Iš Mokytojo Kuko laiško: Didžiausiam niekšui pasiūlyk kiekvieną akimirką teikti malonę visam pasauliui, įskaitant ir amžiną egzistavimą, ir jis prabus džiaugsmingai ir drąsiai daryti gera.
Visa tinginystė ir silpnumas kyla tik iš netikėjimo didybe to gėrio, kuris sklinda po visą visatą, kai mokomasi Toros, jos priesakų, vidinio darbo ir savybių ištaisymo. Tai paaiškėja, suvokiant dvasinę vienybę, t. y. suprantant, kad kiekvieno sielos šviesa susijusi su bendra visa ko siela.
Kiekvienas žmogus privalo pasakyti, kad visas pasaulis sukurtas jam. Atlikdamas savo darbą, žmogus keičia visas kitas sielas. Juk mes visi sudarome vieną mechanizmą, todėl žmogus, ištaisęs savo ryšius su pasauliu, susigrąžina savo dvasines daleles, tuo padėdamas susijungti kitiems.
Tai panašu į žvejybos tinklą, užmestą jūroje sudužimo metu. Po sudužimo likau su vienu tašku širdyje, visos likusios mano dalys išsibarstė vandenyje, atsiskyrė nuo manęs. Toks gimstu – tai faktas. Dabar belieka ištraukti tinklą ir prisijungti savo pamestus organus.
Dirbdamas su žmonėmis iš išorės, viena vertus, priartinu savo dalis prie savęs, o kita vertus, suteikiu jėgų kiekvienam dirbti su savo tinklu. Aš tarsi kalbuosi su pašaliniais žmonėmis, nors iš tikrųjų – tai esu aš įvairiausiais pavidalais.
Pasirodo, vos atkreipiu žmonių dėmesį į šią idėją – prisitraukiu savo sielos daleles. Visa žmonija – mano sielos dalelės. Be dalies manęs, kiekviename yra jo paties asmenybė. Pritraukdamas savąją dalį, aš perduodu kitam dvasinę jėgą, su kuria jis pradeda dirbti savo aplinkoje, su savo pasauliu.
Pasirodo, kai aš čiumpu savo tinklą iš vandens, pažadinu ir likusias sielos dalis, susijusias su šiuo tinklu. Tada kiekviena jų pradeda traukti savo tinklą ir nagrinėti jo turinį, nes kiekvienas turi savo nuosavą pasaulį.
Taigi, supraskime, kad būtent darbas su plačiąja visuomene leidžia mums sujungti savo sielos dalis. Kiekybė pereina į kokybę, ir kiekvienas juda pirmyn, baigdamas kurti dešimt pirmųjų savo sielos sfirų.

Iš 2014 m. gegužės 30 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – manyje

