Integraliojo auklėjimo kongresas. 1-oji pamoka
Klausimas: Iki man artimiausios fizinės grupės reikia važiuoti traukiniu keturias valandas. Aš su ja susitinku vieną kartą per mėnesį. Kokia kryptimi juda ši grupė, nematau ir nejaučiu.
Tačiau mano virtualioji grupė, su kuria susitinku kiekvieną dieną, gyvena mano širdyje ir jos kelias man suprantamas. Aš stengiuosi jos laikytis abiem rankomis, kad nenukrypčiau ir nenusukčiau į šalį. Ar to užtenka, kad judėčiau dvasinio pažinimo keliu, ar vis tik reiktų kažką pakeisti?
Atsakymas: Jeigu jūs visą laiką bendraujate su savo virtualiąja grupe, ir tai normali, stipri grupė, kuri stengiasi laikytis kartu ir dalyvauja mūsų renginiuose, pirmiausia pamokose, tegul ir ne realiu laiku, juk jūs gyvenate skirtingose laiko juostose, tada to užtenka. Tuo labiau, kad vieną kartą per mėnesį lankote fizinę grupę. Tai padeda surasti pusiausvyrą tarp fizinio ir virtualaus vidinio suvokimo. Tai gerai. Jeigu galite, atvykite į visus įmanomus kongresus, juk matote, kaip smarkiai dalyvaudami juose galite pakilti per savaitę.

Iš 2014 m. vasario 4 d. integraliojo auklėjimo kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Susikibkime rankomis, draugai

„Kvieskite Jį, kol Jis arti“

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Klausimas. Kodėl Kūrėjas teisuoliams siunčia kančias ir kaip aš galiu Jį dėl to pateisinti?
Atsakymas. Pateisinimas – tai atsakymas, o ne klausimas. Tu tarsi statai vežimą prieš arklį, o iš tikrųjų esmė tokia: Kūrėjas siunčia teisuoliams kančias tam, kad jie turėtų galimybę dėkoti, pateisinti Jį.
Kaip galima pateisinti Jį nepatiriant kančių? Kuo remiantis?
Savarankiškas Žmogus (Adam) turi būti priešingas Kūrėjui vidumi, o išore panašus į Jį. Kitaip tariant, tavyje turi veikti dvi priešingos jėgos, formos, dvi priešingos savybės.
Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą, kaip vaistą, nes joje slypinti Šviesa grąžina žmogų prie Šaltinio.“ Blogasis pradas, gaunančiojo noro medžiaga, lieka, kokia buvusi, o mes „įvelkame“ jį į ketinimą duoti. Taip Šviesos padedami grąžiname norą prie Šaltinio, prie geros, teisingos formos.
Dirbdami tokiu būdu mes kiekvienoje pakopoje iš pradžių keikiame Kūrėją, nesutinkame su Juo. Štai kodėl užgimimo stadija apibūdinama kaip „pyktis ir įniršis“. O vėliau dėkojame ir pateisiname Kūrėją, netgi aukojamės.
Tik mano pasiaukojimas kyla ne dėl malonumo, kaip būna mūsų pasaulyje. Čia aš pasirengęs visiškai ištikimybei, jei tai apsimoka. Tokiu atveju aš prisijungiu ne prie Kūrėjo, o prie iš Jo sklindančių malonumų, ir jeigu malonumai išnyks, mano egoizmas nebeleis glaustis prie Jo. Šio pasaulio pakopoje mes priklausome vien nuo malonumų, o dvasiniame pasaulyje pridedame dar vieną aspektą, dar vieną lygmenį vienydamiesi su Kūrėju. Būtent su Juo, o ne iš Jo kylančiais malonumais ir gėrybėmis.
Dabar imu vertinti Duodančiojo, Dalijančiojo statusą. Beje, dalijančio ne man, man nereikia Jo davimo, nenoriu, kad būtų duodama man, nenoriu „lipdytis“ prie Jo dėl palankumo, nenoriu būti tuo „paperkamas“, įprasti prie to. Noriu gerbti pačią davimo savybę, neturinčią nei kontūrų, nei vaizdo. Į ją aš linkstu.
Dėl to man būtina turėti dvi formas: viduje – gaunantį norą, išorėje – ketinimą duoti. Antraip negalėsiu susilieti su Kūrėju, juk būtent „Jis džiugins mano širdį“, o ne Jo skleidžiamos Šviesos. Šviesos tik painioja, paperka mane, ir aš privalau tam priešintis.
Iš aukščiau atseikėjama Šviesų, ir aš, t. y. mano egoizmas, esu žadinamas, aš „užsidegu“, susižaviu malonumu, kuris veda iš proto, užvaldo protą ir jausmus. Galiausiai man lieka tik vienas taškas, nesišliejantis prie Šviesos malonumų, – ir šiame taške aš nuolat galiu susilaikyti, įsitvirtinti išorėje, atsisakyti viliojančių pasiūlymų: „Ne. Kad tik neparsiduočiau malonumui.“
Pagundos svaigina, nuo susijaudinimo sutrinka kūno orientacija – ir čia mums reikia paruošti laidavimą. Antraip aš nebūsiu nepriklausomas. Ir visas malonumas duodamas tam, kad paskatintų mane padengti gėdą, sukeltų mano savarankiškumą…
Apie tai pasakyta „Mokyme apie dešimt sfirot“ („Vidinė žiūra“, 1 dalis, 7 skirsnis):
„Kiekvienas neužtarnautas atlygis turį trūkumą – gėdą prieš duodantįjį. Ir kad sielos to išvengtų, Kūrėjas sukūrė šį pasaulį, kuriame yra darbo sąvoka. Dabar sielos gauna atlyginimą mainais į pastangas, ir taip vaduojasi iš gėdos jausmo.
O 70 metų darbo ir amžino malonumo santykis toks, kad nėra dykesnės dovanos nei ši. Labai neaiškūs šie išminčių žodžiai. Juk svarbiausia yra mūsų siekis ir malda: „Apsaugok mus nuo veltui dovanojamų turtų.“ Tačiau jų žodžių negalima suprasti tiesiogiai, o slypi čia gili prasmė…“

