Mūsų vystimosi greitis priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo viso pasaulio. Žmonės, kuriuose pabunda taškas širdyje yra pasirengę susijungti, jie iš visų jėgų stengiasi tai padaryti, bet negali, nes pasaulis vis dar nejaučia tam poreikio.
Reikalas tas, kad sąskaitos suvedamos ne su mumis, mes nuo pat pradžių esame svetimkūnis pasaulyje. Dvasinės kibirkštys, įžiebtos egoizme, egzistuoja tik tam, kad ištaisytų šį egoizmą.
Tokie žmonės yra Toros skleidėjai − tie prieskoniai, su kuriais visa žmonija (pagrindinis patiekalas) turi pasiekti Taisymosi pabaigą. Ir jeigu tas viralas dar nėra pakankamai išbuvęs ant ugnies, į jį dar nedera dėti prieskonių, kad užbaigtum patiekalą.

Iš 2010 m. gruodžio 23 d. programos „Savaitinis skyrius“

Klausimas: Mes kovojame su egoizmu žmogiškuoju lygmeniu. O kaip elgtis su negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygio norais?
Atsakymas: Pagal būtinumo principą. Imti tiek, kiek reikia. Visa kita tik trukdo. Pasakyta: „Kuo daugiau turto, tuo daugiau nerimo.“ Jeigu tobulėji žmogiškojoje pakopoje, tai likusioms pakopoms jėgų tau lieka tik būtiniausioms reikmėms. Pavyzdžiui, kai kurie laiko namuose šunį. Rytais jis garsiai loja, reikalaudamas išvesti jį pasivaikščioti. Ir štai jie eina kartu: šeimininkas ir šuo su pavadėliu. Aš vaikštau su savo „šunimi“ viduje, o jo šuo — išorėje. Ir iš tikrųjų, šis „gyvūnas“ reikalauja priežiūros. Aš jį maitinu, išvedu pasivaikščioti, maudau, guldau miegoti, darau kas būtina — kad tik jis leistų man dirbti dvasiškai.
Toks sveikas požiūris labai palengvina gyvenimą. Materialiąją egzistenciją reikia įsprausti į paprastus „mechaninius“ rėmus, pajungti sistemos reikmėms tarsi krumpliaratį laikrodžio mechanizme. Aš privalau susigyventi su visais, palaikyti tam tikrą materialinę pusiausvyrą šeimoje, darbe ir t. t., o pagrindines jėgas skirti svarbiausiam.

Iš 2011 m. sausio 10 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvuliams namuose ne vieta

Iki pasaulio – per teisingą atstumą

Kur tavo protas ir širdis?

Klausimas: Kūrimo sumanymas – tai kažkas didingo, o aš mažas paprastas žmogus, ar mano mintis taip pat kažką reiškia?
Atsakymas: Tu tiesiog nežinai, kas esąs, todėl tau atrodo, kad esi mažas ir negali visiems daryti įtakos.
Bet jeigu pradėsi kilti dvasinėmis kopėčiomis, suprasi, kad turi galimybę asmeniškai prisiimti visą kūrimo sumanymą vietoje Kūrėjo ir elgtis su kūrinija tarsi tu būtum Jis.
Septyni milijardai žmonių, begalybė žvaigždžių ir kosminių objektų, visa augalija, gyvūnija ir  vienas Kūrėjas! Tu nori būti Jo vietoje ir elgtis su viskuo taip, kaip elgiasi Jis? Prašom! Jeigu esi pasiruošęs Jį pakeisti, tuomet turi tokią galimybę. Tai vadinama su Juo susilieti, tapti Jam lygiu. Tai ir reiškia tapti Žmogumi.
Todėl sakome, kad Kūrėjas santykis su kūriniais grįstas gėriu ir meile, ir, jeigu noriu būti Jo vietoje, jeigu noriu tapti jo partneriu, privalau elgtis su kūriniais taip pat, kaip Jis.
Štai kodėl egzistuoja dėsnis – „pamilk artimą kaip save patį“. Jeigu myliu artimą, reiškia, kad susitapatinu su Kūrėju, susiliejau su Juo. Ir tada atlieku tą veiksmą, kurį Jis atlieka kitų atžvilgiu.

Iš 2010 m. spalio 21 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepriklausoma analizė

Visas gyvenimas – vaidinimas!

