Klausimas: Ką reiškia „pamilti artimą kaip save patį“? Ką dėl to reikia iš tikro padaryti?
Atsakymas: Meilė artimui kaip sau pačiam reiškia tai, kad visas mūsų pasaulis (negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta, žmonija), visa kūrinija, turi integruotis į mane, kaip mano dalis, „kaip vienas žmogus su viena širdimi“!
Aš viską jungiu prie savęs ir jaučiu kaip savąjį „Aš“, o kitaip manęs nėra! Virš mus skiriančio egoizmo reikia gauti aukštesniąją jėgą, norą, gebėjimą pajusti kiekvieną kaip save ir netgi stipriau. Tai yra, pajausti, kad visa tai esu Aš.
Bet šitas Aš – nėra egoistinis jausmas, kadangi neapykanta tarp mūsų išlieka. Ji netgi išaugs! Ir būtent aukščiau šios neapykantos aš vienysiuos su kitais – tiktai tada jie vadinsis man „artimais“.
„Artimas“ – tai tas, kurio aš nekenčiu, bet kartu „myliu kaip save“… „Visus nusikaltimus uždengs meilė“ – buvusi neapykanta išlieka, bet viršum jos dar atsiranda meilė.
Mūsų pasaulyje, gaunant ar duodant, viską judina tik vienas egoistinis noras. Dvasiniame pasaulyje mes esame tarp dviejų priešingų jėgų: davimo ir gavimo.
Egoizmas auga ir lygiagrečiai jam atsiranda davimo savybė – šios dvi savybės leidžia man pajusti, kad aš stoviu priešais neapykantos kalną (Sinajų, nuo žodžio „sina“ – neapykanta).
Bet iki tol aš turiu pereiti „Egiptą“ – vergauti egoizmui, Faraonui, imti jo nekęsti, pabėgti nuo jo, ieškodamas jėgos jam ištaisyti.
Prie neapykantos artimui kalno aš turiu atsakyti, ar tikrai esu pasiruošęs susivienyti su kitais aukščiau neapykantos esančia meile, tapti kaip vienas žmogus su viena širdimi?
Jeigu patyriau visus egoizmo/faraono smūgius, jausdamas, kad jau pakankamai prisikentėjau, tai aš tada sutinku! Juk aš taip nekenčiu savo egoizmo – labiau nei savo artimo.
Aš sutinku, manydamas, jog tai man suteiks galimybę atskleisti Kūrėją. Galiausiai suprantu, kad pati meilė ir davimas artimui ir yra mano pripildymas.
Aš jau nieko, išskyrus tai, nebereikalauju – pats šis veiksmas pripildo mane. Ir tuo supanašėju su Kūrėju.

Iš 2010 m. spalio 3 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mane pakeisianti jėga

125 susijungimo pakopos

Išsivaduoti iš apgaulės

Klausimas: Kabalistai kalba apie pakopas. Kurioje pakopoje mes tampame savarankiškais savo likimo šeimininkais? Kada Kūrėjas perduoda mums valdymo vadžias?
Atsakymas: Kilimas dvasinėmis pakopomis vyksta etapais. Kaip ir mūsų gyvenime: kiekvienais metais vaikai tampa vis savarankiškesni, jie patys mokosi vaikščioti, valgyti, rengtis, pirkti, eiti į mokyklą, darbą, tuoktis, gimdyti – tai jau savarankiškas žmogus.
Rabašas kartą pateikė tokį pavyzdį. Vaikai žaidžia kieme, ir staiga vienas išeina. „Kur eini?“ – klausia jo. „Namo, pavalgyti“, – sako jis.
Namuose jis atsidaro šaldytuvą, neranda ko nori ir pradeda priekaištauti mamai: „Kodėl nenupirkai, ko prašiau!?“ Jis jaučiasi tėvų nuosavybe ir todėl tuo išreiškia ne savarankiškumą, o atvirkščiai, priklausomybę.
Bet praeina keletas metų, į kiemą užsuka jaunuolis. „Kaip reikalai? – klausia jo bičiuliai. – Kur eini?“ „Mes su žmona einame pas tėvus, jie šiandien mus pakvietė vakarienės“. Tai jau savarankiškumas: žmogus nesijaučia šeimininku, bet kartu jis nepriklausomas.
Tokiu būdu nepriklausomai nuo Kūrėjo svarbūs du faktoriai: gebėjimas savarankiškai veikti ir atsiskyrimas. Viena vertus, tu nuolatos atitolsti, kita vertus, tampi panašus, artimas Jam.

