Kai kalbu apie „priesakus“, turiu omenyje norus, vienijančius mane su kitais žmonėmis.
Manyje yra 613 (TARJAG) norų, siejančių mane su visais kitais, – šiuos norus man ir reikia ištaisyti. Ir padėti čia gali tik Šviesa, grąžinanti į šaltinį, – kitaip  tariant, „Tora“.
Jeigu aš nesistengiu susivienyti su artimu – man nėra ko taisyti. Pas Kūrėją vienam žmogui nėra ko eiti – jis neturi nieko, išskyrus dvasinę kibirkštį ir gyvūninius norus, kurių taisyti nė nereikia.
Jeigu nori išsitaisyti, privalai parodyti plyšį, sudužimo vietą – o tu jos neturi! Vienas juk sudužti negali, reikia, kad būtumėt bent dviese.
Todėl visi 613 norų, kuriuos mums padeda ištaisyti Šviesa, grąžinanti  prie šaltinio, – yra mūsų sudužę ryšiai su likusiaisiais.
Šviesa, kuri užpildė šią mus vienijančią erdvę ir palaikė mūsų ryšį, dingo, ir dabar mums reikia ją pritraukti atgal. Kai Šviesa ateina, iš pradžių ji ištaiso mūsų tarpusavio ryšių vietą, o po to ją užpildo.

Iš 2010 m. lapkričio 21 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė ir jos tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Pasaulių sistemos formulė

„613“ kartų didesnė Begalybė…

Nieko bendra su kūnu

Nesistenkite būti „gudruoliais“ bei „herojais“ ir savo jėgomis kovoti su egoizmu – nėra didesnės kvailystės! Kas gali pasipriešinti prigimčiai?! Argi tai įmanoma?
Mūsų darbo tikslas – pakilti virš savojo ego, paimti Šviesos jėgą ir su ja pakilti virš egoizmo, tarsi jo nebūtų. Tai nereiškia, kad jį užgniaužiame ir ramiai plaukiame pasroviui. Mūsų egoizmas lieka, o mes suprantame, kad tai Kūrėjas mums duoda tokį galingą noro sluoksnį. Bet mes norime būti aukščiau jo!
Aš nesunaikinu jo, juk tik virš jo galiu pakilti, bet dabar nenaudoju egoizmo bendraudamas su draugais, kad ir kokiais baisiais pasipūtėliais, garbėtroškomis, akiplėšomis ir pavyduoliais jie atrodytų. Tai visiškai nesvarbu. Aš žinau tik viena: „visus nusikaltimus užglostys meilė“! Tu su pistoletu, aš su peiliu rankoje, bet apsikabiname vienas su kitu ir priimame visus sprendimus remdamiesi meile.
Kiekvienas galvoja esąs teisus, bet visi anuliuoja save. Meilė reiškia, kad priimu kito nuomonę, o kiti – mano, ir taip pasiekiame bendrą sutarimą ir priimame sprendimą ant kur kas aukštesnio laiptelio!
Pakilome virš mūsų bendros neapykantos – į mūsų bendrą meilę. Pamėginkite atlikti tai grupėje ir pajausite trečiąjį komponentą viduje – Kūrėją! Pajausite, kad tai Jo jums arba trūksta, arba Jis jau egzistuoja viduje!
Tai labai praktinis darbas, kaip ir visas kabalos mokslas: „Ateik ir pamatyk“ (Bo-re), „Padarysime ir išgirsime“ – visa tai visiškai praktiški dalykai, kuriuos mums reikia dabar realizuoti.

