Klausimas: Jeigu žmogus iš prigimties yra nuovokus, ar tai reiškia, kad jam prireiks daugiau pastangų suprasti, kad be Kūrėjo pagalbos jis neįgis davimo savybės?
Atsakymas: Yra protingų žmonių, kuriems sunku priimti sprendimus pakylant aukščiau savo proto.
Bet yra ir tokių protingų žmonių, kurie supranta, kad jų išmintis – nieko neverta. Ir todėl jiems lengva jos atsisakyti.
Visa esmė ta, kaip žmogus panaudoja savo išmintį. Protas – ne yda. Bet kuri savybė priklauso nuo to, kaip žmogus ja pritaiko: tinkamai ar ne.

Iš 2010 m. spalio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Padarysime ir išgirsime

Protas turi remtis jausmais

Protingiausia yra…pajausti

El. laiškas: Rave! Manau išreikšiu daugumos jausmus: aš jaučiu didelį nusivylimą… Ką su juo daryti?
Atsakymas: Paskutiniąją kongreso dieną nekart girdėjau, kad dauguma vylėsi šiame kongrese įsiveržti į dvasinį pasaulį ir koks nusivylimas juos dabar užvaldė! Pasakysiu iškart:  asmeniškai aš esu nustebintas praėjusio kongreso rezultatų. Ne rekordiniu dalyvių skaičiumi, teigiama spaudos reakcija, o vidiniais kiekvieno dalyvio ir pasaulinės grupės pasikeitimu, išaugimu. Žmonės pirmą kartą pajuto tokias būsenas, kurių nebūtų pajutę po vieną. Jie aiškinosi svarbius vidinius dalykus.
O dabar apie viltis: jei jūs būtumėte vylęsi pasiekti tikrąjį dvasingumą, norą duoti ir meilę artimui, tai nebūtų jokių nusivylimų, nes galimybę duoti ir mylėti jūs turite visada, ir niekas jos nei duoda, nei atima. Pirmoji dvasinė savybė – Bina, „chavec chesed“ (buvimo aukščiau egoizmo) siekimas, pojūtis ne savo nore. Jei jūs būtume siekę to, tai jums nebūtų svarbu, kokia jūsų būsena, nes viskas ateina iš Kūrėjo, ir tik Jis sprendžia pagal savo planą, kas atsitiks su kiekvienu iš mūsų. Ir reaguotumėte į visa tai tik džiaugsmingai, nes būtumėte Kūrėjo valdžioje, davimo savybėje.
Machsomą praeina tas, kuris pabėga nuo egoizmo ir sutinka su bet kokiomis sąlygomis, kad tik išsilaisvintų nuo jo, sutinka su sąlyga „Visi kaip vienas“ (kaip vienas žmogus su viena siela – noru) ir su laidavimu „Vienas už visus ir visi už kiekvieną“.  Nė vienas iš mūsų neturi jėgų atsiplėšti nuo egoizmo. Iki šiol kalbėjome apie jį, bet negalėjome tiksliai jo atpažinti savyje, nes kalbame apie savybę, kuri neleidžia mums įeiti dvasingumą – davimo savybę. Mes nesugebame įvardinti, kas yra egoizmas ir kur jis mumyse. O jis slepiasi mumyse lyg žaltys, negalime tiksliai jo nustatyti, nuolat jį painiojame su kitomis savybėmis. Tik nusivylimo skausmas, kaip ir ligos skausmas, padeda nustatyti egoizmą, suprasti, kad jis – ne geras, o blogas valdovas, faraonas, nusivilti tiek, kad neapkęstume jo ir norėtume tik vieno – atsiskirti nuo jo. Tačiau norėdami pasiekti tokią nusivylimo būseną, pirmiausiai turime visi savo egoizmu (lo lišma) siekti jos, ir dėl to aš sužaidžiau prieš kongresą, pažadėdamas, kad „Mes išeiname iš Egipto“. Visi buvo įsitikinę, kad taip ir įvyks. Jei nebūtų buvę tokio įsitikinimo, tai nebūtume ir taip nusivylę, nebūtume galėję nustatyti savyje to blogio (faraono), kuris neleidžia pakilti iki davimo savybės. Kad sukelčiau šį blogį, kongreso pradžioje pareiškiau, kad visi privalome pasiekti susivienijimą, kad visas darbas kongrese turi vykti, įsigilinant į save ir savo santykį su draugais. Vietoje laukiamo „dangaus atvėrimo“ iškart patyrėme kritimą, atšalimą.
