Klausimas: Kaip prašyti Šviesos mus pakeisti, jeigu jos nejaučiame?
Atsakymas: Teisingai – visų pirma, turi būti noras, o tik po to galima kreiptis į Šviesą.
Jeigu parašysiu sau ant popieriaus: „Reikia prašyti Šviesos!“ ir tai perskaitysiu šimtą kartų – nieko neatsitiks. Tai taps įpročiu, šiuos žodžius kartosiu kaip magnetofonas, ne daugiau.
Bet mums suteikta galimybė pakeisti norą pasitelkus į pagalbą aplinką. Juk egzistuojame ne vieni –  esame tarp kitų žmonių.
Jeigu paisau jų ir žiūriu į juos apimtas pavydo, aistros ir garbės troškimo – visos šios savybės glūdi mano nore mėgautis – tuomet trokštu iš jų gauti visa tai, ką jie turi gero ir pakilti dar aukščiau už juos.
Jeigu jie siekia tapti vagimis, aš noriu tapti pačiu vyriausiu, stipriausiu ir sėkmingiausiu vagimi, juk jie tai gerbia.
Jeigu mano aplinkai yra svarbu įgyti davimo savybę, tai mane natūraliai užvaldys noras sėkmingiau tą padaryti už kitus, nes man tai taps svarbu.
Todėl veikiamas aplinkos galiu pakeisti savo širdies norą. Kaip parašyta: „Padarysime ir išgirsime!“, kadangi sugebu atlikti veiksmus, po kurių staiga užsinorėsiu to, ko iš prigimties neturiu: duoti kitam, suteikti tam svarbą, kažkokiu būdu egoistiškai panorėsiu duoti.
Juk esu egoistinėje visuomenėje ir jeigu ta visuomenė pradeda mane įtikinėti, kad verta duoti, žinoma, aš kaip ir visi mano draugai irgi imsiu galvoti, kad duoti iš tikrųjų verta.
Bet drauge galvoju, kad man tai bus naudinga: tapsiu jiems svarbus, būsiu didis, pasieksiu Aukštesnįjį pasaulį, gausiu sau Kūrėją. Duoti – tai duoti, svarbiausia – užsidirbti. Tai vadinama „lo lišma“.
Jeigu varomas tokio siekio vis dėlto noriu, kad ateitų Šviesa ir mane pakeistų, ji pradeda mane keisti ir staiga užsikrečiu kažkokiu „virusu“ – gaunu tai, ko anksčiau neturėjau, netroškau ir nesiekiau gauti. Staiga pradedu iš tikrųjų galvoti, kad duoti – tai yra kažkas ypatinga, gera, pakylėta.
Iš kur tai ateina? Tai atsiranda tarsi liga, kurios visai nenorėjome. Pradedu rimtai manyti, kad galvoti ne apie save, o apie kitus be jokios naudos ir atlygio sau – tai gerai.
Žinoma, pokyčiai, kuriuos patiriu, nuosekliai vyksta vienas po kito. Visų pirma galvoju, kad man verta atitrūkti nuo savo egoistinio noro mėgautis – dėl to jausiuosi geriau ir laisviau.
Po to galvoju, kad verta duoti kitiems, kadangi tokiu būdu visgi būsiu kažkiek pranašesnis, juk galiausiai tapsiu artimas Kūrėjui, o tai – taip pat kažko verta…
Taip vyks iki Šviesa palaipsniui mane paveiks tiek, jog pasieksiu tikrąjį ketinimą, vadinamą „lišma“ – tik „dėl davimo“, be jokios atlygio sau. Ir aš jaučiu tai, tikrinu, kad tikrai – be jokios atlygio sau.

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pajusti supančią Šviesą?

