Klausimas: Kaip realizuojasi rešimot?
Atsakymas: Visus rešimot rūšiuoja Šviesa (Šviesa AB − SAG). Įsivaizduokite, koks tai darbas: išrūšiuoti visus rešimot, likusius po to, kai sudužo bendra Malchut, norint atlikti visišką ištaisymą (Gmar Tikun).
Begalybės pasaulio Malchut visa savo apimtimi, kurią sukūrė Kūrėjas, visoje savo stadijoje dalet (4/4) atliko zivug (susijungimą, susiliejimą) su Galutinio Ištaisymo Šviesa. Ir visa tai sudužo į smulkiausias daleles. Nėra nė vienos savybės, sfiros ir ją sudarančios sub-sfiros, kuri liktų susijungus su kita. Jos nekenčia viena kitos.
Kiek daug skirtingų savybių dabar yra roš de SAG padaugėjus šių Šviesų, pakilus ten po sudužimo! To neįmanoma suskaičiuoti ir įsivaizduoti. Galutinio ištaisymo Šviesa yra priešais kli/norą Galutiniame Ištaisyme, o vietoj vienybės – neapykanta tarp jų. Ir visas šis kli visiškai sudužęs, pažiręs į duženas.
Ir dabar roš de SAG turi išrūšiuoti šį kli, sudužusį visose savo atskirose sfirose: ką pasiimti iš ten, kad būtų galima sukurti pirmąjį parcufą, ištaisytą bent kažkiek po antrojo apribojimo ir visokiausių kitų suvaržymų. Koks didžiulis ir sudėtingas darbas!
Kita vertus, kai ateina Šviesa, ji iškart apšviečia visą šią daugybę sudužimų, rešimot ir jos apšviesti jie nedelsiant tvarkingai išsirikiuoja – kiekvienas atsistoja į savo vietą. Šviesa surikiuoja juos, išryškindama, kas duoda daugiau, o kas mažiau, ir taip visi iš karto išsirikiuoja tarsi vienoje linijoje.
Tada iš nesuskaičiuojamos daugybės šių formų SAG paima teisingas formas ir surikiuoja jas. Tačiau kaip jis pasirenka šias formas?
Tai darbas, kurį atlieka ta pati Šviesa, kuri šviečia iš viršaus ir stebuklingu būdu iškart išsiaiškina, kas teisinga, o kas ne, pagal kokią savybę, kryptį, kokiu būdu suformuoti juos pagal tris linijas, iš viršaus į apačią, su ekranais, kad visi tarpusavyje susijungtų.
Jis surenka sudužusias dalis į pirmąjį sėklos lašą, iš kurios prasideda užuomazga. Ten yra viskas, išskyrus darbą, kurį reikia pridėti. Tačiau visą rūšiavimą atlieka Šviesa. Ir tada žemesnioji pakopa dirba. O išsiaiškinti žemesnioji pakopa niekada nesugebės.
Todėl mūsų pasaulyje net norėdami niekada negalėsime ko nors išsiaiškinti, išrūšiuoti, susijungti vieni su kitais. Niekada ir niekur! Mums reikalinga Šviesa, kad sujungtų visas mūsų atskiras dalis, juk mes irgi esame suduþusiame pasaulyje. O trokštame patys sutvarkyti, atkurti ir atgaivinti jį… Kokia kvailystė!..

Iš 2010 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo genas

Kaip sutvarkyti mintis?