Kvietimu ieškoti susivienijimo ir pakilimo aukščiau savęs, savo Aš, aš norėjau parodyti kongreso dalyviams, kad tam mes dar nesame pasirengę. Dėl šio pojūčio dalyviai pateko į aklavietę. Viena vertus, labai džiaugiausi tokia „blogio supratimo“ būsena. Kita vertus, baiminausi, kad grupė nesugebės per tokį trumpą laiką išeiti iš šios būsenos. Mes, kaip ligonis, kuris pajutęs skausmą turi suprasti, kad jis serga, o po to pradėti gydytis, padedant gydytojui – Kūrėjui. Be to, 30-40 proc. kongreso dalyvių buvo naujokai, kurie iš vis nesuprato, kas su jais vyksta. Todėl buvo nuspręsta suduoti vieną smūgį faraonui – jūsų egoistinėms viltims – ir pakilti aukščiau jų. Tačiau būtent šie procesai, kuriuos išgyvenome, ir rengia mus perėjimui, ne egoistiniam pripildymo atskleidimui, o davimo galimybės, tikrojo susijungimo  atskleidimui  „kaip vieno žmogaus su viena siela“, esant laidavimui.
Kongreso rezultatas – pirmasis smūgis Faraonui – jūsų savimeilei, egoistinėms viltims „prasiveržti per Machsomą“ ir gauti Aukštesnįjį pasaulį, kaip ir šį pasaulį sau, savo noruose, savam pripildymui. Baal Sulamas rašo, kad žmogus, pasiekęs dvasinę ribą, įsitikina, kad dvasinis pasaulis jam nepriklauso ir tik tada pramuša klipa – ribą ir įgyja davimo savybę. O mūsų nenoro atskleidimas įvyko tuoj pat, dar pačioje pirmoje paskaitoje, pačioje jos pradžioje man pasakius, kad vietoje išorinių veiksmų turime įsigilinti į save, į ryšį tarp mūsų, laidavimą, – ir visi iškart sustingo! Išlindo mūsų egoizmas. Tačiau šis blogio atskleidimas irgi didžiulis pasiekimas, kurį lėmė būtent mūsų vienybė (dienos šventumas).
Kongrese supratome, kad Faraonas – mumyse, o ne išorėje. Ir jis gavo pirmąjį smūgį – mūsų nusivylimą kongreso rezultatais. Mes manėme (mes – tai Faraonas), kad gausime kažką savyje, o negavome nieko. Tai ir yra pirmasis smūgis Faraonui, mūsų egoizmui. Mes supratome, kad egoistiniuose noruose nieko negausime. Dabar esame pajėgesni nustatyti, kokiose savybėse turi atsiskleisti dvasingumas.  Suprantame, kad ne Faraone geriau suprantame, ką reiškia galvoti apie aukštesnįjį. Tai reiškia galvoti ne apie save. Kiekvienas iš mūsų drebėjo iš nekantrumo, kada gi įvyks stebuklas ir jis gaus, kaip ir viską šiame pasaulyje, taip ir dvasinį pasaulį – sau! Atsirado būtinybė atsiplėšti nuo to, kas suteikia tokį nusivylimą. Tai ir yra egoizmo atsisakymo pradžia. Mes brangiai sumokėjome už šią pamoką, tačiau ji kainuoja kur kas daugiau, nes būtent nusivylimas, smūgis savimeilei, egoizmui, viltims gauti ir yra tas didysis įgijimas, kurio galime norėti. Aš džiaugiuosi, matydamas nusivylusius egoistus.
Dabar belieka suprasti, kas įvyko. Dėl skirtingo pasiruošimo vieni iš jūsų tai supras protu, kiti dar patirs pojūčiais keletą nusivylimų ir tik tada įsisąmonins. Tačiau išvada bus viena – žmogus nuolatos nesies savęs su egoizmu. Būtent šis smūgis nepateisintiems (egoistiniams) lūkesčiams padės pradėti atsiskyrimą nuo jo (faraono)! Galbūt reikės daugiau smūgių, tačiau jie bus panašūs į šį, patirtą kongrese. Galbūt mes sugebėsime juos praeiti ne tik kongresuose, bet ir kasdieniniame virtualiame ryšyje, šiame pojūtyje, kurį visi kartu įgijome. O kol kas panorėkime tik vieno – atsisakyti egoizmo, kaip vienintelio blogio ir nuo „savęs“ pakilti prie noro duoti. Kūrėjas įteikė mums didelę dovaną! Nėra nieko kito, tik Jis!
Rašykite, užduokite klausimus pamokose. Aš apgaudinėjau ne jus, o jūsų egoizmą.
Su meile! Ravas.