Iš 2010 m. lapkričio mėn. 19 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę ir neapykantą

Kaip sušvisti meile

Pasaulinės sielos reanimacija

Klausimas: Nuolat girdime, kad turime vienytis ir ieškoti Kūrėjo, tačiau nesuvokiame to kaip praktinio darbo. Ką gi mes konkrečiai turėtume daryti?
Atsakymas: Jeigu išoriniai veiksmai naudingi vidiniams procesams, mes turime juos vykdyti.
Naudos galiu tikėtis ateityje: jei visus metus atlieku išorinius veiksmus, kad galiausiai pasiekčiau gilesnį dvasinį lygmenį, kitaip tariant, bandyčiau priartėti prie Kūrėjo savybės – davimo, suvokdamas, kiek toli esu nuo to, kad savo noru ketinimą „imti“ pakeisčiau į ketinimą „duoti“.
Kitaip tariant, „veiksmo rezultatą“ turiu žinoti jau „pradiniame sumanyme“: arba man sako, ką daryti, ir aš vykdau tai remdamasis „tikėjimu aukščiau žinojimo“, arba pats taip veikiu. Bet kuriuo atveju veiksmą atlieku aš pats.
Tačiau jeigu veiksmo nesusieju su ketinimu „vienytis dėl grupės“, tai, koks bebūtų svarbus ketinimas, jis neatneš naudos. Juk būtent darbas su ketinimu –  Žmogaus darbas.
Apeiti jo neįmanoma, kadangi pasaulio prigimtis – noras patirti malonumą ir noras jį teikti; mintis, esanti kartu su šiais norais, jų sąjunga ir abipusė sąsaja. Nes nėra nieko, išskyrus norą ir ketinimo!
Žemesniojo noras gauti įeina į aukštesniojo norą duoti kaip MAN (prašymas ištaisyti), o aukštesniojo noras duoti nusileidžia į žemesniojo norą gauti ir pripildo jį kaip MAD (taisančioji Šviesa). Jie tarpusavyje vienijasi: Bina ir Malchut Binoje – Kūrėjas kūrinyje ir kūrinys Kūrėjuje, kol nepasieks visiškos lygybės. Štai ir visas darbas!
Kur tai vyksta? – Tik mintyse, noruose, vidinėse pastangose!
Žinoma, tai sunku. Vieniems iš mūsų lengviau dirbti protiškai, kitiems – sunkiau, tačiau dvasinis darbas visiems vienodai sunkus – ir mokslininkams, ir staliams, – juk jis vyksta sieloje, o ne prote.
Kai kuriuos išorinius veiksmus mes visgi vykdome, ir jie suvienija mus teisingu ketinimu: kodėl mes tai darome? Kodėl kartu, o ne pavieniui? Kodėl norime išplėsti dalyvių ratą? – tai mus gaivina, suteikia įkvėpimą.
Neturėdami ketinimo mes – tik „juokdarių sambūris“, juk net pats svarbiausias darbas be tinkamo ketinimo – betikslis!

Ištrauka iš 2010 m. spalio mėn. 31 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Veiksmas ir ketinimas

