Klausimas. Jei sistemoje veikia nekintami dėsniai, tai kaip žmogus gali išvesti šią sistemą iš pusiausvyros? Argi žmogus yra ne gamtoje?
Atsakymas. Visa sistema sujungta ir veikia pagal nekintamus dėsnius. Bet šioje integralioje sistemoje yra toks ypatingas, pradedantis augti tarpsluoksnis, vadinamas „žmogus“.
Šis tarpsluoksnis turi galimybę įsiūbuoti sistemą, išvesti iš pusiausvyros ir kiekvieną kartą ją sugrąžinti, dar labiau išbalansuoti ir vėl sugrąžinti. Kiekvieną kartą šiam tarpsluoksniui yra suteikiama tokia galimybė. Juk būtent tokiu būdu šis tarpsluoksnis įgyja visos sistemos jausmus ir protą: išvesdamas sistemą iš pusiausvyros ir pusiausvyrą grąžindamas.
Žinoma, tarpsluoksnis tai atlieka ne savo jėgomis: sistema išvedama iš pusiausvyros pagal ypatingą programą, veikiančią to tarpsluoksnio „žmogus“ atžvilgiu. Yra specialios jėgos ir formulės, kurios išbalansuoja šią sistemą žmogaus atžvilgiu. Aukštesnysis pasaulis nekinta, keičiasi tik jo pateikimas mums, sfera, kurioje mes esame.
Tai daroma tam, kad susipažintume su sistema ir pareikalautume jos sugrįžti į pusiausvyrą. Dėl to, kad patiriame pusiausvyros trūkumą ir reikalaujame subalansuotos būsenos, įgyjame protą ir jausmus, suvokiame bendrąją visos sistemos programą. Ir tada pradedame trauktis ir plėstis: įkvepiame ir iškvepiame, tokia forma tyrinėdami sistemą.
Klausimas. Vis dėlto ar žmogus turi pasirinkimo laisvę?
Atsakymas. Žmogaus pasirinkimo laisvė – suaktyvinti sistemoje tokius pačius žmones kaip ir jis, ir drauge su jais pareikalauti pusiausvyros. Štai vienintelė laisvė, suteikta žmogui. Tai darbas grupėje su tokiais pačiais žmonėmis kaip ir jis. Žmogus gali palaipsniui praplėsti šį sluoksnį  apimdamas visą žmoniją – susijungti su ja ir pareikalauti harmonijos. Šis reikalavimas vadinamas maldos, MAN, kėlimu.
Turime stengtis pasikeisti. Kiek subalansuosi save su sistema, tiek pradėsi ją jausti. Kiek galėsi užgniaužti savąjį „aš“, tiek prasiplėsi ir skleisies į „mes“, ir šioje erdvėje pajusi pusiausvyrą bei visų joje veikiančių tikrosios gamtos jėgų harmoniją. Tik tada galėsi suprasti, kas vyksta.
Nėra didesnio džiaugsmo, kai išsklaidai abejones. Būtent dėl to, kad patiri harmoningą būseną, kai viskas subalansuota, atsklinda Šviesa ir pripildo visus norus – tai ir sukelia tikrąjį džiaugsmą.

Iš 2014 m. kovo 21 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į knygą Panim meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Laisvas vergas

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Klausimas: Ką reiškia būti teisingai ir stipriai susijungus su grupe?
Atsakymas: Tai reiškia matyti savo ateitį, realizaciją, atlygį ir būsimus žingsnius tikslo link neatsiejamai nuo savo bendražygių. Draugai, bendražygiai – tai ne fiziniai asmenys.
Tam, kad su jais susijungtum, nepakanka apkabinti ir kartu šokti, reikia tapti viena širdimi, vienu noru.
Šis noras turi būti ne mumyse, tarsi širdis išeitų iš kūno ir susijungtų su kitomis širdimis. Jeigu žmogus turi tokį siekį, jis gali suprasti, ką mums pataria daryti kabalistai.
Visi pasikeitimai, vykstantys jungiantis širdimis, mums atrodys teisingi ir natūralūs.

