Klausimas: Antrą kongreso dieną aš pajutau, kad visi žmonės, visi „taškai“ tarytum manyje, ir tada aš galiu juos mylėti kaip pačią save, nes juos jaučiu kaip savo dalį. Ar teisinga visą grupę jausti savyje?
Atsakymas: Būtent taip pradeda formuotis vieta, kurioje vėliau atsiskleidžia Kūrėju vadinama davimo savybė.

Klausimas: Buvau liudininkas to, kad kongrese vyrai visiškai atsidavė darbui. Ar mums reikalingi šie išoriniai veiksmai, o gal jie iš tikro nukreipia mūsų dėmesį nuo tikrojo tikslo? Juk tiesos užuomina juose, matyt, labai menka?
Atsakymas: Gali būti, reikia tolygiau paskirstyti darbus, bet nėra abejonių dėl to, kad mes patys turime save aptarnauti.

Klausimas: Jūs sakote, jog problema yra ta, kad mes patys bandome pereiti machsomą, nors tik Šviesa gali tai padaryti. Į ką mes galime kreiptis su šiuo prašymu-malda – į grupę, į aplinką? Juk jūs kalbėjote apie tai, kad būtent ten Ji atsiskleidžia?
Atsakymas: Į Kūrėją, grupėje slypinčią davimo savybę.

Klausimas: Na, tarkime, mes pradedame jausti neapykantą draugams. Bet kaip atskirti šią, pavadinkime, „dievišką“ neapykantą, kliudančią susijungti sudužusiems indams, nuo paprastos neapykantos, sugeneruotos bjauraus charakterio, arba kylančios dėl psichinių sutrikimų?
Atsakymas: Jeigu žmogus stengiasi užmegzti ryšį su draugais, norėdamas atskleisti jame Kūrėją, tai esant stiprioms bendroms pastangoms, jis atskleidžia neapykantą pareigai susivienyti.
Beje, taip pasakyta ir knygoje „Zohar“. O jeigu nesistengė bandydamas susivienyti, tai nepajus ir tikros neapykantos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės vandenyne

Kas paskutinis eilėje svogūnų lupti?

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Klausimas: Kalbame apie tai, kad prašyti mes turėtume tik iš Kūrėjo. Bet ką daryti, jeigu man gėda? O gal nesu verta, kad ko nors Jo prašyčiau?
Atsakymas: Aš tau patarčiau ne prašyti, o reikalauti. Ir moterys puikiai moka tai daryti 😆 .
O kalbant rimčiau, – jeigu  mums gėda prašyti Kūrėjo, reiškia, jaučiame, jog esame toli nuo Jo, kad neturime nieko bendro su Juo.
O vyrai iš pradžių dažnai jaučia puikybę ir elgiasi kaip gaidžiukai: „Kodėl aš Jo turėčiau prašyti? Ir ko prašyti?“
Kitaip tariant, iš vienos pusės – gėda, o iš kitos – išdidumas. Bet abu šie pojūčiai pamažu praeis. Jeigu žmogus įsilieja į grupę, tai praeina labai greitai. Aš tau patarčiau būti tiesiog įžūlesniam.
Jeigu žmogus sako: „Man priklauso, Tu tiesiog privalai man padėti!“ – Kūrėjui tai patinka.

Iš pamokos 2010 m. spalio 12 d. pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsitokėk ir pažvelk į save

Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…

Prašykite ir išsipildys

Klausimas: Kodėl kongrese Kūrėjas nepervedė „Mozės“ per machsomą ir nepaliko Faraono krauti kėdžių?
Atsakymas: Kur buvo mūsų „Mozė“, kad prašytų išėjimo iš Egipto? Kur buvo mūsų šauksmas Kūrėjui? Ten dalyvavo tik „Faraonas“.
Mes nereikalavome Kūrėjo, kad Jis sudaužytų tarp mūsų esančią sieną. Kiekvienas laukė: „Na, kada Jis pagaliau atsiskleis! Noriu pripildymo!“ Mumyse vis dar viešpatavo „Faraonas“.
Maža to, pajutome, kad Jis mums kliudo. Tai buvo tikrasis atradimas: pamatėme, kas mums trukdo, kas priešinasi mūsų vienybei.
Neatsitiktinai iš karto visai salei pasakiau, kad turime galvoti apie tarpusavio ryšį, turime pasinerti, rasti viduje nutrūkusias gijas ir jas surišti. Jokių šokių, jokių kalbų – kiekvienas atsigręžia į save ir galvoja tik apie tai, kaip su visais susijungti.
Ir kas atsitiko? Mašina sustojo. Pasirodė, kad aš to nesugebu.
Ir gerai, juk man atsiskleidė svarbus dalykas: aš atkirstas nuo kitų, ryšio nėra. Visos gijos ir kanalai nutraukti, nėra nė mažiausio impulso. Viskas, ko tik norite, bet tik ne susijungti su kitais ir perimti jų mintis ir norus, kad jie, neduok Dieve, netaptų manaisiais.
Tai ir yra „Faraono“ valdžia. Tačiau kurgi šauksmas? Taip, mes atskirti, izoliuoti vieni nuo kitų, bet kurgi šauksmas apie tai, kad turime susijungti? Kodėl Tu neateini ir nesujungi mūsų!?
Mes kol kas nejaučiame poreikio šiam šauksmui. Kol kas nejaučiame, kad Kūrėjas čia turi tapti pagrindiniu elementu. Mes vis dar manome, kad turime susijungti savo jėgomis. „Pasistengsime ir išeis“. Bet argi tai įmanoma su mūsų egoistinėmis savybėmis?
Jautimas, kad mums reikia Kūrėjo, turi kilti iš mūsų abipusio darbo, kai grupė įpareigos kiekvieną manyti, kad tik Kūrėjas ištaisys situaciją. Mums reikalingas Kūrėjo, o ne Bnei Barucho darbas. Iš mūsų reikalaujama tik paprašyti.
Kai pasieksime šį kolektyvinį, visuotinį reikalavimą, kad Jis mus ištaisytų, tada iš tikrųjų pakilsime į naują pakopą.

Iš 2010 m. lapkričio 19 d. pamokos tema „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Siena viduje

Toliau bus lengviau

Klausimas: Kaip išsaugoti džiaugsmą krentant?
Atsakymas: Viskas priklauso nuo to, koks tavo tikslas. Pamenu, vaikystėje užsiropšdavome į kalną ir laimingi leisdavomės nuo jo rogutėmis. Taigi linksma mums būdavo ne pakylant, o kaip tik leidžiantis.
Viskas priklauso nuo tikslo. Jei žinai, kad kritimas atskleidžia tau naują medžiagą, kurios padedamas sukursi savo būsimą pakopą, ar tai neteikia džiaugsmo? Kai kyla maišatis ir nesusipratimai, kai viskas išskysta priešais akis, džiaugiuosi, nes prašvitus įgysiu naujų žinių, naują jausmą, naują artumą, naują atskleidimą. Užslinkus tamsai, susidrumstus jausmams, pro sąmonės rūką žiūriu į save iš šalies, atmetu  painiavą ir nusiminimą, ir pagal tai matuoju kitą pakilimą. Lygiai taip kabalistas Šimonas, pajutęs save kaip „Šimoną iš turgaus“, suprato, kad stovi prieš pakilimą į galutinį ištaisymą. Nors dar nepasiekėme tokių pakopų, vis tiek, kada apima bejėgiškumas, kai saulė slepiasi po šydu, turime matyti šią būseną kaip pasiruošimą. Taip pasireiškia būsimos pakopos medžiaga, dar nerealizuota ir neturinti reikiamos formos. Tada nelauk prie jūros gero oro, nesėdėk vienoje vietoje, kaupdamas jėgas, o priešingai –  pradėk dirbti. Stenkis iš karto įveikti kliūtis ir ištraukti save iš tamsos, netgi pačios menkiausios. Tokiu būdu visa medžiaga, kuri turi būti įtraukta į šį procesą, greičiau įsijungs į darbą.
Turi galimybę kasdien sistemingai ruoštis, padedamas grupės ir studijuodamas šį mokslą. Visą dieną palaikyk ryšį, nepaleisk dvasinės gijos, net jei ji tęsiasi pro grotuvo ausinę. Tegul tau primena tavo tikslą, nes krisdamas atsijungi nuo jo. Jei nuolat esi veikiamas teisingos aplinkos, tai net sustiprėjus negatyvumui sugebėsi matyti savo būseną iš šalies ir ją analizuoti. Tai padės tau kitaip pažvelgti į tai, kas vyksta. Džiaugsmą teikia tai, kad kuri būsimą būseną. Tik dėl nepakankamo pasiruošimo visiškai nutrūkęs dvasinis ryšys atima galimybę dirbti. Visoms gyvenimo akimirkoms galima pasiruošti taip, kad niekada netektų prarasti geros įtakos. Jei tikrai vertini grupę, džiaugsmo neprarasi niekada.