Kaip išaugti iš nulio

Klausimas: Kokios buvo Jūsų paskutinės pastangos prieš Kūrėjui Jums atsakant? Ką Jūs padarėte prieš pereidamas machsomą?
Atsakymas: Klausimas nekorektiškas, juk tai įvyksta netikėtai. Čia suveikia visuma pačių įvairiausių pastangų, apie kurias tu net neįtari. Tik po to, aiškindamasis „surinktą kolekciją“, tu pradedi suprasti: visa, kas praeita, buvo būtina tam, ko tu dabar pasiekei. Tačiau kol kas tau neatsiskleidė visų tavo pastangų rezultatas, tu nežinai, kiek dar liko. Ir todėl negalima sakyti, kad kažkokia konkreti pastanga leido tau viską užbaigti.
Klausimas: Kuo skyrėsi būtent Jūsų pastangos?
Atsakymas: Manau, niekuo, išskyrus kantrybę, atkaklumą ir nuoseklumą (suprantama, jaudulio fone ir visko, kas su tuo susiję). Baal Sulamas rašo apie tai gerai žinomame pavyzdyje iš įvado į „Mokymą apie dešimt sfirų”“ 133 p.: „Ir tik didvyriai tarp jų, kurių kantrybė atlaikė, nugalėjo sargybinius, ir, atvėrę įėjimą, nusipelnė tą pačią akimirką išvysti karalių“.
Kas herojus? Tas, kuriam pakako kantrybės. Kuris daro viską, kas įmanoma, kad tik neišklystų iš kelio.

Iš 2011 m. sausio 9 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Ką daryti?

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Žmogus, pradėjęs studijuoti kabalos mokslą, supranta, kad jo ankstesnis supratimas yra tolimas nuo realybės. „Kūnas“, „siela“ ir kitos žinomos sąvokos įgauna visiškai kitokią prasmę.
Kabalos mokslas viską surikiuoja labai paprastai, beveik nepalikdamas galimybės susipainioti. Egzistuoja noras mėgautis, kuriame galima jausti įvairias davimo formas. Štai ir viskas, kas vyksta mūsų realybėje.
Kokiame davimo lygmenyje esi, tokią tikrovę ir jauti. Galima jausti realybę nuliniame lygmenyje, kitais žodžiais tariant, gyventi mūsų pasaulyje, kuriame davimo matas lygus nuliui. Mes esame pačiame dugne, bet netgi čia yra keturios vystymosi stadijos: negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogaus.
Po to, kildamas dvasinių kopėčių 125 pakopomis, tu pradėsi suvokti davimo matą, t. y. Kūrėją. Pabaigoje, ant 125 laiptelio pasieksi 100 procentinį davimą.
Kalbame apie savybių panašumą, apie tai, kaip kūrinys įgauna davimo formą virš noro mėgautis. Privalai nuolatos pakilti savo nore gauti, kad virš jo įgytum noro duoti formą. Davimo forma, kuria apvelki norą gauti, atveda tave prie davimo mato – juk tu atlikai tai tam tikroje pakopoje. Ir taip prilygini save Kūrėjui, tampi panašus į Jį – tampi žmogumi (adam).
Iš esmės, tai labai paprasta: tau tik reikia teisingai suderinti dvi savybes, kylant nuožulniais laiptais, kurie susideda iš dviejų jėgų, iš dviejų linijų: dešiniosios ir kairiosios.
Taip pradedantysis gauna tikslius paaiškinimus. Nes iš tikrųjų kabalistai nekalba apie skirtumą tarp pasaulių. Viskas priklauso nuo žmogaus: išvystyk savo gebėjimą iki davimo formos – ir pamatysi kur kas daugiau negu dabar.

Iš 2011m. sausio 6 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplinkiniams nepastebima revoliucija

