Klausimas: Koks kūrimo tikslas? Tapti savarankišku kli, gaunančiu malonumą iš Kūrėjo? Ar yra dar kažkoks tikslas?
Atsakymas: Visų ištaisymų tikslas – susilieti su Kūrėju į bendrą sistemą. Aš – tai kli, Jis – Šviesa, o kartu esame sujungti vienas su kitu. Toks šiandien mūsų tikslas – galutinis išsitaisymas.
Tik sukurti buvome sujungti Kūrėjo jėga, o paskui Jis sudaužė Savo sukurtą vienybę, kad suteiktų mums galimybę patiems ją surinkti.
Jo padedami sudėliosime mozaiką, prilygsime Jam, suprasime programą ir tikslą, suprasime Kūrėją, kodėl mus sukūrė: ko Jis iš mūsų nori ir koks Jo požiūris į mus.
Žodis „Kūrėjas“ (Bore) reiškia „ateik ir pamatyk“ (bo – re). Ateinu ir matau, atskleidžiu, kas Jis yra. Tai taisymosi pabaiga.
Kas toliau? Mes nežinome. Kabalistai užsimena, bet neįmanoma suprasti jų užuominų. Juk netgi galutinio išsitaisymo negalime įsivaizduoti.
Ką tai reiškia: būti kaip Kūrėjas, būti viename lygyje su Juo, aukščiau laiko, judėjimo ir erdvės, jausti bekraštę realybę? Aš nesuvokiu kitos realybės dalies, kad samprotaučiau apie tai.
Visiškai išsitaisę mes it ištaisytas mechanizmas būsime pasiruošę kažkam aukštesniam. Kam? Neaišku. Luktelk truputį, pasieksime – sužinosime.

Iš 2010 m. spalio 8 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvienas turi išvystyti savo sielą

Kabalistai apie kūrimo tikslą, 9 dalis

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

161 straipsnis iš „Šamati“: „Netikėk tuo, kuris sako, jog stengėsi, bet nerado trokštamo. Ką reiškia „rasti“? Ką reikia rasti? Rasti reikia Kūrėjo malonę“.
Apie išsitaisymo metodikos pritaikymą yra pasakyta: „Stengėsi ir rado“. Kodėl toks keistas šūkis? Aš suprantu, ką reiškia „stengtis“, tačiau man ne visai aišku, ką reiškia „rasti“. Jeigu žmogus save taiso tam, kad pasiektų meilę artimui, tai gerai elgdamasis su kitais, palaikydamas gerus ryšius su jais, atranda ne ką kita, o Kūrėją, visaapimančią gamtos jėgą, kuri įjungia jį į vieningą sistemą. Viską sąlygoja pastangos. Žmogus privalo stropiai dirbti, prakaituoti, stengdamasis sujungti visą sistemą, užmegzti santykius su kitais, suderinti teisingą ryšį, užčiuopti jį tamsoje. Tai ir reiškia, kad jis stengiasi, o kada sistemos dalys susijungia, jis atranda Kūrėją. Tokiu būdu žmogus atskleidžia universalią jėgą ir ji tampa vidine jo gyvenimo jėga. Jeigu aš nesistengiu, neieškau, tai man pritrūksta supratimo, pojūčio, būtino visų sielų vienybei. Juk privalau pats suvokti sistemą, išmokti ją valdyti. Taip kiekviena ląstelė rūpinasi visu kūnu, nors mes to dar neatskleidėme. Tas pats vyksta su visa kūrinija: kiekvienas jos elementas susijęs su likusiais ir su bendra sistema kaip hologramoje. Tai ir yra tobulybė. Todėl išsitaisymo metodika neveiks be pastangų. Be jų žmogus nesugebės įsijungti, suprasti, viską įsisavinti.
„Net jeigu dvasiniame pasaulyje žmogui buvo suteikta Kūrėjo malonė, jis vis tiek privalo užmokėti visą kainą – įdėti tiek pastangų, kiek įdeda kiekvienas. O jeigu nesistengia tiek, kiek reikia – praranda kli“.

