Klausimas: Ką reiškia būti grupės centre?
Atsakymas: Būti grupės centre – vadinasi – žiūrėti į viską ir elgtis su visais vienodai. Tau neturi būti gerbiamų ar negerbiamų, veteranų ar naujokų, protingų ar kvailų.
Kaip šeimoje, kur tu jauti visiems vienodą meilę, nors kiekvienam ją parodai skirtingai, visi jie svarbūs ir reikalingi. Būtent šis jausmas, kad nėra skirtumo tarp žmonių, leidžia pajausti grupės centrą.
Žinoma, kasdieniniame darbe galiu pasirinkti konkrečius žmones, kuriais remiuosi ir kurie užima tam tikras pareigas įmonėje. Tačiau grupėje to būti neturi. Grupė – vienalytė masė, kuriai skiriu visas savo jėgas ir tą patį gaunu iš jos.
Grupė – tai visų lygybė visose srityse. Joje tarp žmonių nėra jokių skirtumų. Juk šeimoje aš elgiuosi pagal kiekvieno poreikius, nieko neskriausdamas dėmesiu: mažyliui reikia to ir to, seneliui kitko, žmonai dar kažko ir t. t.
Kiekvienas žmogus turi savo poreikius ir kiekvienam aš skiriu deramą dėmesį.
Klausimas: Pamokoje ar vaišėse turime ieškoti grupės centro. Ko reikia ieškoti savyje?
Atsakymas: Reikia būti labai atsargiam, kad šie ieškojimai nesukeltų jums abejingo požiūrio į viską, kas vyksta, ir manymo, kad tai ir yra grupės centras.
Grupės centras – tai švelnus, tinkamas, geras, šiltas požiūris į visus be išimties. Tai – mano šeima. Pajausk grupę kaip artimuosius, pajausk, kad esi kartu su ja, pajausk jos šilumą.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“ rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Stiprus ryšys su grupe

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Embriono gyvybė priklauso nuo virkštelės

Klausimas. Kodėl mums pridedama materialinių problemų, jei stengiamės susijungti tarpusavyje?
Atsakymas. Mums pridedama materialinių problemų dėl to, kad galėtume vis labiau susijungti. O kaip dar galima tau padėti, kokių problemų pridėti? Dvasinių? Bet tu jų net nepastebėsi – ar tau rūpi dvasingumas?
Jei kokiame nors tolimame mieste įvyko katastrofa ir tu dėl to jauti gailestį tarsi tai nutiko su tavimi, tai nereikia tau sukurti kitų problemų. Bet tu juk neišgyveni dėl svetimų nelaimių, ir todėl jos priartinamos prie tavęs.
Jei tu nerimausi dėl to, kas vyksta toli nuo tavęs, tarsi tai būtų tavo asmeninės problemos, tai nieko daugiau ir nereikės. Tu kentėsi ir jausi skausmą dėl to, kas vyksta kitame mieste, tarsi tai vyktų su tavimi. Žengdamas pirmyn pajusi viso pasaulio kančias kaip savo.
Tai reiškia, kad tu susijungei su kitais žmonėmis. Tada galėsi už juos paprašyti ir tai  nebus laikoma prašymu dėl savęs. Čia susijungia dvi priešingybės: iš vienos pusės tu jauti svetimas problemas kaip savo, o kita vertus, gali dėl jų paprašyti.
Nebus laikoma, kad prašai dėl savęs egoistiškai, juk tu įgijai šiuos svetimus norus dirbdamas, susijungei su visais ir jauti juos kaip savus. Kadangi sumokėjai už šiuos norus savo pastangomis, turi teisę dėl jų prašyti.

