Klausimas: Kaip nuraminti savo ego, kuris kiekvieną sekundę reikalauja pripildymo?
Atsakymas: Niekada negalėsi savo jėgomis nugalėti ego savyje. O jeigu tau atrodo, kad praeityje pavykdavo – tai iliuzija. Iš esmės, tu lygiai taip pat tenkinai savo norą mėgautis.
Praeiname pasiruošimo periodą ir jo pirmame etape mums tarytum pavyksta kažko pasiekti savo jėgomis, nugalint save, pasitelkus žinias kažkaip judame pirmyn. Bet tuo viskas ir baigiasi. Mūsų noras mėgautis gavo tam tikrą pripildymą.
Bet be šio noro tu negalėtum mokytis, įgyti tam tikrų dvasinio darbo pagrindų. Kitaip tariant, tave vedė tavo ego. Tai vadinama „septyniais sočiaisiais metais“.
Po to staiga pajutai atšalimą mokslui, tau viskas nusibodo, „kuras“ pasibaigė ir tu jau įžengei į antrąjį pasiruošimo laikotarpio stadiją. Tavo ego jau niekur tavęs netraukia, tau reikalingas kažkoks kitas stimulas. Ir koks gi? Mokymasis turint ketinimą ir aplinka.
Dabar jau turi vystytis ne savo noru, o gaudamas norą iš grupės.
O tavo mokymosi tikslas turi būti ne įgyti žinių, o teisingai suformuoti ketinimą iš aplinkos gautiems norams. Tau būtina susivienyti su jais tam, kad atskleistum Kūrėją.
Kol kas tai darai dėl savęs, bet be perstojo atlikdamas šį darbą, veikiant Šviesai, palaipsniui pajausi, kad duoti yra gerai.
Iš grupės gauni davimo norą ir per pamoką pradedi reikalauti šios savybės, nes davimas išlaisvina tave nuo ego, nuo tavojo blogojo prado, padeda tau pakilti virš viso šio žemiško gyvenimo.
Tada, sujungdamas į vieną visus šiuos tris parametrus: „Israel, Torą ir Kūrėją“, siekdamas suteikti malonumą Kūrėjui, gauni tobulą savo dvasinio pakilimo formulę.

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nenoriu nieko, tik Šviesos…

Kas man padės?..

Brangiai kainuojanti moneta

Kūrėjas tikslingai taip supainioja savo valdymą mūsų atžvilgiu, kad nebegalime suvokti, kur pradžia, o kur pabaiga. Lyg Jo visai nebūtų!
Tačiau, jeigu Jis dabar atsivertų man, tai manasis „Aš“ nebeegzistuotų, juk viską daro ir visu 100% visus valdo Jis.
Mums sunku suvokti tą faktą, kad dvasiniame išmatavime mes neegzistuojame tokie, kokiais nūnai esame – egoistai! Mano asmenybė atsiranda tik tada, kai imu priešintis Jam. Mano dvasinė realybė prasideda nuo „Faraono“, iš kurio turiu pasiimti visą jo galybę. Tai vadinama pasipriešinimu Kūrėjui. O kaip kitaip užaugsiu?
Vėliau dėl tokio pasipriešinimo įgyju Kūrėjo formą, tačiau tai vyksta pagal tai, kaip aš pats suplanavau: pasitikrinęs, išsiaiškinęs ir nusprendęs, jog būtent to man reikia ir būtent tai verta daryti.
Todėl turiu savyje sujungti dvi priešybes: tamsą ir šviesą, kitaip netapsiu savarankiškas. Štai kodėl Kūrėjas iš lėto mus žadina siųsdamas įvairiausias problemas, kad įstengtume teisingai save nukreipti.

Iš 2010 m. gruodžio 3d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Manojo ego piešiniai

Kaip tapti dvasiniu supermenu?