Iš 2010 m. spalio 8 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Nuostabus, tačiau visiškai realus atradimas

Stengeisi – ir radai

Klausimas: Jeigu pateisinu Kūrėją ir viską priimu kaip gėrį, tai iš kur man žinoti, kad tai nėra iliuzija ir savęs apgaudinėjimas?
Atsakymas: Kūrėjo pateisinimas – tai ne tušti žodžiai, bet daugybės veiksmų rezultatas. Galiausiai aš kreipiuosi į Kūrėją su prašymu, ir Jis sujungia į vieną visas detales ir priežastis to, ką patyriau.
Vaizdas, kuris man ima ryškėti iš rūko ir painiavos, pagaliau priartėja ir įgauna aiškumą ir tarpusavio ryšį. Atskleidžiu save patį ir visą pasaulį kaip grupę, o Kūrėją atskleidžiu kaip pradinį šaltinį.
Ir štai pasiekęs šią vienybę pamatau, jog viskas buvo daroma mano labui, viskas stūmė mane į priekį kelyje.
Taip Kūrėją pateisinu ne dirbtinai, o pagal „patikrinimo rezultatus“, kada atskleidžiu tikrąją dalykų padėtį.

Iš 2010 m. spalio 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakau į jūsų klausimus – 3

Pateisinti Kūrėją

Aš – juodas taškas šviesos vandenyne

Kūrėjas slepiasi nuo mūsų, juk kitaip niekada neišeitume iš savo egoizmo ir vien egoistiškai didžiuotumės ryšiu su Juo.
Ir todėl vietoj savęs Jis mums davė visą šį pasaulį. Jis sako: „Išmok mylėti juos – ir tai reikš, kad myli Mane! Tada mes su tavimi susijungsime ir mums būs gera drauge!
Ir žinok, jog Aš duodu tau šį žaidimą, kad pamatytum, jog santykiuose su kitais žmonėmis slypi didžiulės priemonės tobulėjimui – šių priemonių su Manimi neturėtum!
Juk Aš amžinas ir tobulas – tu negali ateiti šiandien pas Mane vienos nuotaikos, o rytoj kitos.
Aš – absoliutaus davimo dėsnis ir šiandien tu jam neprilygsti. Todėl ir neturi galimybės priartėti prie Manęs, mes negalime būti kartu!
Tačiau kol kas žaisk su šiuo pasauliu. Aš sukūriau taip, kad tau atrodytų, neva žmonės keičiasi, neva keitiesi tu. Aš duodu tau draugus, kurie siekia to paties ir nori ateiti pas Mane.
Tai tik žaidimas, tačiau jie gali pažadinti tavyje troškimą ateiti pas Mane. Tu žaisi su jais, o jie su tavimi, ir jeigu organizuosi juos taip, kad jie ieškotų Manęs – tai reikš, jog tu pats kelyje pas Mane.
Pradėk taisyti ryšį su kitais ir siek meilės artimui – staiga atskleisi, kad tai tas pats, kas mylėti Kūrėją. Aš pats negaliu žaisti su tavimi, koks esi šiandien. Tačiau tavo lygyje Aš tau sukūriau visą pasaulį! Ir visa vien tik tam!”
Jeigu šitaip suvokiu pasaulį, tai jis visas man tampa priemone, su kuria pasieksiu Kūrėją! Priešingu atveju, kad ir kaip žiūrėčiau į šį pasaulį, jis man bus vis blogesnis. Jis vis tiek stengsis mane pažadinti, kad judėčiau Kūrėjo link.
Bet užuot buvęs mano draugu ir kartu su manimi ėjęs pas Kūrėją – jis veiks prieš mane. Juk jis privalės atskleisti man, kaip aš nesusijęs su Kūrėju ir nenoriu panaudoti šio pasaulio,kad suvokčiau Kūrėją.
Gyvenimas daužys mane, idant supurtytų ir pasakytų: „Ką gi tu darai?! Imk mane naudoti teisingai“!
Todėl matome, kad visos pastangos ištaisyti šį pasaulį materialiame lygmenyje daro jį tik dar blogesnį.