Beveik gerai – tai blogai

Kaip išaugti iš nulio

Klausimas: Ar aš pasistūmėju link dvasinio pasaulio, jei man nekyla klausimų studijuojant kabalos mokslą?
Atsakymas: Žmogus pats turi pasitikrinti, pasistūmėja jis ar ne. Kaip jis gali pasitikrinti? Pagal tai, ar jis išgyvena pakilimus ir kritimus, mokydamasis šios metodikos, susijungdamas su kitais ir būdamas atstumtas. Dabar aš turiu žinoti tik vieną dalyką: ar galvoju apie tarpusavio susijungimą ir ar stengiuosi jame atskleisti vaizdus, kuriuos tyrinėju knygoje „Zohar“, – Kūrėjo atvaizdus. Ar siekiu aš šito? – Taip. Kiek siekiu? Kiek kartų per pamoką aš nuklysdavau nuo šių minčių ir vėl sugrįždavau? Kiek kartų dirbdamas šį darbą nerimavau dėl kitų, kad jie taip pat išlaikytų šį ketinimą? Tada jų bendra mintis apie tai irgi paveikia mane, kad net pametęs šias mintis iškart prie jų sugrįžčiau. Kaip tik yra gerai, kad būtų kuo daugiau tokių momentinių išėjimų ir įėjimų. Todėl man reikalinga grupės parama ir aš turiu visą laiką mąstyti apie susijungimą. Ir tai visas mano rūpestis. Pagal šiuos požymius galiu įvertinti, pasistūmėju aš ar ne. Jei nenuklysdavau nuo minčių apie susijungimą ir nesugrįždavau prie jų – tai nepasistūmėjau.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio tobulėjimo požymiai

Kompasas, nurodantis Kūrėją

Atsitokėk ir pažvelk į save

Klausimas: Ką reiškia pajausti Šviesą?
Atsakymas: Pajausti Šviesą reiškia jausti malonumą.
Šiame pasaulyje galiu mėgautis įvairiais dalykais, kurie priklausomai nuo nuotaikos man yra malonūs arba nemalonūs.
Kartais malonu gulėti lovoje ir nesinori keltis i į pamoką, o kartais veržiuosi iš lovos, o man sakoma: „ne, turi dar savaitę gulėti, kol pasveiksi“.
Kitaip tariant, tai nėra absoliutus malonumas, lygiai taip, kaip saldumas, minkštumas, šiluma – visa tai ribotos, reliatyvios sąvokos. Kartais tai sukelia malonumą, o kartais visiškai priešingą jausmą.
Bendras malonumas, kurį jaučiame mūsų bendrame nore mėgautis, vadinasi „Šviesa“. Nes nuo pat pradžių egzistavusi Šviesa sukūrė mūsų norą/indą ir dabar šis noras mėgaujasi, kai prisipildo Šviesa arba kai Šviesa atsiskleidžia jame! Taip mes sukurti!
Ir todėl, kai Šviesa palieka norą, šis verkia ir nori susigrąžinti ją atgal. Taip sukurta visa kūrinija.
Bet Kūrėjas troško, kad tu pats panorėtum Šviesos, o ne tiesiog ją gautum ir mėgautumeis. Jis nori, kad be noro mėgautis, dar ir suprastum, suvoktum Šviesą: iš kur ji atsiranda, kur jos šaltinis, kodėl ji sukūrė tave tokį ir ko iš tavęs nori? Šviesa tarsi nori tau parodyti: žiūrėk, iš kokios tolimos žvaigždės atkeliavau, ten taip nuostabu ir gera, pasiimsiu tave su savimi!
Todėl ji pasislepia nuo tavęs ir mėgina iš visų pusių visokiais netiesioginiais veiksmais atkreipti tavo dėmesį, žaidžia su tavimi, kol nepanorėsi vietoje malonumo, kurį ji gali duoti (ir apskritai nepriklausomai nuo bet kokių malonumų) pažinti malonumo šaltinį, iš kurio jis atėjęs. Ji nori pasiimti tave į savo namus! Kad nenusiramintum paprasčiausiai prisipildęs Šviesa.
Juk, jeigu panorėsi sugrįžti į jos „namus“, tai reiškia, jog tu ją myli, o ne šiaip sau mėgaujiesi gautu iš jos malonumu. Turi taip ją pamilti, kad galėtum skristi su ja į tą vietą, į „tą žvaigždę“, iš kur ji atėjo, kad tik būtum su ja ir neišsiskirtum.
Ir tau nesvarbu, kad visiškai atsijungi nuo malonumų, nes taip parodai, kaip ją myli.

Iš 2010 m. gruodžio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai ne šiaip sau žaidimas