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Klausimas: Aš labai noriu, kad visas šis pasaulis kuo greičiau pabustų. Kaip tai pasiekti?
Atsakymas: Negali pabėgti nuo to, ką šiandien atskleidžia bendra sielų ištaisymo sistema. O ji atskleidžia daug ką. Klausimas, kiek mes tam galim turėti įtakos?
Pasaulis dar nejaučia kabalos poreikio, dar nesieja įvykių su savo paties būsena ir negalvoja apie jos ištaisymą. Kai man atsitinka kas nors bloga, aš visada kaltinu kitus, o ne save. Tokia egoizmo prigimtis. Todėl mes visada nuvejame šalin mintį, jog turėtume išsitaisyti.
Tokiomis sąlygomis mums reikia daryti visa, kas įmanoma, o tam, kas neįmanoma, tiesti takelį, kuriuo eis jau kita karta. Darbo vietą tau atskleidžia Kūrėjas ir su Juo nepasiginčysi.
Pasaulis bunda ne taip sparčiai, kaip mums norėtųsi. Kūrėjo planai kiti. Juk tie įspūdžiai, kurie atsispaudžia sielose jų vystymosi kelyje, turi prasiskverbti labai giliai. O tam reikia laiko.
Mums norėtųsi pulti pirmyn, tačiau, susipažinę su sielos sandara, mes suprastume, kad tarp dviejų jos būsenų yra milijonai norų bei veiksmų.
Kartais kompiuteris pakimba pusei minutės ir tu jau sprogsti iš nekantrumo. Bet jis vykdo užprogramuotas komandas, ir nieko čia nepadarysi, tenka laukti.
Visgi laikui bėgant procesas spartėja. Kadaise mes pusę valandos iš interneto siųsdavomės paprasčiausią programą, o dabar per kelias minutes parsisiunčiame ištisus filmus.
Bet kokiu atveju reikia kantrybės – labai jau daug veiksmų turi realizuotis bendrame Šchinos nore. Mūsų skubos priežastis – kiekvieno iš jų svarbos ir būtinybės nesuvokimas.
Todėl mes tiesiog „spaudžiame greičio pedalą iki galo“, duodame pasauliui kiek galima daugiau, nepaisydamas jo reakcijos. O ji nuo mūsų nepriklauso. Pasaulis turi savo vystymosi spartą. Kad ir kaip stengėsi Baal Sulamas – tik po 60-70 metų kvietimų bei raginimų kai kas pradeda busti.
Mes nematome visos egoizmo, artėjančio prie ištaisymo, gelmės. Mums reikia labai gerai apskaičiuoti savo kuklias jėgas, norint maksimaliai efektyviai jas panaudoti platinime. Kitaip mūsų žodžiai pralėks pro ausis ir nieko neužkabins.
Apie tai esu kalbėjęs ir su Rabašu, ir su kitais kabalistais. Mačiau juos degančius viduje ir tuo pat metu pilnus kantrybės. Jie su džiaugsmu eitų į ataką, bet ką daryti su vaiku, kuris žaidžia savo žaidimus? Jam dar reikia laiko vystytis.
Todėl mums reikia dar atkakliau dirbti viduje, tarpusavyje. Tada mes galėsime žadinti pasaulį per vidinį sielų tinklą, ir žmonėms net nereikės įjungti televizoriaus arba lankyti įvadines paskaitas.
Stenkis, kiek įmanoma, padėti grupėje formuoti teisingus ryšius, kaip tai darė kabalistai ankstesniais laikais.
O visam likusiam pasauliui reikalingas žinias skirk mažomis porcijomis, pagal jo pasiruošimo lygį. Maitink jį šaukštuku, kaip mažylį.

Iš 2010 m. gruodžio 6 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukščiausios lygybės principas

Pažadinti gėrio jėgas

Jūsų siela pabudo? Neleiskite jai užmigti!

