Klausimas: Kaip mums žinoti, kad einame tikruoju keliu?
Atsakymas: Tai galima patikrinti tik pagal ryšį tarp mūsų. Visų klausimų sprendimas glūdi ten, kur įvyko sudužimas.
Ar mes artėjame jo link, kad jį ištaisytume? Štai kur visa esmė.
Jeigu matau, kad susijungiu su draugų dvasinėmis kibirkštimis, kad diena iš dienos tampame vis labiau susitelkę, kad mūsų norai, reikalaujantys tarp mūsų atskleisti davimo savybę, tampa vis tikslesni ir vieningesni, tai reiškia, kad esu teisingame kelyje.
Čia svarbu, kiek aš pats teisingai įsivaizduoju paveikslą, o jau paskui reikalauju iš draugų.
Visų pirma patikrinu savo požiūrį: ar iš karto matau visų savo problemų, apmąstymų, prašymų sprendimą ten viduje, mūsų vienybėje?

Iš 2010 m. spalio 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Psichologinis barjeras davimo kelyje

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Iš Kūrėjo pusės niekas nesikeičia. Viskas keičiasi mumyse, pamažu, veikiant stiprėjantiems rešimot – nuo lengviausių iki sunkiausių.
Taip mes žingsnis po žingsnio mokomės teisingai žvelgti į tai, ką jaučiame. Visos gyvenimo pamokos – tai teisingo požiūrio į Aukščiausiąjį valdymą pamokos.
Visa gamta vystosi „negyvosios gamtos“, „augalinės“, „gyvūninės“ ir „žmogaus“ pakopomis. Kiekviena pakopa savo ruožtu turi tas pačias keturias vystymosi pakopas.
„Žmogaus“ lygmens 1-oje, 2-oje ir 3-ioje pakopose nesame pasiruošę priimti idėjos, kad vystymasis turi priežasties faktorių. Ši pakopa apibūdinama klausimų nebuvimu, tokiam žmogui Aukščiausiasis valdymas egzistuoja tik religijos pavidalu.
Bet yra 4-tas mūsų vystymosi lygmuo, kai žmoguje pabunda rešimot grįžti į Šaltinį, pas Kūrėją.
Tiesa, laikas nuo laiko žmogus atsijungia nuo jų, „pamiršdamas“ ar „patekdamas“ rūpesčių ar malonumų įtakon.
Bet žmogui suteikiama galimybė per aplinką užmegzti ryšį su Aukščiausiuoju valdymu, nepaisant jokių pašalinių įtakų ar kliūčių. Tada žmogus kliūtis sieja su Kūrėju, kurio taip pat galima prašyti, kad ištaisytų, o ne kad būtų geras ir pašalintų kliūtis.
Jeigu žmogus įsivaizduoja, kad yra pasaulyje priežastis, lemtis, kažkas, kas daro jam blogai, o kažkas kitas gali jam siųsti gėrį – šis žmogus garbina dvi „dievybes“: bijo blogosios ir prašo gerosios. Tai paprastai ir vyksta su žmonėms – tiek pasauliečiais, tiek religingais.
Visi šie santykio su aukštesniąja jėga raidos etapai, turi atvesi žmogų į tokią būseną, kurioje „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“.
Tai formuoja visiškai kitokį požiūrį į valdymą: pasirodo, kad abi jėgos – ir blogoji, ir geroji – kyla iš vieno Šaltinio. Vadinasi, reikia kažkokiu būdu pateisinti nelaimes, juk negali geras Kūrėjas siųsti kažko blogo.
Tai leidžia žmogui suprasti ir padaryti išvadą, kad nėra skirtumo tarp dviejų jėgų: gerosios ir blogosios – tiesiog Kūrėjas su juo elgiasi kaip kiekviename žingsnyje mokantis sūnų tėvas.
Taip žmogaus gyvenime atsiveria Aukščiausiasis valdymas – iš Kūrėjo gaunamas auklėjimas. Ir jam čia padeda aplinka, – kiti tame pačiame „vaikų darželyje“ esantys „vaikai“, kuriuos prižiūri tas pats Auklėtojas.
Visi kartu padedame vienas kitam ir tvirtėjame, formuodami teisingą santykį su Aukščiausiąja jėga, kuri mus valdo ir moko tapti dideliais, kad ją pažintume.