Iš 2010 m. lapkričio 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuopuolis? Tikrai ne!

Kritimas – tai džiaugsmas

Ir varge, ir džiaugsme būsime kartu…

Klausimas: Man atrodo, kad dvasinio darbo principas „Jeigu ne aš sau, tai kas man padės?“, prieštarauja kitam principui –  „Nėra nieko kito tik Jis “ ir susijungimui su grupe…
Atsakymas: Turiu pasakyti: „Jeigu nepadėsiu sau, niekas man nepadės atskleisti Kūrėjo“, nes kalbama apie norą atskleisti Kūrėją, davimo savybę.
Niekas negali man čia padėti. Galiu perskaityti tūkstančius knygų ir perklausyti tūkstančius paskaitų, bet galiausiai noro vystymas – tai mano vidinis darbas.
Ir tik tada, jei panorėsiu dvasinio gyvenimo (davimo savybėje) vietoj šio gyvenimo (gavimo savybėje), atskleisiu sau dvasinį pasaulį.
Iš nieko nesitikėkite pagalbos! Privalau įgyti tokį stiprų norą, kad „geriau jau mirtis nei toks gyvenimas!“ Juk šis gyvenimas man ne gyvenimas. Privalau pasiekti dvasinį pasaulį!
Čia turiu veikti pagal principą „Jeigu ne aš sau, tai kas man padės?“. Juk Kūrėjas neatšauks savo sąlygos. Jis neprivers mūsų Jo norėti. Jis duoda pripildymą, o ne norą. Nėra prievartos dvasiškai vystantis.
Bet baigdamas realizuoti principą „Jeigu ne aš sau, tai kas man padės?“, kitaip tariant, kai suprantu, kad tai priklauso tik nuo manęs, iš karto atskleidžiu, kad neturiu tam jėgų.
Nekenčiu savo egoizmo ir bijau jo it Mozė Faraono. Ir tada „suriko jie nuo šio darbo“, kad išsilaisvintų iš egoizmo valdžios, juk nei aš, nei niekas aplink negali man padėti.
Kai įgyjame šiuos du pojūčius: pagalbos nebuvimą iš vidaus ir iš išorės, tai vadinama paskutiniais gimdymo sąrėmiais.
Tada prasiveržia nusivylimas iš pačios širdies gilumos. Ir tik tada atsiskleidžia Aukščiausioji jėga, Šviesa (GAR de Chochma), kuri pagimdo žmogų dvasinėje pakopoje. O tada jau veikia principas „Nėra nieko kito – tik Jis“.
Todėl yra etapas „Jei ne aš sau, tai kas man padės? “, o paskui – „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“. Juk negaliu atskleisti, kad „Nėra nieko kito – tik Jis“, kol nebaigsiu – „Jeigu ne aš sau, tai kas man padės?“.

Iš 2010 m. lapkričio 10 d. ketvirtosios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsitokėk ir pažvelk į save