Tos Kūrėjo sukurtos noro dalys, kurios gali pabusti dvasiniam pasaulio atžvilgiu, vadinamos „Israel“. O tos noro dalys, kurios kol kas dar negali pabusti, vadinamos „pasaulio tautomis“.
Tokios dalys yra kiekviename žmoguje − priklausomai nuo jo noro. Kabalos mokslas kalba ne apie kūnus, o tik apie žmogaus norus.
Ir kiekvienas žmogus, tą akimirką, kada jame atsiranda dvasinio pasaulio noras, vadinasi „Israel“. O kai tik šis noras dingsta, gęsta ir slepiasi tarp egoistinių norų – žmogus tuoj pat ima priklausyti vadinamosioms „pasaulio tautoms“. Ir taip kiekvienas iš mūsų.
Egoistinis noras, vadinamas „pasaulio tautomis“, irgi dalijasi į dvi dalis: „pasaulio teisuoliai“ ir „kenkėjai“. Kitaip tariant, vieni nori pakenkti artimajam, o kiti pasiekia norimą rezultatą, bet ne kitų sąskaita.
Taip visi norai dalijasi į šias 4 grupes:
– Egoistiniai norai, vadinami „pasaulio tautomis“: kenkėjai ir nekenksmingi.
– Norai, linkę duoti, vadinami „Israel“: ištikimi ir neištikimi davimui.
Jei žmogus studijuoja kabalą, jis persveria visą pasaulį į gerąją svarstyklių pusę, nes savo studijomis pritraukia Šviesą, ir dėl to, egoizmo pasaulis tampa geresnis. Bet jeigu žmogus studijuoja paprastąją Torą (atvirą) ir tik fiziškai atlieka priesakus, jis padidina pasaulio kančias (persveria pasaulį į kaltės pusę).
Tarpinės būsenos nėra. Todėl kiekvienas, kuris yra susietas su Tora, privalo pradėti studijuoti kabalą! Kitaip, jis kenkia pasauliui.
Apie tai pasakoja knyga „Zohar“, o Baal Sulamas tik paaiškina mums jos žodžius.
Visa sistema sutvarkyta taip, kad jeigu žmonės vien tik atlieka materialius priesakus, nestudijuodami kabalos, jie skatina, kad visos likusios sielos dalys, neužsiimančios dvasiniu darbu, o tarnaujančios tik egoistiniam norui, įgauna didesnę jėgą ir jaučia daugiau galimybių realizuoti savo ego.
Tai reiškia, kad šie žmonės, užsiimantys tik materialiais veiksmais, sukelia visą blogį, kuris paskui atsiskleidžia kitose trijose sielos dalyse.
O tos, priklausančios trims apatinėms dalims sielos, neturi jokios valios laisvės: būti geromis ar blogomis. Pasirinkimą turi tik tie, kurie studijuoja Torą. Jie gali nusverti pasaulį į gėrio arba į blogio pusę. Ir pati aukščiausia grupė, kuri studijuoja „vidinę Torą“ , kitaip tariant, kabalą – taip pat neturi labai didelio pasirinkimo, jeigu daro viską, kas nuo jų priklauso!
Visišką pasirinkimą turi tik studijuojantieji „išorinę Torą“. Tai pati problemiškiausia dalis. Viskas priklauso nuo to, ar jie pradės studijuoti kabalą ir kokiu mastu.
Tie, kurie gali ją studijuoti ir nestudijuoja – neabejotinai atneša pasauliui žalą. Bet tie, kurie mokosi, tačiau ne iš visų jėgų – ne kenkia, o atneša daugiau ar mažiau naudos. Čia yra didelis skirtumas!
Jeigu visi žmonės, turintys nors kokį ryšys su dvasiniu pasauliu, nors kažkiek studijuotų kabalą, pasaulyje nebūtų jokio blogio, jokių krizių, jokių problemų! Čia slypi sėkmės raktas, daugiau nieko nereikia taisyti: nei bankinės sistemos, nei ekologijos. Ir niekas kitas nepadės išspręsti mūsų problemų.
Padės tiktai viena – visi, kas susiję su Tora, turi studijuoti būtent vidinę Torą vietoje išorinės. Ir tada visas pasaulis ateis į gėrį, visi žmonės savo viduje jaus norą atlikti tik gerus darbus.
Tokią išvadą daro knyga „Zohar“ ir visų vėlesnių kartų kabalistai.