Dvejetainė skaičiavimo sistema: noras ir Šviesa

Klausimas: Kas yra tikroji meilė ir kaip ji iš viso įmanoma?
Mes esame taip ypatingai, taip sudėtingai sudaryti, kad nepamilsime nei vyro, nei žmonos, nei tėvų, nei vaikų, nei aplinkinių, nei žmonijos, nei Kūrėjo − jeigu visa tai nesusijungs draugėn!
Mes vystomės taip, kad mūsų prigimtis neleis mums mylėti tik ką nors vieną konkrečiai. Žmogui atrodo, jog jis mylįs savo vaikus, žmoną, gal dar kokius nors draugus − bet galiausiai jam niekur nesiseka. Jis mato, kad jo meilėje nuolatos kas nors lūžta, griūna, ir jis atsimuša į sienas, nors ir turi norą mylėti. Bet kodėl?!
Ir kabalos mokslas atskleidžia mums šią paslaptį − meilė gali būti tik visiškai absoliuti ir bendra! Jeigu nemyli visų, tau neleis mylėti kieno nors konkrečiai.
Tai reiškia mylėti visa, kas tik yra: Kūrėją, žmoniją, pasaulį, artimus ir tolimus žmones kaip vieną visumą − tik taip galima pasiekti meilę. Antraip, ji negalima. Apgailestauju jums tai sakydamas, bet yra kaip yra.
Be to, mes galvojame, kad meilė − tai kažkas tokio pakylėto, plevenančio debesyse. O iš tiesų, meilė tai gyvūnas, tai labai paprastas dalykas − „kūno ir kūno” sąjunga. Tačiau norėdami išauginti šį gyvūną, gyvenantį tarp mūsų ir vadinamą „meile”, turime šerti jį  „tarpusavyje nusileisdami”.
Nusileidžiu tau ir taip pašeriu mūsų meilę, ji storėja. Po to tu man nusileidi ir taip mūsų meilė auga. Kadangi mes visi egoistai − tai šitai yra vienintelis veiksmas, galintis padėti mums išauginti meilę.
Reikia mokytis nusileisti! Tėra du meilės principai: pirmasis − grįsti meilę nusileidžiant kitam, o antrasis − ji gali būti tiktai visuotinė, ir tada realizuosis ir kiekviena atskira meilė…

Iš 2010 m. gruodžio 22 d. pokalbio su Arkadijumi Duchinu

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė iš aukštesnio išskaičiavimo

Ką mums suteikia meilė artimui?

Vyras ir žmona: kur Kūrėjas tarp jų?

Iš tikrųjų ne tiek grupė turi daryti tau poveikį, kiek tu pats turi įsijungti į ją.
Kalbėdami apie tai, kad grupė turi daryti įtaką žmogui, mes norime pažadinti kiekvieną duoti grupei.
Atsakomasis grupės poveikis gali būti stiprus arba silpnas, tačiau tai neatsilieps žmogui.
Juk mes esame susiję, sąveikaujame su vidine, o ne su išorine grupe. Išorinis bičiulių elgesys vaidina ne tokį esminį vaidmenį.
Čia viskas priklauso nuo to, kiek aš įsijungiu į juos, kiek stengiuosi pajausti jų vidinį siekį, kuris nepriklauso nei nuo manęs, nei nuo jų, − tai dvasinė realija, vienybė tarp mūsų ant Begalybės laiptelio.
O todėl grupė veikia tave tiek, kiek įsijungi į ją ir trokšti būti jos veikiamas, gauti jos davimo savybę.

Iš 2010 m. gruodžio 27 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Brangiai kainuojanti moneta