Iš 2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Apie meilę ir neapykantą

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Aš tikiuosi, kad dėl platinimo pajausime poreikį susilieti su Kūrėju. Pati grupė dar neturi tam pakankamo poreikio.
Jei platinimas nebus kaip reikiant stiprus, tai sukurs mums pasipriešinimą. Mums teks subręsti tarsi porai sutuoktinių, kurie tapo tėvais ir pradėjo rūpintis vaiku, todėl priversti būti rimti, atsakingi ir savarankiški.
Tada atsiras poreikis pamatyti, kad kiekviena tavo gyvenimo scena tėra tik vaizdas. Jis ateina iš Kūrėjo kaip žaidimas, į kurį turi teisingai reaguoti, padedant supančiai aplinkai.
Kuo daugiau dalyvauji grupėje ir platinime, tuo daugiau įtakos turi pasauliui, nes aktyviau įsijungi į šį žaidimą su Kūrėju. Tai padeda tau dalyvauti žaidime su didžiuliu supratimu ir jausmu.
Lygiai taip, kaip Kūrėjas veikia tave, valdo tave ir su tavimi žaidžia, tu veiki išorinę publiką, vedi,  žaidi su ja, nors pats šito kol kas nežinai, nejauti, neieškai paralelių tarp savęs, publikos ir Kūrėjo.
Tai dar laukia. Dirbdamas su žmonėmis pajausi, kad šis procesas labai panašu į tai, ką Kūrėjas daro su tavimi. Ką daro Bina? Ji ima viską, kas yra prieš ją: nuo Keter iki Binos vidurio, ir su visu tuo atiduoda Malchut. Todėl platinimas – tai gyvenimo žaidimas, kuriame mokomės ir tampame panašūs į Kūrėją.

Iš 2014 m. gegužės 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

„Išėjimas į žmone“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Nelaukiant kritinės ribos

Klausimas: Iki tam tikros skausmo ribos galima laikytis įsikibus grupės ir Kūrėjo. Tačiau ką daryti, kai skausmas tampa toks stiprus, kad jautiesi tarsi talžomas gyvūnėlis?
Atsakymas: Ar turi šis gyvūnėlis siūlo, vedančio pas Kūrėją, galą, ar suvokia, iš kur kyla skausmas? Ar jis yra savo bandoje, grupėje? Ar primena jam draugai apie Šeimininką? O gal tai tiesiog žmogus, kenčiantis nuo savo gyvenimo?
Jeigu tai tiesiog kančios, tai šitaip visa žmonija kankinosi jau dešimtis tūkstančių metų, kol mūsų kančios palaipsniui ėmė krypti Kūrėjo link. Mes vystėmės iš negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmens per didžiules kančias, kol iš vandenyno gelmių išlipome į sausumą, pergyvenome dinozaurų epochą.
Visa tai leido praeiti noras mėgautis, kol išsivystė tiek, kad jis užmezgė ryšį su Šaltiniu. Lyginant su praeitomis pakopomis, dabar esame savo išsivystymo viršūnėje. Bet ir čia prisijungiame prie Aukštesniosios jėgos tik trumpą akimirksnį, ryšys vis trūkinėja.
Kyla klausimas, kaip galiu valdyti šį ryšį, kad neprarasčiau kontakto su Aukštesniąja jėga? Noriu visada būti susietas su Šaltiniu, nežiūrint to, ar man gera, ar bloga.
Todėl man būtina grupė, aplinka, tam tikras išorinis rezervuaras, kurį pildysiu, kad prireikus turėčiau atsargų. Jame rasiu Kūrėją. Draugai padės man, nukreips mane tikslo, Kūrėjo, link.
Be jų nežinosiu, į ką kreiptis, ką daryti, kai man skaudės. Bet jei su savo skausmu ateisiu į grupę, draugai mane teisingai nukreips pas Kūrėą, tada greitai atsigausiu. Su jų pagalba esu pasiruošęs atlikti materialius veiksmus ir teisingai kreipti save, kad mano skausmas ir problemos išsisklaidytų.
Problemos išnyko, nes aš pats išjudinau truputį Šviesos Chasadim, o ne todėl, kad viršuje manęs pasigailėjo ir pagerino mano būseną, nes tokia aukštesnioji natūralaus vystymosi programa. Aš pats atlikau tam tikrus veiksmus, kad vystyčiausi, stengiausi įgauti davimo savybę.
Iš bet kokios būsenos reikia mokytis tinkamai pasiruošti. Niekada negauname būsenų tam, kad sužlugtume. Pagal pakopų išsidėstymo tvarką bei Šviesos ir noro gauti santykį kiekvieną kartą Šviesos veikiamas atsiskleidžia naujas, gilus ir stiprus neigiamas informacinis genas (rešimo), su kuriuo reikia dirbti.
Skųstis galima tik savimi: kodėl teisingai neparuošiau visų priemonių, kad, problemos užkluptas, galėčiau nedelsdamas ją pašalinti. Idealiu atveju taip turėtų viskas vykti.