Iš 2010 m. gruodžio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė lygybė

Atsakau į jūsų klausimus – 16

Pabudai? Pažadink ir kitus

Klausimas: Ar teisinga kas kartą draugams kelti vis aukštesnius reikalavimus?
Atsakymas: Viskas priklauso nuo tavęs paties. Kelti reikalavimų kartelę draugams – tai tas pats, kas kelti reikalavimus Kūrėjui, Šviesai, kuri veikia kli. Gali atsitikti taip, kad jų atsakas tau pasirodys priešingas tam, ko tikėjaisi.
Reikia suprasti, kad gyvename pasaulyje, kuris nuolatos artėja prie Ištaisymo pabaigos. Teisingai „nuskaitydami” duomenis apie jį, pajausime, kad artėjame prie Šviesų ir keisimės tapdami panašiais į jas. Tačiau keisimės ne pagal „linijinį“ principą, o cikliškai, vėl iš naujo pereidami penkias AVAJA pakopas.
Bet drauge nežinau, kaip būtent turėčiau keistis. Todėl nuolat prisimenu, kad Kūrėjas kaskart man duoda vis daugiau. „Geras ir Kuriantis gėrį”, „Nėra nieko kito, tik Jis” − Jis vis aiškiau iškyla priešais mane.
Ir nesvarbu, ką jaučiu. Jeigu kiekvieną akimirką noriu Jį rasti ir matyti savo regėjimo lauke, tada judu teisinga kryptimi.
Galų gale matau, jog visi etapai ir būsenos skirtos tam, kad atskleistų man Kūrėjo davimą, kad Jis mano akyse iš tikrųjų taptų didis. Taip ir atsitiks, jeigu tik mokėsiu keistis.
Štai kodėl Baal Sulamas knygą „Šamati” pradeda straipsniu „Nėra nieko kito, tik Jis”. Taip turime nukreipti, suorientuoti save: Šviesa vis labiau mums atsiveria, ir mes turime rasti aukso vidurį.
Viena vertus, „Nėra nieko, tik Jis”, „Geras ir Kuriantis gėrį”, kita vertus, mano noras, priešingas Jam, o viduryje kuriu savo santykį su Kūrėju, kad užtvirtinčiau savyje šią formulę.
Tokiu atveju nuolatos keičiuosi.
Kaip? Negaliu pakeisti savo noro ir pojūčio. Jie kyla natūraliu būdu, ir aš nemeluoju sau dėl jų. Juk principai „Geras ir Kuriantis gėrį”, „Nėra nieko, tik Jis” taip pat nekinta.
O štai viduryje galiu formuoti savo ketinimą ir kaskart jį keisti, pataisyti jį taip, kad suderinčiau savo norą su Kūrėjo didybe.
Šis „buferis”, „adapteris”, taikdarys tarp dviejų polių vadinamas tikėjimu aukščiau žinojimo. Jo padedamas judu pirmyn.

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos, pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešingybių vienybė