Ant svarstyklių rodyklės smaigalio

Veiksmas ir ketinimas

Norėdamas pasiekti Šviesą, turiu labai stipriai jos pareikalauti. O kadangi esu egoistas, tai šis reikalavimas turi būti labai stiprus – ant neapykantos ribos. Aš tiesiog nekenčiu šios Šviesos, nenoriu jos, kaltinu dėl visko, kas vyksta! Bet juk iš tikrųjų viskas ateina iš jos.
Ir tada jausdamas visišką savo priešingumą Šviesai, suprasdamas, kad būtent ji padarė mane priešingu jai, kad tai ji sukelia manyje blogus pojūčius, aš pradedu suvokti tamsą.
Tik visiškai pajautęs tamsą kaip Šviesos privalumą (hebr. itaron), pradedu suvokti kai ką daugiau (hebr. eter) nei tamsa – suvokiu Šviesą.
Kitais žodžiais tariant, turiu būti bjaurus, žiaurus, „didelis nusidėjėlis“, kad galėčiau pasiekti būseną, priešingą Šviesai, ir tik tada suvoksiu visą jos jėgą.
Jeigu tamsa vos jaučiama, tai neįmanoma suvokti to, ką Šviesa savyje apima. Tai turi būti tikra „egiptietiška tamsa“ – mano tikrasis egoistinis noras.
Tačiau, kad pajaustume tamsą irgi reikalinga Šviesa! Tas, kuris nesimoko, neišeina į tamsą. Viskas kaip tik priešingai! Dėl to, kad mokydamasis pritraukia Šviesą, žmogus atskleis, esąs tamsoje.
Juk visas vystymasis vyksta veikiant Šviesai ir ji veda mus per visus šiuos etapus: pakaitomis žmogus jaučia tai Šviesą, tai tamsą ir taip juda pirmyn.
Tamsos pojūtis – geras jausmas, nes tamsa yra tarpinis etapas tarp būsenų mano vystymosi procese − kaip diena ir naktis.

Iš 2010 m. gruodžio 8 d. pamokos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Vadovas po knygą „Zohar“. Iš tamsos – į šviesą.

Žingsnis po žingsnio

Klausimas: Galiu suprasti, kaip duodama materialiame pasaulyje (galima padėti kitiems žmonėms savo noru), bet nesuprantu, kaip galima duoti dvasiniame?
Atsakymas: O aš – atvirkščiai, nesuprantu, kaip gali duoti materialiame pasaulyje. Juk visus savo veiksmus darai dėl to, kad tau būtų gera, o tai nelaikoma davimu. Duodantysis dvasiniame pasaulyje yra tas, kuris pakyla virš visų egoistinių išskaičiavimų, virš savo ego, virš savo norų, ir tada jis įgyja naują jėgą, kurios neturėjo. Ta jėga padeda duoti be jokio grįžtamojo ryšio su savo noru. Toliau…
Šiandien visi tavo davimo veiksmai pagrįsti egoistiniu išskaičiavimu: reikia išsaugoti pasaulį ir ekologiją, būtina padėti sergantiems, nes tau skauda širdį, žiūrint į jų kančias, arba dėl to, kad jei, neduok Dieve, ryt susirgsi, tau irgi padėtų. Bet juk tai ne davimas, o paprastas egoistinis išskaičiavimas! Mes iš prigimties sutverti iš tokios medžiagos, kuriai, kaip varikliui, reikalingi degalai. Jeigu nori, kad aš duočiau arba daryčiau ką nors, tau reikia aprūpinti mane degalais, kitaip negalėsiu atlikti nė vieno veiksmo. Mūsų pasaulyje tokie veiksmai charakterizuoja žmogų kaip duodantį, geraširdį. Bet patikrinus dvasiškai – visi mes egoistai. Viskas, ką aš darau mūsų pasaulyje su savo noru pasitenkinti – tai veiksmai, kurių tikslas – pripildyti save. Tada pasaulį ir save aš jaučiu tokį, kokį mes visi jį jaučiame. O dvasiniame pasaulyje aš atskleidžiu, kaip galima duoti kitiems, t. y.  pradėti jausti kitų norus kaip savo. Aš dirbu, norėdamas pripildyti jų norus, ir jaučiu viską, kas yra ne manyje. Jei materialiame pasaulyje jaučiu viską, kas patenka į mane, tai dvasiniame pasaulyje jaučiu viską, kas yra mano išorėje, kitų noruose. Bet tai įmanoma tik Šviesai sukūrus manyje davimo savybę! Todėl taisyklė „pamilk artimą kaip pats save“ – tai visko, kas yra išorėje, pajutimo – dvasinio pajutimo – sąlyga ir formulė. Materialus ir dvasinis pasauliai – tai tiesiog du realybės suvokimai: arba sugėrimas į save, arba išėjimas į išorę duodant.