Nepraleisk savo šanso…

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Klausimas: Prieš daug metų Sitrine (Izraelis) vykusiame kongrese pasakėte, jog norint pralaužti machsomą mums reikia vienu metu išlaikyti vieną mintį ir turėti didžiulį vieningą norą.
Per visą tą laiką atlikome daugybę bandymų, veiksmų, bet buvome nepasiruošę. Jaučiu, kad dabar, šią sekundę, visi pasirengę.
Pamokos metu norėdamas atverti „kiaurymę širdyje“, visą laiką bandau pramušti šią membraną, egoistinę klipą.
Man trūksta visų mūsų sinchronizacijos. Nenoriu, kad tai įvyktų rytoj, noriu dabar, šią akimirką! Padėkite dabar sinchronizuoti mus visus, kad bendroje maldoje įveiktume šią membraną ir pramuštume ją.
Atsakymas: Kadaise aš kone tais pačiais žodžiais kreipiausi į Rabašą, ir jis atsakė, kad nestovi tarp manęs ir Kūrėjo. Šį ryšį žmogus turi rasti pats. Jis pats turi šito reikalauti. O svarbiausia: jam reikia suprasti, jog ne jis pramuša savo membraną, o Kūrėjas.
Jeigu stengiesi ir negali jos pramušti – tai gerai, bet reikia liautis stengusis tai atlikti pačiam. Kokia jėga tai darai?!.. Ta pačia egoistine jėga?!.. Kaip tu ją pramuši – dideliu egoizmu mažą ego ar atvirkščiai?
Tik Kūrėjas gali tai atlikti – ir niekas kitas! O mokytojas – tai vedlys kelyje. Jis tik atveda tave prie šios būsenos, bet nieko negali už tave padaryti. Kūrėjas taip pat negali – jei tu nepareikalausi iš Jo. Juk tavo noras pasikeisti viduje turi būti pirmiau už Jo veiksmą.
Todėl reikia:
1. Liautis pačiam pramušinėti šią membraną, egoistinę širdies klipą.
2. Iš nieko nelaukti pagalbos – išskyrus iš Kūrėjo, kaip atsako į tavo prašymą.
Mes jau daug metų tai studijuojame visuose kabalistų straipsniuose: viską daro tik Šviesa. Ji sukūrė norą, ji keičia jį, ji skatina norą keisti ketinimą, ir kadangi ji suskaldė norą, tik ji, norui šito reikalaujant, gali ištaisyti jo ketinimą.
Čia nėra jokio tarpininko, ir viskas priklauso tik nuo paties noro – prašymas, MAN pakėlimas. O veiksmą iš viršaus atlieka tik Šviesa. Pradėkite koncentruotis tik į dvi savybes: aš prašau – Kūrėjas vykdo.

Iš 2010 m. lapkričio 10 d., 4-osios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – nesipriešinti

Kaip prašyti, kad būtum išgirstas?

Dvasinio pakilimo žemėlapis

Klausimas: Kongreso atidaryme, kai visų šalių atstovai su vėliavomis kilo ant scenos, verkiau iš džiaugsmo, jaučiausi susijęs su visais, jaučiau kitų žmonių norus, jų rūpestį ir meilę.
Kas tas gėris – tik psichologinis, o gal jau dvasinis pojūtis?
Atsakymas: Tai puikus, geras, širdingas susijaudinimas, tačiau tai dar ne dvasinis pojūtis. Dvasinis pojūtis – tai šaknies suvokimas: iš kur ir kodėl viskas atsiranda, kur mes esame.
Ši būsena sukelia mumyse pojūtį, kad mus supa kažkokių jėgų vandenynas, palaikantis ir vienijantis mus visus virš laiko ir erdvės.
Žmogus tuomet praranda kūno pojūtį. Jis dar sieja save su kūnu, tačiau laiko jį žemesniu lygmeniu, nei jis pats. Tada mes jaučiame, kad priklausome tam vandenynui, įsilieję į jį ir ištirpę jame.
Tai, ką jūs pajutote kongreso atidarymo metu, – pakopa prieš dvasinį pojūtį. Tikėkimės, kad labai greitai patirsime ir jį.