Iš  2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Sutinkame tapti moliu Meistro rankose

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Klausimas. Pastaraisiais metais nelankiau pamokų, bet studijuoju jau 11 metų ir noriu žinoti, kurgi Kūrėjo atskleidimas? Jau nusivyliau, mano gyvenimas slenka, o aš nepasiekiu atskleidimo. Kur Kūrėjas? Turiu atrasti Jį šiame gyvenime.
Atsakymas. Kur Kūrėjas? Kūrėju vadinama „ateik ir išvysk“ („bo“ ir „re“). „Ateik“ reiškia parenk vietą, kurios savybės leidžia Kūrėjui atsiskleisti. Tavo indo forma privalo atitikti Kūrėjo savybes.
Jeigu nori, kad Jis atsiskleistų, turi parengti tinkamą formą. Tarkim, atėjai į parduotuvę ir nusipirkai žvejybos tinklą, bet užuot juo žvejotum, nori į jį įberti 100 kg cukraus. Argi išeis? Ne, nes cukrui reikia maišo.
Ateini į parduotuvę su maišu, bet šįsyk tau reikia nusipirkti ne cukraus, o vandens, sulčių. Ar vandeniui tinka maišas? Netinka.
Taip kaskart pažengi į priekį patirdamas kitą būseną ir išsiaiškindamas, jog tavo indas kol kas ne indas. Galiausiai savo norą, indą, turi suformuoti taip, kad tiksliai atitiktų pirmąją, mažiausią Šviesos porciją.
Šis atitikimas yra būtinas ir vadinamas „ateik“ (bo). Todėl pasakyta: „Eikime (bo) pas Faraoną“, „Ateik (bo) ir išvysk (Kūrėją)“. Faraonas – tai Kūrėjo dalis, Jo parengiamoji stadija, išvirkščioji pusė.
Ką padarysi, jei tai būtina sąlyga. Tu nesutinki su visu Kūrimu, ir aš tave suprantu. Pas mane ateina tūkstančiai žmonių, bet tas, kuris pasiliks, – pasiliks. Netgi džiaugiuosi tais, kurie išėjo, juk vis dėlto kažkas juose nusėdo. Kada nors – ne šioje, tai kitoje kartoje – jie sugrįš ir tęs toliau.
Pretenzijomis nepakeisi Kūrimo dėsnių pagal savo norą. Neturime išeities, reikia nulenkti galvą ir dirbti. Pagrindinė problema ta, kad pamirštame, jog visas darbas atliekamas ne žmoguje, o tarp žmonių. Ateiname su žvejybos tinklu vietoj indo, puodelio, ir piktinamės: „Juk noriu gauti, kodėl Kūrėjas man neduoda, kodėl neatsiskleidžia?“
Kur ir ką nori gauti? Jei nori įgyti davimo jėgą, tai ji atsiskleidžia toje vietoje, kurioje jaučiamas jos poreikis. O davimo poreikis atsiranda tarp tavęs ir ko nors. Parenk tokią vietą ir pamatysi, davimas atsiskleis. Nėra nieko paprasčiau.
Tai nelengva įvykdyti būnant egoistinės prigimties. Vis dėlto sprendimas glūdi šalia mūsų: Kūrėjas yra tarp tavęs ir draugo. Prašom, atskleisk Jį!

Iš 2014 m. balandžio 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Paprastas atskleidimo dėsnis

Jautrumas Šviesai

Kur ieškoti Kūrėjo?