Iš 2014 m. gegužės 2 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tvirtas grupės pagrindas

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Rūpestis dirva, į kurią pasodintas grūdas

Klausimas: Egoizmas mane valdo. Kaip galiu pažiūrėti į save iš šalies, kas man padeda tai daryti?
Atsakymas: Ši galimybė jau slypi pačiame rešimo. Neatsitiktinai aš staiga užsinoriu atsiskirti nuo savęs ir pažvelgti iš šalies, nors tai gali būti labai nemalonu. Bet šis siekis jau yra rešimo viduje.
Kokiame inde juntu sužadinimą? Toje savęs dalyje, kuri gali atsiskirti nuo mano gyvūninio lygmens. Šviesa ateina ir pradeda sluoksnis po sluoksnio skirti mane nuo manojo egoizmo. Dėl to aš jaučiu įkvėpimą, esu pakylėtas, žiūriu į pasaulį kitomis akimis, kitaip jį juntu.
Tai jau slypi viduje paties rešimo, kuris ateina iš aukštesniosios pakopos. Tuo prasideda mano darbas: kiek aš galiu pridėti prie šio rešimo savo pastangų ir stengsiuosi susijungti su juo, kad matyčiau visą savo gyvūninę pakopą iš šalies, iš aukščiau.
Tada prašau Šviesos pagalbos ir pradedu suprasti, kodėl visi kabalistai tvirtina, kad mums reikia grupės, kad imtume pavyzdį iš draugų ir prisilipintume prie jų, vietoje to, kad priliptume patys prie savęs. Reikia įgauti tokį norą, kaip Jo noras Kūrėjo atžvilgiu, taip pat draugo atžvilgiu ir tarnauti kitiems, o ne sau.
Viso to priežastis – būtinybė žmogui pakilti nuo gyvūninės iki žmogaus pakopos. Tam sukuriu priemones: kuriu savo minipasaulį, kitaip tariant, grupę, platinimą. Su jų pagalba prišaukiu Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, ir vis toliau tolstu nuo savo gyvūninio lygmens – taip, kad jis jau nebereikalauja daugiau nei būtina egzistavimui palaikyti.
Aišku, kad kova vyksta nuolat, juk kuo labiau tolstu nuo gyvūninio lygmens, tuo labiau mane traukia atgal, kad turėčiau galimybę augti.

Iš 2014 m. gegužės 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsitokėk ir pažvelk į save