Iš 2014 m. vasario 16 d. pamokos pagal „Įvadą į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėda netapti žmogumi

Kabalistai apie kūrimo tikslą, 14 dalis

Kabalistai apie kūrimo tikslą, 11 dalis

Lengvo nieko nebus, viskas atrodys neįmanoma, jeigu pasikliausi tik savo individualiomis jėgomis, o ne grupės jėga. Jeigu žmogus sugeba veikti, pasitelkęs grupės jėgas, jam nėra per sunku!
Mums atrodo, kad negalime nieko padaryti pasaulyje ir imame skųstis savo silpnumu, negebėjimu, jei kiekvienas žiūrime į save ir galvojame: „Kaip aš tai padarysiu?!“ Aišku, nieko nepadaryti vienas. Jeigu mes jungiamės ir žengiame tikslo kryptimi, tai jau esame jame. Mūsų darbas – ne pasiekti tikslą, bet paruošti jam indą.
Labai svarbu tiksliai nustatyti tikslą, kelią į jį, visus žingsnius. Bet visa tai daryti reikia tik vienybės jėga, o mūsų bėda ta, kad kiekvienas žiūri tik į save patį: „Kaip man tai padaryti? Kaip man kreiptis į žmones, kad sugebėčiau juos įtikinti?“
Mes neišvengsime platinimo, negalėsime užsidaryti tarp keturių sienų ir tik mokytis. Pasaulis reikalauja, kad dalyvautume visa širdimi, vengdami šito viską griauname.
Jeigu žmogus sako, kad nesugeba sėkmingai atlikti platinimo veiksmo, tai liudija, kad jis neįsijungęs į grupę, negauna iš jos jėgų.
Neturi reikšmės, kas šis žmogus, kokios jo savybės, kur jis eina, su kuo kalba, ką daro – svarbiausia, ar turi jis grupės jėgų, ar ne. Veikia tik mūsų vienybės jėga.

Iš 2014 m. kovo 18 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniam vystymuisi skirtas rinkinys

Dvasiniai veiksmai kasdieniniame gyvenime

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Dažniausiai pasitaikanti klaida – graužti save už savo trūkumus. Tai gali tęstis metų metus, jeigu nesugebėsime iš to išsivaduoti laiduodami vienas už kitą. Tam reikalingas grupės spaudimas, kuris paveiks mano protą, atpalaiduos nuo rūpesčio savimi ir išgyvenimų: ką aš padariau, kaip pakenkiau, koks blogas buvau, kaip klydau…
Tai tokia klipa, kuri įkalina žmogų nelaisvėje ir ištrūkti iš jos galima tik pasitelkus tarpusavio laidavimą. Grupė turi taip mane paveikti , kad aš nustočiau galvoti apie save, nes ji įpareigos mane galvoti apie ją.
Mes visi  pereiname tas pačias būsenas – ne vienu metu, o su tam tikrais tarpais vieną po kitos, bet visiems teks tai pereiti. Jeigu  matai, kad draugas graužia ir kaltina save dėl savo trūkumų, reikia jam pasakyti, kad neverta apgailestauti dėl savęs, o reikia jaudintis dėl grupės. Jo dvasinis indas yra grupėje, o ne jo viduje.
Apskritai apie viską , kas atsitiko praeityje, reikia pasakyti, kad „nėra nieko, tik Kūrėjas“ ir viskas įvyko aukštesniojo valdymo valia. Iki šios akimirkos aš nieko nedariau ir nesprendžiau. O nuo šios akimirkos ir toliau tik aš pats galiu sau padėti.
Tačiau žmogus nepajėgus pats pabėgti nuo kankinančių minčių. Klipa kaskart jį trauks į tą patį liūną, į graužatį ir atgailą. Pasiekus aukštesnes pakopas  tai dar pastiprės. Tik aplinkos poveikis gali žmogų sulaikyti nuo visų šių sąskaitų, kitaip jis nukris į klipą ir kentės ilgai ir stipriai.

Iš 2014 m. kovo 27 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimo kontrolė

Pasipriešinimas

Atsitokėk ir pažvelk į save

Klausimas: Mokausi daugiau nei penkerius metus ir jaučiu, kad visas mano gyvenimas – tai grupė. Bet pastaruosius penkis mėnesius man vis sunkiau vienytis su draugais. Netgi materialiajame gyvenime dingo bet kokie norai, nieko negaliu padaryti. Jei fiziškai nesu su draugais, kasdieniniame gyvenime negaliu pajudėti net dėl savęs.
Atsakymas: Taip yra todėl, kad nejauti, jog visas tavo kasdieninis gyvenimas, neskaitant grupės, taip pat yra tavo dvasinio kelio dalis.
Tarkime, kad dirbi įmonėje ar versle. Turi suprasti, kad darbas šitame versle – tai tavo dvasinis darbas. Jei darbo metu kontoroje ar įmonėje galvoji apie būtinumą dvasiškai tobulėti, tai per visus veiksmus ir judesius perleidi savo asmeninę dvasinę energiją. Taip reikia veikti šiame pasaulyje, siekiant jo ištaisymo.
Visas mūsų darbas šiame pasaulyje skirtas tam, kad vienas kitą veiktume savo dvasinėmis jėgomis. Todėl, jei po pamokos eini į tarnybą ir dirbi ten tarp visai svetimų, nedvasingų žmonių, bet ateini ten su dvasiniu užpildymu, tai savo darbu tarsi slaptasis agentas paskleidi dvasinę politiką, kad jie, o per juos ir visas pasaulis, tą pajustų.
Toks mūsų darbas dvasiškai negyvajame lygmenyje. Būdami tarpusavyje susiję, sudvasiname visą pasaulį. Mums tai būtina! Todėl šis pasaulis ir sukurtas taip, kad turime jame dirbti, todėl kabalistai kiekvieną iš mūsų įpareigoja darbuotis išoriniame darbe.
Pabandykite dirbti su tokiu ketinimu. Pamatysite, kaip pradės sektis darbe, kitaip į jus ims žiūrėti bendradarbiai ir kokių dvasinių aukštumų pasieksite.
Turite teisingai suderinti savo dvasinius veiksmus ir darbą. Tai nėra paprasta, tačiau toks ir yra išsitaisymas. Tai pats svarbiausias dalykas, kokį gali padaryti žmogus mūsų pasaulyje, o skrajoti kažkur padebesiuose klausantis knygos „Zohar“ – nėra išsitaisymas.
Mes ne be reikalo esame taip sukurti, kad dirbtume po 10–12 valandų kasdien darbe ir namuose. Šiais laikais daug kas mąsto taip: „Susituokti, pagimdyti, auklėti vaikus – kam to reikia?! Gyvensiu su mama, ji mane pamaitins, aprengs, o aš filosofuosiu“. To norėtų šiuolaikiniai vyrai.
Būtina susituokti, gimdyti, dirbti, mokytis ir visame tame matyti savo dvasinio potencialo realizaciją, kad viena nesiskirtų nuo kito! Kad grupėje, darbe, moksluose, seminare, su sutuoktiniu ir vaikais – visada būtum vidumi per grupę prisijungęs prie Aukštesniosios energijos ir perleistum ją per save žemyn visiems likusiems: šeimai, darbui, visam pasauliui, kur bebūtum.