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Klausimas: Kas yra taisanti Šviesa, kur ji randasi, kaip prie jos prisijungti?
Atsakymas: Esame tobuloje, Kūrėjo sukurtoje realybėje, tačiau mūsų atžvilgiu ji atrodo kitokia.
Tikrojoje realybėje yra viskas, ko tik geidžiame: begalybė, Šviesa, tobulumas, amžinybė, Kūrėjas. O čia, šiame pasaulyje matome visiškai kitokią tikrovę: tamsą, blogį, egoizmą.
Vieną tikrovę nuo kitos skiria laiptai, sudaryti iš 125 pakopų, jais lipdamas turiu pakeisti savo prigimtį.
Skirtumas tas, kad čia mes vis jaučiame tik šį pasaulį ir esame tamsoje, egoizme, kenčiame. O tam, kad pajaustume tikrąją realybę, turime pasiekti ketinimą „dėl davimo”, o vietoj neapykantos – meilę.
Kol esu susietas su šio pasaulio prigimtimi, tol neturiu jokių galimybių iš jo išsiveržti į dvasinį pasaulį, nes tai visiškai kitas lygmuo, į kurį negaliu peršokti. Tačiau yra tokia „stebuklinga jėga” (sgula), kuri gali man padėti.
Dvasiniame pasaulyje visi tarpusavyje susiję, o mūsų pasaulyje – priešingai –  visi atsiskyrę. Ten – meilė, čia – neapykanta. Ten – davimas, čia – egoizmas, Šviesa – tamsa, gėris – blogis. Kitaip tariant, viskas atvirkščiai, kaip parašyta: „Aš mačiau atvirkščią pasaulį!“
Būtume visiškai beviltiški, jeigu ne viena detalė, kuri, mūsų laimei, nėra priešinga! Ji duota mums, kaip gelbėjimosi virvės galas, kurio galiu įsitverti, kad priartėčiau prie dvasinio pasaulio.
Kiekvienam iš mūsų (šiame pasaulyje esame atskirti) duota dvasinė kibirkštis, „taškas širdyje”, tai ir yra tas virvės galas, nuleistas mums iš dvasinio pasaulio. Jis nutiestas kiekvienam iš mūsų iš tos tobulos būsenos, kur esu harmonijoje ir absoliučiame komforte.
Tačiau tai tėra taškas, ir aš nežinau, ką su juo daryti, jaučiu tik savo priklausomybę kažkam aukštesniam. Be to, man dar duota knyga, kuri vadinasi „Zohar”.
Materiali knyga yra šiame pasaulyje, tačiau dvasinėje erdvėje taip pat yra „knyga”, o tai reiškia atskleidimą, Šviesą. Pats knygos „Zohar” pavadinimas reiškia aukščiausiąjį švytėjimą.
Išeina, kad būdamas savo žemiškame pasaulyje kartu su knyga, atspausdinta kažkokioje Kinijos spaustuvėje, nori grįžti atgal į Aukštesnįjį pasaulį į savo šaknį! Tas taškas tave traukia!
Štai dabar tau reikia pasistengti susijungti su tokiais pat kaip tu, tarpusavyje atskirtais, ir kartu skaitant knygą „Zohar” veržtis į Šviesą, idant ji paveiktų mus ir padarytų panašiais į save.
Štai ir viskas! Visa kita nuo tavęs nepriklauso – tai tau duotos savybės: ir blogis, ir neapykanta. Tu pats su jomis nieko negali padaryti. Aukštesnio pasaulio atžvilgiu turi tik dvi priemones: grupę ir knygą.
Jeigu tu jas panaudoji, tai iš dvasinio pasaulio sau pritrauki didžiulę Šviesą, kuri tave veikia. Ji ir vadinasi „Zohar” (švytėjimas) arba supanti Šviesa, ji grąžina į šaltinį. Būtent tai tave keičia. Šviesa dirba su tavimi ir grąžina atgal į tavo šaknį.

Iš 2010 m. lapkričio 18 d. pamokos „Kabalos mokslo esmė ir jo tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Kas yra Šviesa?

Kada mezgasi ryšys su Šviesa…

Baal Sulamas, „Kabalos mokslo esmė ir jos tikslas”: „Kūrėjo gerumas mums netampa akivaizdus, kol kūrinija galutinai neišsivysto. Priešingai, valdymas stebėtojui visada pasirodo iškreiptu apvalkalu. Suprask gi, Savo kūriniams Kūrėjas visada daro vien tik gera, tačiau tas gėris iš Jo išeina kaip kryptingas valdymas.“
Sistema taip sukurta, jog tam, kad pasiektume tikslą, davimo savybę, turime atverti savyje priešingas jai savybes. Beje, judėdami link tikslo, savyje atskleisime vis didesnę priešingybę. Skirtumas tarp teigiamo ir neigiamo visą laiką auga: man atsiskleidžia vis didesnis negatyvumas prieš vis didesnį pozityvumą.
Reikalas tas, jog mano medžiaga – noras mėgautis – nėra neutralus. Ne, aš nesu neutralus, aš nenoriu būti nulis, aš noriu mėgautis, ir todėl net nulis manyje iššaukia blogą pojūtį. Man gera, tik tada, kai aš pripildytas, tik kai turiu pliusą. Tačiau kas būna, jei man nors trupučio trūksta iki pliuso? Man vis tiek bloga.
Skirtumas tarp trokštamo ir esamo tuoj pat manyje kelia klausimą „Kodėl?”. Todėl, kad mano egoizmas įžeistas: „kodėl aš nepripildytas? Man priklauso viskas!”
Reikia suprasti, kad mes nepajėgūs objektyviai spręsti apie savo būsenas, nes nesame neutralūs. Blogio mūsų akimis visada daugiau nei gėrio. Jei mūsų statinėje trūksta nors trupučio medaus, net jei ten nėra šaukšto deguto, – esame nepatenkinti. Dar daugiau, man dar nespėjus pasimėgauti geru pojūčiu, jis tuoj išnyksta! Juk aš iš karto susimąstau, kuo gi aš mėgausiuosi po akimirkos. Aukščiausiame palaimos taške jau pasireiškia jos netekimas, dingimas, ir aš imu rūpintis tuo, ką turėsiu daryti toliau. Taip veikia mūsų egoistinis noras. Natūralu, kad turėdami tokią prigimtį, nepajėgiame pasitenkinti. Ji sistemingai griauna mus. Noras mėgautis niekada negali likti pripildytas ir patenkintas. Kiekviena sekundė be pasitenkinimo pilnatvės nuodija jo gyvenimą.