Veiksmas ir ketinimas

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Klausimai Paryžiaus kongresui „Vienas už visus ir visi už vieną“
Klausimas: Kuo skiriasi žmonių susirinkimas kabalistų kongrese ir įprastame koncerte?
Atsakymas: Kiekvienas susirinkimas yra geras savaime, bet aš teikiu pirmenybę žmonėms, su kuriais galiu laimėti kiek įmanoma daugiau.
Jei eisiu į koncertą, tai tiesiog gerai praleisiu laiką. Jei eisiu į restoraną su giminėmis ar kolegomis, man taip pat bus malonu. Kongrese praleidžiu žymiai daugiau laiko – beveik tris dienas, bet galiu laimėti nepalyginamai daugiau – dalį Aukštesniojo pasaulio. Aš galiu gauti tai, ko nėra mūsų pasaulyje, kažką žymiai aukštesnio, amžino, nei su niekuo nesulyginamo, kas yra kongrese!
Todėl reikia gerai pasverti: koncertas yra gerai, restoranas – taip pat neblogai, bet kongresas suteikia galimybę gauti kažką tokio, ko niekur kitur niekada negausi. Pagalvokite, ar verta praleisti tokią galimybę?
Netempiu per jėgą, bet man atrodo, kad kiekvienas turi pasverti, ką jis laimės, jei atvyks į kongresą, kur gauna amžinybę, didžiulį ir tobulą pasaulį – tegul pagalvoja, ar verta dėl to atvykti!
Kongresas neatima galimybės pasėdėti su draugais restorane ir nueiti į koncertą. Tegul skiria laiko ir vienam, ir kitam gyvenime, kitaip kas iš jo liks? Šis gyvenimas neišvengiamai baigsis, nėra jokios abejonės. Tegul pasvarsto, ką jis iš šio gyvenimo išsineš. Ką jis išlošė, egzistuodamas baltyminės materijos pavidalu šiame pasaulyje tam tikrą metų skaičių? Ar uždirbo kažką, kas aukščiau šio gyvenimo, ar ne?

Iš 2013 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresų poveikis supančiam pasauliui

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Klausimas: Kas svarbiausia, kalbant apie laidavimą: fiziniai įsipareigojimai (draugų žadinimas, telefoniniai skambučiai ir t.t.) ar būti su grupe mintyse ir ketinimuose?
Atsakymas: Buvimas su grupe mintyse ir ketinimuose yra ne tik svarbus, bet ir privalomas. Bet žmonės, kuriems atrodo, kad šito pakanka, labai klysta, juk teorija be praktikos – negyva.
Jei norite sustiprinti savo dalyvavimą formuojant grupę dar ir veiksmais, tai atliekate viską iki galo. Veiksmas ketinimu nesibaigia. Patikrinti ketinimą galima, kai jį įkūnijate veiksmu.

Iš 2014 m. kovo 28 d. pamokos rusų kalba „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesėdėk sudėjęs rankų

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Taškas, virš kurio auga žmogus

Klausimas: Be priežasties neapkenčiu draugo. Kaip iš to išeiti?
Atsakymas: Nepagrįsta neapykanta – tai dvasinė kategorija, kuri pasireiškia žmogui be jokios priežasties, tiesiog dėl to, kad jame dega egoizmas.
Tokie klausimai sprendžiami tik kartu diskutuojant su kitais draugais. Išsitaisymas vyksta būtent tada, kai tarp mūsų kyla stiprus atstūmimas.
Nepagrįsta neapykanta – tai labai tikslus sudužusių norų pasireiškimas. Pasakyta, kad atstūmimas buvo antrosios šventyklos sugriuvimo priežastis, kai vietoj susijungimo, solidarumo, abipusės pagalbos ir meilės tarp žmonių įsiplieskė didžiulė neapykanta. Ji ir lėmė bendro dvasinio kli (indo) sudužimą.
Kai kyla tokios situacijos, reikia greitai susirinkti kartu ir pabandyti apsvarstyti jas seminaro forma. Iš pradžių – nekonkrečiai, neliečiant nieko asmeniškai, susikoncentruoti į reikalingą šio klausimo sprendimą, kuris susijęs su visais, nes nepagrįsta neapykanta kyla kiekvienam iš mūsų. Ji kyla visą laiką dėl neaiškių priežasčių, tiksliau, be priežasties: na, negaliu jo pakęsti, negaliu su juo susitarti, mes nesuprantame vienas kito, kažkas mane nuo jo atstumia. Reikia išsiaiškinti, ar yra kokia nors to priežastis, ir, susirinkus kartu su penkiais, dešimčia draugų, apsvarstyti šį klausimą. Svarstyme galiu nesakyti, kad jaučiu kam nors antipatiją, bet turiu aiškintis, kodėl žiūriu į žmogų būtent taip.