Iš 2010 m. spalio 14 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai aš jau nebebūsiu „aš“

Vystymasis: čiurkšle ar lašais?

Lynu – tiesiai pas Kūrėją

Klausimas: 2009 m. kongrese mums pavyko pasiekti ypatingą pojūtį, kurį pavadinote „vienybės lašu“. Ką tada suvokėme ir kuo galime tai papildyti artėjančiame didžiuliame kongrese?
Atsakymas: 2009 m. kongrese pajutome, kad tarpusavio vienybėje yra ypatingas, nepriklausantis nuo mūsų ir esantis aukščiau mūsų visų taškas.
Jeigu susijungsime tarpusavyje, galėsime nuo jo priklausyti, siekti jo, susivienyti aplink jį ir būti jo saugomi. Šis „vienybės lašas“ – tai mūsų tarpusavio ryšiu sukurta aukšta jėga, sauganti mus nuo visų negandų.
Tačiau šito nepakanka. Šiame laše savo dvasinėmis kibirkštimis susijungiame į vieną kibirkštį.
Jeigu prie šios bendros kibirkšties pridėsime savo davimo, laidavimo norus, tai imsime iš šių į vieną sulipdytų kibirkščių, atskleisti jų ryšį – mūsų sielų ryšio sistemą. Kiekvienas ryšys tarp kibirkščių – tai abipusės neapykantos ir meilės virš jos santykis.
Pirmu atveju visi sujungiame savo kibirkštis (taškus širdyse) į vieną didelę kibirkštį ir tada suvokiame, kokia tai aukšta būsena, egzistuojanti pati sau – kažkokia realybė ne mumyse. Sukūrėme kažką nauja, kažką, kas gimė tarpusavio ryšyje.
O jeigu pridedi prie to dar truputį noro, visi šie taškai širdyse ne tik susijungia į šią kibirkštį, bet ir atsiskleidžia visas egoizmas tarp jų, visa neapykanta, o virš jos – meilė.
Kitaip tariant, atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšio tinklas ir šiame ryšyje galime pajausti dvasinį pasaulį – Kūrėją.
Tai reiškia, jog po laidavimu pasirašai remdamasis savo atskleidžiamais norais. Be taško juose atsiskleidžia blogis ir sutikimas būti aukščiau jo.
Juk šitas tinklas kuriasi iš mūsų norų, kurių atsižadame susijungdami virš jų ir pakeisdami neapykantą meile.
Kaip kitaip užmegzčiau ryšį su kitais? Tiesiog susijungti į vieną kibirkštį nepakanka, tai netikras ryšys, juk visą egoizmą palikome apačioje. Aš turiu pakilti virš jo, virš Sinajaus kalno (neapykantos kalno).

Iš 2010 m. spalio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neįkainojamas vienybės lašas