Iš 2010 m. lapkričio 16 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė ir jos tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsitokėk ir pažvelk į save

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

„Aš“ – tarp dviejų magnetų

Norėdami gauti naują suvokimą, turime turėti didelį norą, kuris pakeis siekimą gauti siekiu duoti. Šis perėjimas į atvirkštinio pasaulio suvokimą, siekiant duoti, ypatingai sunkus. Jis tolygus gimimui, o gimimas net šiuolaikinės medicinos amžiuje visada yra neįprastas veiksmas. Juk kūdikis atsiplėšia nuo ypatingos vietos, prie kurios jis buvo pritvirtintas. Čia gaudavo specialų maistą, apsaugą, čia veikdavo specialūs vystymosi  įstatymai. Aplinka ne atstumdavo jį, o augino. Dabar jis įžengia į nedraugišką jam pasaulį, naują aplinką, kurioje turi gyventi ir augti kovodamas. Tai perversmas jo gyvenime, kokio nėra buvę. Tas pats vyksta gimstant dvasiškai, kada atsiskleidžia naujas universalus jutimo organas išoriniuose (ne gimdoje – šito pasaulio) pojūčiuose, pagrįstas davimo principu, ir juo pradedame jausti naują pasaulį.
Kongrese žengėme didelį žingsnį pirmyn šia kryptimi. Mes labai norėjome gimti, šiek tiek pajutome gimdymo sąrėmius ir pamatėme, kad nesugebame to atlikti, pajutome, kad kažkas stabdo mus ir tuoj pat atmeta atgal. Kartu su gerąją jėga, entuziastingai vedančia mus pirmyn, pajutome blogąją jėgą, kuri nustumia mus atgal į motinos įsčias, neleidžia išeiti iš šio pasaulio ribų, neleidžia pajausti naujo pasaulio. Turime patirti keletą tokių gimdymo sąrėmių, kol užgimsime. Būtent kiek ir kokiu spartumu – priklauso nuo mūsų. Bet kokiu atveju be jų negimsime, neišeisime laukan. Gimstant susiduria dvi jėgos: mūsų pačių spaudimas iš vidaus ir grįžtamieji smūgiai iš išorės. Jų konfrontacija pagimdo mumyse naują, stiprų norą atsirasti dvasiniame pasaulyje. Be šio noro neišsiversime.
Toroje gimdymo sąrėmiai vadinami „egiptietiškomis bausmėmis“. Mūsų egoizmas turi pergyventi dešimt (visą dozę) negandų, kurios atsispaudžia nore ir suteikia jam indo formą, kli. Taip iš beformio „molio gabalo“ susiformuoja indas, pasiruošęs gauti Šviesą, dvasinį pasaulį. Mums reikia išgyventi gimdymo sąrėmius, kad įgautume teisingą formą, be kurios neįmanoma pajausti dvasingumo. Į  šį  procesą mes ir įsijungėme kongrese. O Šviesa – ji visur aplink mus ir laukia, kur prasiskverbti.