Šviesa ieško suvienytos širdies

Kaip augama dvsiniame pasaulyje

Komentaras. Viena vertus, iš mūsų reikalaujama laiduoti vienam už kitą, o kita vertus, žmogaus širdis bloga linkinti ir laikui bėgant tik žiaurėja…
Atsakymas. Turėtų būti sistema, ištaisanti blogio pradą ir paverčianti jį į gėrį. Bet vietoje jos egzistuoja kita sistema, kuri dar labiau išpučia šį egoistinį pradą ir suteikia jam įvairių formų. Ši sistema vertina žmones, mokančius išradingiau vogti ir išnaudoti artimąjį.
Be blogio prado, stumiančio tave iš nugaros, dar yra reklamos sistema, viliojanti tave iš priekio kenksmingais malonumais.
Klausimas. Neabejoju, kad laidavimo idėja teisinga, ir labai norėčiau, jog ji prigytų visuomenėje, kur gyvenu ir auklėju savo vaikus. Abejoju tik, ar prigis ji sėkmingai, nes yra priešinga esamai vystymosi tendencijai.
Atsakymas. Laidavimo idėja prigis: arba dėl to, kad pasaulį užgrius labai didelės problemos, kurios nepaliks kito pasirinkimo (mes matome, kad tai įmanoma, jeigu pasaulis toliau vystysis natūraliai), arba mums pavyks nukreipti pasaulį į gerąjį, Šviesos, kelią.
Kaip bebūtų, mūsų būsena būtinai atneš kokį nors galutinį rezultatą. Visiems aišku, kad finišas jau arti, pasaulis tuoj tuoj sprogs. Kasdien įvykiai krypsta į bloga. Niekas nė nebesitiki kažko gero. Kai įjungiame radiją ar televizorių, nebelaukiame gerų naujienų.
Yra tik dvi galimybės: Šviesos kelias arba kančių kelias. Galima nuleisti rankas ir kvailai graužtis. Bet žmonės, siekiantys tikslo ir besivadinantys Israel („Jašar-kel“ – „tiesiai pas Kūrėją“), nori atskleisti sau Šviesą, o tai įpareigoja juos atskleisti Šviesą ir visiems likusiems (tai – svarbiausia).
Todėl jie atskleidžia žmonėms visuomenės ištaisymo per susijungimą metodiką, o susijungime yra Aukštesnioji jėga, arba kitaip grąžinanti į šaltinį Šviesa. Žmonės priims net ir aiškinimą apie Šviesą, tik duokite jiems pajausti, kad tai įmanoma, kad tai daryti verta.
Nėra pasirinkimo, tai jau visuotinė tendencija, kurią pasaulis nesąmoningai suvokia ir yra pasirengęs priimti. Jis mato, kad kitaip mes tiesiog surysime vieni kitus. Pakanka pažiūrėti, kas vyksta Ukrainoje, Sibire. Taip bus visur.
Klausimas. Ir tokios katastrofos akivaizdoje mes galėsime pasakoti apie žaidimus ir susijungimo mokslą?
Atsakymas. Taip, būtent tokioje situacijoje. Juk jeigu nepasinaudosime šia metodika šiandien, tai rytoj žūsime. Katastrofos jau laukia, kad viena po kitos leistųsi ant mūsų galvų tarsi parašiutininkai.

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Patikimos ateities raktas

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Priešybių darna gamtoje

Visas pasaulis – tai mano indas. Pasaulyje buvo sukurtas tik vienas žmogus. Tai paradoksas, žinomas ir kvantinėje fizikoje. Mūsų pasaulio suvokimas gali apsiversti per akimirką, ir jausime būseną visiškai kitaip, kaip kvantinėse superpozicijose.
Nėra prieštaravimo tarp to, kad esu pasaulyje vienas, ir to, kad į visą pasaulį žiūriu kaip į savo dalis. Dėl kažkokio psichologinio efekto man atrodo, kad šios dalys yra ne manyje.
Panašiai kaip kad man padarytų anestezuojančią injekciją į koją, ir liaučiausi jausti ją kaip savo kūno dalį. Dabar gali ateiti kas nors su pjūklu ir pjauti tą koją, o aš nereaguoju, juk nejaučiu skausmo. Mano pojūčiai tokie nuslopinti, kad apskritai nematau jos kaip savo.
Štai paveikti tokios narkozės ir esame viso pasaulio atžvilgiu. Visa negyvoji gamta, augalai, gyvūnai ir žmonės – tai mano indo dalys ir priklauso man, mano norui mėgautis. Aš – Begalybės pasaulio malchut, visa kūrinija, todėl visas pasaulis sukurtas man, skirtas man naudotis. Tačiau mano egoizmas atskiria mane nuo pasaulio ir vaizduoja jį esantį išorėje, nepriklausantį man.
Egoizmas veikia kaip anestezuojamoji medžiaga, atskirianti nuo manęs visus organus ir paliekanti tik labai nedidelę visos tikrovės dalį. O aš turiu pradėti taisyti savo egoizmą, supančiai Šviesai padedant turiu susigrąžinti dalis, atrodančias kaip nupjautas ir nutolusias, dirbdamas su jomis kaip su savomis.
Būtent tai mes ir stengiamės padaryti grupėje: suartėti kaip vienas žmogus su viena širdimi ir pamatyti visą vientisą tikrovę. To siekiame savo pastangomis, o ne  krizės stumiami, kaip likęs pasaulis, kuriam teks, neturint kitos išeities, sutikti, kad pasaulis yra viena sistema.
Aš galiu nelaukti, kol krizė ims stumti visą tikrovę atgal prie manęs, rodydama, kad ji mano, ir versdama patikėti tuo kančių keliu.
Jeigu laikydamasis kabalistų patarimų pats pradėsiu artinti prie savęs visą tikrovę ir žiūrėti į visus jos lygmenis – negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus, kaip į savo paties dalis, tai įgysiu didžiulių papildomų norų. Jie padės man pamatyti realybę ne per savo menką dalį, o per juos visus – negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus, žmones, kuriuos priartinsiu ir prilipdysiu prie savęs, peržengdamas savo egoizmą. Tokiu būdu aš statau tiltą virš visos savo neapykantos, kaip pasakyta: „Visus nusikaltimus padengs meilė.“

