Klausimas: Mano jausmai ir dvasiniai išgyvenimai atsispindi mano matomoje realybėje. Ar tai reiškia, kad pagal išorę galiu spręsti apie vidinį pasaulį?
Atsakymas: Tikrai ne. Pasakyta, kad „pasaulis egzistuoja kaip sumanyta“. Materialiame pasaulyje man tenka susidurti su įvairiomis daugiau ar mažiau maloniomis būsenomis ir tarpusavio santykiais. Tačiau joms visiškai nesiruošiu kabinti dvasinių etikečių.
Virš visų savo materialaus gyvenimo įvykių, privalau nuolatos laikytis dvasinio tikslo. Net jeigu Kūrėjas surengs man kažką baisaus, negalima to išvengti.
Aš nežinau, kodėl ir kam viskas vyksta būtent taip. Juk aš susietas su kitomis sielomis, įvykiais ir būsenomis, apie kurias neturiu jokio supratimo. Šiandien dar nejaučiu visos sistemos, kuri leistų ištyrinėti šį reikalą.
Kvaila galvoti, kad galiu atsekti ryšį tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. Juk neišmanau nei vieno nei kito.
Neturiu jokių tyrinėjimo instrumentų: nei proto, nei jausmų, nei suvokimo. Nematau prieš save aukštesnės sistemos/ pasaulio, žemesnės sistemos/ pasaulio ir ryšio tarp jų/ pasaulių.
Visa tai dar tolima man. Netgi pirmosiose dvasinėse pakopose šito nesuvokiu. Juk jos grindžiamos savęs atsižadėjimu. Ten nieko negaliu atskleisti, ir net nenoriu. Tenoriu įsijungti į Aukštesniąją pakopą.
Ką be egoizmo turiu dabar? Ir ką be davimo privalau pasiekti? Tam turiu anuliuoti savo egoizmą ir dirbti grupėje vidinį darbą su draugais.
Kuriame vidinę vienybę, siekdami gauti bendrą jėgą, esančią kiekvieno išorėje atskirai ir priklausančią visiems.
Nejaugi vietoj šito imsiu spėlioti apie mano ligų, bankinių problemų, šeimyninių nesklandumų ir konfliktų su viršininku slaptą dvasinę prasmę? Tai tiesiog kvaila.
Aš dar visiškai nepasirengęs panašiems išskaičiavimams. Lygiai taip naujas kompiuteris tėra tiesiog „geležies gabalas“, kol jo neįjungiu, neįdiegiu operacinės sistemos, reikalingų programų ir neįvedu į jas reikiamų duomenų.
Tik tada, nagrinėdamas programinę įrangą ir užkrautą informaciją, galėsiu pradėti dirbti.
Kol kas neturime kėlim, „kompiuterio“, jau nekalbant apie „programas“. Todėl spręsti apie vidinę būseną žvelgdami iš išorės mes neįstengsime.

Iš 2010 m. lapkričio 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Remiantis faktais pateisinti Kūrėją

Kongrese pabandėme pereiti machsomą, gimti dvasiniame pasaulyje, įgyti naują jutimo organą ir pajausti tai, kas yra už noro mėgautis ribų. Toks suvokimas vadinamas išoriniu, nes jis nukreiptas į davimą.
Pamatėme, jog tai labai sunku. Priešpriešinis spaudimas iš karto atvėsino, „užšaldė“ mus. Ir štai jau nebenorime, galvojame, kad nepajėgsime: „Bet ką, tik ne tai, tik ne tikrąjį susijungimą, o per jį jau eitume į dvasinį pasaulį“.
Rezultatas – mūsų lūkesčiai neišsipildė. Egoizmas, Faraonas nubloškė mus atgal.
Dėl to pajautėme šiokią tokią neapykantą jam, atskleidėme savo priešą, pradėjome suprasti, kad nenugalėję jo negimsime. Priešas rastas ir mes vis aiškiau jį įžiūrime.
Dabar reikia atlikti dar keletą analogiškų veiksmų. Kas kartą jie įgis kitokią formą – juk dvasiniame pasaulyje niekas nesikartoja. Veiksmai tarytum tie patys, bet jaučiami naujai, ir esant kitai būsenai neatpažįstame ankstesnės.
Kalbame apie gimdymo sąrėmius, kurie hebrajų kalba vadinami cirim – taip pat, kaip durų vyriai. Motinos įsčios, kuriose esame, savo forma primena raidę mėm (ם). Mėm – tai Bina, kuri užrakina mus tarp dviejų durų. „Durys“ hebrajiškai – dėlėt. Kitaip sakant, mes esame tarp dviejų raidžių dalėt (ד), kurios sudaro raidę mėm (ם).
O gimti mums kliudo Faraonas – mūsų egoizmas, kurį Kūrėjas specialiai sukūrė taip, kad sudarytų priešpriešinį spaudimą, kol stipriai nepanorėsime, kol nenusipelnysime matyti ir jausti Kūrėjo, išorinės realybės, kol neimsime joje gyventi. Juk kitaip liksime neišnešioti, nesubrendę naujam pasauliui.
Išeina, kad Faraonas – tai geroji jėga. Ir nors mums jis atrodo it priešas, iš tikro jo pasipriešinimas formuoja mumyse pakankamai stiprų norą, idant atvertume gimdos „duris“ ir išeitume į išorę.
Mes pradėjome darbą, kuris išvaduos mus iš Faraono valdžios, ir aš labai džiaugiuosi tuo, kad mes pasiekėme šį etapą. Seniai jo laukiau.
Kuo didesnis nusivylimas, kuo didesnis pasipriešinimas, kuo gilesnė neviltis lūkesčiams nepasiteisinus, tuo geriau, tuo didesnė neapykanta Faraonui. Mes išgyvenome pirmuosius gimdymo sąrėmius. Dar keletas sąrėmių – ir gimsime šviesoje!
Spartinkime tempą – tai priklauso nuo mūsų darbo. Tegul jėga, su kuria veržiamės pirmyn, ir atgal mus stumiančio Faraono jėga susilieja į vieną lemiamą gimimo proveržį!