Iš 2010 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinė kongreso masė

Krizė – naujo pasaulio gimimo kančios

Gimimas: pirmasis sąrėmis

Šiandien mūsų egoistinis vystymas, užbaigiantis visą mūsų tūkstantmetę istoriją, pasiekia ribą ir todėl žmonija jaučia krizę visose savo veiklos srityse.
Nematome, kur eiti toliau, ir ką dar galima padaryti, todėl pasaulis grimzta į depresiją ir narkotikus.
Ir čia pasirodo kabalos mokslas, laukęs būtent šio laiko – 20 amžiaus pabaigos, kai turės atskleisti apie ką rašoma knygoje „Zohar“ ir kitose kabalistinėse knygose.
Tai vyksta būtent dabar, kai visi supranta arba pradeda jausti, kad yra atsidūrę aklavietėje, juk mūsų egoizmui daugiau nebėra kur augti.
Jeigu egoizmas toliau augtų, nesusimąstydami bėgtume paskui jį, kaip tai darėme per visus savo praeitus gyvenimo ciklus, per visą savo istoriją, kiekvieną kartą bandydami kažką pasiekti šiame gyvenime: išlošti, sukurti gerovę namuose, šeimoje, vaikams, įgyti pelningą profesiją.
Kiekviena karta tarsi karių kolona, žygiuojanti iš vieno gyvenimo į kitą, iš vieno persikūnijimo į kitą.
Ir per visus tuos gyvenimų ciklus nepailsdavome vytis paskui savo ego, nes noras mus stūmė pirmyn. Nesvarbu, kad jis buvo menkas, ir kad visa tai jau ne kartą patyrėme – bėgome ir darėme tai, ko jis norėjo.
Bet kadangi dabar šis egoistinis noras pasiekė savo paskutinį aukščiausiąjį lygmenį, pajutome, kad kelias baigėsi. Žmonės jau net nenori gimdyti vaikų, nes netiki, kad kita karta gyvens geriau už dabartinę.
Štai ateina kabalos mokslas ir sako: galite prisijungti prie gėrio! Tai visos žmonijos gera ateitis. Tik tas gėris neegzistuoja mūsų egoistiniuose įsivaizdavimuose ir apskritai šio pasaulio plokštumoje – čia jau negali būti nieko gero.
Juk jeigu kiekvienas nori kažką gauti į savo egoizmo vidų, jis niekada negalės prisipildyti. Tą akimirką, kai žmogus ima prisipildyti – jo malonumas liaujasi.
Malonumas ir prisipildymas yra vienas kitam priešingi, ir prisipildymas gesina norą. O jeigu nebejaučiu trūkumo, nesimėgauju gavimu ir turiu ieškoti naujo prisipildymo.
Taip beprasmiškai ieškant praeina visas mano gyvenimas. Tačiau tiems žmonėms, kurie jaučia, kad privalo rasti kažką daugiau negu šis materialus gyvenimas, kabalistai pasakoja, kaip prisijungti prie gėrio.
Juk jau jaučiu, kad šis pasaulis išsisėmė ir turiu rasti kažką aukščiau už jį, kad suprasčiau „kam“ ir „kodėl“? Kur yra gyvenimo šaltinis ir koks gyvenimo tikslas? Kas buvo iki jo ir kas bus po to? Noriu žinoti, kas yra už šių ribų, kurios mane uždaro šiame pasaulyje.
Privalau žinoti visų įvykių priežastį ir stebėti šį aplinkinį pasaulį – kaip prasideda ir baigiasi kiekvienas reiškinys, kaip viskas kartu susiję! Jeigu to nežinau – man blogai: taip sukurta dabar beatsiskleidžianti mūsų siela.
Todėl ateina kabala – sielos atskleidimo metodika. Juk visa, ką patyrėme iki šiol, buvo jaučiama gyvūniniame kūne jo penkiais jutimo organais. Pildėme kūną skoniais, kuriais jis mėgavosi, arba jautė kančias tame pačiame kūne.
Su šiuo pasauliu reikalus baigėme: prisipildėme juo ir nusivylėme, dabar reikia eiti toliau! Tai ir toliau augs, bet jau kitame išmatavime – aukščiau tavo kūno.
Tai vadinama sielos vystymusi. Siela tai dar viena vidinė dalis, kuri išsivystys tavyje ir per ją tu suvoksi aukščiausiąją tikrovę. Ir tai neužbraukia tavo šiandieninio pasaulio – jis nesiliaus egzistavęs.
Bet tu suvoksi dar ir tai, kas yra aukščiau jo – visas tas jėgas, kurios nusileidžia iš viršaus ir valdo mūsų pasaulį. Suprasi viską, kas vyksta čia apačioje, juk pakilsi į aukštąsias šaknis ir atskleisi šaknies ir šakos ryšį.