Sutelkti vienybę savyje

Pagrindinė mintis

Klausimas: Baal Sulamas rašo apie tai, jog artimą reikia mylėti taip, kad atiduotum jam net paskutinę pagalvę. Ar tai reiškia, kad turime pildyti vienas kito materialius norus?
Atsakymas: Bet aš neturiu kuo užpildyti šių norų! Iš kur man gauti 7 milijardus pagalvių visai žmonijai?
Jeigu kiekvienas rūpinsis tik tuo, kaip duoti, tai neturės nieko atliekamo, o tik tai, kas būtiniausia, kad galėtų užsitikrinti normalų gyvenimą. Ir ką gi jis tada galės duoti kitiems?
Yra dėsnis, pagal kurį, nevalia atiduoti to, kas būtina, be ko pats negalėtum išgyventi. Kalbama apie biologinio kūno, kurio negalima ignoruoti, egzistavimą.
Išeina, kad neturiu ničnieko, ką galėčiau duoti kitiems. Iš manęs šito ir nereikalauja! Jeigu teisingai tvarkausi išsitaisymo proceso atžvilgiu, tai neturiu nei atliekamo gramo, nei skatiko: gyvenu, kad duočiau, ir neimu sau daugiau negu reikia.
Bet pamirštame, jog patiems mums nieko nereikia daryti – viską sutvarko Šviesa. Mes tik turime sukurti tokį ryšį, kad Šviesa veiktų per mus.
Jeigu galvoju apie tai, kad kitas turėtų, tuomet jis – turės. Tai aš juo pasirūpinau, ir tuo tapau panašus į Kūrėją, juk pažadinau davimo veiksmą.
Negaliu padaryti daugiau – tik pažadinti Šviesą veikti. Tai reiškia, kad pakeliu MAN, prašau. Ir mano MAN (prašymas) iš Malchut veikia tarytum MAD (atsakymas) iš Binos. Į Biną pakeliu visą savo norą, tokios pat galios kaip ZAT de Bina.
Viskas sprendžiama mintimis. Iš manęs kyla noras pripildyti artimą, o jį patenkina – Kūrėjas. Aš tiktai tarpinė grandis tarp kito žmogaus ir Kūrėjo. Toks pasaulis sukurtas mano vaizduotėje, kad galėčiau save ištaisyti.
Jaučiu, jog man pačiam nieko nereikia, išskyrus meilę artimui. Jaučiu jo norą aukščiau už savąjį, o dar aukščiau – Kūrėjo noras, galimybė Jį pripildyti ir suteikti Jam malonumą
Jeigu taip sutvarkau norus, vadinasi, atlieku savo veiksmus. Kūrėjas įgyvendins šiuos veiksmus, ir mes susivienysime. Aš prašiau Jo sujungti mus susiliejant – ir tai įvyko. Man tereikia prašyti.
Kūrėjas specialiai daro taip, kad artimui kažko trūktų, kad panorėčiau paprašyti Jo tai kompensuoti, kad panorėčiau susivienyti su Juo, tapti panašus į Jį.
Jis sukūrė visą blogį pasaulyje ir nori, kad ginčiau kiekvieną ir rūpinčiausi visais. Jis užpildo pasaulį Begalybės Šviesa, o po to dingsta ir suteikia man galimybę grąžinti Šviesą į šį pasaulį.
Bet privalau suprasti, kad pasaulis taip atrodo man mano „matricoje“, iliuzijoje vien tam, kad išsitaisyčiau.
O jeigu pabandysiu ką nors duoti, t. y., imsiu taisyti ne save, o pasaulį, tai tik dar labiau jį sugadinsiu, kad galiausiai įsisąmoninčiau savo klaidą ir pradėčiau taisytis pats.
Aiškiai matome, jog visokia „humanitarinė pagalba“ žalinga, gimdo terorizmą, vagystes ir tingėjimą.

Iš 2010 m. spalio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę ir neapykantą

Tu atsakingas už visą kūriniją

125 susijungimo pakopos

Klausimas: Jei nėra nieko, išskyrus Jį, ar tai reiškia, kad viskas kyla iš Jo ir viskas, kas vyksta aplink mane, – tai Jis?
Atsakymas: Taip. Ir tai, ką tu dabar kalbi, galvoji ir jauti, – tai taip pat Jis.

Klausimas: Tai kur tada aš? Ir kas aš?
Atsakymas: Tu tai ir turėsi atskleisti. Tai yra, tu atskleisi ne Kūrėją, o savąjį „Aš”.

Klausimas: Ir galiausiai atskleisiu, kad aš – tai irgi Jis?
Atsakymas: Ne. Yra atotrūkio taškas, kuris vadinamas „kilusiuoju iš nieko” (ješ mi-ain). Šis taškas – vienintelė vieta, kur egzistuoja kūrinija, visa kita – tai Kūrėjas. Kiek šis taškas trokšta tapti panašus į Kūrėją, tiek jis atveria save arba Jį, nes tai vienas ir tas pats.

Klausimas: Jei visa, ką kalbu, ir visa, apie ką galvoju, kyla iš Jo, tai kas tas taškas, kuris atveria, jog nėra nieko, išskyrus Jį?
Atsakymas: Tai tas pats taškas, kuriame tu dirbi, kad suvoktum, kur slypi tavo laisvas pasirinkimas. Tuo tu pakyli virš prigimties, kurią Kūrėjas įdėjo į šį tašką.
Šį tašką jis sukūrė kaip trokštantį gauti pasitenkinimą ir suteikė jam ketinimą pasitenkinti egoistiškai. Kai stengiesi pakilti virš šio taško – tu atveri Jį, Jo prigimtį duoti ir gauti dėl davimo.

Iš programos „Kabala pradedantiesiems”, 2010.07.29

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrimo akto paslaptis

Kur ieškoti Kūrėjo?