Iš 2010 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Po kongreso: pirmosios išvados

Dvasinio gimimo metodika

Pro tamsos siluetą jau matosi išgelbėjimas…

Klausimas: Jeigu kabalistas mato realų dvasinį pasaulį, tai kaip jį gali apnikti abejonės, kaip jis gali daryti klaidas?
Atsakymas: Dvasinis pasaulis netelpa į negyvą schemą, kuri atsiskleidžia priešais tave jau būdama parengta.
Tavyje pasireiškia pradiniai duomenys/rešimot, o tu iš jų pats konstruoji savo davimo kupiną santykį su aplinka – su grupe ir Kūrėju. Teisingas santykis tavyje kuria aukštesnįjį pasaulį.
Todėl mūsų neturėtų stebinti, kad kabalistas dvasiniame pasaulyje, kaip mokslininkas mūsų pasaulyje, gali abejoti, turėti teorijų, spėlionių. Juk būtent esant neaiškumams ir juos aiškinantis vystomės.
Aš visada abejoju, ir jau žinau iš patirties, kad šiandien geriau suprantu tai, kas buvo vakar, suprantu, kur būtent vakar galėjau klysti.
Apskritai bet kuri pakopa suvokiama tik iš pakopos, esančios virš jos, nes žemesnioji pakopa gimsta iš aukštesnės pakopos ir yra jos valdoma.
Kiekvieną dieną Kūrėjas tampa vis suprantamesnis, kaip yra pasakęs vienas didis kabalistas: „Kasdien turiu naują Kūrėją!“

Ištrauka iš 2010 m. lapkričio 4 d. pamokos pagal knygą „Beit Šaar Ha Kavanot“ („Ketinimų vartai“)

Klausimas: Kodėl egoizmui skauda anuliuojant save?
Atsakymas: Tai priklauso nuo tikslo svarbos. Ir šiam pasaulyje mums tenka save anuliuoti: darbe vykdyti vadovybės nurodymus, namie prižiūrėti vaikus, aprūpinti šeimą ir t. t..
Po visų pareigų man lieka viena dvi valandos laiko sau. Išeina, jog nuolatos save anuliuoju – neturėdamas pasirinkimo, todėl kad turiu gyventi. Tačiau tame pačiame egoizme aš gaunu atlygį!
O čia atsisakome egoizmo, kad gautume „kažką svarbesnio“: dvasinį gyvenimą, amžinybę, tobulumą, harmoniją. Tačiau kol kas šitų dalykų svarbos nevertiname kaip atlygio. Aplinka turi mane tuo įtikinti.
Mūsų atveju – aš pasirinkau aplinką, esu su visais susietas. Niekada istorijoje nebuvo tokios būsenos, kokioje esame šiandien.
Mes – pirmoji besitaisanti karta ir jau nusipelnėme gauti metodiką ir pradėti ją realizuoti su tūkstančiais draugų kartu.
Kas beliko? Anuliuoti save! Jeigu tai atliksime drauge, tai visiems bus lengva. Būtent taip ir nutiks!