Iš 2014 m. vasario 7 d. pamokos rusų kalba.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniai skiepai

Integralus pasaulis rentgeno spinduliuose

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Klausimas. Jeigu būtent mes taisome tai, kas reikalinga plačiajai auditorijai, ir kildami prisijungiame jos norus, tai ką daryti kitiems žmonėms?
Atsakymas. Žinoma, mes neatimame iš jų darbo.
Klausimas. Vadinasi, jie irgi patiria kelio, kuris veda į vienybę, peripetijas?
Atsakymas. Jie turi patirti tas pačias būsenas, kaip ir mes, tik nestipriai.
Tarkime, aš dirbau pusę amžiaus kurdamas kompiuterį. Pagaliau parsinešiau jį namo ir įjungiau. Tik spėjau nusisukti, kai mano anūkas tuoj pat prisėdo prie kompiuterio ir pradėjo spaudinėti klavišus. Aš žmogus rimtas, pripratęs kruopščiai studijuoti instrukcijas, o jis man meta: „Seneliuk, čia viskas paprasta! Tuoj išbandysiu keletą dalykų ir viską parodysiu.“
Jis mokosi „instinktyviai“, intuityviai, „vidumi“, lengvai suvokia, kaip pasiekti rezultatą. Pasirodo, kompiuteris sukurtas pagal jo, o ne mano supratimą. Man šio kompiuterio sukūrimas kainavo daug jėgų, o anūkui nereikia jokių pastangų, jis tai pagauna natūraliai. Kitaip tariant, aš atlikau didelį ištaisymą tam, kad anūkas viską gautų lengvai. Ir dabar jis galės geriau už mane dirbti mano sukurtu instrumentu.
Taigi čia slypi dvi priešingybės, dvi pakopos: mes atliekame platesnio užmojo ir sunkesnį darbą, o kiti tarsi skina mūsų darbo vaisius ir lengvai pakyla į savo kartos lygmenį.
Jiems viskas bus kur kas paprasčiau ir natūraliau. Mes metų metus sunkiai dirbame, kad pasiektume kokių nors rezultatų, surastume seminarų formą, padedančią kelti naujus klausimus, o jie tai pagaus iš karto: „Aišku, kad reikia daryti būtent taip.“ Būtent todėl, kad mes dabar dirbame, prakaituojame ir abejojame, jie visą vaizdą susikurs akimirksniu.
Klausimas. Ar reikia tokiu atveju visam pasauliui bent kartą apsilankyti seminare? Ir tada toliau viskas vyks automatiškai? Ar mums teks nuolat kreipti žmones?
Atsakymas. Jie įgaus jausmą ir protą „automatiškai“, kad ir kokiomis formomis vyks šis procesas.
Apskritai kiekviena dvasinio vystymosi pakopa yra priešinga ankstesniajai, todėl remiantis vienos būsenos charakteristikomis negalima numatyti kitos būsenos.
Manau, žmonės pajus, kad susivienijimas seminaro forma suteikia jiems galimybę spręsti visas gyvenimo problemas. Ir tada jie patys ieškos ir perims šią metodiką per internetą, televiziją ir t. t. – be ilgų svarstymų, kaip vaikai, kuriems nereikalingos darbo kompiuteriu instrukcijos. Na, o šiuolaikinė „mada“ trumpalaikė.
Klausimas. Tai gal mums tiesiog reikia išplatinti žinią apie naują metodiką? Paskelbti ją kuo platesnei auditorijai?
Atsakymas. Ne. Jeigu mes nelabai stengsimės, tai ir kiti nieko neveiks. Anūkas sumanus tik todėl, kad jo senelis ir tėvas visą gyvenimą dirbo ir „uždirbo“ jam naują protą, naują supratimą.
Mums reikės labai stengtis, kad pasiektume tam tiktą lygmenį – ir tada tarsi netikėtai įvyks proveržis, ir mūsų „prekei“ atsiras „pirkėjas“.

Iš 2014 m. vasario 2 d. pamokos „Įvadas į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Integralusis visuomenės auklėjimas

Darbas su žmonėmis suminkština net akmeninę širdį

Integralusis auklėjimas – žaibiškas procesas

Iš Rabašo straipsnio „Maitinimas ir gimimas“: Žmogus privalo tikėti, kad iki gimimo, t. y. iki įsikūnijimo jo siela buvo susiliejusi su Kūrėju ir dabar trokšta sugrįžti ir prisilipinti prie Jo taip, kaip buvo iki nusileidimo į šį pasaulį.
Siela buvo susiliejusi su Kūrėju todėl, kad egzistavo vienas vientisas indas, kurio visos dalys buvo sujungtos ir tobulos. Aukštesnioji šviesa buvo pripildžiusi jas vienodai būsenoje „Kūrėjas ir Jo Vardas – viena“.
Tai pati statiškiausia, pastoviausia, tvariausia būsena – visos kūrinijos pagrindas. Todėl po sudužimo, padalinusio indą į daugybę dalelių, kiekviena iš jų svajoja sugrįžti į buvusį junginį. Juk, tapusios duženomis, jos nebejaučia pilnatvės ir visada junta trūkumą.
Šiame pasaulyje nėra tikro džiaugsmo, užsipildymo, tobulumo – ir negali būti. Kiekvienas yra tik dalis sistemos, tad kol sistema nesusijungs, joje visada atsiskleis trūkumų ir problemų. Taip bus iki pat ištaisymo pabaigos.
Todėl kiekviena dalelė, bet kuris žmogus, nesąmoningai trokšta susijungti su likusiomis. Tik šis vidinis siekis atsiskleidžia palaipsniui pagal žmogaus vystymosi lygmenį. Galiausiai atsiskleis būtinybė susijungti, nes tik tokiu būdu galime pasiekti tobulumo.
Bet tam reikia laimėti karą, kuris vyksta tarp mano siekio būti tobulam, susijungti ir mano egoizmo, trokštančio valdyti. O troškimas valdyti priešingas susijungimui, nes jis įmanomas tik tarp lygių.
Iki pat ištaisymo pabaigos mums lemta būti tokioje vidinės krizės būsenoje. Viena vertus, noriu tobulumo, kurį galima jausti tik esant integraliam, bendram visų lygių dalių susijungimui. Kita vertus, noriu valdyti! Man tinka susijungimas, bet toks, kur aš valdau, o ne toks, kur visi lygūs ir integraliai susiję.
Todėl žmonija nuolat svyra tai į vieną, tai į kitą pusę. Tai tęsis visais laikais, kol suvoksime savo blogį (ego).