Grupė – tai mano šešėlis

Susisiekiančiųjų indų dėsnis

Nukva (Malchut, moteriškoji dalis) sukurta iš noro gauti malonumą. Zeir Anpin (ZA, vyriškoji dalis) – iš noro duoti. Zeir Anpin – tai Kūrėjas (Kadoš Bar Chu). Jis neturi noro mėgautis, turi tik norą duoti ir mylėti.
Nukvą sudaro vien noras mėgautis, todėl ji gali prilygti vyriškajai daliai tik įveikdama ir slopindama savo įgimtą egoistinį norą, apribodama ir ištaisydama jį. Taip ji tampa panaši į ZA, susilieja su juo.
Todėl visas Nukvos darbas siekiant susilieti su ZA − tai imti iš jo pavyzdį ir būti jam Nukva, moteriškąja dalimi, o ne tapti tokia, kaip jis. Tapti panašiai į jį, Nukvai reiškia būti priešingai jam, būti „pagalba prieš”.
Tai tarsi dvi išgaubtais kontūrais besiliečiančios formos: kiek viena kažkurioje vietoje išgaubta, tiek kita įlinkusi. Kiekviena papildo kitą visu jų lietimosi paviršiumi – ar „išgaubimu”, ar „įlinkiu”, jo nebuvimu ar trūkumu.
Todėl Nukva privalo likti „pagalba prieš”, tik jos darbas „prieš” – tai darbas, idant jie abu pasiektų tikslą. Kuo daugiau jie kartu dirba, tuo labiau išryškėja jų tarpusavio santykiai, bendras tikslas, kiekvieno jų priešinga kitam savybė.
Jų darbo tikslas − papildyti vienas kitą. Ir tik trečiame – Kūrėjuje, Binoje, kur jie pakyla, tarpusavyje susijungdami į ZON (tik tam, kad pakiltų į Biną) − tenai jie randa tobulumą. Juk tobulumas įmanomas tik tuo atveju, jeigu jie tarpusavyje susijungę užmezga ryšį su Bina.
Čia slypi labai subtilus, visą ką pagrindžiantis momentas, susijęs su Kūrėjo ir kūrinio prigimtimis. Kūriniui „tapti panašiu į Kūrėją“ reiškia papildyti save, kad pasiektų Aukštesnįjį, o ne imti iš Jo pavyzdį ir tapti tiksliai tokiu, kaip Jis. Aš panašus į Jį davimu, tačiau tai aš panašus į Jį – savo savybėmis, savo prigimtimi.
Todėl kūrinys lieka „pagalba prieš”, ir būtent dėl to pasiekiamas tobulumas, išlaikoma kiekvieno nepriklausomybė, ypatingas statusas ir abu verti pagarbos. Kūrinys neištirpsta ir nepradingsta Kūrėjuje, o papildo Jį savo priešingumu, ir būtent kūrinio pastangomis atsiveria Kūrėjas.
Kūrėjas savo „įlinkiu”, kažkokios savybės nebuvimu, suteikia kūriniui galimybę išreikšti save ir papildyti Jį savo „išgaubimu” – būtent turint šią savybę (lyg šakutės lizdas ir kištukas) ir atvirkščiai. Taip jie kartu dirba.
Taip papildydami vienas kitą jie pasiekia tobulumą. Vienas negali apsieiti be kito. Kūrėjui reikalingas kūrinys, o kūriniui reikalingas Kūrėjas. Ir tik tarpusavyje papildydami kits kitą, viduryje tarp jų, jie pasiekia tobulumą.

Iš 2010 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų”

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Aukštesniųjų pasaulių sistema