Kūrėjas – kūrinio viduje

Klausimas: Jeigu skaitydamas „Zohar“ prašau pagerinti mano materialias sąlygas, kad jos būtų optimalios davimo savybei įgyti, ar tuo išreiškiu nepasitenkinimą Kūrėjo veiksmais?
Atsakymas: Visų pirma būtina suprasti, kad viskas, ką dabar ir kiekvieną akimirką gauname, taip pat ateina iš aukščiau. Ir nereikia žiūrėti į tai, kas vyksta, tarsi viskas ateitų nežinia iš kur ir nuo ko, o aš dabar neva kreipiuosi į Kūrėją, kad Jis išgelbėtų mane nuo to, ką man pridarė kiti.
Priešingai, viską, kas su manimi vyksta, irgi paruošė Kūrėjas, kad iš dabartinės būsenos teisingai susivokčiau ir imčiau Jo siekti. Jeigu nukreipiu save teisinga kryptimi, viskas būtinai susitvarkys „kaip turi būti“.
Aš visada gaunu tokias sąlygas, kurioms esant galiu greičiausiai pasistūmėti į tikslą, net jeigu jos man atrodo blogos. Būtent iš šių būsenų aš judėsiu pirmyn. Žmogus atskleidžia, kad tai yra teisinga, ir, nesvarbu, iš geros ar iš blogos būsenos – pateisina Kūrėją.

Iš 2010 m. spalio 13 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizė: užsitęsęs skrydis

Jis pirmas ir Jis paskutinis, bet per vidurį – Aš

Stebėti save

Klausimas: Pasakyta: „Padarysime ir išgirsime“. Ką reikia atlikti?
Atsakymas: Stengtis kartu susivienyti, rūpintis visais, nes visi rūpinasi manimi.
Netgi egoistiškai, kiek įmanoma, būti tarpusavyje susijusiems vieniems su kitu. Tai turi būti būtina sąlyga: „Ar jūs pasirengę padaryti tai, ką galite?“.
Mes nežinome, ką sugebame, tačiau pasistengsime, pabandysime padaryti. Juk iš mūsų nereikalauja nieko, kas pranoksta mūsų galimybes.
Tačiau šis „padarysime“, kurio iš mūsų reikalauja, – iš tikrųjų rimtas ir sunkus reikalas, kurį tik ir galime atlikti. Nors mes nesugebame beveik nieko. Tačiau šių pastangų pakanka, kad imtume žadinti Šviesą savo atžvilgiu. Ši Šviesa paslėpta sistemoje mūsų viduje.
Jeigu veržiamės šios sistemos link it maži vaikai, kurie stengiasi tapti dideli, – to pakanka, kad sužadintume jėgą, esančią sistemos viduje, jėgą, vadinamą „Šviesa“. Ir tada ji veikia mus ir priartina prie ištaisytos sistemos būsenos.
Tai itin paprasta vystymosi forma, egzistuojanti ir mūsų pasaulyje, – visur. Jeigu žmogus kažko siekia, jis savyje sužadina būseną, kurios link veržiasi. Ji veikia jį, priartina jį prie savęs – ir jis staiga tampa protingesnis, daugiau supranta ir jaučia.
Pasakyta: „Nėra protingesnio už patyrusį“ – žmogus įgyja išmintį per patirtį. Tačiau kuo ypatinga patirtis? Žmogus stengėsi atlikti: „Padarysime!“ – lygiai kaip vaikas, pagal tą pačią gamtos vystymosi metodiką.

Ištrauka iš 2010 m. spalio 11 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Panorėkite – ir išgirsite!

Padarysime ir išgirsime

Straipsnyje „Taika“ Baal Sulamas rašo, kad visuomenė baudžia žmogų, jeigu jis ima tai, kas jam nepriklauso, tačiau už tai, kad jis neduoda visuomenei to, ką privalėtų duoti – bausmės nėra.
Dvasiniame kelyje irgi taip: kiekvienas iš aukščiau gauna savas sąlygas. O toliau, jeigu neišnaudoji suteiktų sąlygų visu 100%, reiškia tu vagi iš grupės!
Tai taip pat vadinama: „gręžti skylę bendroje valtyje“. Todėl kiekvienas privalo klausti savęs, ar jis deda maksimalias pastangas…

Iš 2010 m. spalio 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Net neveiklumas – blogis

Kuo sunkiau mokytis, tuo geriau!