Klausimas. Kaip logiškai paaiškinti žmonėms, kad vienijimasis – vienintelis visų problemų sprendimo būdas?
Atsakymas. Juk akivaizdu, kad žmonių vienijimasis suteikia jiems galių: tuo remiasi armija, partija, bet kokia sąjunga. Net keletas žmonių, susijungusių tarpusavyje, jau įgyja jėgos, ypač šiais laikais.
Net vergovės laikais buvo baiminamasi vergų vienijimosi. Bet kuri valstybė bijo sąjungų atsiradimo. Susivienijus daugiau nei šimtui žmonių, prasideda tikrinimai: kas ten vyksta, ką jie daro, kokie jų planai. To reikalauja visuomenės saugumas.
O mes, jei vienijamės teisingai, pradedame jausti, kad tarp mūsų yra kažkoks jėgos, proto, naujo pojūčio šaltinis. Turime pasistengti pajusti tai patys, nors kol kas to nebranginame. Jei negaunu iš grupės centro sužadinimo, pakilios nuotaikos, šilumos, meilės, sustiprėjusių jausmų ir proto, – vadinasi, aš su ja nesusijungęs.
Panašiai, kaip turiu poreikį reguliariai pavalgyti, turėčiau trokšti įgauti jėgų iš grupės. Man nebūtina ateiti fiziškai, tačiau turiu jausti grupės centrą, iš kurio trokštu pasipildyti.
Jei kol kas nematote ir nejaučiate to, ką teikia susivienijimas, tai ženklas, kad reikia padirbėti. Net didžiausiam kabalistui neįmanoma pakilti virš savojo ego, atsiskyrus nuo kitų. Jis turi būti susijęs bent su keliais tokio paties ar aukštesnio lygio mokiniais, kad susijungęs su jais patirtų aukštesnės pakopos pojūčius ir protą.
Taip jis kaskart tobulės. Kitaip neturės gyvybinės jėgos. Jis sustings vietoje, tarsi negyvas, juk gyvenimas turi nuolat atsinaujinti.
Taigi padedami kitiems žmonėms susivienyti turime išmokyti juos atskleisti gyvojo vandens šaltinį, kad galėtų atsigerti iš jo – iš savo vienybės centro. Taip jie gaus gyvybinės dvasios ir pajus, kad šito jiems trūksta, tarsi mažam vaikui, kuriam staiga kyla poreikis nubėgti ir prisiglausti prie mamos, o po to vėl bėgti savais keliais. Taip turime parodyti žmonėms gyvybės šaltinį.
Turite pajusti, kad susijungdami seminarų ir kitų renginių metu, patiriate vidinius išgyvenimus: naują, stipresnį džiaugsmo pojūtį ir aštresnį protą, galite naujai tyrinėti dabartinę savo būseną ir kitą, kuri staiga atsiskleidžia.
Jeigu vienijantis su draugais toks ypatingas pojūtis nekyla, vadinasi, kol kas iš viso nepasiekėte to. Turime patirti šį pojūtį patys ir išmokyti kitus. Šis ypatingas pojūtis – džiaugsmo, gyvybės, gyvybinės jėgos šaltinis, o mums jis yra dar ir analizės šaltinis, nes vien jausmų neužtenka, mes norime išsiaiškinti šias būsenas ir sukelti jas sąmoningai, patys „žadindami aušrą“.
Tad šis šaltinis, kurį atskleidžiame grupėje, yra jėgos, padedančios dvasiškai tobulėti, šaltinis. O kitiems žmonėms tai – saugumo, malonių pojūčių, teisingesnio požiūrio į šeiminius santykius, vaikų auklėjimą ir t. t., kitaip tariant, jų gyvenimo šaltinis.
Tai labai svarbus momentas. Turiu surasti tokį jėgos, gyvybės, proto, energijos šaltinį, nuo kurio staiga praregėčiau, paaiškėtų kelias ir stabilizuotųsi mano būsena, galėčiau judėti tam tikra kryptimi, atsirastų jėgų, pastovumo. Visa tai turiu gauti iš grupės centro.

Iš 2014 m. kovo 21 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Pagalvoti, nuspręsti ir išpildyti

