Kai melsdamiesi kreipiamės aukštyn, tai keliame sudužimo kibirkštis, iš kurių esame kilę. Kibirkštys − tai ekrano ir atspindėtos šviesos skeveldros, po sudužimo nukritusios į sudaužytus norus. O dabar mums reikia surinkti ir pakelti šias kibirkštis.
Mes nekuriame nieko naujo, mūsų darbas − tik išrinkti, atrinkti ir teisingai sujungti šukes. Tai atliekame pasitelkę įvairius veiksmus, per kuriuos bandome išsiaiškinti savo norus bei savybes, paslėptas šių norų viduje: dėl ko dirba mano noras – dėl gavimo ar davimo?
Šitaip pradedu rūšiuoti savo norus, kiek sugebu tai daryti. Dirbu su savimi, grupėje, platinu, kad ištaisyčiau pasaulį ir save patį – t. y. dirbu su savo vidiniais ir išoriniais norais. Stengiuosi sujungti juos draugėn, kad ten sukurčiau teisingą sistemą.
Paskui man reikia atskirti tai, kas ne mano jėgoms padaryti, nuo to, ką galiu, ir būtent prie šito prilipti, ties tuo sukoncentruoti visą savo dėmesį.
Ne kiekvieną savybę turiu iš karto pulti taisyti, ne su visais reiškiniais dabar galiu dirbti ir galvoti apie davimą artimui, Kūrėjui. Todėl reikia susikoncentruoti ties tuo, kur įstengiu tai daryti, o svarbiausia, kad šitai padėtų man visą laiką išlaikyti teisingą ketinimą.
Ir kai tai išsiaiškinu iki galo, pradedu rinkti sudužusias šukes kartu – kiek man pavyksta viską susieti su grupe, mokymusi, platinimu ir Kūrėju, dėl kurio visą tai darau.
Aš visą laiką stengiuosi, kad visuotinė davimo savybė, kuri vadinama gamtos dėsniu arba Kūrėju, taptų mano tikslu. Juk suprantu, kad visas pasaulis ir mano vidinis neišsitaisymas bei visa, kas vyksta, reikalinga tik tam, kad pastūmėtų mane šio tikslo link. Dėl to viskas prasidėjo, ir todėl kiekvienas mano veiksmas turi įgyti tą pačią kryptį ir tapti ištaisymo proceso dalimi!
Jeigu suprantu, kad „nėra nieko, išskyrus Kūrėją“ ir nėra kitos mano veiksmų priežasties, tai pradedu teisingai suprasti kiekvieną savo gyvenimo sekundę, viską, kas vyksta su manimi, mano aplinka, pasauliu. Viskas susijungia į vieną, ir aš matau, jog man reikalingas visas pasaulis ir viskas sukurta tik tam, kad atvestų mane prie meilės.
Taip aš vystausi: aiškindamasis, atskirdamas, surinkdamas, jungdamas viską, ką galima, prie vieno tikslo. Aplink šį vieną tašką sukuosi dieną ir naktį, kol neprieinu prie maldos (MAN) – kai susikaupia visas dydis, kuris vadinamas „sėa“, ir gaunu atsakymą į savo maldą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Melsti vidinės davimo jėgos