Iš 2010 m. spalio 31 d. paskaitos per Vienybės dieną

Daugiau šia tema skaitykite:

Vagiantis iš savęs suktas vagis

Kaip iš tikrųjų išsižadėti egoizmo?

Amžinas laimėjimas

Klausimas: Ką daryti su savo gyvūniniais norais? Jais mėgautis ar riboti juos?
Atsakymas: Nieko nereikia daryti. Palik juos ramybėje. Tegul gyvūnas ganosi ant žolytės, kaip jam ir priklauso.
Jeigu gyvūnas leidžia žmogui manyje veikti pagal paskirtį, tada žmogus teisingai esant reikalui naudos „gyvūną“ savyje, o visur kitur leis šiam elgtis kaip tinkamam.
Aš atsiplėšiau nuo „asiliuko“ ir kol kas užsiimu savo reikalais. Žmogus manyje turi megzti ryšius su kitais žmonėmis. Tą žmogų manyje aš aukštinu, auginu. Ateis laikas, rimtai užsiimsiu ir gyvūnu savyje, o dabar tiesiog duodu jam tai, ko reikia.
Juk neimsiu vaišinti karvės kepsniais ir salotomis. Ji turi savo ganyklą ir su džiaugsmu ten ganosi.
Jeigu teisingai elgiesi su savo gyvūniniu kūnu, tai jam neprireiks nieko nereikalingo. Atvirkščiai, bet koks perteklius jam kenkia. Gyvūnui reikia tik to, kas palaiko jo pusiausvyrą su Gamta.
Taigi aprūpink jį tuo, kas būtina ir „lai ganosi lankose“. Jeigu tavo galva siekia „debesų“, dvasinio suvokimo, tai gyvūnas nepareikalaus iš tavęs nieko nereikalingo ir neištrūks iš aptvaro.
Juk dabar visas perteklius priklauso žmogaus lygmeniui tavyje.

Iš 2010 m. lapkričio 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis sukurtas man padėti

Iki pasaulio – per teisingą atstumą

Daugiau norų – gerų ir skirtingų…

Klausimas: Kaip liautis vaikiusis šio pasaulio malonumų ir tapti jautriems mūsų susivienijimo atžvilgiu?
Atsakymas: Išorinį vaikymąsi sustabdome įsijungę į grupę ir pradėję gyventi jos gyvenimą.
Baal Sulamas ir Rabašas aiškina, kad šiame pasaulyje man reikalingi tik būtiniausi dalykai. Tai nereiškia, kad reikia apsiriboti elementariais gyvybiškai svarbiais poreikiais, kalbama apie įprastinius šiuolaikinio gyvenimo poreikius. Apribojimas iš esmės galioja šiuolaikinėms informavimo priemonėms.
Jeigu informacija reikalinga kabalos platinimui, profesiniam tobulėjimui, tai ji laikoma būtina.
Niekas nedraudžia žiūrėti ir klausytis žiniasklaidos, nereikalauja atsiriboti nuo pasaulio. Visgi reikia suprasti, kaip pasirinkti informaciją, juk aš, be jokių abejonių, ją sugeriu.
Neįmanoma įsileisti į save kažko, kas neliktų manyje. Jeigu kažką perleidau per save, tai ta informacija, įspūdis jau lieka manyje.
Todėl iš anksto reikia riboti gaunamą informaciją. Kitaip tapsiu atviras visam pasauliui ir jis visas nusės manyje.
Ryšis su žmonėmis reikalingas, bet turi būti griežtai apibrėžtas. Ir tas ryšio mastas vadinamas „būtinu“, „gyvybiškai svarbiu“ dvasiniam tobulėjimui.
Savaime suprantama, nereikia užsidaryti vienuolyne arba oloje, bet nereikia ir pernelyg atsiverti tai painiavai, kurią man siūlo pasaulis. O visur kitur noriu būti veikiamas savo aplinkos ir pirminių šaltinių. Su teisingu ketinimu, padedant grupei, įgysiu stipresnį norą ir aiškiau pamatysiu tikslą.

Iš 2010 m. spalio 31d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žiūronai kelyje į tikslą

Kur tavo protas ir širdis?