Iš 2014 m. vasario 14 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Švitras egoizmui – balzamas širdžiai

Pasaulinės grupės dvasinė piramidė

Žmogus, ieškantis brolių

Klausimas: Jeigu kabalistas gyvena dviejuose pasauliuose: materialiajame ir dvasiniame, tai kaip jis atskiria materialumą nuo dvasingumo? Ar materialumas veikia jo priimamus sprendimus ir elgesį?
Atsakymas: Iš savo patirties galiu pasakyti, kad to neįmanoma suprasti iš išorės. Žmogus nieko negali matyti išorėje, jis mato tik savyje – per savo proto, egoizmo, savo širdies prizmę. Todėl jis niekada nemato kito žmogaus tokio, koks jis yra, o tik per savo filtrą.
Ypač tada, kai žiūri į mokytoją, sunku nuspėti, kur materialumas, o kur dvasingumas. Juk mokiniui nežinoma, kiek procentų mokytojo materialumo jau perėjo į dvasingumą. Žemesnysis nesugeba to apskaičiuoti aukštesniojo atžvilgiu.
Tai galima suprasti, jeigu turi tokią pačią vidinę „teisingumo“ sistemą kaip aukštesnysis, o jeigu neturi, tuomet negali spręsti.
Net savęs neįmanoma suvokti, o juo labiau – kažką kitą. Tai tiesiog nepasiekiama. Mes matome tik įsivaizduojamojo pasaulio vaizdus, todėl turime vadovautis tikėjimu aukščiau žinojimo dėl kiekvieno žmogaus ir juo labiau – mokytojo. Mokytojui tai taikytina daug labiau, nes mūsų egoizmas visus įmanomus sprendimus, veiksmus, mintis persuka mūsų naudai, palengvindamas mums gyvenimą.
Todėl nematau jokios kitos galimybės, kaip tik eiti paskui mokytoją užmerktomis akimis ir daryti viską, kas įmanoma, kaip pasakyta: „Padaryk viską, ką leidžia tavo jėgos“. Tai taikykite ir draugui, nes tokiu būdu draugą mes matome kaip didį, kaip mokytoją.

Iš 2014 m. vasario 27 d. pamokos tema „Mokytojas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukite iš kabalisto stebuklų!

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Kaip atpažinti kabalistą?