Šešėlių teatras

Mokytis būti suaugusiam

Klausimas: Jeigu Šviesa –  absoliutus visaapimantis malonumas,  mane labai domintų galimybė artimiau su ja susipažinti. Kaip tai padaryti? Gal ji jau atėjo manęs pakviesti, o aš nepastebėjau…
Atsakymas: Privalai nuspręsti, ką renkiesi: Šviesą ar malonumą, kurį ji teikia. Jeigu renkiesi malonumą,  nieko iš to neišeis.
Tik iš pradžių Šviesa augina tave per malonumą, kad užaugtum ir taptum didelis. Taip mes auginame vaikus –  jie gauna viską, iš anksto jiems paruošta, ir auga, kol pasiekia brandos amžių.  O tada jam sakoma: stop, tu jau suaugai.
Jis gali šaukti, kad nori likti vaikas ir toliau gauti saldainių, bet niekas nepadės. Jeigu užaugai, privalai ir būti suaugęs: privalai tarnauti armijoje ir dirbti.
Ką reiškia būti suaugusiam? Jam nevalia vaikytis malonumų, jis privalo savyje ugdyti davimo savybę! Gyveni visuomenėje ir privalai jai duoti: dirbti, teikti naudą kitiems, tik tada turėsi teisę egzistuoti.
Tas pats galioja ir dvasiniame pasaulyje! Suaugęs žmogus nesivaiko vien tik malonumų – jis siekia didingo tikslo savo gyvenime. Būti suaugusiam – reiškia būti duodančiam, dirbančiam ne dėl malonumo, o dėl jo šaltinio.
To iš mūsų reikalauja Šviesa. Štai tada  mes ir surandame ryšį su pačia Šviesa, ne tik su tuo, ką gauname iš jos.
Mes įžengiame į naują epochą, kai Šviesa nustoja visai žmonijai vienodai teikti malonumą. Ji liaujasi žadėjusi, kad priekyje mūsų laukia vien malonūs dalykai, ir mes jau nebebėgame, tikėdamiesi kažką gauti. Niekas jau nebevilioja tolyn…
Nebėra kitos išeities, tik pereiti į naują paradigmą: vaikytis ne malonumą, o jo šaltinį. Jeigu nepanorėsime, bus dar blogiau – Šviesa vis tiek privers tai padaryti, nebeleisdama mums mėgautis.
Tada mes pradėsime klausinėti: „Kodėl taip vyksta? Kokia mano gyvenimo prasmė? Kodėl staiga nebėra malonumo? Ką daryti?!“
Tu jau pradedi klausinėti ne apie malonumą, o apie jo šaltinį: „Kodėl malonumas baigėsi? Kas atsitiko su jo šaltiniu? Iš kur jis?“ Taip mes ir judame pirmyn.
Kol  jaučiame malonumą, apie nieką neklausinėjame. Bet jeigu nebejaučiu jo dabar ir nebesitikiu jo ateityje, tai jau problema – aš pradedu ieškoti, iš kur jis turėtų ateiti?! Kodėl jo nėra, kas ten atsitiko?
Ir čia paaiškėja, kad norėdamas pasiekti malonumą, privalau prisiartinti prie jo šaltinio. O prisiartinti – reiškia pakeisti savo norą gauti į norą duoti.

Iš 2010 m. gruodžio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…

Ant neapykantos ribos!

Svarbiausia – nesipriešinti

Klausimas: Jeigu aš priimu svetimus norus kaip savus, vadinasi, kartu su jų malonumais aš gaunu ir jų kančias – visos žmonijos?! Aš atėjau, kad gaučiau nežemišką malonumą, kam gi man tos papildomos kančios…
Atsakymas: Tu gauni ne svetimas kančias, o norus. Kaip gi tu galėsi mėgautis, užpildydamas svetimus norus, jeigu pradžioje jie nebus tušti? Tu turi pajausti jų tuštumą. Žinoma, kad tuščius norus turėti nemalonu. Bet jeigu tu juos gauni tam, kad pripildytum, tada džiaugiesi, kad jie yra tušti! Vadinasi, turi galimybę juos pripildyti! Tai kaip mama, kuri džiaugiasi, kad pagamino daug maisto, o jos vaikas yra alkanas ir gerai valgo. Todėl čia nėra jokių kančių – vienas malonumas! Tarsi prieš geras vaišes tu sužadini savo apetitą – tai vienintelis dalykas, kurio tau trūksta, kad gautum, ko trokšti.
Šviesa būna absoliučioje ramybėje, mes esame Šviesos vandenyne. Kuo daugiau tu iš kitų gausi tuščių indų – norų – tuo daugiau jų galėsi  pripildyti Šviesa, ir visas tas pripildymas bus tavo! To moko kabalos mokslas – „gavimo išminties“, pripildymo. Tu tarsi mama, kuri turi 7 milijardus alkanų mažylių ir iki valios pieno jiems – visą Begalybės Šviesą. Įsivaizduok, koks tai malonumas!

Iš 2010 m. gruodžio 17 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės kančios – saldžios

Kaip išvengti kančių?

Duoti – reiškia pripildyti kitų norus