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirodo, viskas yra manyje

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Įsikūnyti į kitą

Klausimas. Kur yra Kūrėjas iki tol, kol žmogus atskleidžia Jį?
Atsakymas. Niekur. Aš nuolat susiduriu su tuo, kad žmogus nesupranta, jog Kūrėjo nėra. Mes patys Jį kuriame, pakildami į aukštesniąją pakopą. Tai būsima mūsų evoliucijos būsena, kurią pasiekę sukuriame Kūrėją, kaip yra pasakyta knygoje „Zohar“: „Jūs kuriate mane“.
Bet mes kuriame Jį iš to, ką iš anksto mums paruošė mūsų savybėse absoliučiai neatskleidžiama mums jėga, vadinama Acmuto. Kūrėjo pavidalą atskleidžiame patys savyje, suvokdami Jį mūsų vidinėse savybėse, vidiniuose sensoriuose.
Nustačius ryšį su Kūrėju, žmogus vystosi jau pagal kitus principus. Tai nereiškia, kad jis yra apsaugotas nuo visko. Priešingai, jam kyla vis didesnė atsakomybė už save ir kitus, bet kartu su tuo ir didesnis palaikymas.
Pats svarbiausias dalykas – pakilti į pirmąją pakopą, tai yra problema. Po to atsiranda visai kiti sunkumai, tarsi specialisto, kuris giliai įsitraukia į savo profesiją. Jis jau atsidavęs jai, paniręs į ją ir suranda joje savų plonybių, savų problemų. Bet jos žmogaus neatstumia, nes jis visiškai įsitraukęs į savo veiklą.
Jis jau mato mūsų pasaulį, kaip neryškų Aukštesniojo pasaulio atvaizdą, specialiai skirtą mums iškreiptuose pojūčiuose, kad mes išeitume iš jų, prasiskverbtume prie tikrųjų pojūčių, ir visi pamatytų tai, kas vyksta tarp mūsų, ne kaip tikrąją tikrovę, o kaip tam tikrą nukreipimą.
Klausimas. Tada jam, turbūt, pasidaro gaila kitų žmonių, kurie žaidžia materialiojo pasaulio žaislais?
Atsakymas. Kodėl gaila? Aš turiu vaikų, anūkų – ir man jų negaila. Tai didžiulio bendro noro dalys, jie su laiku taip pat pereis šias būsenas. Tiesiog kol kas jie yra kitame lygyje.
Beje, žmogus mažiau išskiria, sureikšmina savo artimuosius. Jis nesistengia skirti jiems didesnio dėmesio, nei visiems kitiems. Tai daro jį visos Visatos piliečiu.
Jis supranta to, kas vyksta, objektyvumą ir vienodai elgiasi su visais. Kai tik kažkas gauna dvasinį impulsą, jis iš karto perduoda jam savo žinias. Tačiau savęs neprievartauja, atlieka tai lengvai dėl įgytų altruistinių savybių. Yra pasakyta, kad tėvas turi apmokyti savo sūnų meno (omanut), kitaip tariant, atvesti jį į Binos pakopą.