Knyga „Zohar“. Pratarmė. Straipsnis „Asilų varovas“, 109 p.: Žemesniajame Rojaus sode visi teisuoliai esti dvasioje (Ruach), įsivelkančioje į didybės rūbą, atitinkantį tą išvaizdą ir formą, kuriose jie buvo šiame pasaulyje.
Ir tą reiškia žodžiai „pagal žmogaus sūnų pavyzdį“, tai yra tokios pat formos, kaip ir šio pasaulio žmonės. Ir stovi ten, ir pakyla iš ten į orą, į dangiškąjį susirinkimą, aukštesnįjį Rojaus sodą. Skraido jie ten ir prausiasi grynojo Afarsemono srovių rasa, o leisdamiesi būna žemesniajame Rojaus sode.
Klausimas: Iki šiol nesuprantu, kokia „Zohar“ teksto skaitymo nauda. Tekstas, mano manymu, visiškai abstraktus, nežadinantis jokių pojūčių ir minčių apie mūsų vienijimąsi, jos tarsi eina lygiagrečiai, nesisieja su tekstu.
Atsakymas: Tarkime, pamatavau temperatūrą ir nustačiau, kad mano kūnui reikia daugiau šilumos, kitaip jis sušals ir nepajėgs palaikyti normalaus metabolizmo. Kad kūnui būtų šilčiau, man pataria užkurti krosnį. Krosnies kūrenimui reikia atvežti kuro ir t.t.
Koks gi ryšys tarp malkų skaldymo arba naftotiekio ir mano kūno metabolizmo? Vaikas atsakytų, kad nereikia pjauti medžių ar statyti gręžinių ir siurbti naftos, nes niekam nereikalingas tas juodas skystis.
Reikalas tas, kad tu kaip vaikas nematai ryšio tarp vieno ir kito. Bet išminčiai kabalistai sako, kad būtent toks ryšys yra tarp skaitomo „Zohar“ teksto ir mūsų susivienijimo. Pavyzdyje apie kurą ryšys buvo labai tiesmukas, nes veikė tik išorinės priežastys, o knygoje kalbama apie dvasią, kurią tu nori ištaisyti. Knyga pasakoja apie vidinius dvasios reiškinius.
Būdamas pačioje žemiausioje pakopoje, tu sutelki jėgas, kad tiesiog išsėdėtum pamokoje, klausydamas nepakenčiamo tau tą akimirką mokytojo balso. Norisi miego, bet turi sėdėti ir klausyti nesuprantamų aiškinimų. Bet jeigu nors šiek pasistengi, prisiversdamas skaityti ir klausytis, tai viskas, ką perskaitei ir išklausei, vyksta tavyje. Tik šitie reiškiniai prateka tavo aukštesnėse būsenose ir pakopose, kurios jau šliejasi prie Begalybės pasaulio.
Nuo tavęs iki pat Begalybės pasaulio nutįsta siūlas, plonas vamzdelis, kuriuo gauni tam tikrą energiją. Tą akimirksnį, kai iš apačios parodai nors menkiausią prabudimą, pamokoje neįmingi ir iš paskutiniųjų bandai klausytis, šis kanalas ima veikti. Jo viduje yra visos pakopos, taip pat ir tos, apie kurias skaitome knygoje „Zohar“, tik jos labai aukštos. Vis dėlto tavo mažytis noras, kurį pajėgi tuo metu sužadinti, jas aktyvuoja.
Tarkime, sugebi žiūrėti pusiaumirkomis, snausdamas, o 99 procentai tavo sąmonės miega. Nesvarbu, tu vis tiek sužadini norą, ir kanalas ima veikti. Nors vamzdelis beveik užsikimšęs, bet šiek tiek pro jį prateka.
Dėl to pratekėjusio trupučio visos pakopos, apie kurias skaitei „Zohar“ knygoje, ima veikti. Nesvarbu, kad žiūri į mus ketvirčiu akies ir prisijungi prie skaitymo vienu savo sąmonės procentu, nes aukštesniosiose pakopose Šviesa yra gerokai stipresnė ir norai milžiniški, o tu juos suaktyvini, prisiversdamas veikti.
Todėl aš pasiruošęs pakęsti netgi tuos, kurie pamokose beveik miega, nes jie vis dėlto turi šiokį tokį norą, nors nė nežino, kad taip aktyvuoja visas aukštesniąsias pakopas, aprašytas knygoje „Zohar“.

Iš 2014 m. vasario 25 d. pamokos pagal knygą „Zohar“. Pratarmė.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ atskleidžia aukštesnįjį pasaulį

„Zohar“ – tai pasakojimas apie bendros sielos gyvenimą

Pagrindinė kabalos knyga

Klausimas: Kaip turėtų grupė siekti susijungti, kad prisiklijuotų prie mokytojo ir neleistų išoriniams virusams jų išblaškyti?
Atsakymas: Grupė iš mokytojo turėtų mokytis jo metodikos, kuri leidžia pakilti į dvasinį pasaulį, ir ją pati realizuoti. Ryšys tarp draugų turi užtikrinti visiems tokią jėgą, tokį pamatą, kuris leistų ir be mokytojo išlaikyti stabilumą. Mokytojas reikalingas tik tam, kad paskatintų judėti teisinga kryptimi.
Bet pasiekusi tam tikrą lygmenį, grupė privalo susikurti tokį tarpusavio ryšį, kad nieko kito nebereikėtų – pakaktų tarpusavio ryšyje atskleisti Kūrėją ir taip judėti į priekį.

Iš 2014 m. vasario 27 d. pamokos tema „Mokytojas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Vienintelė galimybė pasistūmėti