Iš 2010 m. spalio 1 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti kūriniu

Pasirinkimas be užuominų

Nieko naujo po saule…

Kabala neprideda žmogui kančių – ji atskleidžia tikrąją jo būseną. Tarsi jis ateitų pas gydytoją ir rentgeno nuotraukoje pamatytų savo ligą, kuriai išgydyti būtina operacija.
Ir, žinoma, jis nebara gydytojų, o dėkoja jiems už tai, kad padėjo atskleisti esamą problemą.
Sakydami diagnozę, gydytojai taria: „Mes turime visus būtinus vaistus jums išgydyti“. Juk Šviesoje yra viskas, tik išsiaiškink, ko tau trūksta, kas tavyje sugadinta! Kai tik atskleidžiu tai, kas neištaisyta, iš karto gaunu vaistus ir pasveikstu.
Būtent Kūrėjo, Šviesos atžvilgiu savyje reikia atskleisti visas skaudamas vietas. Todėl man reikalinga Šviesa kaip rentgenas, idant peršviestų mane ir parodytų, kas manyje negerai, kas neprilygsta Jam. Ir taip turiu ištirti visą savo kūną.
Jeigu tai atlieku su Šviesa, tai išsiaiškinu ir tuoj pat ištaisau save viena ir ta pačia Šviesa AB SAG. Ši Šviesa skirta ir blogiui išsiaiškinti ir jam ištaisyti į gėrį. Taip aš tobulėju maloniai, su malonumu.
O jeigu neturiu šio rentgeno, tai kiekviena mano kūno ląstelė pasiekia beveik mirtiną man būseną, aš patiriu siaubingas kančias, kol nesuvokiu, ką ir kaip reikia ištaisyti būtent savyje – savo santykį su pasauliu.
Kabalos metodu greičiau atskleidi kančias ir tik tam, kad nedelsdamas jas ištaisytum. Savo rankose turi prietaisą, su kuriuo atskleisi problemas. Bet jos juk ir taip egzistavo tik buvo paslėptos, nes nebuvo jokios vilties jų ištaisyti.

Iš 2010 m. rugsėjo 1 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulis – tik koridorius į dvasinį pasaulį

Vaistas nuo visų ligų

Rinkis – priimti vaistą ar mirti

Klausimas: Ar jaučiate, kad mūsų vystymasis vyksta kintamu greičiu, netolygiai?
Atsakymas: Teisingai. Vystymasis niekada nebūna linijinis, tolygus, visada yra šuolių.
Tai atsiskleidžia mūsų pojūčiuose dėl darbo netobulumo ir tęsis iki galutinio išsitaisymo.
Kaitaliojasi geri ir blogi periodai, karas ir taika. Mes nuolat patiriame staigias permainas. Vystymuisi būdingas periodiškumas.
Tas pats būdinga ir parcufo, kuris skirstomas į penkias avijuto (noro gylio) pakopas, struktūrai.
Kiekviena pakopa turi savo ekraną ir savo Šviesą, pakopos suformuotus diskretiškai, pakopomis, ne pagal liniją. Viskas ateina porcijomis, lašais, o ne srovena tolygiu srautu.
Štai kodėl būna pozityvūs ir negatyvūs periodai ir išnaudoti juos reikia skirtingai. To mokomės iš savo patirties.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kilti šviesos greičiu