Suprantu, iš kur atsiranda vidinis pasipriešinimas platinimui. Mūsų egoizmui labiau patinka sėdėti ir tiesiog skaityti. Geriau tegul mokytojas papasakoja ką nors įdomaus, užuot siuntęs mus platinti.
Visa tai suprantama. Tu nieko nenori platinti ir netgi nelabai nori jungtis prie grupės. Tau norėtųsi sėdėti, mokytis ir ramiai gyventi be jokio rūpesčio. Tau atrodo, kad tavo sielai artimesnis toks kelias.
Tačiau mokytojo, kuris tau aiškina labai įdomius ir išmintingus dalykus, galvoje yra kažkokia keista idėja – jis reikalauja išeiti, kalbėtis su žmonėmis, vesti jiems renginius, paskaitas. Tu manai, kad visa tai ne tau ir apskritai netinka kabalos mokslui, kuris visada buvo slaptas, jo mokytasi tyliai, paslapčia.
Ir čia būtina tikėti išminčiais. Tikėjimas išminčiais reiškia, kad, vadovaudamasis savo protu ir jausmais, tu nenori ir negali to daryti. Net jeigu supranti, kad privalai tai įvykdyti, nes tai logiška, apie tai rašo Baal Sulamas ir Rabašas, tačiau tu nenori, ir viskas tavyje tam priešinasi!
Turi išsiaiškinti: ar gali pripažinti, nepaisant savo nenoro ir daugybės pasiteisinimų, kad tai –kabalistų patarimas. Kabalistai – Baal Sulamas, Rabašas ir tavo mokytojas – teigia, kad šiais laikais tai būtina sąlyga. Tavo tikėjimas išminčiais nusakomas pagal tai, kiek prisiversi vykdyti jų nurodymus.
Tu niekada nesutiksi su jų nuomone kuriais nors klausimais – ne šiuo, tai kitu. Neįmanoma sutikti su mokytoju dvasiniame darbe, nes jis visada kalbės apie veiksmus, nukreiptus prieš egoizmą, kurie, žinoma, tau atrodys nelogiški ir nepriimtini.
Taip neišvengiamai bus kiekvieną kartą. Net jei protu galėsi sutikti, tikrovėje nesutiksi su tuo ir visaip išsisukinėsi, kad nereikėtų daryti. Tavo kūnas nenorės klausytis.
Dvasiniu mokytoju vadinamas toks žmogus, kuris yra viena pakopa aukščiau tavęs ir rodo, kur padėti ranką, pastatyti koją, perkelti kūną, kad pakiltum į aukštesnę pakopą. Tu pats nežinai, kaip ten užkopti ir kur padėti ranką, pastatyti koją, kaip pereiti į aukštesnį lygį.
Tai tarsi būti vienoje liūno pusėje ir bandyti pereiti į kitą pusę. Ir šitame liūne po vandeniu yra kupstai, ant kurių galima užlipti ir žingsnis po žingsnio pereiti į kitą pusę. Bet tu nematai šitų kupstų ir jeigu lipsi ne ten, tai pražūsi, – liūnas tave tuoj pat praris ir nuskandins tavajame egoizme, šitame pasaulyje.
Mokytojas pasakoja, kur kiekvieną kartą lipti, o tu privalai juo tikėti. Kitaip nepereisi – nuskęsi šitame liūne. Tai vadinama tikėjimu išminčiais. Tas, kuris bando taip eiti, – pereina. Savaime aišku, kad jis pilnas abejonių – ir tai teisinga, toks ir yra kelias, kad pamažu įgautum tikėjimą – išeitum iš savęs ir sektum aukštesniu protu. Taip pereinamas liūnas. Kas šitaip eina – pereina. Čia reikia daugiau sėkmės negu proto.

Iš 2014 m. kovo 21 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Tvirtas grupės pagrindas

Klausimas: Jeigu keletas žmonių priima kartu kažkokį sprendimą, bet kiekvienas yra savo egoizme, savaip suvokia tikrovę ir nesugeba savęs anuliuoti kitų atžvilgiu, ar bus toks sprendimas teisingas?
Atsakymas: Pirmiausia, būtina pasiekti visuotinę lygybę. Be to neįmanoma judėti į priekį. Kiekvienas turi stengtis anuliuoti save ir savo nuomonę tam, kad pamatytų, kas parašyta knygoje, apie ką pasakoja jos autorius, ką kalba mokytojas. Kitaip žmogus nesimoko.
Mokytis gali tik tas, kuris jaučiasi esąs mažesnis už mokytoją: mane, Rabašą, Baal Sulamą ir už jų stovinčius , mus mokančius didžiuosius kabalistus. Jeigu žmogus neanuliuoja savęs visų atžvilgiu, likdamasis šios grandinės pabaigoje, jis nėra šios sistemos dalis.
Jeigu būtų įmanoma mokinius perleisti pro kažkokį ypatingą filtrą, taptų aišku, kas išlaiko šį testą, kas ne, kas anuliavo save kitų, grupės, mokytojo, knygų autorių atžvilgiu. Kiek žmonių tuomet liktų? Kaip pasakyta: „Aš atėjau ir neradau nė vieno žmogaus.“ Yra daug kūnų , o vidine prasme nėra net minjano (dešimties žmonių). Taigi, visų pirma, reikia patenkinti šią sąlygą.