Aukštesnioji pakopa neklysta

Skirtingai nei įvairios religijos, mistikos ir tikėjimai, kabalos metodika keičia žmogaus prigimtį padedant Šviesai.
Turime priemonę, tačiau esame labai riboti: be noro ir visuomenės sutikimo dirbame prieš visą žmoniją. Mūsų egoizmas nuolatos pabunda ir trukdo: kuo toliau judame į priekį, tuo baisesnis jis tampa.
Tampame išmintingesni, daugiau sužinome, suprantame ir jaučiame, bet tuo pat metu patiriame rimtas kliūtis, kurios pasireiškia kaip susvetimėjimas tarp mūsų. Tai rodo, jog mes iš tikrųjų keičiame savo prigimtį.
Šio proceso mes nekontroliuojame – viską valdo Kūrėjas. Ryšį su Juo galima užmegzti tik su sąlyga, kad norime įsigyti davimo kelim – tokius, kokius turi Jis. Šiais kelim tarytum telefonu galima su Juo susisiekti.
Tačiau telefonas neveikia automatiškai – jį būtina kaip kadaise iš anksto prisukti. Kaip? Veikiant per grupę. Turi užsukti grupę ir jeigu ji duos energijos, tai „pakalbėsi“ su Kūrėju, jei ne – tai ne.
Šiame kelyje mūsų laukia daug kliūčių. Turiu paveikti draugus ir anuliuodamas save gauti iš jų įkvėpimą. Įkvėptas Kūrėjo ir grupės svarbos turiu panorėti suteikti jiems malonumą ir tam prašyti iš Jo jėgų. Aišku, kad tai nerealu. Ką gi daryti?
Norint iš tikrųjų tobulėti reikia vieno – aplinkos svarbos. Verta net organizuoti budėjimą ir paeiliui tuo rūpintis. Šis darbas turi būti mums aiškus ir suprantamas, o be jo nėra jokių galimybių ko nors pasiekti.

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas mūsų jėgoms?

Ten, kur trokšta širdis…

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Klausimas: Kaip atpažinti, jog artėjame prie davimo savybės?
Atsakymas: Tai ateina iš vidaus. Mes neatskiriame Šviesos poveikio. Apskritai nežinome įvykių esminių priežasčių ir sprendžiame apie savo gyvenimą tik pagal rezultatus. Elektros poveikį matome iš elektros prietaisų arba iš elektros srovės smūgio. Taip ir Šviesa, pasilikdama „už kadro”, mums parodo tik savo darbo rezultatus.
Matau ne pačią Šviesą, o tik jos veiksmus. Visi mes esame Kūrėjo veiksmai. Kaipgi spręsti apie permainas savyje? Kriterijus − tai, kad pradedu kitaip mąstyti, naujai žiūrėti į save ir į supantį pasaulį.
Keičiuosi viduje, išorėje tai visai nepastebima. Pasikeitimai atsiskleidžia ne egoistinėse savybėse, o naujuose papildomuose noruose. Iš išorės nesimato, kad žmogus keičiasi.
Todėl kabala ir vadinama slaptuoju mokslu: viena vertus, ji atskleidžia tai, kas paslėpta, o  kita vertus, tai paslėpta nuo aplinkinių akių, jie neįstengia manyje įžvelgti vidinių transformacijų. Jie paprasčiausiai neturi savybių, galinčių tai suvokti.

Iš 2010 m. lapkričio 30 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Mačiau kitokį pasaulį

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Kompasas, nurodantis Kūrėją

Klausimas: Kaip sustiprinti kiekvieno draugo atsakomybę už laidavimą?
Atsakymas: Jeigu Šviesa neveikė manęs pakankamai ir neatvedė prie to, kad imčiau rūpintis draugo būsena, tai argi aš apie jį galvosiu? Niekada!
O jeigu Šviesa mane pažadins, tai staiga to panorėsiu. Arba tokį norą turiu, arba ne. Bet privalau stengtis, kad jis būtų.
Todėl nesigraužiu, kad nemyliu draugų. Aš jų nemyliu, jais nesirūpinu ir apie juos negalvoju todėl, kad su jais neturiu ryšio.
Kad pakeisčiau šią būseną, man būtinas Šviesos poveikis. Ji veiks –galvosiu apie kitus, neveiks – negalvosiu. Turiu tiksliai nustatyti, kur ir kaip galiu sukelti pokyčius.
Dabar tavęs nemyliu, bet ateina Šviesa ir staiga myliu. Kodėl? Nežinau – tai daro Šviesa. Turime tik pažadinti jos veikimą, o visa kita tėra pasekmė. Kiek ji man duos norų, jaudinimosi ir rūpesčio, tiek ir turėsiu.
Todėl svarbiausias rūpestis – pažadinti Šviesą, o tai galima tik bendrai mokantis. Būtent mokydamiesi laukiame šio poveikio, nes kito būdo nėra. Mokydamiesi galvojame kartu, kada gi Šviesa mus pakeis ir sujungs. Tai ir yra ketinimas.