Dvasinio kelio pradžioje žmonės dar negali atpažinti, kas su jais vyksta. Patiriami pojūčiai jiems ir yra tiesa.
Jie nesugeba pažvelgti į save iš šalies ir atskirti išorinį poveikį iš Kūrėjo. Jiems dar nesimato „laboratorijos“, kurioje jie yra, sienų.
Veikiamas malonumų noro žmogus automatiškai reaguoja į tai, kas vyksta: šokinėja iš džiaugsmo arba, priešingai, puola į nusivylimą. Jis palaidotas po savo egoizmo būsenomis.
Tačiau dirbdamas su savimi ir vienydamasis su grupe, žmogus atskiria save nuo savo noro ir įgyja galimybę analizuoti: kokios jo būsenų priežastys, koks jo santykis su grupe, studijomis ir Kūrėju.
Užuot jautęsis bandomuoju gyvūnėliu, jis pereina į Kūrėjo pusę, kuris parodo jam, ką su juo daro.
Dėl to žmogus tampa žmogumi – pakyla virš savo noro gyvūninio lygmens į žmogiškąjį lygmenį.
Dabar jis supranta, kad nemalonios būsenos, kai jis nejaučia jėgų, šviesos ir įkvėpimo, skirtos tam, kad pritrauktų jo dėmesį į Šaltinio, į Kūrėją.
Kodėl gi Kūrėjas juos siunčia? Kad priartėčiau prie Jo prašydamas. Tik taip Jis gali mane išbudinti.
Juk malonūs pojūčiai privers mane pamiršti apie Jį, o tuštuma, priešingai, kelia klausimus. Aš noriu žinoti, kodėl man daro blogai, ir visiškai nesidomiu, kodėl man duoda gėrį.
Štai kodėl pabundu esant bėdoms – ir tada turiu suprasti, kad tai Kūrėjo šūksniai. Taip Jis man rodo, kad priklausau nuo Jo, ir kviečia pas Save, kad kartu stotume priešais Faraoną.
Tada imu suvokti, jog blogio nėra, ir dėkoju už „blogį“ lygiai taip, kaip už gėrį, ir netgi labiau – juk būtent jis padeda man tobulėti, priartėti prie Aukščiausiojo ir iš jo reikalauti ištaisymų.
Jeigu žmogus yra teisingoje pozicijoje vertindamas savo būseną, jeigu pojūtis jam – analizės objektas, tai jis įgyja tikėjimą aukščiau žinojimo, kuris visada leidžia jam eiti pirmyn.

Iš 2010 m. spalio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Veiksmas ir ketinimas

Klausimas: Kad pajausčiau Kūrėją, man reikia ne savo „Aš“, o kažko išoriško – ryšio tarp mūsų. Tada kam Jis sukūrė mane tokį?
Atsakymas: Kad iš šios formos, iš savęs, koks tu esi, su visomis tau duotomis savybėmis tu pradėtum analizuoti, tikrinti, mokytis ir atskleistum Kūrėją nepriklausomai nuo Jo. Juk dabar tu esi anapus dvasinio pasaulio sistemos. Vadinasi, tu gali tarsi nepriklausomas tyrėjas imtis atskleisti (Kūrėją). Dėl to mes ir esame mūsų pasaulyje, visiškai atkirstame nuo dvasinės sistemos, netgi nuo jos nešvariosios dalies. Mano užduotis čia – atlikti nepriklausomą tyrimą (analizę). Aš visada nuo bet kurios dvasinės pakopos galiu grįžti prie šios formos – savo kūne, kad vėl pakilčiau ir tęsčiau dvasinio kelio tyrinėjimą. Šis pasaulis svarbus tuo, kad jame aš tarsi savarankiškas, kadangi nematau Kūrėjo, esu atitrūkęs nuo dvasinių reiškinių tuo, kad esu ant gyvūninės pakopos. Panorėjęs tapti žmogumi, aš įžengiu į dvasinę sistemą, o jeigu nenoriu – vėl grįžtu į gyvūninę būseną. Tokiu būdu aš turiu galimybę būti ant dviejų pakopų: gyvūno ir žmogaus. Todėl ir pasakyta Psalmėse: „Žmogų ir gyvūną gelbsti Kūrėjas“.