Iš 2010 m. lapkričio 9 d. 1-osios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – prie raudonos linijos

Skubėkite daryti vienas kitam gera

Žalčio prakeikimas ar palaiminimas?

Klausimas: Ar egzistuoja kabaloje metodika, leidžianti žmogui šiame gyvenime kančių kelią pakeisti geruoju?
Atsakymas: Taip, tokia metodika egzistuoja! Pasitelkęs grupę, aplinką, draugus, tarpusavio laidavimą, gali susikurti tokias sąlygas, kai ne kančios stumtų vystytis, o aplinka temptų tave į tikslą atsargiai, maloniai, su meile.
Tu padarysi taip, kad visa tai pakeis smūgius iš nugaros, kuriuos Kūrėjas tau nuolat siunčia, varydamas į priekį aštria lazda kaip asilą.
Vietoje ypatingojo angelo iš aukščiau, „asilų varovo“, kuris bado tavąjį norą mėgautis (tavo „asilą“ – chamor, nuo žodžio chomer – materija) priversdamas judėti į priekį, tu gauni gerąjį angelą priešais save. Jis temps tave į priekį ir rodys kelią.
Šis angelas vadinasi „grupės jėga“, ir tu pats ją kuri. Tau reikia tik suprasti, kad vienintelė galimybė judėti geruoju keliu, be kančių ir problemų, ligų ir karų, tik sukūrus stiprią aplinką, kuri patemps tave paskui save, kaip vaiką, kurį tėvai ima už rankos ir veda, nori jis to ar ne.
Nes jis supranta, kad nėra pasirinkimo, reikia bėgti, kad išsigelbėtum, kaip nuo cunamio arba faraono kariuomenės… Grupė temps tave prieš tavo norą, nes, žinoma, tu to nenori! Tam ir reikalinga grupė, kad dirbtų su tavimi.
Tam tau reikia susijungti su aplinka ir prašyti, kad jie darytų su tavimi ką nori, kad tik vestų paskui save.
Aš sutinku su viskuo, lai suriša rankas ir kojas – sumokėsiu už tai, viską padarysiu dėl grupės! Be jų niekas kitas negalės atvesti manęs į tikslą, tiesiog atitempti jėga.
Jei ne jie, tai mane lydės vis stiprėjantys smūgiai, nes Kūrėjas nepamirš savų užmačių. Tai vienintelė galimybė nuo jų išsigelbėti, nes su gamta nebūna jokių kompromisų.

Iš 2010 m. lapkričio 17 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė ir tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės kančios – saldžios

Kaip įgyti Aukščiausiąjį protą

Kaip išvengti kančių?