Iš 2013 m. lapkričio 27 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pražūtinga civilizacijos trajektorija

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Nuo teorijos prie praktikos

Toronto kongresas. Pokalbis prie vaišių stalo
Klausimas. Kaip galime suprasti, įsisąmoninti ir pajusti, kokių pastangų mums reikia, kad susivienytume?
Atsakymas. Matome, kas vyksta pasaulyje, ir po truputį pradedame jausti, kad vieno bendro tikslo link mus taip pirmyn stumia viena bendra jėga.
Kaip įsiręžti ir pakilti virš mus blaškančių, painiojančių minčių? Būtina suprasti, kad jas tyčia siunčia Kūrėjas. Iš vienos pusės Jis traukia mus pirmyn, į save, iš kitos – painioja ir atstumia nuo savęs, kad patys išvystytume tinkamus santykius su Juo ir savo prigimtimi, kad galėtume su Juo susijungti.
Būtent dėl savo komplikuotos, žemos, priešingos Kūrėjui prigimties galėtume ją išsiaiškinti ir susilieti su Juo.
Tai nėra paprasta, tačiau šio proceso išsiaiškinimas būtinas, taip mes augame. Drauge turime būti pasiruošę tam, kad kuo toliau eisime, tuo didesnes išorines problemas Kūrėjas mums siųs, vis sunkiau bus analizuoti vidines problemas. Yra tokia taisyklė: „Kiekvienas, didesnis už savo draugą, turi ir didesnį egoizmą.“
Kūrėjas sukuria mums tokias vidines sąlygas, kad suklumpame dėl egoizmo smulkmenų, prieš kurias pradedantieji atsilaiko. O didelis žmogus krinta, nes jam tai didžiulė problema.
Pavyzdžiui, darbininkas didžiuliu kūju daužo akmenį – milimetrą šen ar ten, visai nesvarbu. O jei chirurgas atlieka galvos smegenų operaciją, tai milimetras šen arba ten gali kainuoti gyvybę. Todėl, nejusdami savyje šių kritimų, nesuprasime visų jų niuansų, o verždamiesi pirmyn turime tai žinoti ir suprasti.
Kūrėjas nori, kad taip judėtume Jo link, todėl mums reikalingas palaikymas. Negalima pamiršti, kad augame ne dėl intensyvaus mokymosi, bet dėl vidinio artėjimo. Jei mūsų vienybė bus tikra, tai jos viduje pajusime vidinės energijos, vadinamos Šviesa, Kūrėju – „Bore“, t. y. „ateik ir pamatyk“, antplūdį.
Kaip tai padaryti? Pastebiu, kad įvairiuose žemynuose tai vyksta skirtingai. Izraelyje yra ypatingų problemų – ten Kūrėjas veda mus labai rimtai, šiurkščiai, ir vis tiek grupei „Bnei Baruch“ neužtenka jėgų susivienyti. O kalbant apie izraeliečius apskritai, tai jie, net ir krintant ant galvų raketoms, iki šiol galvoja, kad tai normalu ir viskas praeis.
Nuo kančių žmonės atbunka, nebesuvokia jų, tarsi mušami vaikai, kurie, skaudesnius smūgius gaudami, vis labiau užsispiria. Ir nebeaišku, ką daryti.
Todėl darbas su izraeliečiais labai sunkus. Tūkstančiai žmonių kas vakarą platina, organizuoja ratelius, dalija brošiūras, stengdamiesi jėga pramušti šitą masę. Tokias sąlygas mums sudaro Kūrėjas.
Pietų Amerikos grupės – labai šaunios, jausmingos, išmanančios. Yra grupių, kurioms sunku platinti, nors viduje jos laikosi puikiai. Yra ir tokių, kurios eina ir platina mūsų medžiagą. Buvau Kolumbijoje, Čilėje, Meksikoje. Kiekviena grupė labai savita. Tačiau manau, kad visų Lotynų Amerikos grupių uždavinys – tarpusavyje susijungti, juk jų kalba bendra.
Kūrėjas suteikė joms labai rimtą sąlygą, jos turi pakilti virš regionų sampratos, nebežaisti pasidalijimo „mes čia, o jūs ten“, sukurti vieną bendrą Lotynų Amerikos skyrių. Kitaip tariant, nukreipti jėgas vieno bendro vieneto kūrimui.
Meksikos grupė surengė labai stiprų vienijimosi, išmanymo kongresą. Žmonės jau užaugo, yra gerai pasiruošę, viską puikiai organizavo. Bet problema ta, kad dvasinis pasaulis yra virš egoizmo. Tik užmezgę ryšius virš egoizmo, sukūrę apribojimą ir ekraną, pajusime dvasinį pasaulį, dvasią.
Tai labai rimtas darbas. Savo kelionės metu įsitikinau, kad pasiruošimas visiškai pasibaigė. Nėra žmonių nei Izraelyje, nei Kanadoje, nei Pietų Amerikoje, kurie žinotų daugiau arba mažiau už kitus, medžiagą suprastų kitaip nei kiti. Iš tikrųjų pasiekėme kažkokį bendrą vardiklį. O dabar būtinas tikslus darbas vienijimosi srityje, tai svarbiausia. Vadinasi, paruošiamoji dalis baigėsi, dabar reikia dirbti.
Pas mus, Izraelyje, vienijimosi procesas vyksta aštriau. Ir dirbti reikia visose 125 pakopose, iki visiškos vienybės.
Kyla klausimas, kaip tai praktiškai atlikti? Manau, kad negalėsime tam vadovauti iš „Bnei Baruch“ centro, nes mentalitetas, nors turi ir nedidelę įtaką dvasingumo realizavimui, ir rekomendacijos visiems iš esmės vienodos, bet sąlygos visur skirtingos. Vis dėlto bet kuriuo atveju dirbsime išvien.
Taisyklė visiems ta pati, o kaip ją realizuosite – jūsų reikalas.