Iš 2010 m. lapkričio 30 d. pamokos auditorijoje „Kabala žmonėms“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrasis altruizmas ir pagalba artimui

Kas yra meilė ir davimas

Tu atsakingas už visą kūriniją

Klausimas: Užuot gavęs Aukštesniąją jėgą, kiekvieną dieną jaučiuosi vis silpnesnis. Kaip tapti dvasiniu supermenu, kuris pakyla aukščiau savo egoizmo?
Atsakymas: Pirmiausia reikia remtis faktais. O faktų nėra ko baimintis, nes visa tai mums pateikia Kūrėjas – kaip procesą, iš kurio turime kažką išmokti.
Šviesa, veikdama mūsų vidinius rešimot, sukuria jų viduje vaizdus, iškylančius priešais mus. Ji naudoja informacinius duomenis (rešimot), projektuoja juos mūsų vidiniame ekrane, – ir mes jaučiame tam tikrą būseną.
Visos šios būsenos privalo būti išgyventos mūsų kelyje. Tai kur slypi problema? Tame, kad jaučiuosi tai blogai, tai gerai ir visiškai nevaldau savęs? Pirmiausia man viešpatauja Šviesa.
Dabar man aiškinama, kaip Šviesa veikia mane. O kas aš? Aš tik stebiu šį darbą. Ir dėl to jis vadinamas Kūrėjo darbu. Mes stebime jį iš šalies. Mokykis iš jo, kas vyksta aplinkui.
Tai nėra labai malonu, kadangi Jis veikia aukščiau manęs? Jei žiūrėčiau į savo draugą, kuris čia verkia, čia džiaugiasi, čia miega, čia kažin kur skuba, – tai būtų normalu, juk matyčiau Šviesos poveikį kitiems. Aš nelabai patenkintas, kai stebiu save.
Viena vertus, tai teisinga. Kita vertus, jeigu pradedi tapatintis su šiais veiksmais, su Kūrėju, jei trokšti pateisinti Jį, tai tau nesvarbu, kas tau nutiks. Tu susitapatini su Dirbančiuoju su tavim, o save suvoki kaip medžiagą Jo darbui.
Ar gali atitrūkti nuo šios medžiagos? „Tai visai ne aš. Jeigu judu, darau tą ir kitą, galvoju ir trokštu, – visa tai ne aš. Aš susitapatinu su Kūrėju, kuris daro su šia medžiaga ką panorėjęs“. Tada aš jau matau save iš šalies.
Dabar kyla klausimas: ar galiu prašyti Kūrėjo, kad Jis atliktų kitus kryptingus veiksmus? Galbūt tai pavyks, – imkime ir pabandykime.
Kokius atliksime veiksmus? Dėl ko? Ką Jis išgirs? Ką panorės išpildyti? Juk nenoriu prašyti kažin ko be reikalo. Jei jau pasiekiau tokią būseną, kad kartu su Juo veikiu prieš savo kūną, kaip Mozė su Kūrėju prieš Faraoną, leiskite man paprašyti ko nors vertingo. Tada jau žmogus pradeda visą šį procesą.

Iš 2010 m. lapkričio 25 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Nuopuolis? Tikrai ne!