Klausimas: Pripildymas, kurį kartkartėmis jaučiu, ­tai gavimas su ketinimu dėl savęs? Juk aš nejaučiu ekrano…
Atsakymas: Kol kas taip, juk tai įspūdis iš supančių Šviesų, kurį patiria kol kas neparengti norai (kėlim), jie nesugeba suvokti šių Šviesų ir perkelti jų iš išorinių į vidines.
Vidinę Šviesą galima gauti tik turint ekraną – pagal mano gebėjimą suvokti svetimus norus kaip savus. Prijungto noro (avijut) dydžiu matuojamas ekrano dydis (storis).
Tarkime, aš galiu persismelkti 10-čia gramų tavo noro, priimti jį kaip savo, kad jis būtų manyje kaip užuomazga (ibur), ir aš juo rūpinčiausi.
Kitaip tariant, ryšio „mano-tavo“ dydis – tai 10 gramų tavo norų, kuriuos galiu pripildyti. Tai, ką jaučiu tavo nore, pripildytu manimi, vadinama mano vidine šviesa, Or pnimi.
Po to staiga jaučiu atstūmimą – papildomai atsiskleidė egoizmas, ir virš jo aš susisiekiu su ankstesniuoju 10 gramų noru, ir rūpinuosi juo nepaisydamas egoizmo, t. y., su padidintu ekranu tai jau vadinama „žindymu“ (katnut, jenika) – tada mus skiria didelis atstumas ir aš visgi įveikiu jį.
Paskui jaučiu dar didesnį atstūmimą – ir vėl pakylu virš jų. Tai jau „brendimo“ stadija (gadlut, mochin).
Kieno atžvilgiu tai vadinama „užuomazga“, „žindymu“, „brendimu“? – mano atžvilgiu, juk tai aš atlieku šį darbą. O tu galbūt net nenutuoki apie tai…
Taip mes vertiname ekrano didį ir patiriame įspūdį iš supančiųjų Šviesų, Or makif, arba vidinių Šviesų, Or pnimi.

Ištrauka iš 2010 m. spalio 31 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvas davimo veiksmas

Veiksmas ir ketinimas

Klausimas: Kaip kongrese įveikti psichologinius barjerus, neleidžiančius mums suvienyti?
Atsakymas: Kongresas nėra tiesiog maža ar didelė grupė, tai bendros jėgos sukurtas susivienijimas. Galima laimėti remiantis kiekybe, o galima ir remiantis kokybe. Pasiekus tam tikrą kritinį lygmenį masė tampa lemiančia.
Kad ir kokie būtų žmonės: silpni, mažai suprantantys, nelabai sutariantys vieni su kitais, jeigu jie susijungia, tai žmogų pradeda veikti masė. Žmogus jaučia jėgą, kylančią iš kiekybės, kuri daro kokybišką poveikį jam.
Būdamas tarp 7000 siekiančių tikslo žmonių esu su jais susietas, nes visi kartu esame bendroje sielų sistemoje. Todėl nepriklausomai nuo mano norų jie mane veikia.
Kongrese susijungus dideliam kiekiui žmonių sukuriama įtampa, kuri pradeda veikti savaime. Įsijungęs į šią vienybę žmogus yra visuomenės valdžioje, todėl jam netenka dirbti, kad pažemintų save supančios aplinkos atžvilgiu.
Jis tiesiog su visais susijungia viename nore, net jeigu šis noras jam nėra visiškai aiškus ir suprantamas. Tačiau bendras tikslas sujungia jį su kitais žmonėmis ir užglosto nesutarimus, susidūrimus ir nesupratimą.
Taip veikia kiekybė apimdama visas susivienijimo problemas. Ir jau priklausomai nuo suvienijimo jėgos jaučiame Šviesą. Ji slypi mūsų tarpusavio ryšyje – tik ten ir turime ją atskleisti.
Suvienytas kli egzistuoja visuose lygiuose su visomis norą užpildančiomis Šviesomis tarsi parengtos kopėčios. Todėl viskas priklauso tik nuo to, ar esu įjungtas į šią pakopą, ar ne.
Jeigu esu pasirengęs susijunti su tam tikros pakopos jėga, tai įsijungiu į ją, lyg įeinu pro vartus ir jaučiu dvasinį pasaulį: bendrą susivienijimą, visus pripildančią Šviesą, Kūrėją.
Priklausomai nuo savo suvokimo matau pasaulį nuo krašto iki krašto – Begalybės pasaulį pirmoje iš 125 pakopų.