Klausimas: Kaip pajausti tokią grupės svarbą, kad atsirastų tikra baimė ją pavesti? Kaip išvystyti šį jausmą, kad jis nepaleistų? Ar tai irgi yra aukščiau suvokimo?
Atsakymas: Nerimas, kad galiu pavesti grupę ateina palaipsniui, veikiant supančiai Šviesai. Jokiu būdu ne kitaip.
Virpulys dėl grupės, kad ji išsilaikytų ir dirbtų Kūrėjui, judėjimas Kūrėjo link, pojūtis, kad tai priklauso nuo manęs, – visa tai kyla, veikiant Aukštesniajai šviesai.
Aš negaliu jo sukurti dirbtinai. Galiu bandyti atlikti tam tikrus veiksmus, bet ne daugiau. Mūsų pastangos palaipsniui mus prives prie to. Bet žmogus turi nuolatos stebėti save: gal jau kyla jame tokia būsena.

Iš 2014 m. vasario 7 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Jei nepavyko čia – nepavyks niekur

Sutinkame tapti moliu Meistro rankose

Klausimas: Kaip dirbti, norint pasiekti vienybę?
Atsakymas: Visų pirma, reikia rimtai pagalvoti. Ir pasistengti galvoti ne savo galva, o truputį aukštesne, kitaip tariant, įsiklausyti į kabalistų patarimus. Paskui pasistengti, kiek įmanoma nepriklausomai nuo savo egoizmo, nuspręsti, kaip pasiekti, kad mano pasididžiavimas misija arba, kitais žodžiais sakant, tikslo svarba taptų didesnė už meilę sau.
Kai priimame tokį šaltakraujišką sprendimą, tarsi nuo mūsų niekas nepriklauso, ir suprantame, kokius veiksmus reikia atlikti, sudarome planą. Tada pereiname į kitą etapą: kaip išpildyti šį planą. Praktinio įgyvendinimo planas neturi pakeisti ankstesnio etapo sprendimo, t. y. būtinų veiksmų plano. Reikia tik jį įgyvendinti ir pagal tai stebėti, ar apskritai užsiimame dvasiniu darbu, ar ne.
Aš nežinau, kaip ir kodėl mums teko misija atlikti tokius ištaisymus, turint omenyje mūsų tinginystę ir silpnumą. Arba mes priimame šią misiją, einame su ja pirmyn ir įvykdome, arba ne. Todėl nėra ko skųstis, kad praėjo 3, 5 ir daugiau metų, o rezultatų nėra. Mums skyrė darbą ir reikia jį vykdyti. O vienas aš galiu tik smulkiau išdėstyti metodiką, tai ir darau.

Iš 2014 m. kovo 18 d. paruošiamosios pamokos

Klausimas: Po to, kai mes pravedėme su didele galia ir jėga tokį milžinišką renginį kaip kongresas, galėjome pajausti ir suprasti jo tikrąjį rezultatą. O kokia šio kongreso įtaka paprastiems žmonėms?
Atsakymas: Svarbu ne tai, kaip kongresas paveikė visuomenę. Šiame lygmenyje Kūrėjas neturi pasauliui tokios įtakos, kokią turime mes.
Reikalas tas, kad Šviesa veikia mūsų pasaulį per Aukštesniąją jėgą, Kūrėjo valdžią, ir taip pat Šviesa veikia per mus, per mūsų valdžią, mūsų susitarimą, per šį stiprintuvą, šią sistemą, kurią mes formuojame iš savęs. Mūsų poveikis pasauliui visiškai kitas, jo Kūrėjas pats atlikti negali. Nepajėgus! O mes galime, nes esame tame lygyje ir šio pasaulio viduje.
Sakykime, mano vaikas eina į vaikų darželį. Namuose niekaip negaliu paveikti jo elgsenos. Tada prašau jo draugų, kad jie paveiktų jį savo lygyje, dėl jų poveikio jis lengvai pradeda keistis. Aš pats negaliu to pasiekti.
Kitaip tariant, tai, ką padarėme šiame kongrese, turėjo didžiulį poveikį visam pasauliui. Bet, vėlgi, yra paslėpta šio poveikio dalis ir matomoji, t. y. dalis, kuri pasireiškia Aukštesniuosiuose pasauliuose, ir dalis, kuri pamažu ima ryškėti mūsų pasaulyje.
Visų pirma, mes greitiname pasaulio judėjimą, trumpiname jo brendimo laikotarpį.
Antra, daugelis žmonių pradeda suprasti, kokia kryptimi juda šis pasaulis.
Be to, bunda pavienės asmenybės, kurios arti to, kad juose gimtų taškas širdyje, kaip kažkada gimė jūsiškis. Dėl stipraus kongreso ir mūsų pasaulio lygmenyje išryškėjo intensyvesnis Šviesos poveikis, kai veikiant supančiam išoriniam laukui pradeda busti žmonių taškas širdyje – jų asmeninis potencialas.
Ir pats svarbiausias dalykas: galiausiai didžia dalimi pertempėme mūsų pasaulį iš kančių kelio į Šviesos kelią. Mes iš tikrųjų pridėjome jam didžiulį kiekį Šviesos.