Iš 2010 m. lapkričio 10 d. 4-osios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmasis susitikimas su Šviesa

Šildanti meilės Šviesa

Klausimas: Ar yra skirtumas, kaip atskleidžiamas Kūrėjas, – per bičiulių pastangas vienytis grupėje, ar per sutuoktinių ryšį?
Atsakymas: Skirtumas yra. Jeigu du žmonės gali susivienyti taip, kad jų ryšyje atsiskleidžia Kūrėjas – tegu kol kas tik vaizduotėje, –  jie daug greičiau pasiekia dvasinį suvokimą.
Kūrėjas visuomet šalia, klausimas tik, ar mes vertiname tai, ar ne. Jei mes tarpusavio ryšyje galime pajausti Kūrėją, Jis atsiskleidžia. O jeigu šis suvokimas gali pakenkti mūsų vystymuisi ir mus supainioti, Kūrėjas paslėptas. Tuomet Jis viską valdo „iš užkulisių“.
Už kiekvieno žmogaus norų, minčių ir veiksmų stovi Kūrėjas, juk „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Jei negaliu kontaktuoti tiesiogiai su Juo, nes, neturėdamas galimybės atsispirti, pasiduodu, anuliuoju savo laisvę ir savarankiškumą, – Jis būna paslėptas. Tada matau tik žmogų, su kuriuo galiu elgtis savo nuožiūra.
Tačiau jei mes sugebėsime už kiekvieno įžvelgti Kūrėją, tai, tinkamai naudodami savo norus, labai greitai atskleisime tikrąją realybę.
Šiame darbe su bičiuliais iškyla įvairių išskaičiavimų ir problemų, o su žmona tai padaryti daug paprasčiau. Jeigu vyras ir žmona nusprendžia už savo tarpusavio santykių matyti Kūrėją, kaip pasakyta, kad „vyras ir žmona – Kūrėjas tarp jų“, jų ryšys tampa prasmingas ir gilus. O kadangi šis ryšys apima daugybę formų ir galimybių,  sutuoktiniai greitai tobulėja.
Jei Kūrėjo, visada esančio tarp mūsų, vyras ir žmona tarpusavyje nejaučia, – būtent čia ir slypi visų santuokos problemų šaknis.

Iš 2010 m. spalio 29 d. programos „Savaitės skirsnis“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik Kūrėjas duoda sielą

Vyras ir žmona: kur Kūrėjas tarp jų?

Meilė iš aukštesnio išskaičiavimo

Klausimas: Kas yra Šviesa, apie kurią kalba kabalistai?
Atsakymas: Mūsų tikrovėje egzistuoja ypatinga jėga, kuri vadinama „Šviesa“. Tai paslėpta jėga, todėl negali jos pajausti. Bet jeigu studijuosi kabalos mokslą, galėsi pažadinti šią Šviesą ir ji tave veiks.
Ką reiškia „studijuoti kabalos mokslą“? Buvo žmonių, kurie jau suvokė Kūrėją, supanašėjo su Juo savybėmis ir užrašė tau įvairiausias būsenas, kurias atskleidė Aukščiausiosios jėgos atžvilgiu Aukštesniajame pasaulyje.
Žinoma, skaitydamas jų knygas, visiškai nieko jose nesupranti, juk nesi tame pačiame pasaulyje ir nieko apie jį nežinai. Girdi tik tai, ką gali įsivaizduoti savo pasaulyje, nors kalbama apie absoliučiai nepanašų į tavąjį, dvasinį pasaulį.
Bet jeigu skaitydamas tekstus, kuriuose kabalistai aprašo Aukštesnįjį pasaulį, trokšti būti jame, įeiti į jį su viskuo, kas yra tavyje, tada savo siekiu iš Aukštesniojo pasaulio pažadini ypatingą, veikiančią tave jėgą. Ši jėga vadinasi „Šviesa“.
Gali Ją pažadinti, nes tavyje yra kibirkštis iš to Aukštesniojo pasaulio, slypinti tavyje nuo gimimo. Ir tada ateinanti iš Aukštesniojo pasaulio Šviesa šviečia į ją.
Todėl, panorėjęs pažadinti Šviesą, idant ji paveiktų kibirkštį, skaityk kabalistinius tekstus ir galvok tik apie tai. Daugiau nieko nereikia!
Neturi žinoti, kas parašyta knygoje, nereikia turėti aštraus proto, puikių gabumų ar ypatingos sėkmės. Gali būti pačiu paprasčiausiu žmogumi. Reikia tik norėti, kad iš to pasaulio, apie kurį pasakoja kabalistai, ateitų jėga ir visą laiką veiktų tavo kibirkštį. Tada kibirkštis palaipsniui augs, ir tu staiga pajausi, apie ką rašo kabalistai.
Būtent to mums reikia studijuojant knygą „Zohar“. Tačiau šios Šviesos jėga ateina pas žmogų, kai jis siekia būti tame Aukštesniame pasaulyje, kitaip tariant, siekia tapti duodančiuoju.
Tačiau iš kur man žinoti, ką reiškia būti duodančiuoju? Kabalistai sako: jeigu skaitysi knygą „Zohar“ grupėje ir įsivaizduosi, kad esi sujungtas su kitais į bendrą organizmą, kad jūsų niekas neskiria ir jūs turite tik vieną norą, vieną ketinimą, kad tik siekiate tos vienos, mums šviečiančios jėgos, tada ta pati vientisa jėga paveiks jūsų bendrą norą. Tuomet iš tikrųjų atskleisite tą Aukščiausiąją jėgą, kuri vysto jus, daro jums poveikį. Tai vadinasi „Kūrėjo atskleidimas kūriniams“.
Todėl skaitome knygą „Zohar“ grupėje su ketinimu susivienyti, ir mūsų noruose atskleisti Šviesą, idant Ji veiktų mus, taisytų mus ir atsiskleistų mūsų viduje.