Mums reikia laikytis vienos – mūsų susijungimo tarpusavyje – minties. Juk mes visko mokomės iš gamtos, kabaloje nėra nieko dirbtino. Kabalistai – tai Aukštesniojo pasaulio mokslininkai fizikai, kurie atskleidė jo dėsnius ir aiškina mums, kas su mumis vyksta. Jie pasakoja, kad dvasiniame pasaulyje visi esame susiję – ne materialiais kūnais, o vidiniais ryšiais. Šiame materialiame pasaulyje kiekvienas iš mūsų turi tik mažą šio ryšio kibirkštėlę – mažą dvasinį norą. Bet kiekvieno žmogaus dvasinis noras patalpintas jo ego viduje, ir todėl jis vadinamas „tašku širdyje“. Jį iš visų pusių supa juoda, egoistiška širdis, ir todėl aš nejaučiu, kad mano kibirkštėlė nori susijungti su tavo bei kitų kibirkštėlėmis! Jeigu mes į tai galėtume pažiūrėti dvasiniame pasaulyje, dvasinėje pakopoje, pamatytume, kad visos šios mūsų kibirkštėlės susijusios ir virsta vienu bendru indu/noru. Aukštesnėje pakopoje šios kibirkštėlės susijusios dar stipriau, ir todėl jas jau užpildo ne Nefeš, o Ruach Šviesa. Dar aukščiau jos susijusios dar stipriau ir todėl suvokia Nešama Šviesą ir t. t. Vadinasi, nėra nieko, išskyrus šių kibirkštėlių, kurios jau dabar yra mumyse, susijungimą! Todėl kabalos mokslas domisi būtent jomis. Tai vienintelis dalykas, apie kurį reikia galvoti – kaip sujungti į vieną mūsų dvasinius norus. Jeigu mums pavyks susijungti bent tam tikru laipsniu, pasieksime Kūrėjo atskleidimą kūriniams.
Supraskite, kad bėgantys iš Egipto niekuo nebuvo už mus geresni! Tai bėgimas nuo egoizmo, nuo Faraono tamsoje, kai nieko nematai ir nežinai, kartu su moterimis, vaikais, seneliais, vergais – ko tik ten nebuvo. Tai visiškai atitinka mūsų būseną. Todėl nėra žmogaus, kuris būtų tam netinkamas, ir tai įmanoma padaryti. Viskas priklauso tik nuo mūsų pastangų. Juk vienintelis laisvas veiksmas, kurį galime atlikti – gauti įspūdį iš aplinkos. Jei panorėsime įsijungti į visus, būti veikiami aplinkos, už kurią patys atsakome, ir tik patys, o ne Kūrėjas ar kažkokia aukštesnė programa, galime ją pažadinti – tai bus viskas! „Padarysime ir išgirsime“!

Iš 2010 m. lapkričio 9 d. pirmosios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiltas per egoizmo bedugnę

„613“ kartų didesnė Begalybė…

Toliau bus lengviau

Kabalos studijos suteikia mums ryšį su Aukštesniuoju pasauliu. Atotrūkis tarp mūsų ir dvasinio pasaulio – tai bedugnė, barjeras, geležinė siena, kurios neįmanoma išjudinti ir tik Šviesa gali ją sudaužyti.
Todėl negalime susisiekti su Kūrėju, dvasiniu pasauliu kitaip nei studijuodami tikruosius pirminius šaltinius – RAŠBI, Ari, Baal Sulamo, Rabašo kūrinius. Tik taip mus pasieks grąžinanti į šaltinį Šviesa.
Turime nuolatos studijuoti jų darbus ir taip leisti Šviesai tęsti jos darbą.
Jūs pajausite, kad ta vienybė, kurią pasiekėme kongrese, pasklis nuo savo pradinio taško iki 10 sfirų ir bus pripildyta. Laukiu, kad kiekvienam kongreso dalyviui tai įvyks labai greitai.
Mes dar pajausime, kokį tarpusavio ryšį pasiekėme: vyrai, moterys ir net vaikai! Kiekvienas iš mūsų įgijo platesnį, įvairiapusį sudėtinį kli, kuriame jau gali paruošti save Šviesos gavimui.
Ir jeigu dabar, po kongreso, visi gyvensime viena tema, studijuodami pamokose kabalistų darbus, tai būsime susieti su juose slypinčia Šviesa.
Ir, be to, susijungsime su visais draugais, kurie tą pačią dieną, per 24 valandas, kartu su mumis mokosi tą pačią medžiagą. Niekas negali mūsų sujungti labiau nei kasdienis dalyvavimas pamokoje.
Taip kasdien pritrauksime vis naujas Supančios Šviesos porcijas – tai, kas užgimė tarp mūsų kongrese, tai, kam davėme pradžią, ta sėkla, kurią „pasėjome žemėje”, vystysis ir išaugins savo 10 sfirų. Jose mes ir pajausime Šviesą, atskleisime Kūrėją.
Mes jau labai arti to. Tai akumuliacinis procesas, kaip parašyta: „grašis prie grašio – ir sukaupiama didžiulė suma”. Ir tai, kad kongrese užgimė vienybė, kad mes tarpusavyje susijungėme – labai didelis pasiekimas.  Būtent taip prasideda mūsų dvasinio vystymo naujasis etapas.