Klausimas: Ar galima pakeisti savo likimą?
Atsakymas: Dėl laisvo pasirinkimo tu gali pakeisti savo likimą. Tavo valioje pasukti jį bet kuria kryptimi, visu 360 laipsnių kampu, bet tik jei tu tiksliai žinai, kurioje vietoje turi paveikti jį, pro kokią mažytę skylutę gali daryti įtaką visiems pasauliams iki pat Begalybės pasaulio. Tu turi tokią galimybę, tačiau ji yra labai siaura. Būtent ją mums ir reikia išsiaiškinti. Įsigilinus paaiškėja, kad kaip tik šia kryptimi mes ir norime veikti. Aplink mane visas pasaulis, kuris plonu vamzdeliu jungiasi su kitu, tobulu, pasauliu.
Apačioje – aš su savo savybėmis ir jėgomis, vamzdelyje – mano valios laisvė, viršuje – tobulas pasaulis!
Prašau, eik į jį! Tau tik reikia žinoti, kaip tarp visų krypčių, kuriomis tave blaško tavo noras, surasti tą mažytę savo laisvės skylutę. Ir kada randi ją – kaip sukoncentruoti visas savo jėgas į vieną veiksmą, kad pralįstum pro ją į Aukštesnįjį pasaulį. Tai Kabalos mokslo esmė! Užuot švaistęs savo jėgas visomis kryptimis, kur vis tiek neturi valios laisvės ir kur viskas numatyta, tu randi šį savo laisvo pasirinkimo kelią, sukaupi visas jėgas ir tada pasieki dvasinį pasaulį. Ir supranti, kad ta pakilimo į Aukštesnįjį pasaulį sąlyga kaip tik ir reiškia laidavimą, meilę kūriniams. Kadangi tai kitas apibrėžimas tos pačios formulės, kuri nukreipia tave prie išėjimo iš šio pasaulio į perėjimą ir gimimą Aukštesniajame pasaulyje.
Žinoma, taip pakeičiame savo likimą. Juk gauni tokį laisvės tašką, apie kurį Archimedas pasakė: „Duokite man išorinį atspirties tašką ir aš apversiu Žemę“.

Iš 2010 m. spalio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirinkimas be užuominų

Nuo ko priklauso mano ateitis

Kaip valdyti likimą

Klausimas: Turiu problemą, kurios negaliu išspręsti jau daugelį metų, niekas nepadeda, ir tai trukdo man pasiekti laidavimą. Kada šios problemos nebeliks? Galbūt aš kažką ne taip suprantu?
Atsakymas: Nereikia prašyti, kad problemų nebeliktų, reikia prašyti, kad galėtum pakilti virš jų ir rūpintis tik dvasiniais dalykais – kad virš visų rūpesčių būtų sukurtas ketinimų ekranas. Tada ir pasirodys, kad visi rūpesčiai buvo skirti būtent tam.
Egzistuoja daugybė nemalonių išorinių sąlygų, tačiau augdami suprantame, kad jos mums tik į naudą, kitaip pridarytume kvailysčių.
Kadangi mumyse yra baimė, gėda, pavydas – tai išlaiko mus ypatingo santykio su pasauliu rėmuose. Su jų pagalba mes judame pirmyn. Tai suteikia mums pusiausvyrą.
Visi blogi ir geri reiškiniai mūsų gyvenime yra reikalingi, nes subalansuoja mus. Todėl aš net nebandau aiškintis, kas man į gera, o kas į bloga, aš tik prašau, kad būčiau virš viso to, kad pajusčiau ryšį aukštesne pakopa.

Klausimas: Kaip žinoti, kas nutiks aukštesnėje pakopoje, jei jos dar nepasiekiau?
Atsakymas: Todėl tai ir vadinama tikėjimu virš žinojimo. Aš ketinu susisieti su aukštesniąja pakopa, ir nenoriu nieko žinoti. Man svarbu tik gauti jėgų pajusti ryšį su ja, o ne – bus ar nebus problemų.
Kai virš noro gauti sukursi norą duoti – pajusi pripildymą.

Iš 2010 m. spalio 11 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams”

Daugiau šia tema skaitykite:

Neprašykite „nusidėjėlių“ mirties…

Šis darbas žmogui!

Nebūna žemiškų problemų