. Tris valandas, arba dvi valandas, arba bent valandą – atsižvelgiant į aplinkybes, bet būtinai. Taip jis jau veikia pagal grafiką, nori jis to, ar ne.
Be to, privaloma dalyvauti platinime. Tai irgi padeda tapti sistemos dalimi ir išsilaikyti joje. Jeigu žmogus nesusijęs nei su mokymusi, nei su platinimu, jis dvasiškai miręs. Išėjimas iš sistemos daro nepataisomą žalą. Iš to gali suprasti svarbą.
Būtina nusistatyti tikslų tvarkaraštį, kitaip neaišku kur užstringi ir nežinia, kada pabusi.
Ir, žinoma, reikia stiprinti ryšį su grupe, veikti kažką kartu su draugais, dalyvauti tam tikruose iš anksto aptartuose renginiuose, jokiu būdu neatsisakant savo įsipareigojimų.
Šitaip tavo gyvenimas susitvarko, todėl judi pirmyn pagal „mechaninį“ tvarkaraštį, kurį vykdai kaip įstatymą, kaip armijos statutą. Tai yra vadinamasis negyvasis pamatas, ant kurio gali išaugti.
Kaip? Ieškai galimybės pastiprinti ketinimą, jausmą, vidines pastangas. Tai taip pat priklauso nuo tavo tarpusavio ryšio su draugais ir nuo bendrų veiksmų.
Apskritai, kiekvienas veiksmas turi būti pagrįstas šiuo ryšiu. Daugelis sėdi prie kompiuterių ekranų ir nejaučia kitų. Jie mokosi tik tam, kad mokytųsi, o po to pasakoja, kiek daug prisidėjo prie platinimo. Tiesa, apie tai niekas nežino, bet jei įnašas ir tikrai didelis, žmogus vis tiek yra atsijungęs nuo grupės, todėl jo pastangos mažai naudingos.
Todėl pirmiausia klauskime: kokiu mastu žmogus gali palaikyti ryšį su kitais? Tegul ir virtualus – nesvarbu, ryšys yra būtinas. Šie ryšiai padeda susirasti būdą vienytis ir dalyvauti.
Kitaip neįmanoma. Kasdieninis platinimas, kasdieninis mokymasis ir ryšys su kuria nors grupe – tai būtinas rinkinys, be kurio aš nematau jokių šansų žmogui.

Iš 2011 m. balandžio 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kasdieninė pamoka visai dienai