Iš pokalbio prie stalo Toronto kongrese, 2014 m. rugpjūčio 4 d.

Klausimas. Kodėl mes vienijamės tik sunkiu laikotarpiu, kai atsitinka kokia nors nelaimė? Kai situacija pasikeičia, viskas nurimsta, grįžtame į senas vėžes: į susiskaldymą ir konkurenciją.
Atsakymas. Kam mums laukti smūgių, kad nelaimės akivaizdoje susivienytume ir mušami judėtume prie Kūrėjo? Geriau eiti Šviesos, ne kančių keliu.
Netgi dabar, jeigu organizuosime seminarus ratuose po to, kai buvo pagrobti paaugliai, tai vadinsis kančių, natūralaus vystymosi, o ne pagreičio (achišena) keliu. O jeigu apskritai neatliksime šios vienijimosi akcijos, bus dar blogiau, mes ne pažengsime, o nukrisime žemyn.
Mes patyrėme smūgį (minusą), dabar organizuojame ratą, t. y. pritraukiame Šviesą, grąžinančią į šaltinį, ir judame į priekį, prie geresnės būsenos. Šis kelias vadinamas natūraliu, „savo laiku“ vystymusi.
Jeigu sukurtume šį ratą ir pasistūmėtume į priekį be išankstinio smūgio, minuso, tai būtų vadinama Šviesos, laiko pagreitinimo keliu.
O jeigu patyrėme smūgį ir nekuriame rato, tiesiog puolame daryti nežinia ką, tada judame prie dar didesnio minuso, tarsi krintame. Judėdami keliu „savo laiku“ bent kažkaip pasistūmėjame tikslo link, o šiuo atveju apskritai nejudame prie jo.
Kitaip tariant, jeigu dabar, po tragiško paauglių pagrobimo, organizuosime vienijančius seminarus, tai vis tiek bus kančių, „savo laiku“ kelias.
Mums perduota metodika, kurią pasitelkę galime pagerinti savo gyvenimą visame kame ir bet kurioje situacijoje. Tik reikia ja pasinaudoti. Visos priemonės mūsų rankose. Mes žinome, kaip pritraukti gerąją jėgą, kuri automatiškai viską ištaisys. Ji tarsi švarus vanduo, kuris viską nuplauna. Užtenka ją pritraukti per seminarą, aptarimo ratą. Norite? Pabandykime!