Iš 2010 m. lapkričio 11d. baigiamojo pokalbio kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo bėdos paverčia jį indu

Ne vien norėti

Toliau bus lengviau

Klausimas: Jei visa atsakomybė dėl pasaulio būsenos tenka turintiems tašką širdyje, tai kodėl, pavyzdžiui, gaisras vyko Izraelio šiaurėje, kitų žmonių, o ne mano namuose?
Atsakymas: Dabar gyvename praktinio dvasinio darbo parengiamuoju laikotarpiu, kuris prasideda aukštesnio pasaulio pojūčio pradžia, atsiradimu jame. Ir dėl šios priežasties nėra prasmės atitraukti tave nuo mokymosi, dėl gaisro paliekant be namų ir sveikatos. Kol kas tu turi greitai ruoštis praktiniam darbui. Tačiau vėliau tau atsiskleis, kad tie žmonės, kurie dabar kenčia materialiame lygmenyje, likę be namų, tie vaikai, seneliai, moterys – tavo paties dalys, jie tau artimesni nei tavo tikri vaikai. Toliau … Tavo nejautrumas blokuoja tavyje šį pojūtį, bet tau dar tai atsiskleis, ir privalėsi tai įtraukti į savo ištaisymą. O kol kas – tai lyg dvi kūno dalys: tam, kad išgydytų vieną, kita savo lygyje kenčia. Tačiau vėliau jos tarpusavyje susijungia ir susilieja.
Iš mūsų norima, kad suprastume tai ir pajustume ne materialiame lygmenyje, o dvasinio suvokimo lygyje. Kad pajustum, jog tai tu ten šiaurėje sudegei! Ir be to, kad nuo tavo vidinio darbo priklauso, ar pasibaigs ši sudėtinga situacija.

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. „Lego“ žmonijai

Kančių priežastis pasaulyje

Tu atsakingas už visą kūriniją

Klausimas: Kaip atsisakyti visko, ką žinau ir priimti pamokos Šviesą, panašiai kaip baltas ekranas, kaip mokytis it vaikui?
Atsakymas: Pasakyta: mokyti vaiką tas pats, kaip rašyti ant balto popieriaus lapo. Taip mes ir pradedame kelią.
Žmogus visada privalo įsivaizduoti, kad jo noras yra priešais tam tikrą kitų norų „lauką“, šie norai jam atrodo svetimi ir visus juos jis privalo surinkti į viena.
Tai nereiškia, kad visi jie ištirps vieningoje bendrystėje. Ne, kiekvienas egzistuos pats sau, tačiau ryšiai tarp jų sukurs vientisumą ir harmoniją tokią pačią, kaip tarp sveiko kūno dalių.
Pradinės būsenos pakopoje, Begalybėje, iki sudužimo mes visi buvome tarsi vienas kūnas. O po to jis suskilo į dalis, nes jame atsiskleidė ego.
Savąjį ego privalome išsaugoti, bet turime jį ištaisyti. Ką tai reiškia?
Kiekviena dalis jaučiasi atskirta nuo kitų, kiekviena dalis kitų atžvilgiu išlaiko tam tikrą atstumą.
Ir dabar mums reikia, iš vienos pusės, išsaugoti savo asmenybę ir individualumą, o iš kitos pusės, virš to – atskleisti tokį ryšį, kur ego tarytum neegzistuoja. Tačiau aš jo neanuliuoju, o dirbu kartu su juo, kad įveikčiau atotrūkį.
Taip praraja lieka apačioje, o virš jos formuoju tiltą, jungiantį mane su visomis kitomis dalimis. Ir tada mus pasiekia visa NaRaNCHaJ Šviesa, vietoje minimalios nefeš de nefeš Šviesos, kurią turėjome pirmosios būsenos pakopoje.
Kūrėjas mus sukūrė kaip sėklos lašą, o po to išsitaisydami ir grįždami pas Jį, panaudojame visą savo ego „medžiagą“ ir augame, kad taptume tokiais kaip Kūrėjas.
Juk egoizmas savo galia tiksliai atitinka Jį. Tai – „pagalba, kad taptume panašiais į Jį“, atvirkščia Kūrėjo pusė. Mes gi ją paverčiame gerąja puse, ištaisome mus skiriantį egoizmą.
Kiekvienas jaučiasi esąs vienintelis, unikalus ir kiekvienas savo unikalumą panaudoją, kad tarnautų kitiems, paverčia ryšiu, davimu.
Tokiu būdu gaunu 620 kartų galingesnį už mano egoizmą ryšį ir atskleidžiu NaRaNCHaJ Šviesą.