Kūrėjas girdi moters norą

Klausimas: Kaip aš, studijuodamas kabalą, galiu būti tikras, kad nefilosofuoju apie sąvokas, kurių dar realiai nepažinau: meilę, laidavimą, susivienijimą, davimą?
Atsakymas: Jeigu žmogus studijuoja kabalą iš originalių pirminių šaltinių, gauna teisingas instrukcijas ir laikosi mokytojo, tikro kabalisto, nurodymų, tai negali būti, kad jis vietoje to, kad ištirtų save Gražinančioje į šaltinį Šviesoje, pradėtų fantazuoti. Jis jau ugdosi teisingą metodą, jis žino, kad tik tame yra gyvenimas. Jis mokosi tam, kad įgytų davimo norus, tuo pritraukdamas sau Šviesą. Nors dar ir neužsiima tikru dvasinio pasaulio tyrimu – dirba su grupe, kaip laboratorijoje.
Šioje laboratorijoje atskleisi, koks esi egoistas. Kita vertus, pritrauksi sau Šviesą, kuri tau pradės šviesti iš toli – ir šios baltos šviesos fone pamatysi savo savybes. Nuo to tu pradėsi kentėti, norėdamas tapti panašus į Šviesą ir matydamas, kad neturi tam jėgų. Ši įtampa – tarp geidžiamo ir tikrovės esantis skirtumas – tave pradės sprogdinti, ir tu imsi melsti Kūrėjo pagalbos. Tada iš viršaus gausi davimo savybę! Nuo to momento, kai tavyje atsiranda davimo savybė, tampi kabalistu ir pradedi tirti dvasinį pasaulį. Tu jau gali truputėlį paragauti, kuo viena nuo kitos skiriasi davimo jėga ir gavimo jėgos. Tampi mokslininku tyrinėtoju, tiriančiu save ir Kūrėją, kas yra vienas ir tas pats! Juk jūs dabar turite bendrą dalį, kuri tau prieinama. Tokiu būdu įgyji galimybę ištirti dvasinį pasaulį, „žmogiškąją“ pakopą.

Iš 2010 m. gruodžio 15 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Kaip sušvisti meile

Tempkite mane už rankos į laimę!

Draugų susivienijimas – tai vieta, kurioje aš atskleidžiu dvasinį pasaulį. Tą akimirką, kai man pavyks sujungti visų mūsų norus, šiame susivienijimo taške atskleisiu įėjimą į aukštesnįjį pasaulį.
Įėjimas netikėtai atsivers, ir už jo aš atrasiu naują dvasinę erdvę/norą.
Suprantama, aplink šį įėjimo tašką yra daugybė kliūčių. Bet tai ne kliūtys – jos kaip tik stengiasi mane teisingai nukreipti į dvasinį pasaulį, todėl tarytum kaišioja man kojas iš visų pusių.
Jei aš nepulsiu į neviltį ir suvoksiu, kad šios kliūtys veikia kaip „pagalba prieš mane“, pereisiu kiaurai per jas visas ir įžengsiu į dvasinį pasaulį – įėjimas būtent čia ir atsivers.
Kol kas šis kelias mums atrodo sunkus ir neįveikiamas – bet jis staiga atsivers  ir mes nuskriesime tiesiai ten! Mums nereiks spaustis ir veržtis – jis kaip koks sūkurys tiesiog įtrauks mus į save.

Iš 2010 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar aš turiu grupę?

Grupė – tai mano šešėlis

Nepraleisk savo šanso…

Klausimas: Kodėl mums taip sunku prašyti ištaisymo sau, jei žinome, kad viskas nuo to priklauso? Atrodytų, kad žmogui prašyti yra taip natūralu.
Atsakymas: Taip, prašyti – natūralu, tačiau šiuo atveju turime tiksliai išsiaiškinti, ko būtent turime prašyti, kas ir kaip turėtų mums duoti atsakymą? Prašymas – tai ne šiaip šauksmas, o jeigu tai žodžiai, tai jie gimę širdyje, o ne perskaityti knygoje.
Jei žmogui blogai, tai jis neieškos gražių žodžių. Mūsų problema ta, kad šis prašymas nekyla iš mūsų širdies gelmių.
Tik aplinka gali mums įteigti tokį prašymą. Jeigu aplinka panorės − tu paprašysi. Kodėl gi mums atrodo, kad mes visi to taip trokštame ir stengiamės daryti įtaką vieni kitiems, tačiau kažkodėl neišeina?! Svarbiausia, ko mums trūksta – tai gilesnio, tikresnio noro. Reikia išsiaiškinti: kas man svarbu, o kas yra antraeiliai dalykai, kad liaučiausi painiojęsis tarp materialių ir dvasinių norų.
Reikia išmokti žiūrėti į materialius ir dvasinius dalykus dviem visiškai nesusikertančiais žvilgsniais, nesujungiant jų kartu! Šis pasaulis egoistinis, ir kol kas esu priverstas jame gyventi. O štai davimo pasaulis – jame noriu pradėti egzistuoti. Tai nusako mano prašymą.
Kol kas nemokame atskirti vieno nuo kito, nors po paskutiniojo kongreso čia matyti didelis postūmis.