Iš 2010 m. spalio 7 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams”

Daugiau šia tema skaitykite:

Panorėkite – ir išgirsite!

Visas pasaulis sukurtas man padėti

Taškas, iš kurio ateina išgelbėjimas

Klausimas: Ką reiškia susiliejimas su Kūrėju?
Atsakymas: Susiliejimas – tai didelis ištaisymas, susijungimas savybių, „formos“ panašumo keliu.
Pačios noro mėgautis medžiagos mums nereikia keisti. Bet ši medžiaga yra egoistinės formos (turi egoistinį ketinimą), kuri vadinasi „blogiu“, priešingu Kūrėjui.
Pats noras mėgautis, kaip ir visa negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, nelaikomas blogu ir priešingu Kūrėjui.
Kol žmogus dar nepajuto, kad yra priešingas Kūrėjui, taip pat nelaikoma, jog jame yra „blogio pradas“.
Pirmiausia reikia atskleisti, kad tavo ketinimas, noro „forma“, atvirkščias Kūrėjui. Be šito žmoguje nėra blogio – jis tiesiog veikia pagal savo prigimtį.
Blogiu kabaloje laikoma Kūrėjui, Gėriui, Šviesai priešinga savybė. Pajusti blogį galima tik tuo atveju, jeigu tau atsiskleidžia gėrio, ryšio, meilės savybė, – ir pamatai, kad esi priešingas jai.
Tada tampi „žmogumi“, tegul kol kas ir blogu. Tai įvyksta tik studijuojant kabalą. O iki tol žmoguje  – visuose pasaulio egoistuose – nėra ką taisyti. Tai ne ta forma, kuriai reikalingas ištaisymas.
Ištaisyti reikia tik tarp manęs ir Kūrėjo esantį atotrūkį. Būtent šią Kūrėjui atvirkščią formą aš turiu paversti gera, panašia į Jį.
Kai mes tapsime panašūs į Jį tarpusavio davimu, kaip pasakyta, tada pasieksime susijungimą, vadinamą „susiliejimu“ (dvekut).
Šį vidinį darbą (blogio atskleidimas / sudužimas ir jo ištaisymas) atlieka tik grupiniuose kabalos užsiėmimuose pritraukiama Šviesa.
Viename iš savo gyvenimo ciklų žmogus staiga pajaučia „dūrį į širdį“, „kibirkštį“, traukiančią į kažkokį naują, nematerialų gyvenimą.
Jis nori pakilti aukščiau įprasto, žemiško gyvenimo ir ateina į grupę, mokytis, – ir bėgant laikui pajaučia, kaip toli jis yra nuo davimo savybės.
Nuo šio momento jis supranta, kad jo prigimtis priešinga Kūrėjui. Tada ir galima sakyti, kad jame atsirado „savojo blogio suvokimas“.
Žmonės paprastai mano, kad „blogis“ reiškia būti blogam visuomenėje, o ne priešintis susivienijimui tarp visų ir su Kūrėju.
Žemiškojo blogio – nepervesti senutės per gatvę ar neduoti išmaldos – kabala netaiso, nes, jo iš viso negalima ištaisyti, jis tik augs, kol nepašalinsime dvasinio blogio.

Iš 2010 m. spalio 7 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Padėkite suprasti, ko aš noriu?

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Gėris ir blogis

Klausimas: Jeigu ateinu į vaistinę ir matau 70 žmonių eilę, einu pirkti kitų pirkinių ir sugrįžtu po valandos, kai ateis mano eilė.
Kodėl dabar privalau užsiimti dvasiniu darbu, jeigu nežinau, kada išsitaisysiu? Kam man to reikia? Kol kas galiu užsiimti šio pasaulio reikalais…
Atsakymas: Nėra prievartos dvasiniame kelyje! Nenori – išeik! Neverta pasilikti ir trukdyti kitiems. Jeigu tiksliai nusprendi, kad nenori eiti šiuo keliu, pasakyk draugams – jie tave supras ir palinkės sėkmės.
Jeigu tu manai, kad penkerius metus rūpinsiesi, kad geriau įsitvirtintum šiame pasaulyje, o paskui sugrįši į sutvirtėjusią grupę ir kartu su ja tęsi savo kelią, tai šios viltys yra apgaulingos.
Kadangi po penkerių metų tau prireiks atlikti daug didesnį darbą: teks kompensuoti savo penkerių metų egoistinę veiklą ir visur kur pasivyti grupę – ką bus praėjusi per tuo penkerius metus.
Galiausiai tu nesutrumpinsi kelio, o priešingai – jį prailginsi. Tu manai, kad ateisi į grupę, esančią dvasiniame pasaulyje, ir tau bus lengviau?
Bet argi savybėmis būsi labiau panašus į draugus? Savyje atskleisi dar didesnį savybių skirtumą!
Juk jie nueis į priekį tūkstančius kilometrų, o tu grįši dešimt kilometrų atgal. Atstumas padidės! Galų gale turėsi stovėti dar ilgesnėje eilėje…

Iš 2010 m. spalio 6 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalinis šaltinis – prieš tave

Kūrėjas privers mus susivienyti

Neprievartauk savęs – taisykis

Iš kabalistų kūrinių mes sužinome, kad visa, kas mūsų laukia – tai sudužimas, kurį mums reikia ištaisyti.
Todėl yra tik vienas įstatymas – sudužimo ištaisymas, tai yra mūsų sielų, kurios turi vėl susijungti į vieną sielą, tarpusavio ryšių atnaujinimas.
Kadangi bendra siela ir jos dalys, kiekviena siela atskirai, sudužo į daugelį dalelių, mums atrodo, jog mums reiks atlikti daugybę įvairiausių veiksmų. Bet visi jie, iš esmės, yra vienas ir tas pats veiksmas – susijungimas.
Iš pradžių mums reikia apriboti savo egoistinį norą ir pakilti aukščiau jo duodant su tikslu duoti. Tai vadinama „sugrįžimo iš baimės“ įstatymu.
O po to – ištaisyti save taip, kad gautum su tikslu duoti, kas vadinama „sugrįžimu iš meilės“. „Meilė artimui kaip sau pačiam“ – viso mūsų ištaisymo rezultatas.
Galiausiai visos dalys turi susijungti į viena visumą, niekuo viena nuo kitos nesiskirdamos. Vadinasi, iš esmės, yra tik vienas vienintelis įstatymas – susijungimas.
Mums dar teks atskleisti, kaip viskas šiame pasaulyje yra skirta ir parengta būtent šiam įstatymui vykdyti.
Viskas parengta tam, kad mes gautume galimybę pakilti paprastai ir lengvai: iš pradžių atskleisti sudužimo būseną, o po to ją ištaisyti.
Todėl mums atrodo, kad reikia atlikti daugybę veiksmų: su savimi, kabalistinėje grupėje, šeimoje, visuomenėje, pasaulyje, visos žmonijos atžvilgiu, bet reikia nuolatos turėti omeny (turėti ketinimą), kad tai reiškia vienintelį veiksmą – susijungimą.
Šito veiksmo esmė – susivienyti, užbaigiant painiavą. Juk kitaip mes nesuprantame, kodėl išgyvename tokias skirtingas būsenas – sunkias, painias, miglotas – ir kodėl gyvenime mus persekioja tokia daugybė sunkumų ir problemų.
Iš esmės priežastis tik viena – susijungimo trūkumas. Ir vaistas kiekvienoje situacijoje – taip pat susijungimas.
Jeigu mes taip įsivaizduosime savo dabartinę ir kitą, geidžiamą, būseną: nuo mums atsiskleidžiančio trūkumo eisime prie susijungimo – tai išsispręs visos problemos, viskas išaiškės, viską užpildys Šviesa.
Ir jeigu visą laiką išlaikysime tokį ketinimą, tai tikėjimu aukščiau žinojimo pakilsime aukščiau painiavos ir sudužimo iki vienybės veiksmo.
Vadinasi, aš neskęsiu savo noruose, jausmuose, nesupratime ir tamsoje, o suvoksiu, kad visa tai susiskaidymo pasekmė, ir jeigu, norėdamas susijungti, padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, tai pelnysiu Šviesą.

Iš 2010 m. spalio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taisydamas save – taisai pasaulį

Sielų susijungimas = panašumas į Šviesą

Vadovas po knygą „Zohar“. „Lego“ žmonijai

Klausimas: Kodėl taip svarbu fiziškai dalyvauti kongrese?
Atsakymas: Kūrėjas sukuria žmogui sąlygas. Jei šis neturi galimybių atvažiuoti – tai yra Kūrėjo duotos sąlygos. Tiesiog reikia prisijungti prie kongreso priimtiniausia forma.
Galbūt aš neturiu fizinių galimybių išvažiuoti arba lėšų. Tačiau turi būti rimtas pateisinimas.
Nuo manęs priklauso, ar aš pasinaudosiu tomis galimybėmis, kurios man suteiktos. Ir tegu kiekvienas būna sąžiningas sau, žinodamas, kad sprendimas yra vienareikšmis, jei tai svarbiausia žmogui gyvenime.
Tegu pasitikrina, ar važiuotų, jei tuo galėtų uždirbti milžinišką pinigų sumą, pataisyti sveikatą ar padaryti kažką labai svarbaus, išgelbėti savo gyvybę. Taip tegu ir apsvarsto.
Be abejonių, niekur neįmanoma pasiekti tokios susijungimo jėgos, kaip kongrese. Mes organizuojame kongresus užsienyje, tačiau šis kongresas stipriausias.
Todėl aš neįsivaizduoju, kad žmogui, gyvenančiam Izraelyje, nebūtų galimybės atvažiuoti. Tegu parašo mums, kas jam trukdo – apsvarstysime.
Jei žmogus gyvena užsienyje, tai, žinoma, gali būti problema. Gali būti, kad jis gyvena šalyje, iš kurios važiuoti pavojinga, arba jis neturi tam lėšų.
Tuo atveju reikia ieškoti, kaip susijungti su kitais žmonėmis vietoje ir kartu žiūrėti transliacijas. Su kažkuo būtina susijungti.
Jei jau iš viso nieko nėra, tai reikia žiūrėti vienam. Tačiau aš viliuosi, kad tokių beveik nebus. Juk visų mūsų veiksmų esmė, visas ištaisymas – susijungime. Vienintelis priesakas – susijungti.
Kaip gali žmogus neatvažiuoti ten, kur didžiausia susijungimo galia, kokią tik jam įmanoma pasiekti?
Ir tegul neieško pasiteisinimo. Iš viršaus atsižvelgiama tik į tai, kaip tu išnaudojai iš aukščiau duotas sąlygas.
Todėl tikėsimės, kad kongrese susirinks daug mūsų draugų, esant optimalioms susijungimui sąlygoms, visose vietose, ir mes pasieksime dvasinį atsivėrimą.

Iš 2010 m. spalio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmyn per kongreso bangas

Lapkritį mes laukiame visų jūsų!