Ištrauka iš 2010 m. spalio 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Mums atsiveria nuostabi galimybė. Po daugybės kongresų matome, kad jie nepanašūs vienas į kitą. Šiandien pasiekėme ypatingą būseną, ir mums labai padeda iš aukščiau.
Nuo grupės sukūrimo pastoviai stebime, kaip Kūrėjas ją vysto ir saugo. Diena iš dienos, metai iš metų pasiekiame vis didesnių laimėjimų. Ar būtume sugebėję savarankiškai tobulėti tokiais dideliais, globaliais mastais, nežinodami iš anksto nė vieno žingsnio?
Per visą istoriją niekas nedarė to, ką „darome mes“. Niekas nepriartėjo prie ištaisymų, kuriuos „mes stengiamės įgyvendinti“. Iš tikrųjų mums tiek daug padeda, kad aš nenustoju stebėtis, kuo mes nusipelnėme tokio santykio?
Mums suteikiama galimybė imtis tokių didelių dvasinių ištaisymų ir netgi materialiu mastu pravesti didžiulius susitikimus ir kongresus tūkstančiams žmonių, transliuoti savus televizijos kanalus, platinti kabalos mokslą masinėse informacijos priemonėse, kurti mokomąsias programas įvairiomis kalbomis.
Kūrėjas mus ruošia. Viską iki šiol pasiekėme tik Jo dėka. Dabar Jis mums padeda ruoštis kongresui, kurį „mes organizuojame“ tam, kad Jį atvertume. Tikėkimės, kad būsime verti ir Jis daugiau nesislėps nuo mūsų, o atsivers.

Iš 2010 m. lapkričio 5 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Klausimas: Kaip atpažinti, kad esi pasirinkimo taške?
Atsakymas: Jei aiškiai matai, kas geriau – tai ne pasirinkimas, o žinojimas. Jei nesupranti, kas geriau – tai taip pat ne pasirinkimas, tai – nežinojimas. Pasirinkimas įmanomas tada, kai prieš tave dvi vienodos dedamosios, tačiau vienai iš jų teikiant pirmenybę, neįmanoma nieko nuspręsti.
Matai, vienodai reikalingas noras gauti ir noras duoti – tau prireiks abiejų. Tu esi tarp jų, lygiai per vidurį, ir privalai panaudoti juos abu. Kaip gi galiu duoti, jei nepanaudoju savo egoizmo? Aš galiu atlikti kažkokį veiksmą tik dėl noro pasitenkinti. Tačiau kaip galiu duoti, jei nenaudoju noro duoti? Neįmanoma be vieno ir be kito – kaip gi juos panaudoti kartu?
Aš iš anksto turiu sukurti meilės santykį su tuo žmogumi, į kurį nukreipiu šį veiksmą. Ir tiek, kiek aš myliu, pajusiu jo norą, priimsiu jį ir padarysiu jį savo noru, tada galėsiu pasinaudoti dviem savais norais, dviem jėgomis, kad pripildyčiau jo norą savyje, lyg motina pripildo vaisių („ubar“) savo įsčiose. Vėliau aš vis labiau stengiuosi priimti jį kaip savo, tai vadinama žindymu („enika“) arba didelio būsena („gadlut“). Taip padedant trečiajai jėgai, kuriamos šios būsenos. Ši jėga ir išreiškia jas. Kur gi yra ta trečioji jėga? Tai yra Tas, kuriam aš noriu duoti.