Kas yra Kūrėjas? Kūrėjas tai bendra davimo ir meilės savybė. Ir todėl Jis nuo tavęs paslėptas, nes Jis visas duodantysis, o tu – egoistas, gaunantysis. Ir todėl tu Jo nejauti.
Nejaugi Jis save slepia? Tai tu Jį slepi ir nenori Jo pažinti! Tu sakai: „Jeigu Tu duotum egoistinį pasitenkinimą, kokio man dabar norisi, aš susipažinčiau su Tavimi. Tu nori mane patenkinti davimu? O aš noriu mėgautis gavimu!”
Čia ir yra visa problema. Niekas neslepia nuo tavęs Kūrėjo. Tu esi Jame! Nėra nieko – tik Jis! Bet pažiūrėk, kokiame pasaulyje jautiesi esąs…
Pakeisti savo ego nereiškia anuliuoti savo norų. Tai tiktai egoistinio ketinimo „dėl savęs“ anuliavimas.
Neturiu kažkuo savęs riboti. Privalau tiktai apriboti savo egoistinius ketinimus ir padidinti ketinimą „dėl davimo“. O paties noro neliečiame.

Iš 2010 m. lapkričio 17 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė ir jo tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Ar gyvenime tu pats ką nors padarei?

Tai ne šiaip sau žaidimas

Klausimas: Ką reiškia iš Šviesos reikalauti ištaisymo? Ką reiškia kreiptis į Šviesą?
Atsakymas: Supraskite, jog pats ištaisymas nepriklauso nuo mūsų. Mes esame noras mėgautis, o jei ir galime kažką, tai tik sukelti veiksmus iš aukščiau.
Visas mūsų darbas – pakelti MAN – prašymą ištaisyti, o patį darbą atlieka Kūrėjas. Todėl mūsų kelias ir vadinamas „Kūrėjo darbu”.
Visas savo pastangas grupėje ir mokydamiesi įdedame tam, kad vienas kitą įtikintume vieningo siekio būtinumu, apie kurį sakoma: „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena”.
Nereikia nė sekundei pamiršti, kad privalome prašyti ištaisymo. Viskas duodama tik per maldą, prašymus, poreikių atskleidimą. Aš ne šiaip sau noriu kažko abstraktaus, o noriu ištaisyti kelim, noriu tapti toks kaip Tu, noriu tapti didis.
Vaikas žiūrėdamas į vyresniuosius instinktyviai nori užaugti. Štai ir aš noriu to paties, tačiau ne tik noriu, bet ir reikalauju. Juk vystymosi jėga ateina iš Kūrėjo. Jeigu nesikreipsime į Jį su prašymu – neužaugsime.
Problema ta, jog manome, jog mes patys veikiame. Mums atrodo, kad patys esame pajėgūs ką nors nuveikti. O iš tikro nuo mūsų niekas nepriklauso – tik atskleisti norus.
Kaip gi man juos atskleisti? Vienijantis su kitais. Jie taip pat neturi jėgų – tačiau jie turi norą, o daugiau man nieko ir nereikia.
Iš draugų gaunu norą, žymiai didesnį nei iš pradžių turėjau pats. Persismelkęs šiuo noru, siekiu susivienyti su jais ir nepatiriu nesėkmės. Štai dabar galiu kreiptis į Kūrėją.
Kongreso metu bendrame veiksme atskleidėme, kad neįstengiame susivienyti. Taip aiškiai to dar niekada nematėme. Priešakyje išryškėjo siena, į kurią atsimušusios dužo mūsų pastangos.
Dabar tereikia kreiptis į Šviesos jėgą, kad ji sudaužytų šią sieną. Mes iš tikro galime jos šauktis.
Mokydamiesi, o ypač skaitydami knygą „Zohar”, turime reikalauti ištaisymo. Tiesiog dabar, šią akimirką gali prašyti ir gauti atsakymą.
Tavo ego trukdo tau, tu sustingai tarsi akmuo: „Kieno dar turėčiau prašyti? Kažkaip nematyt jokio Kūrėjo”. Tai tiesa – tad prašyk Jį atsiskleisti, kad tau taptų aišku, kaip ir kieno prašyti.
Mes egoistai ir savo jėgomis machsomo nepramušime. Kai egoizmas pakyla it siena, prašome Kūrėjo jėgos, idant pakiltume virš jo.

Iš 2010 m. lapkričio 16 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk su Kūrėju įžūlesnis

Akmeninės širdies malda

Aš prašau – Kūrėjas vykdo