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Pažadinti sustingusią žemę

Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą kaip prieskonį, nes joje esanti Šviesa grąžina žmogų į Šaltinį“. Tad pirmiausia mums reikia atskleisti blogąjį pradą – ir tada, jį pajautę, tiek pat panorėsime rasti „prieskonį“, „vaistus“, kurie pavers jį geruoju pradu.
Kaipgi atskleisti blogąjį pradą? Tam žmogus turi rasti teisingą aplinką. Jeigu jis nori įsijungti į šią aplinką, kad visi taptų kaip vienas žmogus su viena širdimi; jeigu nori tarpusavio laidavimo ir integralios vienybės su visais be jokiu skirtumų, kai kiekvienas atsako už visus, panašiai kaip gyvo organizmo ląstelės; jeigu neteisia kitų, o rūpinasi jais taip, kad jie galėtų jį budinti; jeigu svarbiausia jam − jo paties vidinis darbas; jeigu jis stengiasi būti tarp draugų ir nulenkti prieš juos galvą – tik dėl to, kad perimtų iš jų tikslo svarbą, ir vėl anuliuoja save, kad draugų svarba „įkrautų“ dar didesnę tikslo ir aplinkos svarbą; jeigu žmogus nuolatos yra šiame rate ir dirba jame, tada iš draugų gauna jų bendrą, integralų tikslo svarbos suvokimą.
Tai jau ne jo indas, ne jo noras, o bendras noras. Tai jau Malchut. Žmogus, kuris stengėsi kelti MAN (prašymą) į grupę, į Acilut pasaulio Malchut, dabar yra joje, jeigu tik įsijungia į draugus, žadina juos ir dirba kartu su jais. Jie atsako žadindami jį, ir visi tampa viena visuma, vienu noru. Jų asmeniniai prašymai susivienija ir virsta Acilut pasaulio Malchut, kuri mums artima.
Ir jeigu tarp jų yra vienybė (nors kur nors), ji jau veikia aukštesnes pakopas, kurioms nepriklausome. Mūsų pojūčiai, suvokimas, mūsų realybė – tik Malchut viduje.
Vadinasi, mūsų darbas turi būti nukreiptas į Acilut pasaulio Malchut,  į tai, kad susijungtume su visais kartu ir visi kartu susijungtume su Šviesos Šaltiniu – Kūrėju.
Šis darbas skirstomas į dvi sudėtines dalis, kurios, iš esmės, turi būti sujungtos tarpusavyje:
– žmogaus santykiai su grupe;
– žmogaus santykiai su Kūrėju.
Jeigu veikiame teisingai, tai atskleidžiame pirmąją pakopą. Atskleidimas priklauso tik nuo to, kiek suvienysime savo prašymus į vieną maldą. Ir tada kiekvienas savo asmeniniu noru pamatys, kad įsijungė į Malchut. Ji pati – taškas, bet mes „išpučiame“, statome ją savo norais. Juk jos devynios apatinės sfiros yra BEA pasauliuose, sudužusios būsenos.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebijok blogio atsiskleidimo

Remontas – subtilus reikalas

Pažadinti sustingusią žemę

Nereikia bijoti blogio atsiskleidimo! Kodėl kasdien reikia grįžti prie tų pačių maldų, kad jos taptų įpročiu? Netgi yra toks įsakymas, tačiau kaip šito galima reikalauti iš žmogaus, jeigu malda (prašymas ištaisyti) gimsta širdyje ir visiškai priklauso nuo noro, jausmo?
Esmė ta, kad žmogus privalo pripratinti save dirbti „tamsoje“. Kai pas tave „ateina tamsa“ – blogio įsisąmoninimas, savo, aplinkos, Kūrėjo, visų būdų Jį pasiekti menkumo pajautimas – visa netenka vertės, jautiesi apleistas, visiškai bejėgis, be mažiausio kelio svarbos pojūčio.
Tačiau sykiu tavyje privalo gyventi jausmas, jog šis nuopuolis – didelis pasiruošimas tolesnei būsenai. Dėl tokio širdies prislėgtumo tu įstengsi naujai išsiaiškinti dabar atsiskleidusį naująjį egoistinį norą.
Po to ateis Šviesa, ir šioje Šviesoje tame neištaisytame nore, kuriame dabar jauti neapykantą, bejėgiškumą, silpnumą, pamatysi naujas davimo savybes, meilę ir postūmį pirmyn.
Todėl reikia labai pratintis prie maldos, kad būtent tokiose, pačiose sunkiausiose būsenose, iš kurių pradžioje net nežinai kaip ištrūkti ir išsibudinti – per įprotį ir patirtį sugebėtum šaukti maldoje, pridėdamas pačią stipriausią ir geriausią pastangą. Šitaip galėsi pasistūmėti, dirbdamas tamsoje, kaip pasakyta Giesmių Giesmėje – „nakties guolyje“.
Todėl malda visą laiką turi būti kartojama, ruošiantis svarbiausiai „Teismo dienos“ maldai.  Šios dienos vadinamos rūsčiomis, „virpulio dienomis“ – tačiau žmogus jomis džiaugiasi! Jeigu per jas verki – elgiesi netinkamai.
Išties, širdis plyšta, tačiau visa reikia priimti su džiaugsmu, kaip blogio atskleidimą. Kaip pasakyta: „Sukūriau aš blogio pradą ir Torą jam ištaisyti“. Jeigu žmogus įsitikinęs, jog turi priemonę besiskleidžiančiam blogiui ištaisyti – tai džiaugiasi skleidimusi. Jam šitos virpulio dienos tampa ypatingu, šventiniu periodu – ruošimusi didelei šventei!
Todėl tokioms dienoms reikia ruoštis, nes pačios virpulio dienos – tai ruošimasis teismui: Metų pradžiai ir Teismo dienai. Jeigu žmogus teisingai pasirengė, užsitikrino aplinkos užtarimą, juk visos maldos – visuomeninės ir reikalingos aplinkos palaikymo – tai  jis labai greitai ir labai giliai išsiaiškina savo blogį ir džiaugiasi kiekvienu nueito kelio etapu.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Keliamoji noro jėga

Klausimas: Ką reiškia „išlaikyti ketinimą“? Susidaro įspūdis, kad tame nėra jokio judėjimo, jokio vystymosi. Kaip galima išvystyti ketinimą?
Atsakymas: Skaitydamas knygą „Zohar“, aš žaidžiu žaidimą su savo draugais. Nesvarbu, kiek suprantame ar nesuprantame šiuos žodžius, girdime pusę frazės, ketvirtį ar visą sakinį, visus žodžius, prasiskverbiame gilyn daugiau ar mažiau, – kiekvienas kaip gali.
Šio žaidimo esmė ta, kad visus šiuos žodžius susieju su mūsų tarpusavio ryšiu. Juk knyga pasakoja apie tai, kaip turime būti susiję vienas su kitu. Aš nežinau kaip, bet čia tai parašyta. Dėl to skaitydamas stengiuosi galvoti apie tai, kaip susieti save taip ar kitaip, tuo ar kitu pavidalu.
Sakysime, parašyta: „Laikas veikti dėl Kūrėjo“, …nes „pažeidė jie Tavo Torą“. Apie ką kalbama? Jeigu žmogus pamiršta apie ketinimą dėl davimo, vadinasi, jis „pažeidė Torą“. Štai tada yra „laikas veikti dėl Kūrėjo“, kitaip tariant, turi grįžti prie to paties ketinimo, prie to tvirto ryšio su draugais, tarpusavio davimo, kadangi tuo nori suformuoti „vietą“, kurioje atsiskleis Kūrėjas. Tai darai, kad suteiktum galimybę Jam atsiskleisti. Toks yra Jo malonumas, kaip Šeimininko, nuklojančio vaišėmis stalą svečiui.
Tai kodėl tu skaitai knygą  „Zohar“? Kur nori įgyvendinti tai, ką perskaitei, atskleisti Jį? – Ištaisytuose tarpusavio santykiuose. Nėra kitos „vietos“. Tik tarp mūsų, jei mums pasiseks sukurti teisingą abipusio davimo ryšį, tai atsiskleis.
Todėl stengiuosi surasti: kokie siūlai, koks ryšys mus sieja, koks jis turi būti – kokiuose noruose, mintyse, kokioje tarpusavio ryšio jėgoje, kokiose apraiškose, kokia šio tinklo formulė, kokios jėgos turi ten veikti? Apie tai aš noriu žinoti! Būtent apie tai pasakoja knyga „Zohar“.

Iš 2011 m. liepos 12 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas – tai labai rimta

Nedėkite daug prieskonių!

Bilietas į knygą „Zohar“

Klausimas: Kaip pradėti reikalauti Kūrėjo, jeigu Jo atžvilgiu jaučiuosi visiškas nulis?
Atsakymas: Mūsų darbas − ne kapstytis savyje, o užsiiminėti savo aplinka. Daugiau mums nėra su kuo dirbti – tik ties santykiais, suartėjimu, susijungimu su kitais, nes indai buvo sudaužyti.
Kūrėjas – tai, kas atsiskleidžia mūsų ištaisytuose noruose. Jais mums ir reikia rūpintis, o Šviesa yra absoliučioje ramybėje. Kiek sutapatiname savo norus su Šviesa, davimo savybe, tiek jie atskleis šią davimo savybę, ir tai vadinsis Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Kaip radijo imtuvas gali priimti ir atkurti garsus – juk šių garsų ore nėra? Ir dėl to, kad radijo imtuve sužadiname tokią pat radijo bangą, kokia yra išorėje, abi šios bangos dėl savo formos panašumo susijungia ir įvyksta ,,rezonansas“. Taip imtuvo viduje jos abi sukelia jų bendrą rezultatą, kurį girdime kaip garsą.
Juk mes negalime girdėti radijo bangų, jų dažnių diapazonas mūsų ausiai yra nesuvokiamas. Bet šioje pagrindinėje, ,,nešančioje“ bangoje yra tam tikras priedas, ,,armonika“. Jei savybėmis supanašėjame su pagrindine banga, tai imame girdėti šią armoniką, viduje slypintį balsą.
Tokiu pat principu veikia visi mūsų jutimo organai, ir lygiai taip mes turime nukreipti save, kad užmegztume ryšį su Kūrėju.

Iš 2011 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Nuolat šviečianti saulė

Pradėti nuo nulio

Klausimas: Ką reiškia paprašyti Kūrėjo? Tam reikia turėti Jo savybių?
Atsakymas: Prašyti reiškia, kad aš ieškau, reikalauju ir netgi prašau pasikeisti, juk turiu atskleisti savo norą. Pats save teisiu (tai ir reiškia melstis −,,lehitpalėl‘‘), tyrinėju, kokių savybių man trūksta, ir kaip galėčiau gauti davimo jėgą.
Išsiaiškinu, kad ši jėga glūdi visuomenėje. Todėl, jeigu įeisiu į šią visuomenę ir visa savo širdimi ir siela panorėsiu įsilieti į draugus, susijungęs su jais vidiniu ryšiu, kad visiškai ten ištirpčiau, – tai ten rasiu davimo jėgą. Būtent dėl to aš ir meldžiuosi.
Meldžiuosi, kad pasiekčiau tokią būseną, kai visus matysiu esant tobulus, susijungusius. Ta būsena vadinasi Šchina, bendru sielų susirinkimu (knėsėt israel). Noriu būti ten ir meldžiuosi, kad manyje realizuotųsi šis susijungimas, kuriame jungiasi (konėsėt) visos sielos, kurios veržiasi ,,tiesiai pas Kūrėją“ (israel, jašar−ėl).
Aš nesikreipiu į kažkokia išorinę, neprikausomai egzistuojančią jėgą ir norą, į kažkokį įsivaizduojamą pavidalą. Visos maldos yra skirtos Malchut (Acilut pasauliui arba Begalybės pasauliui) – mūsų tarpusavio susijungimui, kur atskleidžiame tarpusavio davimą. Aš noriu, kad manyje atsiskleistų tokia būsena, to ir prašau.
Būtent čia yra subtilus momentas, kad nepradėčiau įsivaizduoti kažkokio stabo ar pavidalo – tik būseną, kur esame susijungę ir įsijungę vieni į kitus, kur mus jungia visiškas davimas!
Teisingiau būtų tai vadinti ne jėga, o savybe, nes jėga gali būti įsivaizduojama kaip kažkas atskiro, o savybė – tai, ką aš pats ruošiuosi įgyti. Tai itin subtilūs skirtumai, bet jie nulemia mano ketinimų teisingumą, ir todėl jie yra principiniai.
Pasakyta: ,,Nėra nieko kito, tik Jis“ – mums reikia įsivaizduoti kaip savo būseną tobuloje sistemoje. Ir tuomet mes galime buti tikri, kad neklysime.

Iš 2011 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas, kur prasidedi tu

Kaip rasti kryptį Šviesos jūroje

Prašyk visko, ko nori!

Klausimas: Kodėl skaitant knygą „Zohar“ ir turint aiškiai jaučiamą ketinimą jis staiga pradingsta, ir mes suprantame, kad ketinimas išnyko tik po to, kai apie jį prisimename?
Atsakymas: Žinoma! Tai duodama tam, kad pareikalautume pojūčio. Mes nesugebame išlaikyti dviejų minčių vienu metu. Todėl, jeigu teisingai nusiteikiu knygos „Zohar“ skaitymui − kartu su draugais, rate, ir trokštu šiame rate atskleisti tai, ką skaitome, – tai kas geriau?
Bet aš nusiteikiau, ėmiau skaityti – ir staiga šiek tiek giliau nugrimzdau į tekstą. Jau nenaudoju jo kaip „sgula“– ypatingos Šviesos savybės, norėdamas atskleisti šią savybę ryšyje tarp mūsų, bet susitelkiu į patį tekstą, trokšdamas suprasti ir pažinti tai, apie ką kalbama. Aš suvokiu tai, kas parašyta knygoje, ne kaip tai, kas yra mano viduje, tarp mūsų, o kaip kažką esantį ne manyje. Ir beregint pereinu į išorinį vaizdą.
Vėliau mane aplanko įvairios pašalinės mintys, imu fantazuoti ir daryti savo išskaičiavimus. Taip vyksta tol, kol žmogus nepamato, kad nesugeba iš šito išeiti ir kad tai atima iš jo teisingą požiūrį, kai galėtų tiesiog „įsikibti dantimis“, idant išlaikytų teisingą santykį su skaitomu tekstu.
Ką daryti? Galiausiai jis ima taip reikalauti pojūčių – ne pažinti, ne klausyti, o įeiti į šį paveikslą,  suvokti jį. Jis nori, kad tai atsitiktų, kad šis paveikslas taptų jam aiškus. Kaip dabar jis yra žemiškoje tikrovėje, taip privalo patekti į dvasinio pasaulio realybę.
Todėl visa ši sumaištis, visos būsenos turi atvesti mus į nusivylimą, kad panorėtume tik pojūčio, aiškiai įsisąmonindami, jog patys ničnieko nesugebame − net išlaikyti ketinimų, tačiau tiksliai išaiškintume, ko būtent mums reikia.
Ir tada, viena vertus, tu supranti, kad tau nėra ko veikti, netgi neverta atsiversti knygą – tu visiškai nusivylei, o, iš kitos pusės, tu žinai negalįs palikti šio kelio, nes jame visas tavo gyvenimas. Ir tada tu gauni…
Tas taškas išties kritinis, juk iš jo tu gali išeiti į dvasinį pasaulį. Ir taip iš tikrųjų įvyksta.

Iš 2011 m. liepos 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tęsk ir atsiskleis…

Sumokėk noru ir gausi viską!

Nedėkite daug prieskonių!

Klausimas: Kaip nuolat išlaikyti ketinimą, kad knygoje „Zohar“ kalbama tik apie ryšį tarp mūsų?
Atsakymas: Svarbiausia – ketinimas. Jeigu kartu su teisingu ketinimu gali klausyti „Zohar“ teksto – klausyk. Negali klausyti, nes kitaip atsitrauki nuo ketinimo, – pasilik ketinime.
Ta pati sąlyga − nuolat laikyti ketinimą, kad Šviesa ištaisytų – galioja ir studijuojant visą kitą kabalistinę medžiagą. Ir apskritai kiekvieną gyvenimo akimirką. Jeigu žmogus negali išlikti ketinime – gaila bergždžių veiksmų ir išvaistyto laiko.

Iš 2011 m. liepos 7 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tęsk ir atsiskleis…

Bilietas į knygą „Zohar“

Pagalba prieš tave patį

Klausimas: Kaip Šviesa spręs visų septynių milijardų žmonių problemas Žemėje? Juk  visi turi savo problemas ir kiekvieno išsivystymo lygis kitas. Mes gyvename milžiniškoje sistemoje. Nejau į kiekvieną smulkmeną bus atsižvelgta?
Atsakymas: Įsivaizduok įdubimą žemėje, kurį pripildai vandeniu. Taip ir pasaulyje, kiekviena detalė, kiekvienas elementas, kiekvienas kyšulys ar įduba prisipildo Šviesa pagal savo savybes.
Šviesa neatlieka jokių išskaičiavimų su noru, ji tik pripildo jį, šviečia jam, pabunda jame. O pagal tai noras jaučia, kaip jis arti ar toli nuo Šviesos vienose ar kitose suvokime detalėse.
Pavyzdžiui, Šviesa, kurią gaunu sustiprėjo 10 vatų. Atitinkamai, kiekvienoje mano savybėje, kiekviename nore atsiranda nauja mintis, nauja situacijos analizė – ir aš darau naują išskaičiavimą.
Klausimas: Vadinasi Šviesa nėra funkcija ir viską nulemia tik noras?
Atsakymas: Šviesa tartum nekintanti. Viskas priklauso nuo noro ir jo formos. Kai noras prisipildo Šviesa, jaučiu ne pačią Šviesą, bet noro reakciją, visas jo stygas. Tai man ir yra Šviesa.
Klausimas: Kas gi čia priklauso nuo manęs?
Atsakymas: Darbas su ketinimu. Mes keičiame ne norus, o būtent ketinimą ir tik jį. Man nesvarbu, kokie išsikišimai ir įdubimai yra duobėje, kurią užpildau vandeniu. Jos tokios ir liks, o mano užduotis – ją pripildyti.

Iš 2011 m. liepos 10 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuolat šviečianti saulė

Pažadinti sustingusią žemę

Universali gamtos formulė

Žmonija skirstoma į tuos, kurie jaučia, kad jiems būtina suvokti gyvenimo tikslą, ir tuos, kurie šito nejaučia.
Tie, kurie nesiekia dvasingumo, skirstomi į dvi grupes:
1) Tai žmonės, kurių gyvenimas visiškai niekaip nesusijęs su dvasingumu, ir taip gyvena beveik visas pasaulis.
2) Tai žmonės, susiję su dvasingumu, bet melagingai, kitaip tariant, galvojantys, kad materialiais veiksmais galima įgyti dvasinį atlygį kažkokiame „būsimame“ pasaulyje.
Toks požiūris vadinamas religiniu, žmogus nesijaučia „ištremtas“ iš dvasinio pasaulio. Jis galvoja: „Kokia gi čia tremtis, jeigu esu materialioje Izraelio žemėje, vykdau visus fizinius priesakus ir tikiuosi gauti už tai apdovanojimą – ko gi dar reikia?“. Ir todėl tokiam žmogui nieko nereikia.
Bet yra žmonių, trokštančių pasiekti tikrąjį tikslą, susilieti su Kūrėju. Tokie žmonės dirba su ketinimu. O iki to laiko, kol jie nepasiekė šio tikslo, laiko save esančiais tremtyje ir todėl svajoja iš jos išeiti.
Ir kuo daugiau pastangų jie prideda, kad pasiektų šį tikslą, davimo savybę ir meilę artimui, tuo aiškiau jaučia, kad negali to padaryti, neturėdami nei jėgų, nei motyvacijos. Tada jie supranta, kad niekas negali jiems padėti: mūsų prigimtyje nėra tokių jėgų, kurios galėtų tai atlikti.
Taip jie vis tęsia kovą prieš tremtį, prieš jėgą, laikančią juos vergovėje – prieš „Faraoną“, t. y. priešingą Kūrėjui valdžią. Kol neįdeda tiek pastangų, kad tampa visiškai aišku, jog niekada jiems nepavyks remiantis savo jėgomis išsiveržti, o padėti gali jiems tik Kūrėjas.
Šios dvi tiesos, suvokiamos tremtyje, padeda jiems pažadinti išsilaisvinimo jėgą – Kūrėjo atskleidimą, kurio padedami jie išeina iš egoistinės prigimties ir įgyja duodančiąją prigimtį.
Tų žmonių, kurie išgyvena tremtį, laukia išlaisvinimas. Visi likusieji, nejaučiantys nei tremties, nei poreikio išsilaisvinti, tai taip ir lieka savo būsenos. Jų vaidmuo – gluminti tuos, kurie jaučia savo tremtį ir visais būdais trukdyti jų darbe.
Tokie žmonės vadinasi „didis kratinys“ (ėrėv rav), jis laiko tremtyje norinčiuosius išsiveržti davimo link.
Tikroji malda gali gimti tik tam, kuris turi tikrą norą, o šis prasideda „tašku širdyje“. O taškas arba yra, arba nėra, – čia jau nieko nepadarysi. Bet jeigu žmogus turi tašką širdyje, jeigu siekia dvasinio pasaulio ir teisingos aplinkos padedamas vysto šį tašką, tai siekdamas vienybės ir susijungimo, jis jaučiasi esąs „tremtyje“. Ir jeigu teisingai tęsia darbą, tai išeina iš šios tremties, padedant tikrajai maldai, įgijus tikrąjį norą.

Iš 2011 m. balandžio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokimo dekoderis

Nuimti apvalkalą nuo taško širdyje

Sielos ledynmečio pabaiga