Smūgiai į vieną tašką

Branginkite kiekvieną minutę

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pirmoji pamoka

Kabalos mokslas atsiskleidžia ne savaime, bet todėl, kad žmonės savo vystymusi jį atskleidžia. Jis moko, kad pagal pasaulio schemą vėl turime ateiti į mūsų pradinį tašką.
Iš pradžių buvo sukurtas vienas noras, ši pirmoji būsena vadinama „Begalybės pasauliu“. Šioje būsenoje noras ir Šviesa, kuri jį sukūrė, yra absoliučiai panašūs, susilieję, iki galo papildo vienas kitą. Čia noras prisipildo Šviesa, tačiau tai tik užuomazginė būsimojo kūrinio būsena – jis dar nieko nejaučia.
Todėl pradžioje jis turi tapti priešingas Kūrėjui, priešingas Šviesai. Kad visiškai atitrūktų nuo šaltinio, kūrinys vystosi penkiais ypatingais etapais, kurie vadinami „pasauliais“. Taip vyksta šio noro nusileidimas, kitaip tariant, nuoseklus atitolimas nuo pirminio šaltinio.
Pirmasis pasaulis vadinamas Adam Kadmon. „Adam“ – tai ateities žmogaus prototipas. Paskui Acilut pasaulis – kūrimo pasaulis, Brija – emanacijos pasaulis, Jecira – kūrinio pasaulis ir Asija – „darymo“ pasaulis. Penki pasauliai, penki nuoseklūs nusileidimai, didėjant šiurkštumui, paslėpčiai, Šviesai išeinant iš noro, kurį ji užpildo. Kiekviena kita būsena yra tarsi tas pats Begalybės pasaulis, tik Šviesa ten yra labiau paslėptu pavidalu.
Mes su jumis ir šiandien esame Begalybės pasaulyje – nėra nieko kito. Tik ši būsena nuo mūsų paslėpta, užklota daugybe vidinių ekranų. Mums reikia juos atskleisti, nusilupti kaip žievelę, o tada palaipsniui pradėsime jausti save tikruoju pavidalu.
Tai panašu į žmogų, kuris guli be sąmonės. Tokia mūsų antroji būsena čia, šiame pasaulyje. Čia esame absoliučioje paslėptyje tarsi be sąmonės, mumyse vyksta tam tikri vidiniai svyravimai, kažkas mums vaidenasi.
Jeigu stengsimės atgauti sąmonę, tai pamažu pakelsime save į pradinę būseną. Tik vadinsis ji „trečiąja“.
Tai irgi Begalybės pasaulis, į kurį kylame absoliučiai tomis pačiomis pasaulių pakopomis, kurias perėjome nusileisdami, kai palaipsniui praradome tobulumo jausmą, visišką buvimą Šviesoje. Kildami tomis pačiomis pakopomis, pajausime suvokimą – išėjimą iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą.
Pirmasis išėjimas iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą vadinamas „riba“ arba „machsomu“. Mums su jumis svarbiausia – pereiti šį „machsomą“, išeiti iš absoliutaus atotrūkio, kai nejaučiama visa apimanti gamta.
Dabar jaučiame gamtą tik mūsų pasaulio pavidalu, suvokiame ją ne per dvasinius norus. Mes su jumis jaučiame pasaulį visiškai atskirtoje būsenoje, nenaudojame instrumentų, kuriuos turime visoje visatoje.
Mes jaučiame save penkiais jutimo organais: uoslės, lytėjimo, regos, klausos, skonio. Taip mūsų pojūčiai perleidžiami per gyvūninį kūną, o tada viduje, smegenyse, iškyla tam tikras vaizdas. Užpakalinėje smegenų dalyje turime savotišką „ekraną“, į kurį projektuojama viskas, ką suvokiame. Iš viso to susideda vienas pasaulio paveikslas.
Visiškai kitaip suvokiama išeinant iš nesąmoningos būsenos. Kai tik pereiname machsomą, pradedame jausti visiškai kitas būsenas, pradedame jausti Šviesą viduje. Mūsų noras mėgaujasi žiniomis apie tikrąjį pasaulį, o tada mumyse piešiamas būtent toks vaizdas.
Tai štai, Kūrėjo sumanymas, pradinis Šviesos sumanymas yra sukurti norą (Šviesa pirminė, noras antrinis), kad šis noras, t. y. kūrinys, taptų lygus Šviesai pagal statusą, galią, pojūčius. Žinoma, ši būsena yra aukščiau mūsų pasaulio, kitaip tariant, aukščiau laiko, erdvės, judėjimo, aukščiau padalijimo į gyvenimą, gimimą, mirtį – aukščiau viso to. Atskleidę savyje šį naują jausmą, pajusime, kad egzistuojame amžinai kaip visa gamta. Nustosime save tapatinti su „gyvūnais“, kurie egzistuoja čia, šiame pasaulyje. Jis tarsi išnyks iš suvokimo kaip pats silpniausias mūsų pojūtis.
Žmogus, atgavęs sąmonę, irgi gali kažkaip įsivaizduoti, prisiminti, kas jam buvo. Šis pojūtis kažkur lieka, tačiau jis toks mažas, toks niekingas, toks siauras, silpnas, kad buvimo didžiuliame naujame pasaulyje – begaliniame, amžiname ir tobulame – suvokimas jį užslopina.
Štai šį machsomą mes su jumis ir turime pereiti.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso pamokos Maskvoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Dvasingumą kuriame mes!