Duonos kąsnis atsargai

Pirmasis noro ištaisymas – tai davimas dėl davimo. Tai reiškia, kad aš apriboju naudojimąsi savo noru, kadangi jis egoistinis, dėl savęs, nenorėdamas padaryti blogo kitiems, kaip pasakyta: „Nedaryk kitiems to, ko pats nekenti!“
Tačiau netgi šiame egoistinio noro apribojime slypi išsitaisymas, juk aš ne šiaip sau susilaikau nuo blogų darbų. O jeigu aš galėsiu pavogti ir niekas apie tai nesužinos, kas tada mane sulaikys?
Aš turiu ne tiesiog atsiriboti nuo visų norų, tarsi jų nebūtų. Išsitaisymas sklinda dar toliau – aš turiu pajausti, kokią žalą darau artimam, kaip jis kentės!
Būtent šios kančios pojūtis turi neleisti man pavogti, kaip pasakyta: „Nedaryk kitiems to, ko pats nekenti!“
Aš persismelkiu artimo norais. Iš pradžių blogio suvokimas man tarsi suriša rankas, kad nevogčiau, tačiau po to mane išlaisvina ir suteikia visas galimybes – vok iki begalybės, viską, kas priklauso kitiems ir netgi Kūrėjui! Viskas tau leista ir tau nieko už tai nebus!
Tačiau aš jau pradedu jausti „Šchinos kančias“, svetimas kančias, tarsi būčiau vogęs, atėmęs, nužudęs… ir kaip būtų, jeigu apvogtų, nužudytų mane. Aš jaučiu savyje svetimą skausmą, tarsi aš būčiau jo priežastis! Jų atžvilgiu aš – tarsi Kūrėjas, sukūręs blogąjį pradą, – ir tokiu būdu tarp mūsų atsiranda ryšys.
Aš tampu tarsi Bina, motina, kuri jaučia visus vaikų norus ir visą blogį, kurį jiems daro, jeigu jais nesirūpina, taip pat suvokia, kokia gera jiems gali būti, jeigu pasirūpins jais.
O po to mums atsiskleidžia antrasis išsitaisymo etapas: kaip galima duoti artimam. Žmogus jau tampa perdavimo kanalu tarp pasaulio ir Kūrėjo.
Jis jaučia, kad tik jis gali perduoti jiems pripildymą, ir nusikaltimas slypi ne vogime, o jau tame, kad jis nepripildo jų norų. Štai tai jau vadinama meile artimam, kaip pačiam sau.
Būtent savo paties atžvilgiu žmogus turi pajausti abi išsitaisymo stadijas: „Nedaryk kitam to, ko pats nekenti“ ir „Pamilk artimą, kaip save“.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 28 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

125 susijungimo pakopos

Išsivaduoti iš apgaulės

Ką mums suteikia meilė artimui?