Iš 2010 m. lapkričio 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Viskas priklauso nuo žmogaus noro

Kelias į Šviesą

Klausimas: Kabalistai aprašė sprendimą, ir daug žmonių pasaulyje su juo sutinka, pasiryžę jį realizuoti. Ko gi mums trūksta?
Atsakymas: Trūksta suvokimo, kad negalima atidėlioti sprendimo. Visa, kas susiję su dvasingumu, galima realizuoti tik esant padėčiai be išeities, gyvybiniam būtinumui: gyvenimas arba mirtis.
Kaip Sinajaus kalno papėdėje: arba jūs susivienysite, arba čia bus jūsų kapavietė. Žmogus neturi nė menkiausių jėgų išsikapanoti iš savimeilės, kol nepamato, kad nebeturi kitos išeities.
Todėl priimant bet kokį sprendimą kelyje mums reikia, kad mus ragintų stipriais smūgiais: baimėmis, nerimu, pavojumi viską prarasti. Tai vadinama „kančių keliu“. Juk Kūrėjas yra visuotinis gamtos dėsnis, nežinantis protekcijų ir kompromisų.
Kita galimybė – judėti į priekį pasitelkiant Šviesą, kuri išryškina situaciją ir mums parodo tiesą. Tada kiekvienas palaiko ir sustiprina visus ir yra pasiruošęs visiems padėti, kad grupė jaustų būtinybė ir pasirengimą atskleisti tikrąją būseną.
Jeigu einame į ją visi kartu, ta būsena jau neatrodo man tokia baisi, kaip atrodytų nelaimių atveju. Juk kentėdamas lieku egoistas ir priekyje matau vien tik grėsmę. Jeigu anuliuoju save grupės atžvilgiu, man pakanka ir šimtosios kančių dalies, kad jas visiškai suvokčiau.
Nulenkdamas galvą prieš draugus, sustiprinu savo jautrumą kančioms. Dabar kenčiu dėl to, kad esu nugrimzdęs į egoizmą.
Grupėje tampu jautresnis ir dabar, kai man demonstruoja šimtąją mano egoizmo dalį, jaučiu didelę kančią, lyg jausčiau visą jo svorį ir esu pasirengęs jo atsikratyti.
Štai ką suteikia draugai: jie su manimi dalijasi mano naštą, kaip alegorijoje apie karalių, kuris privalėjo išsiųsti savo turtus į tolimą šalį. Jo pavaldiniai, būdami egoistai, būtų išgrobstę brangenybes ir todėl jis įdavė kiekvienam tik po vieną monetą. Nėra prasmės vogti monetos, ir kiekvienas ją pristatė į paskirties vietą.
Jeigu einame drauge, anuliuodami save kitų atžvilgiu, tai mums nereikia išgyventi pasaulinio karo. Pakanka to, kad stengiamės ir nieko nepasiekiame – tai jau sukelia kančias, kurios duos savo.
Juk metai bėga, o aš kaip ir anksčiau nieko neturiu. Kodėl? Kas vyksta? Susijungimas sustiprina skausmą dėl bergždžių pastangų. Šio skausmo pakaks, kad bėgdamas nuo jo, pakilčiau aukščiau, ant dvasinės pakopos ir perduosiu savąją karaliaus brangenybių dalį.

Iš 2010 m. spalio 28 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tapk savo gyvenimo prodiuseriu

Kad nepasiklystume tamsoje

Kvietėte dvasinę greitąją?

Klausimas: Kai stebime šį pasaulį, tai sprendžiame remdamiesi savo protu, o kaipgi mums suvokti Kūrėjo protą?
Atsakymas: Tam mums reikia išsitaisyti – apvalyti savo protą nuo visokiausių egoistinių kvailybių, kuriomis jis užpildytas ir kurios mums kliudo pamatyti Kūrėją.
Jeigu išsitaisome padedant Šviesai Chasadim, tada pakylame virš savo egoistinių norų ir esame pasiruošę priimti Šviesą Chochma – Kūrėjo protą.
Iš tikrųjų tyrinėjame patys save. Pažindami save, pradedame pažinti Tą, kuris mus sukūrė. Parašyta: „Iš tavo veiksmų Tave pažįstame“. Bet kas gi yra Jo veiksmas? Tai aš pats! Aš esu Kūrėjo veiksmas! Ir man reikia suprasti, kas esu.
Todėl turiu „išsilaisvinti“ iš savo riboto, egoistinio požiūrio. Privalau savo išorėje sukurti grupę.
Jeigu pradedu tikrinti save grupės atžvilgiu, tarsi tikrinčiau norą Šviesos atžvilgiu, tai imu suvokti Kūrėjo veiksmus – priklausomai nuo to, kiek esu pasirengęs iškęsti ir kiek to trokštu.

Iš 2010 m. spalio 28 d. pamokos pagal straipsnį „Kuriantis protas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pažinti Kūrėją?

Kūrėjas – kūrinio viduje

Paslėptis – mums į naudą