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Ką daryti, kad išgirstume?

Kas yra Šviesa?

Klausimas: Jeigu pamokoje žmogus jaučia pyktį ir neapykantą draugams, tai kaip jam suformuoti ketinimą siekti vienybės?
Atsakymas: Visų pirma reikia save tokį pamatyti. O po to įsivaizduoti teisingą vaizdą: mes su Kūrėju esame priešinguose poliuose, o tarp mūsų yra grupė. Aš turiu formuoti savo santykį su grupe tol, kol pamatysiu joje Kūrėją. Juk tai būtent ta vieta, kurioje atskleidžiu Jį, atskleidžiu Aukštesnį pasaulį. Viena vertus, norėdamas susivienyti su draugais, galiu juos kritikuoti: mes nepakankamai telkiame pastangas. Kita vertus, kaip man įsitikinti, kad aš nepradedu kabinėtis tuščiai ir neišlieju draugams savojo egoizmo kubiliuko? Tai matau iš atgalinės reakcijos – iš to, kaip stipriai jie išaukština tikslą mano akyse. Tada, persiėmęs tikslo svarba, kreipiuosi į grupę, kad ten, tarp mūsų, rasčiau supančią Šviesą (Or makif), kuri grąžina mus prie Šaltinio. Jos veikiamas aš keičiuosi ir vėl kreipiuosi į draugus, norėdamas tarp jų atskleisti Kūrėją.
Taip baigiasi pradinis mano analizės ciklas. Po to pabunda kitas rešimo, ir prasideda nauja vija.

Iš 2010 m. lapkričio 28 d. pamokos pagal knygą „Zohar“. Pratarmė „Rožė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Toliau bus lengviau

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Jeigu per blogį tu pasieki tai, ko taip aistringai troškai, tai dėkoji už blogį taip pat, kaip ir už gėrį. Žinoma, tai ne Šviesos kelias, bet tokia yra tikrovė. O mes turime judėti tiktai dėl Šviesos, kaip yra pasakyta: „Tavo šviesoje pamatysim šviesą“.
Kodėl gi man nepajausti blogio dar iki to, kol jis ateis? Kodėl gi nebėgti anksčiau nei gausi smūgį? Juk tai įmanoma!
Jeigu aš įsijungiu į grupę, tai iš savo draugų išmokstu atpažinti blogį. Ne Šviesa, kuri ateina iš aukščiau, atskleidžia man šį blogį, o aš pats jį atrandu/įsisąmoninu. Bandydamas susivienyti su jais, aš matau, kaip aš to nesugebu, jaučiu savo niekingumą, bet kartu iš jų gaunu tikslo svarbą, šaukiuosi Kūrėjo pagalbos, ir taip aš stumiuosi pirmyn. Gavęs Supančią mane Šviesą, aš vėl kreipiuosi į grupę, vėl jaučiu atstūmimą ir vėl kreipiuosi į Kūrėją. Iš Jo ateina Grąžinanti į šaltinį Šviesa. Kūrėjas traukia mane prie Savęs, laiko. Aš pradedu daugiau jausti, suprasti, pasiekti, ir taip judu į priekį. O paskui viskas vėl pasikartoja. Tai nenutrūkstamas, nepertraukiamas veiksmas, kuris turi vykti begalybę kartų! Ir tu turi jame būti visą laiką! Tarp kitko, ir tavo kreipimasis į Kūrėją, ir kreipimasis į grupę, ir Supančios Šviesos gavimas vyksta automatiškai – viena paskui kitą. Tu tiktai „spaudi pedalą“, kad judėtum teisinga kryptimi, o kaip ten veikia visos tos „šešiukės variklyje“, tavęs nedomina.
Tai kam gi laukti smūgių?

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės kančios – saldžios

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Kaip išvengti kančių?