Iš  2014 m. birželio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sekundė iki išsitaisymo

Vienykitės arba mirkite

Kongresas Sočyje. 3-ioji pamoka
Klausimas. Kildami ant aukštesnės pakopos, turime sujungti dešimt jos dalių į vieną, kad  pasistūmėtume dar toliau, tai yra turime padidinti šį skirtumą dar dešimčia kartų, prijungdami papildomą egoizmą. Kaip tai vyksta? Ar tai  susiję su mūsų veikla, skirta plačiajai publikai, su tais norais, kuriuos iš jos perimame?
Atsakymas. Jeigu tave veikia žmonijos skausmas, kas reiškia „nenutolk nuo visuomenės“, tada nori nenori įjungi juos į save ir pakeli iki grupės pastangų ir Kūrėjo.
Klausimas. Bet aš juk priimu jų kančias egoistiškai. Žiūriu į juos – jiems blogai, ir galvoju: „O kas, jei ir man būtų taip blogai…?“
Atsakymas. Tęsk. Nieko baisaus. Po truputį tavo nuomonė apie juos pasikeis. Tavo mintys laipsniškai patirs tam tikrą perdirbimą, tu truputį suminkštėsi ir jau nebūsi toks egoistiškas.
Klausimas. O kaip tai susiję su grupe? Jeigu gavau įspūdį iš išorinės publikos, turiu kažkaip tai perduoti grupei ir suvirškinti jos viduje?
Atsakymas. Tarkim, man kažką skauda. Kaip galiu išmatuoti tai savo darbe grupėje? Niekaip. Tai įeina į mano darbą ir viskas. Kas čia neaiškaus? Paprastos žmogiškos savybės.
Jeigu  plačiosios publikos kančios tampa mano kančiomis, jeigu jie daro man įspūdį, tada tai dirba manyje. O jeigu aš tiek surambėjęs ir abejingas, kad jie nedaro man įspūdžio, tai turiu verkti dėl to ir prašyti, kad mane suminkštintų, kad Kūrėjas duotų man galimybę juos pajausti.
Kodėl Jis neduoda man tokios galimybės? Kad aš papildomai paprašyčiau Jo, kad pajausčiau dar ir tokio kontakto su Juo poreikį.

Iš  2014 m. liepos 14 d. 3-iosios Sočio kongreso pamokos

Klausimas. Ar galima elgtis su žmonėmis, su kuriais dirbame ir bendraujame kasdieniame gyvenime, kaip su kabalistų grupe?
Atsakymas. Jokiu būdu!
Grupė – ypatingas kolektyvas, kuris labai atsargiai, kruopščiai atrenkamas ir kuriamas vadovaujant patyrusiam kabalistui arba keliems kabalistams. Grupė kuriama ilgą laiką, kaip kokybiškas muzikos instrumentas.
Pavyzdžiui, norint sukurti gerą instrumentą, iš pradžių paruošiamos medžiagos: mediena, stygos ir t. t. Viskas džiovinama ir apdorojama daugelį metų. Tada atskiros dalys suklijuojamos, džiovinamos ir derinamos. Tik po to instrumentas pradeda skambėti.
Taip ir grupė, kol gros visiškai harmoningai, turi būti kuriama labai ilgai, jos nariai turi „klijuotis tarpusavyje, džiovintis, derintis“. Tai ne taip paprasta!
Norėdami tai padaryti, turime imtis tam tikrų veiksmų: kartu mokytis, ruošti vaišes, organizuoti platinimą, važinėti į kongresus, priiminėti pas save bendraminčius. Ir tik po to turėsime grupę, tokį jutimo organą, kurio padedami jausime dvasinį pasaulį ir galėsime studijuoti tai, ką visi jaučiame.
Šis jausmas – amžinas. Kūnas gali numirti, o mes liekame šiame suvokime, nes tai nepriklauso egoistiniam kūnui.
Norėdami suprasti, kad grupė, kurią mes kuriame, – ypatinga substancija, pabandykite surinkti iš mūsų pasaulio žmonių tokią pat grupę ir pakeisti ją į altruistinę, kuri sugebėtų sugroti dvasinio pasaulio melodiją.
Tada suprasite, kaip sudėtinga kurti tinkamas kabalistų grupes! Istorijai žinomi tik vienetai. Šiandien mes bandome tai padaryti įvairiose pasaulio šalyse.

Iš 2014 m. liepos 11 d. kongreso Bulgarijoje 4-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tokia paprasta mechanika

Ar aš turiu grupę?