Iš 2010 m. lapkričio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Individualumas – susiliejant

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

Aukščiausios lygybės principas

Jeigu žmogų užpildo didžiulis malonumas, jis tarsi ištirpsta jame, visiškai paklūsta jo valdžiai, ir yra tarsi robotas pasirengęs išpildyti viską, ko tik šis malonumas iš jo pareikalaus, negali jam pasipriešinti.
Kiekvienas žmogus turi tam tikrą kantrybės slenkstį, kitaip tariant, ribą, iki kurios jis gali atsilaikyti prieš malonumą arba atlaikyti kančias. Ir jeigu malonumai arba kančios viršija šį slenkstį, jie gali žmogų visiškai pavergti.
Juk žmogus sugeba jiems priešintis tik itin siaurame jautrumo diapazone ir tai tik tada, kai gali kaip nors nuo jų apsiginti. Ir kokia gi yra ta gynyba? Žmogus supranta, kad neverta pasiduoti pagundoms: tiek iš blogosios, tiek iš gerosios pusės.
Kitaip, malonumai arba kančios visiškai jį valdys, juk žmogus sukurtas iš medžiagos, kurios esmė – noras mėgautis. Ir todėl visiškai aišku, kad jie lengvai gali su juo daryti bet ką.

Iš 2010m. lapkričio 19 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsitokėk ir pažvelk į save

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Laisvė ar tik laisvės iliuzija

Klausimas: Kaip kabala pataria elgtis, kai mano gyvybei grasina karas, teroristinis aktas, krentančios raketos ar šiaip plėšikų užpuolimas?
Atsakymas: Pasaulį taisome, taisydami save. O kol patys esame neištaisyti, turime gyventi tokiame pat neištaisytame mūsų pasaulyje.  Todėl kiekvienas turime elgtis taip, kaip priimta mūsų visuomenėje, pasaulyje.
Ir tuo pat metu taisyti save – stengtis savyje ir pasaulyje atskleisti Aukštesniąją jėgą, davimo ir meilės savybę. Kiek ją atskleidžiame, tiek mūsų priešai palaipsniui tampa draugais, visas blogis dingsta.
O kol kas turime elgtis pagal savo neištaisytas savybes. Juk visi mano priešai – tai blogis, esantis manyje, kuris tokiu pavidalu pasireiškia išorėje. Aš juos projektuoju išorėje – todėl jie ir egzistuoja.
Tačiau jei aš įžvelgiu Kūrėjo jėgą, stovinčią už jų, staiga šitie priešai tampa neatsiejama mano dalimi. Todėl nereikia bijoti – reikia taisyti save.
Esu įsitikinęs, jog nieko blogo negali atsitikti žmogui, kuris visą laiką stengiasi jausti, jog  „Nėra nieko, išskyrus Jį”.

Iš 2010 m. lapkričio 11d. kongreso 7-osios pamokos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakeisti likimą

Tempkite mane už rankos į laimę!

Kūrimo kryptimi