Iš 2014 m. kovo 28 d. pamokos rusų kalba „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Šviesa iš grupės centro

Mokykla išrinktiesiems

Klausimas: Kaip galima pasiekti išsitaisymą, jei netekdamas grupės įtakos tuoj pat įkrenti į gyvūninį egzistavimą?
Atsakymas: Grupė turi padėti žmogui. Galbūt patiriu tokį kritimą, kad pats negaliu susijungti su grupe, jausdamas neapykantą ir atstūmimą, panieką draugams.
Tačiau jeigu turiu grupę, dėl kurios anksčiau padėjau daug pastangų, jeigu stengiausi ten įvesti teisingą tvarką, kad visi padėtų vieni kitiems ir nieko nelaukę keltų kritusį, tai manimi taip pat pasirūpins, kai nukrisiu.
Klausimas: Kaip pasiekti, kad grupės jėga niekada nepaliktų žmogaus?
Atsakymas: Neįmanoma, kad žmogus niekada neatsijungtų nuo darbo, nepamirštų draugų ir neburnotų prieš visus, taip pat ir Kūrėją, kentėdamas dėl savo menkumo ir visus kitus taip pat  laikydamas nuliais. Privalai pereiti visas būsenas. Nepavyks šito kelio nueiti minkštai, nieko nejaučiant.
Turi panirti į savo egoizmą ir išjausti jį, išbandyti visas jo savybes. O po to pradedi įsijungti į kitus – išvarymas trunka 400 metų, 400 pakopų, kurias būtina pereiti noro mėgautis viduje. Ką gi daugiau gali savyje taisyti ir kaip kitaip pasiekti viršūnę?
Prieš tave – Sinajaus kalnas ir tau teks pakilti virš visos šitos neapykantos (sina) tam, kad pasiektum Kūrėją. Nereikia to bijoti. Jei yra mokytojas, grupė, mokymas, bendras susijungimas, platinimas – tau nėra ko jaudintis.
Tačiau, jei trūksta nors vieno komponento, kyla problema. Kadangi viso šio proceso tikslas – suteikti malonumą Kūrėjui. O tai neįmanoma, jei nesujungsi visų dedamųjų, nesukursi iš jų davimo Kūrėjui pagrindo.
Klausimas: Norai nuolat auga. Ar jie bus ištaisyti iš karto, ar ištaisymas vyks po truputį, porcija po porcijos?
Atsakymas: Ištaisymas vyksta nedidelėmis porcijomis. Mes judame išsitaisymo link palaipsniui, juk sunku susitaikyti su šiais pkyčiais – negalime to padaryti iš karto. Be to, reikia suderinti jausmus ir protą, juos kartu ištaisyti ir sujungti.
Turime visa tai išgyventi kartu. Tam, kad pasiektume Malchut, turime sujungti istoriją, savo vidinį vystymąsi, visas sielas, egzistavusias iki mūsų. Reikia pereiti visą procesą, kuriame virsti pasiuntiniu, atstovaujančiu visam didžiuliam norui, milžiniškam balionui su vienu tašku viršuje. Tas taškas – tai tu, sujungiantis visą šį indą su Kūrėju.
Tampi visos žmonijos atstovu, o tai reiškia, kad iš savo pusės ištaisai visą Malchut. Ir taip elgiasi kiekvienas,  iš savo pusės įgydamas visą Malchut – kiekviena siela apima visą kūriniją nuo pradžios iki pabaigos.