Vadovas po knygą „Zohar“. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Kongresas Prancūzijoje. 1-oji pamoka
Klausimas: Kaip išlaikyti grupę vieningą, jeigu esame toli vienas nuo kito, išsibarstę po visą šalį?
Atsakymas: Dabar mes išgyvename pereinamąjį, sistemos kūrimo, etapą, todėl nežinome, kaip ją teisingai organizuoti. Praeityje nėra analogų, esame pradininkai.
Kiekvieną kartą, kai atsiranda naujų galimybių, jas čiumpame ir realizuojame. Bet niekas nežino, kas atsitiks rytoj, juk mes priklausome nuo dešimčių tūkstančių bendražygių, kiekvienas jų turi valios laisvę.
Mes esame susiję tarpusavyje, kiekvienas su savo valios laisve. Mes sudarome tokią sudėtingą kompleksinę sistemą, kad neįmanoma nuspėti, kaip ji elgsis rytoj.
Aš žinau, kaip tinkamai judėti pirmyn, kokiais principais vadovautis ir, tikiuosi, suprantu, ką reikia daryti kiekvieną akimirką. Šie etapai visiškai nauji, aš jų irgi nepraėjau. Aš praėjau savo asmeninius etapus , ne integralios grupės, ne žmonijos ar minižmonijos (grupės) etapus.
Todėl nežinau, kaip kurti grupę, kurios nariai išbarstyti didelėje teritorijoje, kaip Prancūzijoje. Reikia stengtis tai padaryti, remiantis naujausiomis technologijomis. Verta vieną ar du kartus per mėnesį susirinkti gyvai vienoje vietoje, o visą likusį laiką palaikyti tarpusavio ryšį.
Reikia kartu dirbti kokiame nors viename projekte, kuris suvienytų ir sustiprintų tarpusavio ryšį. Žinoma, yra skirtumas, ar mes susiję fiziškai, ar ne. Ne veltui gyvename šiame pasaulyje, fiziniame kūne. Ryšys tarp kūnų lemia naujos gyvybės atsiradimą. Todėl renkamės į kongresus, tarp mūsų atsiranda ryšys , kuris tampa dvasinio vystymosi pagrindu.
Po tokio susitikimo kiekvienas, būdamas savo vietoje, gali imtis dalies bendro darbo ir taip judėti pirmyn.
Esu įsitikinęs, kad su laiku mums atsiras papildomų galimybių. Jeigu įveiksime fizinį atotrūkį, labai daug laimėsime ir iš karto pajusime dvasinį ryšį. Mes turime į tai žiūrėti rimtai.
Daugiau negaliu nieko pasakyti. Būsiu laimingas , galėdamas kartu su jumis pereiti visus šiuos etapus, kol kas nė vienas žmogus pasaulyje neturi tokios patirties. Net jeigu mano vietoje būtų Ravas Šimonas, knygos „Zohar“ autorius, ar Baal Sulamas – jie to irgi nežinotų. Kol praktiškai tai nepasireiškia žemiausioje pakopoje, niekas negali to žinoti, nes tai priklauso nuo žmonių valios laisvės.

Iš 2014 m. gegužės 9 d. kongreso Prancūzijoje 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio tobulėjimo kryptimi

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Klausimas: Kokiu metodu galiu pradėti vystyti savo šeštąjį pojūtį, kuris leis man išvysti tikrąjį pasaulį, esantį ne manyje?
Atsakymas: Mano viduje yra mano egoizmas, per kurį šiuo metu viską ir jaučiu. Jame viską visada suvokiu taip, kaip man norisi, ir taip matau šį pasaulį. Man gi reikia išvystyti savyje priešingą jutimo organą, nukreiptą ne į save, o į išorę.
Tam turiu susijungti su dar keliais žmonėmis ir tarp mūsų sukurti bendrą suvokimo indą, kuris ir bus mūsų noro išeiti iš savęs ir susivienyti rezultatas. Savo siekiu vienytis tarpusavyje kuriame naują altruistinį jutimo organą – bendrą mums visiems.
Sukūręs tokį tarpusavio organą, imu matyti juo tai, kas vyksta mano išorėje, ir vadinu matomą vaizdą aukštesniuoju pasauliu.

Iš 2014 m. birželio 20 d. programos „Pasaulių susitikimas“