Klausimas: Kaip galiu išlaikyti tikslo svarbą, jei turiu kokią nors fizinę problemą, kuri visą laiką reikalauja mano dėmesio?
Atsakymas: Būna įvairių atvejų. Būna fizinės ar protinės negalios, rūpesčiai ir nerimas, kaip ir pas kiekvieną. Kreipdamasis į žmogų, Kūrėjas siunčia visą rinkinį problemų ir taip jį pažadina. Nesvarbu, kokioje situacijoje yra žmogus. Visas šias būsenas, visą jų rinkinį jis gauna iš Kūrėjo ir iš šios būsenos turi kreiptis į Jį. Be to, žmogus turi suprasti, kad jei jis serga, turi eiti pas gydytoją, jei neturi pinigų – turi ieškoti darbo ir t. t. Tačiau jei problemos išsisprendžia, tai tik dėl to, kad žmogus turi išgyventi kitas būsenas, kad galėtų vystytis.
Kiekviena būsena reikalinga tolimesniam vystymuisi. Tačiau ją taisyti reikia ir žemiškajame, ir dvasiniame lygyje – kaip vieną visumą. Draudžiama pasaulį dalyti į dvi dalis: „tai – man, o tai – Kūrėjui“. Žmonės galvoja: „Dabar užsiimsiu verslu, žemiškais reikalais, o jau po to grįšiu pas Jį, paaukosiu labdarai ir, ačiū Dievui, aš – tyras“. Taip nebūna! Kalbame apie ketinimo ištaisymą, todėl neturime nė vienos laisvos minutės, kad ir kokios būsenos būtume, iš visų savo problemų turime kreiptis į Kūrėją prašydami.
Prašymas turi būti ne apie pačią fizinę, šeimos ar kitokią problemą, o visada – apie aukštesnįjį tikslą, nes jis, be abejonės, apims visus žemesnio lygmens rūpesčius, nerimą, ligas ir nelaimes. Visi jie bendrai vadinami „kančiomis“ ir skirti tik tam, kad nukreiptų žmogų teisinga kryptimi.  Jei dabar būtų galimybė iš žmogaus atimti kurią nors problemą – nerimą dėl pinigų, sveikatos ar šeimos, jis nukryptų nuo kelio ir jau nebeitų tiksliai Kūrėjo numatyta kryptimi. Todėl mums draudžiama tiesiogiai kištis į šį procesą. Reikia žmogui padėti spręsti šias problemas, tačiau pats jis turi žinoti, kad toks yra kelias, ir visa tai siunčia Kūrėjas – „Geras ir Kuriantis gėrį“ ir „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“.
Žmogus turi priimti visas būsenas, susidoroti su jomis teisingai, visomis galimomis priemonėmis – tiek žemiškajame, tiek ir dvasiniame lygyje, tiek padedant grupei. Tačiau sakoma, kad draudžiama prašyti, kad „mano nusidėjėliai“ mirtų, o galima tik prašyti, kad grįžtų pas Kūrėją. Tai yra, kiekvieną būseną reikia ištaisyti, teisingai panaudoti lyg ir neigiamas kliūtis, nes jos kaip tik yra pačios naudingiausios ištaisymui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Stebėti save

Kūrimo programa

Dvasinio pasaulio fizikos dėsniai

Klausimas: Ar pritraukiame daugiau mus supančios Šviesos Or makif mokydamiesi grupėje? Ar visi gauna šią Šviesą vienodai, ar kiekvienas – pagal savo siekį?
Atsakymas: Grupėje susideda visos mūsų pastangos. Kai daug žmonių susijungia į grupę, tarpusavyje sukuriame ypatingą „sritį“, kur visi duoda vieni kitiems.
Šioje srityje ir atsiskleidžia Šviesa. Ji ir anksčiau buvo ten, tačiau jos forma buvo paslėpta, pasyvi. Ir dabar ji lieka kol kas paslėpta, tačiau jau aktyviai veikia mūsų siekius susivienyti.
Iš pat pradžių visi esame Šviesos lauke, bet nejaučiame jos. Ten, kur galime sukurti tarpusavio ryšį ir prilygti Šviesai, sukeliame jos poveikį, atitinkantį mūsų pastangas.
Ji mus ištaiso, o atsiradus tarp mūsų davimo savybei, Šviesa akivaizdžiai atsiskleidžia.
Visiems kartu siekiant tarpusavio davimo, atsiskleidžia davimo jėga. Tačiau kiekvienas atskleidžia šią davimo jėgą, Šviesą, pagal savo individualias savybes ir pastangas vienijantis grupėje.
Todėl būtinas bendras darbas. Pats vienas žmogus niekada negalės atskleisti mus supančios Šviesos, juk reikia kažkieno atžvilgiu atskleisti pastangas duoti, sukurti vietą Šviesai atskleisti.

Iš 2010 m. rugsėjo 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ 8 straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…

Aukštesniosios pakopos Šviesa

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Klausimas: Kaip pasiekti tokią būseną, kad prašyčiau ir nerimaučiau tik dėl vieno: kad nuo ryto iki vakaro mano širdis ir protas būtų kamuojami išgyvenimų dėl to, kaip man surasti Kūrėjo atskleidimo vietą, idant suteikčiau Jam malonumą?
Atsakymas: Tokia būsena yra antgamtiška, ji aukščiau mano prigimties. Neturiu jėgų jos pasiekti ir man to visiškai nesinori. Aš iš anksto nesimėgauju tuo, ką jausčiau atsiskleidęs Kūrėją.
Kalbėdamas apie vietos Jam paruošimą, apie davimą Jam tarsi nuveju nuo savęs bet kokius malonumus. Telieka prėskas skonis.
Kaip galima pakeisti šį santykį? Juk Kūrėjo atskleidimo vieta turi būti mano noro viduje, turiu šito užsigeisti iki kaulų čiulpų – turiu norėti pajausti, kad Kūrėjas mėgaujasi.
Man reikia pačiam pasikeisti, kad mano nerimo objektu taptų kažkas priešingas man. Kabalistai sako, jog yra pasaulyje jėga, kuri gali tai atlikti.
Tačiau pradžioje reikia ruoštis ir paprašyti, tai yra, atlikti ne antgamtišką, o prieinamą darbą, kuris iš tikrųjų priklauso nuo manęs.
Ir štai pradedu ruoštis kartu su panašiais į save: būdamas teisingoje aplinkoje ir studijuodamas šį mokslą. Čia kiekvienas veiksmas – tavo jėgoms.
Kas kad jausmai nėra patys maloniausi, kas kad visą laiką ieškau, aš randu degalų judėti pirmyn.
Užsipildau melagingomis būsenomis veikdamas daugiausia iš pavydo. Žvelgdamas į draugus pavydžiu jiems: jie geresni, protingesni.
Galbūt kai kurie iš jų jau jaučia dvasinį pasaulį. Kas žino, gal šalia manęs sėdi žmogus, kuris jau yra tenai, o aš – vis dar nežinioje.
Jeigu sukaupiame priemones, apie kurias šneka kabalistai, ir bandome jas pritaikyti aplinkoje, per pavydą kildami virš žinojimo, tuomet iš tikrųjų pradedu taisyti Šchina – tą vietą, kurioje priimsime Kūrėjo atsiskleidimą Jo labui.
Tai įmanoma. Tereikia atlikti kuo daugiau mechaninių, beskonių veiksmų lenkiant galvą prieš aplinką. Šiame „nuolankume“ draugams slepiasi raktas į sėkmę.

Iš 2010 m. rugsėjo 27 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė iš aukštesnio išskaičiavimo

Kaip sušukti, kad būtum išgirstas?

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Iš pradžių Šviesa sukūrė norą, išvystė jį ir atitolino nuo savęs, idant suteiktų jam savarankiškumą ir galimybę valdyti save – tapti panašiam į Šviesą. Šiame procese pirma buvo Šviesa, priežastis, o paskui noras – pasekmė.
Bet kuris veiksmas vyksta Šviesai veikiant norą. Noras negali veikti pats ir tik jame esančios Šviesos savybės suteikia jam galimybę bent jau prašyti Šviesos vienaip ar kitaip jį paveikti.
Paruošusi norą savarankiškai taisytis ir supanašėti su Ja, Šviesa nebėra pirminė veiksmuose, ji tik verčia veikti. Ji sužadina norą, kad šis imtų veikti, sudarydama jam tinkamas taisymuisi ir supanašėjimui aplinkybes.
Visų sąlygų, reikalingų, kad noras prilygtų Šviesai, sudarymas vadinamas Šviesos ir noro nusileidimu iš viršaus į apačią, o laipsniškas noro supanašėjimas su Šviesa – kilimu iš apačios į viršų.
Leidimosi iš viršaus į apačią proceso metu Šviesa nustatė visas kilimo iš apačios į viršų pakopas, palikdama norui valios (pasirinkimo, veikimo) laisvę formuojant siekį tapti panašiam su Šviesa (suartėti su Šviesa) ir kreipiantis į Šviesą.
Šviesoje, pakopose užrašyta programa suteikia norui tokias formas, kurias jis turi įgauti laipsniškai taisydamasis.
Mums tereikia kiekvienoje pakopoje sutikti su pakopos forma ir prašyti Šviesos, kad mus ištaisytų, paverstų panašiais į Ją.
Norėdami suprasti Šviesą, jos veiksmus mūsų atžvilgiu, mūsų taisymosi programą, norėdami ją realizuoti savimi, mes renkamės į grupę, mokomės, įkvepiame vieni kitus, kaip svarbu prilygti Šviesai ir Jai nesipriešinti.
Visų pirma reikia atsisakyti savęs, atlikti „susitraukimą“ tarsi manęs nebūtų – tegul Šviesa ateina ir veikia. Toks pasyvus dalyvavimas leidžia man „atverti kelią Šviesai“ (1).
O po to turiu aktyviai norėti Šviesos poveikio – taip sustiprinu spaudimą (2), įtraukdamas į jį „mūsų“ sutikimą, kurį gavau iš grupės.
Sutikdamas su galingu Šviesos poveikiu „kas bus – tas bus“ , įgyju davimo, panašumo į Kūrėją, savybę. Prisidedu savo mažu noru (sutikimu), bet esant galingai Šviesos srovei, jai išeinant gaunu didžiulę davimo savybę (ketinimą duoti) – savo naująjį Aš.