Iš 2010 m. spalio 8 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mistika ar gyvenimo jėga?

Ką reiškia Šviesa dvasine prasme?

Kada mezgasi ryšys su Šviesa…

Praėjusiame kongrese pamačiau, kad negaliu susijungti su kitais, negaliu anuliuoti savęs, apskritai negaliu prie ko nors priartėti! Ir ką gi man daryti? Juk tokia mano prigimtis…
Tam tikslui yra priemonė, kuri vadinasi Aukščiausioji Šviesa. Ši Šviesa slypi grupėje, tačiau ji paslėpta nuo mūsų, mes jos nematome. Ten pat yra ir Kūrėjas, davimo savybė. Ir kaipgi sukelti jo poveikį mums?
Jeigu grupėje pradedi mokytis iš tikrų, pirminių šaltinių, pvz., knygos „Zohar“ arba „Mokymo apie dešimt sfirų“, tai taip pritrauki Šviesą, pažadini ją iš vidaus.
Kodėl? Kadangi šiose knygose skaitai apie vidines būsenas ir taip jas priartini, sužadini ir pritrauki sau.
Sužadini sau šio paslėpto, slypinčio giliau viduje pasaulio poveikį ir jis tau šviečia.
Tai pamažu tave taiso, leidžia susijungti su kitais, ir tada neapykanta, atstūmimas, atitolinimas išnyksta. Pradedi suprasti šio susijungimo svarbą, nori, kad tai realizuotųsi. Ir staiga… tarytum kažkas „spragteli“ ir tu pirmąsyk susijungi su kitais.
Jeigu šio susijungimo lygius įsivaizduosime kaip skalę (nuo 0 iki 125 pakopų), tai reiškia, kad nuo nulinio taško pasistūmėjai vieneto link. Ir tai pagrindas!
Taigi, kaip tik kongrese mes ir pajutome tą nulinį tašką: tai, kad negalime susijungti tarpusavyje. Ir dabar priešais mus tikslas: mokantis, turint teisingą ketinimą pareikalauti Šviesos, grąžinančios į šaltinį.
Tuo metu, kai pasieki pirmąjį susijungimo lygį, tampi „ateities pasaulio sūnumi“ („ben olam haba“). Tu supranti, jauti, kas tai yra, po truputį imi ten orientuotis. Susidarai pirmąjį įspūdį apie dvasinį pasaulį.
Toliau bus lengviau. Juk svarbiausia – šis pirmasis persivertimas! Nes visos kitos pakopos tiesiog bus didesnės.
Žinoma, tarp pakopų yra didžiuliai skirtumai, jų galia milžiniška. Tačiau niekas negali prilygti įžengimui į pirmąją pakopą. Nes tada tu tiesiog iš mūsų pasaulio pereini į dvasinį pasaulį. Ir tai yra esminis lūžis.

Iš 2010 m. lapkričio 17 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo savybės detektorius

Gimimas: pirmasis sąrėmis

Kritinės masės efektas