Iš 2014 m. vasario 7 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda žmogus

Mūsų keturių aukštų namas

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Klausimas: Man neaišku, kaip galiu susijungti su kitais, jeigu nesuprantu, kas tai yra? Nerandu savyje tam jokių priemonių.
Atsakymas: Tu ir neturi jokių priemonių, bet turi mokytoją, kuris pataria, į ką atkreipti dėmesį. O tau reikia tai įvykdyti, nes mokytojas žino, kad dabar atėjo tam laikas.
Jeigu ne mokytojas, tu niekada to nežinotum. Todėl ir yra dvi pakopos, ir visada turi būti aukštesnioji pakopa, kuri tave kreipia aukštyn. Būdamas tik savo pakopoje tu nesužinosi, kurioje pusėje „šiaurė“.
Atėjo laikas, kai pradėjome vis daugiau kalbėti apie susijungimą, kiekvieną dieną vis konkrečiau tai atskleisdami. Negali būti, kad tavo galvoje savaime kiltų mintis apie išsitaisymą. Tai galėjo nutikti tik tokioms ypatingoms sieloms kaip Ari, Mozė, turinčioms specialią paskirtį.
Klausimas: Kas gi priklauso nuo manęs?
Atsakymas: Nuo tavęs priklauso tavo pastangos jungtis. Tu to nesupranti, bet tau ir nereikia suprasti – reikia vykdyti, o veiksmai patrauks paskui ir širdį.
Klausimas: Bet aš ir prieš tai atlikinėjau įvairiausius veiksmus manydamas, kad jie skirti susijungimui?
Atsakymas: Tu negalvojai, kad juos atlieki tam, kad susijungtum su grupe, kad šiame susijungime atskleistum Kūrėją ir tuo suteiktum Jam džiaugsmą. Dabar tau teks vis daugiau apie tai galvoti.
Mes privalome suprasti, kad dvasinis pasaulis atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšyje, kuris vadinamas laidavimu. Ir šis ryšys turi pereiti visus etapus: davimo dėl davimo – kad bent jau nedarytum draugui to, ko nekenti pats, o po to – gavimo dėl davimo, t. y. meilės artimui kaip sau pačiam, ir taip iki pat galutinio ištaisymo.
Visi priesakai – tai tik mūsų ryšio stiprinimas. O Tora –  grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri ateina atsakydama į mūsų pastangas ir realizuoja šį ryšį. Mums tereikia paprašyti, kad supanti šviesa mus paveiktų ir ištaisytų.
Bet prieš tai turime įdėti bendras pastangas, kad pajaustume, ko prašyti, kad atskleistume trūkumą, prašymą šviesos ištaisyti tas savybes, kurios mums trukdo susijungti su kitais. Tiek, kiek mes sieksime susijungti, vaidinti prieš visus ir kalbėti apie tai, kiek dėsime pastangų, tiek supanti šviesa mus ims veikti.
Tai nepriklauso nuo mūsų ketinimo švarumo. Net jeigu ketinimai patys egoistiškiausi, kaip Faraono, šviesa švies mums iš toli. Bet pagal šviesos prigimtį, ji šviečia per grupės centrą. Jeigu nesistengi susijungti su kitais, tai supančioji šviesa tavęs nepasieks.
Juk supančioji šviesa – tai vidinė šviesa, kuri turi atsiskleisti, Kūrėjas. Skirtumas tarp jų – tik atskleidimo stiprumas. Begalinė šviesa slepiasi sulig kiekviena pakopa, kol visiškai neišnyksta. Mes esame tokios būsenos, kai ji visiškai nuo mūsų pasislėpusi, bet iš tiesų egzistuojame Begalybės pasaulyje, tik tai paslėpta nuo mūsų pojūčių.

Iš 2014 m. kovo 27 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų smaigalyje

Kilsime kartu!

Sutinkame tapti moliu Meistro rankose