Iš 2010 m. gruodžio 16 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė − savo šeimininkės įpėdine“

Daugiau šia tema skaitykite:

Parengiamojo etapo maistas: beskonis, tačiau kaloringas

Žingsnis po žingsnio

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Klausimas: Kodėl Kūrėjas mus baudžia anksčiau, nei mes pradedame ką nors suprasti? Nejaugi taip elgiamasi su neprotingu vaiku?
Atsakymas: Negalima vystytis kitaip. Kodėl jūsų neglumina, kad vaikas taip lėtai auga, sukeldamas tiek daug problemų ir prisimušdamas tiek mėlynių? Tai vienintelis būdas išsiaiškinti savo kelim/norus.
Visą gyvenimą mus lydi skausmas ir išgyvenimai – tai ir vadinama aiškinimusi, nieko nepadarysi.
O kai, pagaliau, pasiekiame dvasinį vystimąsi, ateiname į grupę ir norime joje atskleisti dvasinį pasaulį, Kūrėją, pažiūrėkite, kiek iš pradžių būna painiavos: mes tempiame iš paskos visus anksčiau įgytus religinius mitus ir stereotipus apie dvasingumą ir išvis nesuprantame, kas tai yra.
Kam viso to reikėjo? Nejaugi nebuvo galima duoti tikslų žemėlapį su maršrutu, kad judėtume užtikrintai ir ramiai?
Tačiau mes nesuprantame aukštesniosios programos: kiekvienas žingsnis, kuriame kaskart suklumpi – vieta aiškintis. Tu kaskart susipainioji ir sukiesi aplink tą pačią vietą, lyg grįždamas prie to paties, tačiau tai – ne vienas ir tas pats, kaskart tai – nauji aiškinimaisi.
O žmonija išvis klaidžioja tamsoje, supainiota visokiais tikėjimais ir prietarais. Kiek dar laiko prireiks jai išvesti iš šios painiavos! Bet nieko negalima padaryti, toks vystymosi kelias.
Tačiau dabar, artimiausiais metais, prasidės labai dideli ir greiti pokyčiai. Manome, kad pasaulis vystysis tais pačiais tempais, kaip ir anksčiau, tačiau neįvertiname globalizacijos. Dabar veikia ne atskiri, menki įstatymai kiekvienai iš „70 tautų“, o vienas bendras Įstatymas visiems. Atsiskleidžia nauja valdymo sistema.
Pasaulis tampa globalus – jis jungiasi šiuo vieninteliu įstatymu, šia jėga, ir jo laukia dideli pasikeitimai. Mes žengsime į priekį didžiuliais žingsniais.

Iš 2010 m. gruodžio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė, savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam save bausti

Tempkite mane už rankos į laimę!

Susenę vaikai

Klausimas: Dievinu kongresus, muziką, susitikimus su žmonėmis, o pamokoje mirštu iš nuobodulio. Ką daryti? Kada ateis Šviesa?
Atsakymas: Kiekvienas žmogus turi savo įgimtus polinkius. Vieni negali nusėdėti vietoje, kitiems, atvirkščiai, patinka sėdėti ir mokytis. Vienus traukia fizinė veikla, kitus – abstrakti analizė. Kalbame apie materialią žmogaus prigimtį.
Tačiau pakeliui į dvasinį pasaulį visi įgyja vieną vardiklį. Juk dvasiniame pasaulyje kartu atsiskleidžia jausmas ir protas, veiksmas ir stebėjimas, empatija. Mūsų pasaulyje jie išsklaidyti po įvairius mūsų suvokimo užkampius, o dvasiniame pasaulyje viskas sueina į vieną tašką.
Kada atskleisime dvasinį pasaulį? Tada, kai bendromis pastangomis pritrauksime gražinančią į Šaltinį Šviesą, ir kiekvienas širdyje pajaus, jog yra pasirengęs perduoti save grupei, t. y. Malchut, juk būtent ten turi atverti Kūrėją – bendrą davimo jėgą, ir išmokti Jam duoti.
Jeigu žmoguje išryškėja šis paveikslas, jeigu jis pasiruošęs atsiduoti vienybei ir ten rasti Kūrėją, tai pasieks trokštamo tikslo. Bet ne anksčiau.
O kol kas, kad tai pasiektume, turime kartu įdėti daug pastangų.