Iš 2010 m. spalio 19 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko nežino nė viena būrėja

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Tiesa tarp mūsų

Klausimas: Sakote, kad prieš mus tėra psichologinė kliūtis. Kuo ji pasireiškia?
Atsakymas: Mes neįstengiame suprasti, kad didžiuliai, amžini malonumai, kurių netgi negalime sau įsivaizduoti, slypi davimo, o ne gavimo savybėje.
Pavyzdžiui, prieš tave pastato taurę su nuodais ir sako: „Išgerk, numirk ir mėgaukis!“. O tu nesudėlioji tarpusavyje šių trijų dalykų. Štai kas yra psichologinė kliūtis.
Mums reikia atminti, kad bet kurio veiksmo antra dalis visada priklauso Kūrėjui. Mes dirbame virš noro, o Jis jį išpildo. „Noriu šito“, – sakau it mažas vaikas. Ir Jis duoda, vėl ir vėl. Reiškia, visą laiką privalome reikalauti to, kas svarbiausia gyvenime, – žinodami, kad tai gausime.

Iš 2010 m. spalio17 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Psichologinis barjeras davimo kelyje

Atlygis už davimą

Kaip valdyti savo būsenas?

Klausimas: Kas yra bausmė? Šio pasaulio kančios, nenoras susijungti ar tiesiog nemalonus jausmas?
Atsakymas: Tai visada priklauso nuo žmogaus. Reikia suprasti, kad keturi lygmenys – negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis egzistuoja dėl besiliejančios į norą Šviesos.
Ir iš šių keturių noro rūšių tik žmogiškasis geba tikslingai reaguoti į Šviesą.
Augant norui, kli ima suvokti, kaip jis skiriasi nuo Šviesos. Visuose savo lygmenyse gamta kenčia, nes trūksta susiliejimo ir gebėjimo jį pasiekti.
O žmogus, žinoma, kenčia labiausiai. Visų pirma, jo noras didesnis ir imlesnis. O antra, siūlo galas jo rankose: jis gali siekti susiliejimo ir paskui save tempti kitus lygmenis.
Žmogiškojo lygmens pakopoje patiriamos kančios palaipsniui mus priverčia rinktis. Ir štai, kai žmogus jau beveik supranta, kad problemos kyla dėl jo neveiklumo, tada galima kalbėti apie atlygį ir bausmę.
Viskas, kas buvo anksčiau neturi su tuo jokio ryšio – juk atlygio ir bausmės tikrosios kategorijos visada siejasi su tikslu – išsitaisymu.
Žmogus pradeda suprasti, kad pasaulyje veikia Aukščiausiasis valdymas, kuris pasitelkia atlygį ir bausmę, idant skatintų žmogų siekti tikslo ir mokytų, kas pozityvu, o kas negatyvu – kaip kad tėvai mūsų pasaulyje moko savo vaikus.
Tada viskas, kas vyksta, žiūrint mano akimis tampa tikslinga. Bausmė kaip ir atlygis, iš tikrųjų, yra ištaisymas ir nuo manęs priklauso, kaip jį vertinsiu.
Vis dėlto teisingai jį vertinsiu tik grupėje – ten, kur turi realizuotis Aukščiausiasis valdymas.
Atlygis ir bausmė nepertraukiamai susiję su mano dalyvavimu grupėje, su tarpusavio laidavimu. Juos atskleidžiu kaip galėdamas aiškiau ir mano požiūris į juos yra vienodas: abu man reikalingi, kad kartkartėmis koreguočiau kursą ir judėčiau į priekį, abu iš esmės yra atlygis.
Galiausiai pastebime paprastą dalyką: bausmių nėra ir kiekviena būsena duodama, kad maksimaliai ją išnaudojęs suartėčiau su Šviesa.

Iš 2010 m. spalio 21 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvigubas prasižengimas