Prisijunk prie dvasinio tinklo

Klausimas: Suprantu, kad galiu nekęsti savo egoizmo. Tačiau iš kur staiga manyje atsiranda meilė artimui?
Atsakymas: Meilė ateina kaip ištaisymo rezultatas, virš ekranų. Tačiau niekas nedingsta – noras mėgautis visą laiką tik auga, didėja neapykanta ir atsiskyrimas nuo kitų, o virš viso to – meilė!
Kai pasieksime Begalybės pasaulį, pajausime begalinį tarpusavio atitolimą, o virš jo – visišką ryšį. Todėl šis mūsų sukurtas ryšys laikomas „620” kartų (pi TARACH) didesniu nei pradžioje.
Visai kaip elektros tinkle: norint išskirti energiją reikalinga varža. Taip ir tu, kad išgautum energiją, turi dėti pastangas – tik tada ši energija atliks darbą ir duos teigiamą rezultatą.
Reikalingas pasipriešinimas iš vienos pusės ir kažkoks veiksmas iš kitos. Jeigu susieji tai draugėn, gali atlikti darbą gaudamas energijos šaltinį – lemputė ims šviesti.
Ji šviečia, nes jos viduje yra spiralė su varža – ir kuo labiau spiralė priešinasi šviesai, tuo ryškesnė šviesa!
Šios dvi kartu dirbančios, bet priešingos viena kitai jėgos, įkaitina spiralę, ir ji ima spinduliuoti šviesą.
Viskas paremta pasipriešinimu, jis turi likti visuose reiškiniuose, pagal jį matuojame galią – šitai kyla iš pagrindinio noro mėgautis, kuris stovi priešais Šviesą.

Iš 2010 m. spalio 3 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę ir neapykantą

Mylėti visus kaip savo vaikus

Vadovas po knygą „Zohar“. Kelias Kūrėjo atskleidimo link

Žmogus turi stengtis pripildyti save tuo, kas pripildo kitus, o ne tuo, kuo kiti pripildo jį.
Aš pripildau tave, jaučiu tavo norą ir pripildymą jame, ir todėl jaučiu malonumą.
Mano prisipildymas – tai tavojo prisipildymo jautimas, todėl noriu kuo labiau tave pripildyti (kaip motina prisipildo tuo, kad pamaitino vaiką).

Aš nenoriu savęs pripildyti tiesiogiai, o tik pripildydamas artimą. Ir čia nekalbama apie tai, kiek maisto prarijo mano gyvūninis kūnas. Kalbama tik apie sielos pripildymą.
Siela prisipildo tuo, kad jaučiu, kaip pripildau kitus, pripildau Kūrėją. Tada esu panašus į Jį, juk Jis mėgaujasi tuo, kad mums suteikia malonumą. O jeigu mes negalime iš Jo priimti malonumo, tuomet Jis kenčia Šchinos kančias.
Kūrėjas mėgaujasi pripildydamas mus, o mes galime Jam suteikti tik galimybę mus pripildyti. Aš irgi turiu pasiekti tokią būseną, kad tai būtų vienintelis mano norimas dalykas.
Tačiau tai atrodo lyg kažkoks paradoksas: kaip įmanoma „prisipildyti davimu“? Todėl ir būtina meilė, kuri sujungs visus kartu.
Jeigu tarp mūsų nėra meilės, tai negalima prisipildyti davimu. Turiu jausti, kad jo norą svarbesnis už mano!
Kaip motinai už jos pačios pojūčius svarbiau, ką jaučia kūdikis. Jeigu jam kažką skauda, motina tai jaučia savo viduje. Tai – prigimtinė meilė.
Štai tokią meilę padedant Šviesai turime įgyti – tegu ji ištaiso mus. Tada gauname tokius pat norus, kaip Kūrėjo ir pasiekiame dvasinį pasaulį.
Įsivaizduok, kad turi milijardą kūdikių ir žinai, kuo juos pripildyti. Juk tau atsiveria begalinės Šviesos kanalas.
Kokį malonumą tu patirsi, jausdamas visus jų norus kaip savo, ir jų pripildymą! Tuo pats prisipildysi ir kiekvieną kartą „620 kartų“ daugiau, juk tu sukūrei šią meilę virš neapykantos.
Todėl dabar užpildydamas juos jauti ne tą 1 gramą jų gauto malonumo, o 620 gramų. Prisijungiu šias sielos dalis sau ir jaučiu kaip save patį.

Iš 2010 m. rugsėjo 27 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Unikalus kiekvienos sielos diapazonas

Pasaulinės sielos reanimacija

Vadovas po knygą „Zohar“. Iš tamsos – į šviesą.