Pro tamsos siluetą jau matosi išgelbėjimas…

Pradėjus studijuoti kabalos mokslą, mums atrodo, kad tai vyks lengvai ir visą laiką teiks nepaprastą įkvėpimą, kurį dažniausiai jaučia žmogus atėjęs pirmąjį kartą.
Bet po to ateina laikas, kai jau reikia „kastis“ vidun, į savojo egoizmo gelmes, ir tada prasideda nemalonūs pojūčiai.
Kūnas nelabai to nori: keltis ryte į pamoką, mokytis, ignoruoti poilsį, galvoti, jausti, jog yra toli nuo dvasingumo, jog nenori ryšio su kitais, jog negalvoja apie davimą ir temoka gauti.
Taip pradedame jausti šią „duobę“, kurią kasa mūsų širdyje. O toliau viskas priklauso nuo to, kiek mums pavyksta įsigilinti į savo ego, padedant aplinkai, nes vienas to nepadarysi. Ir nors tai nėra malonu, nors egoizmas kenčia, bet žmogus bus pasirengęs atskleisti, kiek jis yra priešingas davimo savybei, neturėdamas nė vienos tokios savybės. Ir iš šios nevilties, iš šių kritimų ir įkvėpimo praradimo formuojasi žmogaus vystymasis.
Kitaip tariant, pagrindas, ant kurio statomas dvasinis pastatas ne itin malonus. Tai tuščia „duobė“, „išrausta“ širdyje, kasimas į „žemės“ vidų, į savo noro vidų, į tamsą, tai savo egoizmo ir priešingumo davimui įsisąmoninimas. Ir tik tas, kuris gali tai atlaikyti ir pasirengęs taip metodiškai dirbti, prieš tai sukūręs sau galinčią jį palaikyt aplinką – tik tas turės jėgų ir nebijos kasti vis giliau savyje ir eiti pirmyn.
Tada jis paklos pamatus, ant kurių galės suręsti savo statinį, kitaip sakant, pareikalaus per grupę grąžinančios į šaltinį Šviesos, kuri jį suformuos.
Pradedame nuo „nulinės“ būsenos ir pradžioje nusileidžiame per vieną pakopą, o paskui ant tos pačios pakopos galime pakilti. Nusileidžiame per dvi pakopas ir per tiek pat pakopų pakylame. Taip praeiname visas pakopas: 0 – 1 – 2 – 3 – 4 ir pasiekiame Išsitaisymo pabaigą praeidami keturis „tremties“ ir keturis „išsilaisvinimo“ etapus.
Dabar pasiekėme paskutinę tremties būseną, todėl priekyje mūsų – paskutinis, visiškas išsilaisvinimas.

Iš 2011 m. gegužės 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepražiopsokite progos

Kantrybė – tai atkaklumas

Paprasta dvasinio gyvenimo formulė

Kabaloje nepriimta kalbėti apie asmeninius pojūčius. Kalbama apie meilę draugams, bet tik bendrai – nekalbant apie save ir neįvardijant konkrečiai.
Reikia kalbėti apie mokytojo, Kūrėjo, draugų, grupės, tikslo didybę, nes neįkvėpdami vienas kito neisime pirmyn. Tai mums suteikia jėgų darbui, ir būtent tokia grupės prasmė. Bet apie visa tai nekalbama pirmuoju asmeniu, neatskleidžiami asmeniniai jausmai, norai (kelim).
Juk kiti dar neišsitaisę iki Binos (chafec chesed) pakopos, kad „nedarytų kitam to, ko nekenčia patys“ ir gali tau pakenkti savo mintimis. Todėl yra toks draudimas.
Tu pasakoji, koks aukštas yra dvasinis tikslas, o ne apie tai, kaip tu arba kas nors kitas yra jo įkvėptas. Reikia pasakoti apie pasaulio struktūroje veikiantį dėsnį, jėgų sistemoje esančią formulę, o ne rodyti į ką nors konkrečiai.
Visas mūsų darbas – vidinis ir kuklus. Turiu matyti grupę ne kaip konkrečius asmenis ir veidus, o kaip jėgas, siekiančias Kūrėjo, davimo, ir susivienijusius tam, kad kartu pasiektų šį tikslą. Šis ryšys tarp mūsų norų, šis mus jungiantis tinklas ir vadinamas grupe.
Todėl kalbėdamas apie grupę neminiu žmonių vardų. Joje tarytum nėra žmonių: yra tiktai norai, susieti tarpusavio laidavimu! Jeigu šie norai pasiekia tokį ryšį, kuris iš tikrųjų tampa duodančiuoju ir atitinka pirmąją dvasinę pakopą, tai jie atveria ją bei ją užpildančią Šviesą Chasadim, tarpusavio davimą.

Iš 2011 m. gegužės 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Gimti ir užaugti grupėje

„Savųjų brolių ieškau“…