Iš 2010 m. gruodžio 8 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Kaip tapti dvasiniu supermenu?

Dėkokite Kūrėjui!

„Be pastangų ir žuvytės iš tvenkinio neištrauksi“ – sako patarlė. Kad ir kokio tikslo − gero ar blogo siekčiau – jis reikalauja pastangų.
Darbininkai, vagys, mokslininkai, sportininkai − visi dirba. Bet koks geidžiamo dalyko pasiekimas susijęs su pastangomis.
Juk kūrinys sudarytas iš noro mėgautis ir jis, kaip ir bet kuri materija, siekia ramybės. Todėl bet koks judesys (veiksmas) reikalauja iš mūsų reikalauja energijos (motyvacijos). Šitas dėsnis veikia visuose gamtos lygmenyse: nuo negyvosios gamtos iki žmogaus.
Mūsų pasaulyje augant egoizmui dedame vis daugiau pastangų norėdami pasiekti trokštamą rezultatą ir gauti naudą.
Pasakodami apie dvasinį pasaulį, kabalistai taip pat pabrėžia šį principą: „pagal kančias ir atlygis“, „stengeisi ir radai“. Formulė ta pati, bet yra ir skirtumas: dvasiniai veiksmai atliekami ne nore mėgautis.
Kai žmogui kyla Adomo lygio noras − supanašėti su Kūrėju (atskleisti Jį), jis randa grupę ir darbas vyksta tokia tvarka:
1. Studijuoju kabalos mokslą grupėje, kad susijungčiau.
2. Mano egoizmas auga tik todėl, kad mokausi. Tai jau visiškai kitoks ego, visiškai ne toks, koks yra įprastas mūsų pasaulio egoizmas. Jam augant man tampa aišku, kiek esu priešingas tikslui, davimui. Manyje atsiskleidžia neapykanta draugams ir vienybei.
3. Man reikia įsisąmoninti tikslo svarbą, o šį suvokimą taip pat gaunu mokydamasis ir iš grupės.
4. Prasideda krizė, nežinau, ką daryti, ir tada suprantu, kad man reikalinga grąžinančios į Šaltinį Šviesos (Or makif ) pagalba.
5. Pradedu mokytis kitaip: idant pritraukčiau supančią Šviesą (Or makif ) į grupę.
6. Ir štai – radinys!
Dvasiniame kelyje realizuoti egoizmą nėra taip paprasta kaip mūsų pasaulyje. Čia paprasčiausiai stengiuosi ir pasiekiu tikslą. O dvasinis vystymasis reikalauja, kad manyje augtų egoizmas, kuris priešintųsi susijungimui ir kartu su juo augtų davimo svarba, antraip dėl ko gi stengtis?
Mokausi tam, kad pritraukčiau Or makif, ir tik tada randu tai, ko trokštu. Koks gi tai radinys? Davimas.
Taip įgyjame antrąją prigimtį. Pradėję nuo gavimo prigimties, galiausiai įgyjame davimo prigimtį. Be to, kelyje į ją, būtinos ir mano paties pastangos, ir supančios Šviesos veikimas.

Iš 2010 m. gruodžio 10 d.pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Davimo savybės detektorius