Šviesa tarytum įėjo į mano pradinį „tašką širdyje“ (necoc, kibirkštį) ir „išpūtė“ jį. Sutikdamas su Jos veiksmais aš tartum „išsikeroju“, kol nepasiekiu 125 pakopos – Kūrėjo, įgydamas tokią pat galią.
Tai ir simbolizuoja Sukot šventė. Juk mūsų pasaulio šventės [kalbama apie žydų šventes – vert. past.] simbolizuoja tai, kas su mumis vyksta dvasiniame pasaulyje.

Iš 2010 m. rugsėjo 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati”

Daugiau šia tema skaitykite:

Absoliuti ramybė begaliniame judėjime

Dvejetainė skaičiavimo sistema: noras ir Šviesa

Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…

Ištrauka iš Baal Sulamo straipsnio „Šeši šimtai tūkstančių sielų“: Kiekviena save taisanti siela pritraukia visą bendrosios sielos Šviesą ir taip paskatina taisytis visą kartą. Nes visos sielos priklauso viena nuo kitos.
Tai – absoliutaus ryšio tarp sielų pasekmė. Nė viena siela negali pakilti, paskui save nepatraukdama visų sielų. Jos pakilimas priklauso nuo jų.
Tai integrali sistema, kurioje visi tarpusavyje susiję. Kiekviena save taisanti siela taiso savo ryšį su kitomis sielomis, taip greitindama ir  jų išsitaisymą.
Ištaisyti save – reiškia ištaisyti savo ryšį su kitais. Ir nors jų pačių būsena lieka tokia pati, kaip ir anksčiau, aš parengiu juos išsitaisymams, kuriuos jie atliks po to.
Aš jiems esu pirmesnė karta. Aš kuriu ryšį su jais be jų žinios ir supratimo.
Aš naudojuosi visa sielų sistema, kad ištaisyčiau joje ryšius, kiek tai įmanoma. Tačiau sielos, kurios kol kas nėra tam pasirengusios, negali mano veiksmų nei pajusti, nei suprasti.
Jos pačios dar savęs netaisė, tačiau aš išsitaisymo metu naudojuosi jomis, ir tai vadinama tėvų pareiga sūnums.
Lygiai taip mūsų pasaulyje mes tobuliname pasaulį būsimai kartai. O mūsų vaikai ateina ir naudojasi viskuo gatavu.
Mes ištaisome tarpusavio ryšį, ištaisome mūsų sluoksnį taip, kad išnyktų skirtumai tarp sielų, – ir mums visa žmonija ištaisyta.
Tačiau jie  to nejaučia. O kai jiems ateis laikas taisytis,  viskas jau bus paruošta.
Kodėl taip yra? Aš juk taip pat kažkada gavau pagalbą iš ankstesnių kartų, iš ankstesnių sielų.
Kiekviena karta gimsta su vis didesniu egoizmu, todėl be tokio pasirengimo negali atlikti savo darbo.
Visi atlieka santykinai tą patį darbą: kas turi ištaisyti didesnį egoizmą, tas sulaukia didesnės pagalbos.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinės sielos reanimacija

Mačiau kitokį pasaulį

125 susijungimo pakopos