Veiksmas ir ketinimas

Kam save bausti

Klausimas: Ar šis kongresas taps mūsų išėjimu iš egoistinio Egipto?
Atsakymas: Turime būti tikri, kad taip ir bus! Be abejonių! Susirenkame į kongresą, susijungiame, visi jaučiame, kaip tai svarbu, nežiūrint to, jog mūsų lyg ir netraukia davimas draugui ar Kūrėjui.
Išėjimo sąlyga – maitintis „maca” (kukli, nerauginta duona) esant būtent turtingame, sėkmingame, sočiame, visko pertekusiame Egipte.
Tremtis prasideda tada, kai tu ją pajunti. O grįžimas iš tremties – tai ne gyvenamos vietos pakeitimas, o tame pačiame, ankstesniame tavo Egipte  Kūrėjo atvėrimas, davimo savybės atskleidimas… tavyje. Ši savybė ima tau šviesti.
Todėl dabar prieš išlaisvinant turime pajausti, kaip mums trūksta dvasinės laisvės! Tada atskleisime Kūrėją ir Aukštesnįjį pasaulį – davimo savybę mūsų noruose.
Viskas vyksta ne persikeliant iš vienos vietos į kitą, o to paties vienintelio noro viduje. Ta pati Erec Gošen, buvusi pati sėkmingiausia Egipto sritis, virsta mums Sinajaus dykuma.
Dvasiniame pasaulyje nėra vietos – viskas vyksta noro viduje, kuris patiria šias būsenas: Erec Knaan, nusileidimas į Egiptą, gerasis ir blogasis Egiptas – septyni gėrovės metai ir septyni bado metai, pabėgimas iš Egipto į Sinajaus dykumą,o per ją į pažadėtąją žemę – visa tai vyksta vienoje vietoje – nore, tačiau priklausomai nuo mūsų pojūčių jame.
O kai per „40 metų” tame nore pasiekiame Binos pakopą, tada dykumos viduje atveriame Izraelio žemę („tekančią pienu ir medumi”) ir galutinai ištaisytą būseną – viskas vienoje vietoje, kuri vadinama Begalybės pasaulio Malchut centriniu tašku. Keičiasi tik mūsų požiūris į norą ir jo vertinimas.
Kiek panorėsime įjungti į Malchut devynių pirmųjų sfirų savybes – pagal tai ji gauna įvairiausias savybes: nuo blogiausių iki pačių geriausių. Viskas priklauso tik nuo Malchut, mūsų noro perimti aukštesniosios pakopos savybes ir tapti tokiu kaip Jis. Viskas vyksta tik žmogaus noro viduje.

Iš 2010 m. spalio 31 d. pamokos, pagal Baal Sulamo straipsnį „Apie Jehudą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrasis Pragaras ir Rojus

Išeiti iš tremties

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Klausimas: Ką reiškia „anuliuoti save prieš grupę”? Juk savęs atsižadėjimas – tai egoizmo panaikinimas?
Atsakymas: Savęs išsižadėjimas – tai ne egoizmo panaikinimas. Aš „anuliuoju save” prieš viršininką, kuris man nurodinėja, prieš policiją ir net prieš savo vaikus, jeigu jie kažko reikalauja – anuliuoju savo norą pailsėti ir pildau jų norą.
Iš tikro nieko nepanaikinu, paprasčiausiai „bėgdamas nuo vilko užšoku ant meškos“, ir remdamasis sveiku egoizmu suteikiu pirmenybę kuriam nors vienam. Tai visiškai ne laisvas pasirinkimas.
Jeigu suprantu, kad man verta anuliuoti save prieš grupę, nes būdamas joje pasieksiu daugiau, tai reiškia, kad kalbame ne apie savęs išsižadėjimą, o apie tikslų egoistinį išskaičiavimą.
Iš tikrųjų savęs atsižadu tada, kai žinau, jog nejaučiu tam nė menkiausio egoistinio poreikio.
Visiškai patikrinęs save, nerandu čia jokios naudos, ir vis tiek pakylu virš savo proto ir jausmų.
Prie to prieiname palaipsniui.
O visa kita vyksta „žinant“: aš renkuosi grupę, nes joje man geriau negu už jos ribų. Daugelis žmonių lanko įvairius klubus pagal pomėgius, nes verta. Religija taip pat grindžiama naudingumu.
Tačiau kabala remiasi priešingais egoizmui principais. Čia mes renkamės ne tai, kas naudingiau mums.
Ir nors iš pradžių tarsi linkstame prie mažesnio blogio ir net prie gėrio, nusakomo kaip amžinybė ir tobulumas, tačiau kelyje mūsų laukia pakilimas virš egoizmo. Tada žmogus turi išsižadėti savęs ir įsijungti į grupės norą.
Lyg karių būrys pasiaukodami vykdome bendrą užduotį tam, kad ką nors pasiektume.
Iš pradžių veikiame tik egoistiškai, tačiau laikui bėgant žmogus suvokia, kad turi išsižadėti savęs, nes bendra jėga, bendra vienybė svarbesnė už bet kokia asmeninę sėkmę.

Iš 2010 m. spalio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Padarysime ir išgirsime

Kūrimo kryptimi

Geras likimas