Iš 2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

„Jeigu būtume žinoję, iš kokių šiukšlių“

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Kūrėjo detektorius

Klausimas: Ką reiškia pajausti, kad niekas pasaulyje tau negali padėti?
Atsakymas: Mes turime atrasti, kad patys nieko nesugebame, esame šimtu procentų kontroliuojami Šviesos. Šviesa veikia mūsų norą, jį pažadina ir tempia paskui save. Taip veikia mūsų egoizmas.
Mums reikia pakeisti kryptį taip, kad noras būtų nepriklausomas nuo Šviesos ir jos nesivaikytų. Aš noriu pastatyti pertvarą (machsomą), kad Šviesa neveiktų mano noro tiesiogiai ir man netektų bėgti jai iš paskos tarsi varomam gyvuliui.
Nenoriu būti vergas, nesutinku nuolankiai sekti Šviesą ir vykdyti, ką ji įsako mano norui. Aš žiūriu į savo norą ir Šviesą tarsi iš šalies, matau, kaip jie vienas kitą veikia. Manęs nėra, aš neturiu balso teisės, negaliu priimti jokių sprendimų. Kol Šviesa nepaveikia mano noro, nieko negaliu pamatyti ir padaryti. Tai vadinama psichologija, aš mokausi, kaip mano kūnas ir norai bunda nuo pritraukiančio Šviesos poveikio.
Jeigu manęs netenkina esama padėtis, vadinasi, esu vergovėje. Žiūrėdamas nepriklausomo eksperto, teisėjo, tyrinėtojo akimis, matau, kad manęs šiame paveiksle nėra. Kūrėjas davė man tašką širdyje, iš kurio galiu stebėti savo norus, savybes ir tai, kad esu valdomas iš aukščiau. Šviesa gali mane paveikti taip, kaip ji nori, ir aš viską išpildysiu.
Yra blogio suvokimo periodas, kai aš tai matau ir suprantu. Norėčiau tam pasipriešinti, tapti užsklanda Šviesai, kuri ją atspindėtų ir neleistų pasiekti noro. Nenoriu, kad Šviesa visada žadintų mano norą. Noriu turėti balso teisę, savarankiškumą, kurio reikalauja taškas širdyje, bet jaučiu, kad to nesugebu.
Tokie blogio suvokimo etapai – 400 metų tremties. Tremtis – tai egzistavimas savo egoizme, vadinamame Faraonu, Amanu.
Jeigu kategoriškai nesutinku, kad Šviesa veiktų mano norą, gimsta malda. Malda turi būti pakankamai stipri ir kryptinga. Maldos forma, sąlygos ir formatas turi kilti tik iš mano sąryšio su aplinka.
Iš savo taško širdyje matau, kad nesugebu būti adapteriu tarp šviesos ir noro, negaliu nieko spręsti, todėl einu į grupę, kuri padeda sustiprinti tašką širdyje.
Norėdamas sustiprinti tašką širdyje ir įgauti daugiau jėgų, vienijuosi su grupe, ji tampa ekranu tarp Šviesos ir noro mėgautis. Kita vertus, matau, kad negaliu ir nenoriu su jais jungtis.
Pasirodo, negaliu apsaugoti savo noro nuo Šviesos poveikio. Priklausau nuo Šviesos ir noro mėgautis tarsi gyvūnas, vadinasi, esu egoistinio noro valdžioje. Davimo noro požiūriu, aš norėčiau įsijungti į grupę, bet negaliu, todėl atsiranda tarsi dvi linijos.
Jausmas, kad esi tremtyje, susideda iš dviejų dalių. Viena vertus, manyje dominuoja egoizmas, t. y. aš priklausau nuo Šviesos poveikio mano norui. Kita vertus, nesugebu susijungti su savo bendraminčiais grupėje. Dėl to Izraelio sūnūs nesutaria Egipte ir negali tapti vienu kūnu. Tuo tarpu egiptiečiai, t. y. bendras noras mėgautis, juos valdo.
Tokia padėtis tampa nepakeliama, nėra vilties išsigelbėti. Tik stebuklas gali mums padėti.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį