Sunkiausia, kad nejaučiame poreikio siekti kūrinijos tikslo. Mūsų noras visiškai priešingas – natūraliai mąstau tik apie savo vidinę būseną: apie tai, kaip gauti tai, ko man trūksta, kaip užsipildyti. Jei visko pakanka, apskritai apie nieką negalvoju.
Aš nesugebu galvoti, kaip pripildyti kažką kitą, dar ir visą visatą: negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmones, o per juos – Kūrėją. Ar Kūrėjui kažko trūksta? Aš nejaučiu Jo troškimų.
Kūrinių norus dar šiek tiek galiu pajausti, bet ne Kūrėjo. Iš kur man žinoti, kuo galiu Jį nudžiuginti? Manyje nėra tikslo turėti tikrąjį norą, nė jo užuomazgos.
Galutinė ištaisyta būsena, kuri jau egzistuoja gamtoje, veikia mane:  nors neturiu noro, vis tik siekiu jo, tegul ne širdimi, bet protu, tiesiog iš smalsumo. Arba galiu gauti šį norą  iš aplinkos, grupės. Kai visi man tvirtina, koks jis svarbus, aš, naudodamasis kitų norais, taip pat pradedu domėtis. Ir šiuo atveju tobula galutinė būsena veikia mane, pažadina pokyčius manyje.
Arba matau, kad metai prabėgo, o aš vis dar nieko neturiu. Tada svarstau: kas bus toliau? Aš išgyvenu ne todėl, kad man brangus tikslas, bet todėl, kad gaila veltui praleisto laiko. Matau, kad privalau kažką atlikti!
Pradėti reikia nuo aplinkos, kad dirbdamas joje gaučiau iš jos norą, dėl kurio supančioji Šviesa pradės mane keisti. Paskui vis daugiau ir daugiau.
Svarbiausia – siekti noro, indo, o ne prisipildymo. Turiu visą laiką įsivaizduoti, kad esu priešais supančiąją Šviesą.  Man reikia tik paprašyti! Tarsi ateinu į geležinkelio stoties kasą, pažvelgiu pro langelį ir prašau traukinio bilieto. Man reikia tik paprašyti, ir pro langelį man išduos bilietą, kur tik pageidausiu!
Turiu jausti, kad būtinai jį gausiu, jei tik žinau, kur noriu važiuoti ir kokia kita stotis. Bet iš kur man žinoti, kur kita stotis?
Dėl to turiu įsijungti į grupę, visiškai paskęsti joje, išnykti ir sugerti iš jos norą. Jei su šiuo noru ateinu prie kasos bilieto, tai, be abejo, neklysdamas paimsiu bilietą į teisingą traukinį, vežantį iki kitos teisingos stoties.
Taip judėsiu nuo stoties iki stoties. Kiekvieną kartą man vis labiau aiškės galutinė stotis – pradžiuginti Kūrėją. Ji taip pat išreiškiama noru. Kai pradedu teikti džiaugsmą kūriniams, aš kiekvieną kartą gaunu dalelę noro suteikti malonumo ir Autoriui, Kūrėjui. Taip šis noras palaipsniui išryškėja.
Nors mano prašymas labai paprastas, nors tiksliai nesuprantu, ko prašau, bet gaunu  pilną Šviesos rinkinį, sudarytą iš dešimties sfirų. Ten taip pat yra Šviesa, esanti priešais „akmeninę širdį“, ir pradedu suprasti, kad man uždrausta Ja naudotis. Yra ir Šviesa, esanti priešais Keter sfirą, kuri jau dalinai priklauso pakopai, esančiai aukščiau manęs. Žemesniojo Keter jau jaučiama aukštesniojo Malchut.
Šitaip pradedu suderinti savyje daugybę būsenų iš praeities, dabarties ir ateities. Suprantu, kaip reikia formuoti save kiekvieną kartą vis tobulesne forma. Pajuntu cikliškumą, tų pačių ratų sukimąsi pirmyn ir atgal, bet jie visuomet stumia traukinį į priekį. Ratai sukasi įvairiomis, priešingomis kryptimis, bet traukinys nenukrypstamai artėja į tikslą.
Visam šitame būsenų kamuolyje man svarbiausia įsivaizduoti tikrąjį maldos tašką, kitaip tariant, apie ką ji turėtų būti: apie norą duoti. Svarbiausia: siekti noro,  ir ne noro duoti, kuris jau yra indas, o maldos, sukuriančios maldą – noro duoti poreikį. Būtent tai man būtina.

Iš 2013 m. liepos 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Akmeninės širdies malda

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Paprastas atskleidimo dėsnis

Įvadinė kongreso Sankt Peterburge pamoka
Klausimas: Kaip galima dvasiškai judėti pirmyn, patiriant nuolatinį materialų spaudimą ir materialios visuomenės spaudimą?
Atsakymas: O kas jums visa tai duoda? – Aukštesnioji jėga, viena Gamtos jėga, kuri viską valdo ir visa tai duoda mūsų bendram likimui.
Būna tokios akimirkos, kai tai pamirštate ir vietoj Kūrėjo bandote kažkam viską suversti. Visuomenė nekalta. Kaltas tik Jis. Bet kaip mes Jį galime kaltinti? Kaip Aukštesnioji jėga, kuri yra absoliučios meilės ir davimo būsenos, gali būti bloga?  Esmė ta, kad jūs ją taip suvokiate, kadangi jūsų egoistinis ketinimas ją apverčia. Dėl to jūs taip blogai vertinate visą supantį pasaulį. Iš tikrųjų visas pasaulis aplink mus – begalinis gėris ir meilė. Pakeiskite savo ketinimą ir nebus jokių problemų.
O kita vertus, turime dėkoti už tas problemas, kurios mums kyla, nes būtent jos jums nurodo, ką reikia keisti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Kančia kaip pakėlimo trigeris

Žmogus neturi teisės atsiskirti nuo visuomenės ir prašyti  išganymo sau pačiam, net ir vedinas pačių geriausių ketinimų, norėdamas suteikti Kūrėjui malonumą. Asmenine malda, prašymu, verkdami vienumoje mes niekuo nepadedame, o tik kenkiame ir sau, ir kitiems.
Dabar įsivaizduokite, kiek griūčių nulėmėme per tremties laikotarpį. Visa tai tik tam, kad atskleistume savo blogį ir suprastume, kad ištaisymas įmanomas tik susivienijus. Tremtis buvo būtina tik tam, kad atvertų mums, kur yra ištaisymo vieta, kad nuo asmeninės maldos pereitume prie bendros.
Bet kuris noras širdyje vadinamas malda. Malda – tai darbas širdyje. Ir jei bet koks noras pereitų per visuomenę, jis būtų priimtas. Mūsų būsena jau būtų kitokia – jaustume visišką ramybę ir pilnatvę. Bet dėl to, kad mūsų prašymai, visi mūsų troškimai, sąmoningi ir nesąmoningi, kyla mums nesusivienijus, jie veikia mūsų nenaudai. Ir visų pirma jie kenkia pačiam prašančiajam.
Turime suprasti, kokios griežtos sąlygos mums sukurtos, juk mes sujungti į vieną tinklą, kuris dabar atsiskleidžia pasaulyje kaip viena bendra, susaistyta, integrali sistema. Ši būsena akivaizdžiai parodo, kad mums nepavyks išeiti iš šios sistemos, ir esame priversti joje dalyvauti. Pasibaigė laikas, kuris buvo skirtas blogio suvokimui. Arba mes tęsime mokymąsi per mušimus, gaudami smūgius visais lygmenimis, arba pradėsime veikti pagal dabar tarp mūsų atsiskleidžiantį ryšių tinklą.
Turime labai aiškiai įsivaizduoti, suvokdami tai kaip patį griežčiausią perspėjimą, kad yra neleistina prašyti vienam, nors mums labai šito norisi! Čia ir pasireiškia blogasis mūsų pradas, kuris prieštarauja Kūrėjui. Egoizmas – tai mūsų troškimas suvokti Kūrėją, bet tam, kad viešpatautų pats žmogus.
Noras „Aš viešpatausiu“ nukreiptas ne prieš Kūrėją, o prieš visuomenę, prieš grupę. Blogasis pradas – tai mūsų noras pavieniui kreiptis į Kūrėją ir vieniems prašyti savo asmeninio išgelbėjimo. Šis noras slypi absoliučiai kiekviename. Mes pasiruošę melstis, prašyti, pažinti Aukštesniąją jėgą, pripažinti jos viešpatavimą. Visa Egipto tremties problema ta, kad kiekvienas jaučiasi atskirtas nuo kitų.
Čia ir glūdi Jokūbo sūnų nusikaltimas, jų neapykantos savo jaunesniajam broliui Juozapui priežastis. Juozapas norėjo surinkti visus brolius ir juos suvienyti, o jie norėjo likti kiekvienas atskirai. Jie nesuprato, kad reikalinga vidurinioji linija, susijungimas, ir todėl buvo priversti patirti Egipto vergiją ir per kančias suvokti broliškos vienybės būtinybę.
Tik suvokę šį blogį po ilgų tremties metų jie nusipelnė gauti Torą. Čia ir buvo visa Egipto tremties, kaip „baudos rato“, prasmė ir priežastis.
Visas vystymosi procesas ir Aukštesniuosiuose pasauliuose, ir mūsų pasaulyje, visas šis žaidimas sukasi tik aplink susijungimą. Džiugu, kad šiandien jau galime kalbėti apie tai suprasdami to būtinybę ir jausdami, kad šis klausimas mums artimas.

Iš 2013 m. liepos 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės linijos pradžios taškas

Panorėsime dabar – bus dabar!

Taškas, virš kurio auga žmogus

Krasnojarsko kongresas. Trečia pamoka
Klausimas: Kaip ištaisyti savo egoizmą? Kaip kovoti su tuo skausmu, kurį jis man sukelia?
Atsakymas: Labai paprastai: galvok tik apie tai, kaip padaryti gerą kitiems, ir džiaukis jų džiaugsmu. Tik taip galime pakilti aukščiau savęs.
Klausimas: Bet aš gi esu gyvas žmogus! Įsipjoviau – man skauda. Kaip galiu galvoti apie kitą, jei dabar jaučiu skausmą?
Atsakymas: Vis dėlto pabandyk persikūnyti į jį. O kaip galima kitaip?
Kada tu pasieksi tokią būseną, kai norėsi įsikūnyti į kitą, jausti tik jį, o geriausiai  – grupę, ir negalėsi to padaryti, nes viskas ten „išsilieję“, viskas pilka, tada Kūrėjas tau padės.
Štai tada Jis ateis tau į pagalbą, nes čia jau prašai tokio pokyčio, kurio negali pati atlikti. Tada Jis ateis ir ištrauks tave į kitą lygmenį.
Tai prieš egoizmą nukreiptas veiksmas. Kol kas tu jo neprašai. Kai tu rėksi ne apie tai, kad tau blogai Egipto tremtyje, o dėl to, kad neturi galimybės būdama egoizme duoti, tada užsitarnausi išėjimą į dvasinį pasaulį.
Be to, reikia ne tik tikėtis, o veikti! Tau reikia turėti aiškų suvokimą, ką reiškia išėjimas iš egoizmo, ką reiškia Kūrėjo atskleidimas, ką reiškia dvasinis gimimas.
Jei tu nori atlikti egoizmui priešingą veiksmą, vadinasi, tavo kančios tavęs jau turi nedominti! Tave turi dominti tik davimo galimybė: „Nepriklausomai nuo to, ką jaučiu, būdama tokios būsenos negaliu atlikti davimo veiksmo ir dėl to man skaudu. Tai man skauda!“ Ir tada tau leidžia išeiti į Aukštesnįjį pasaulį.

Iš 2013 m. birželio 14 d. pamokos Krasnojarsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Panorėsime dabar – bus dabar!

Pasiruošimas – sėkmės garantas!

• Nuo šios akimirkos aš turiu įsivaizduoti kongresą idealiąja jo forma. Ko gi man dėl to reikia? Draugų susibūrimai – kokie jie turi būti? Išgyvenimai – kokie ir kokiomis išorinėmis priemonėmis galima juos patirti? Paskaitos – kokiomis temomis? O gal aš rekomenduosiu savo temą? Kokius klausimus aš ruošiu, ko norėčiau paklausti po paskaitų, seminarų? Kaip aš užmezgu ryšį su visais? Kaip ruošiuosi suvokti visus? Kaip svečias? Kaip šeimininkas? Kaip draugas? Kaip mokinys? Kaip mokytojas? Kaip tarnas? Kas aš esu visų atžvilgiu? Ir kaip turiu elgtis būdamas vienos iš šių įvairių būsenų?
• Aš dirbu su savimi ruošdamasis tam, kas man yra sunkiausia. Tarkim, jeigu nemėgstu šokti kartu su visais, tai iš anksto ruošiuosi dalyvauti, tam skirdamas visas jėgas ir iš paskutiniųjų spausdamas save.
• Aš stengsiuos nenukrypti nuo teisingo ketinimo, nuolat jo laikytis – juk nuo mano ketinimo priklauso visi. Taip yra iš tikrųjų, pro savo plonytį „vamzdelį“ aš praleidžiu jiems Šviesą ir todėl privalau visąlaik likti  „prisijungęs“. Man reikia pasikalbėti su savo dešimtuku: visi palaikome visus, kad niekas iš mūsų neprarastų šio „vamzdelio“. Jis yra mūsų bendras ir norime, kad jis pavirstų plačiu viso kongreso ryšio kanalu.
• Aš sergu už tai, kad niekas neatsijungtų nuo teisingo ketinimo – sergu tiek, kad krečia vidinis drebulys, apima baimė ir nerimas. Kai kas nors nutinka mažyliui, mums tai yra katastrofa, „pasaulio pabaiga“. O dabar aš išgyvenu dar labiau. Problema ta, kad ši baimė mums nepavaldi, mes negalime kaip reikiant jos pajusti, mes nesame jautrūs nukrypimui nuo ketinimo. Taigi mane turi stačiai kratyti nuo baimės už visus, kad jie nepamestų ketinimo. Juk nuo to priklauso sėkmė.
• Kad ir ką darytų draugai, kad ir ką kalbėtų, kad ir kokias dainas dainuotų, aš noriu, kad jiems viskas pavyktų. Aš nuolat jaudinuosi dėl jų, kaip mama dėl mažo vaiko, ėmusio kažką daryti. Į viską žiūriu su nerimu – kad tik pavyktų. Pasakyta apie tai: „Nerimas žmogaus širdyje – tegul papasakoja apie jį kitiems.“ Mano rūpestis persiduoda visiems.
• Stengiuosi ateiti kuo anksčiau ryte, kad viską paruoščiau, viską pagreitinčiau, kad pradėčiau vienytis su draugais, pasėdėčiau, padainuočiau kartu. Tegul mūsų dar tik penkiasdešimt žmonių, bet mes jau pradedame užpildyti savo jausmais kongreso erdvę.
• Kaskart keliaudamas į kongreso vykimo vietą ir atgal stengiuosi padaryti taip, kad niekas iš draugų neprarastų nuotaikos, užsidegimo.
• Draugų susibūrimai turėtų būti kuo labiau jaudinantys, emocingi, kad parengtų mus paskaitoms, pokalbiams, seminarams, kurie vyks po jų. Tai itin svarbu. Visus pasisakymus ir dainas reikia planuoti pagal aiškią programą ir numatyti teisingą jų kiekį. Tegul susibūrimas bus neilgas, bet labai nuoširdus. Be šio pasirengimo žmogus negalės prisijungti prie bendros kongreso atmosferos, „oro“, kuriuo reikia kvėpuoti, gyventi. Svarbiausia – sujaudinti visus. Ir mes turime rimtai pagalvoti, kaip to pasiekti.
• Mums reikia įgyti bendrą jausmą, bendrą širdį – įgyti pasitelkiant protą. Mes protaudami dirbame su jausmu tam, kad susivienytume.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiamės išeiti į kelią!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Klausimas: Kaip galime ketinimu apvilkti norą suteikti malonumą Kūrėjui, kai neturime jokio supratimo apie tai?
Atsakymas: Bet kokiu atveju tai verta prijungti prie ketinimo. Matome, kad mažas vaikas mokosi iš suaugusiųjų be jokių svarstymų: „Jie – dideli! Jie daro, ir aš noriu taip daryti! Šito jam pakanka, nes suaugusieji jo akyse – didūs.
Todėl turime daryti veiksmus ir formuoti ketinimus, nepaisydami to, kad nieko apie juos nesuprantame ir nematome iš jų jokios naudos. Galbūt pasielgtume atvirkščiai… Juk mes – ne vaikai, kuriuose veikia instinktyvios, nepažeidžiamos formos gamtos jėga. Mes tai turime realizuoti patys savyje, turime atlikti veiksmus, norėdami prilygti paslėptam aukštesniajam, kokį tik galime įsivaizduoti, arba draugui ir grupei, kuriuos visada įsivaizduojame priešingus savo norui. Tai vadinama pastanga.
Turime daryti tuos pačius veiksmus kaip ir vaikai, bet savo pastangomis. Kodėl? Turiu matyti didį ir tą, kuris visai man toks neatrodo, arba specialiai vaidina paprasčiausią žmogų, kurį norisi ignoruoti. Tas pats – grupės, draugų ir netgi Kūrėjo, kuris paslėptas, atžvilgiu. Kodėl Jis pasislėpė? Tegul parodo, kad viešpatauja, kad viskas Jo rankose! Jeigu Jis  atsiskleistų kaip valdovas, kurio rankose viskas, tai būčiau panašus į vaiką, kuris mokosi iš suaugusiųjų. Tačiau tokiu atveju likčiau gyvūno lygmenyje.
Žmogus manyje auga virš taško, kurį aš pakabinu ore, ir jis neturi jokio pagrindo. Juk tik gyvūnas vaikšto keturiomis kojomis, o žmogus žengia pirmyn, neturėdamas tvirto pagrindo.
– Kodėl tu tai darai? Juk tai gyvūninis veiksmas?
– Ne! Gyvūnas protauja, jaučia. Jis tiksliai žino ką daro, – o žmogus?
– Žmogus nežino, ką padarys. Tačiau jis daro tai, nes priima sprendimą aukščiau savo prigimties, jis nori pakilti virš gyvūno lygmens.
– Bet kodėl? Iš kur tai? Kuo tai pateisinti?
– Todėl! Nes aš nenoriu likti gyvūno lygmenyje! Aš ne asilas, kad stovėčiau ant keturių kojų! Šito negalima racionaliai paaiškinti. Bet būtent tokiu būdu mes augame.

Iš 2012 m. gruodžio 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas – visas veiksmo planas

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Labai svarbu dalyvauti kongresuose, susitikimuose, kuriuos mes organizuojame, juk ataka smarkiai pastūmėja žmogų, suteikia galimybę suartėti ir susijungti su kitais.
Yra tokių, kuriems sunku net sėdėti tarp visų. Jie skaičiuoja valandas, kada pagaliau susitikimas baigsis ir galima bus išvažiuoti. Bet ir tokias būsenas reikia praeiti, pajausti – tai labai gera praktika. Reikia tik stengtis ilgam neužstrigti šioje būsenoje, kaip galima greičiau judėti toliau. Viską lemia tai, kiek gali nusilenkti aplinkai.
Nereikia manyti, kad judame pirmyn tik per tokias atakas, patekdami galingos aplinkos įtakon ir noromis nenoromis nusilenkdami jai. Dar smarkiau galima pasistūmėti per kasdienines pamokas. Kiekvienoje pamokoje mums atsiveria labai stipri Šviesa, net stipresnė nei kongrese.
Bėda ta, kad per pamoką negalime tvirtai laikytis, išlaikyti gilų jausmą ir atsidavimą. Kongresuose mus veikia ypatingi veiksmai ir sąlygos, atakos jausmo tvirtumas. O kasdieninėje pamokoje vyksta ilgai trunkantis karas.
Reikia per atakas kongrese sukaupti jėgų, o paskui naudoti jas diena dienon, suvokiant, kad tai yra tikros karo sąlygos. Pamoka mums yra karas, kuris vyksta kiekvieną dieną, kol pagaliau iškovosime tikrą maldą.
Reikia visą laiką tikrintis, ar yra išsaugotos trys maldos sąlygos. Nieko nėra, išskyrus maldą, prašymą, kuriame jaučiama Kūrėjo didybė, paties savęs patikrinimas – ar padariau viską, kas įmanoma, ar iš tikrųjų esu atsidavęs tikslui visa siela ir vertinu jį labiau nei gyvenimą. Visa tai reikia be perstojo tikrinti, nes visa tai ir yra mano santykio su Aukštesniuoju, Aukštesniąja pakopa, vieninga sistema esmė.

Iš 2012 m. rugsėjo 23 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš ataką

Ataka, kuri niekada nesibaigia

Svarbiausias pamokos tikslas

Klausimas: Kodėl taip sunku išlaikyti ketinimą?
Atsakymas: Nes esant teisingam ketinimui, mūsų noras pasitenkinti iš karto ištaisomas. Jeigu bent akimirką galvojai, turėdamas teisingą ketinimą, tai ištaisei tą akimirką tavyje kilusį norą, ir jį pakeitė naujas sugadintas noras. Ir dabar vėl reikia įsivaizduoti vieningą grupę, visus draugus kaip vieną visumą.
Jeigu taip padarei ir ėmei siekti grąžinančios į šaltinį Šviesos, norėdamas šioje būsenoje truputį atskleisti davimo savybę, vadinasi, vėl ištaisei savo norą, ir jis vėl pasikeitė. Vadinasi, kiekvienas atsijungimas reiškia ne atsijungimą ir nutolimą, o kad tavyje keičiasi norai ir tu kaip tik vystaisi!

Iš 2012 m. rugpjūčio 28 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas veikti dėl Kūrėjo

Ketinimas – visas veiksmo planas

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Kreipimasis su prašymu aukštyn (MAN kėlimas) – tai toks veiksmas, kurio mes nejaučiame. Tai daugybės veiksmų, darbų, mokymosi valandų, platinimo darbo, jungimosi su grupe, vidinės analizės pasekmė. Visa tai kaupiasi vis daugiau ir daugiau, kol pasiekiame būseną, kurioje ši taurė persipildo.
Todėl žmogus nežino, kada tai atsitiks. Jis stengiasi, treniruojasi, bando pasiruošti ir galiausiai prieina prie to, jog įgyvendina šį veiksmą kaip viso milžiniško pasiruošimo rezultatą. Tada jis jau gali kažką apie jį pasakyti.
Bet iš tikrųjų šis veiksmas kaupiasi ne jame ir ne jis pats ruošiasi bei galiausiai atlieka šį veiksmą. Todėl pasakyta: „Moneta prie monetos sukrauna didžiulį kapitalą“ ir tada ši bendra didžiulė sąskaita suveikia aukštesniajame, priversdama jį atlikti šį veiksmą.
Visi veiksmai paklūsta formos atitikimo dėsniui. Todėl tai įvyksta tada, kai žemesniojo prašymas atitinka tai, ką aukštesnysis pasiruošęs su juo padaryti.
MAN – tai malda, prašymas, noras, su kuriuo kreipiuosi aukštyn. Ir tai vienintelis dalykas, kurį galime padaryti. Kai su savo prašymu kreipiuosi į aukštesnįjį, nežinau, ar jis teisingas, ar ne. Nežinau, ar padariau tai, ar ne, juk malda vadinamas darbas širdyje, ir todėl mes nejaučiame, kaip keliame maldą, nuo sudužimo likusias kibirkštis (rešimot).
Mes nežinome, kas iš tikrųjų vyksta mūsų širdies gelmėje, ir jaučiame tik pasekmę, kai jau gauname atsakymą į savo maldą. Atsakymas jau jaučiamas širdyje, ir ji išsiplečia bei pradeda suvokti naujus reiškinius, iš kitos plotmės – tokius, kurių anksčiau žmogus nejuto, nesuprato, nepažinojo.
Širdis tampa platesnė dėl to, kad žmogus vis labiau išeina iš savęs ir vis daugiau aprėpia – iš pradžių dalį pasaulio, o po to visą pasaulį, visus aukštesniuosius pasaulius bei dvasines pakopas.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Auksinių kibirkščių ieškotojai

Melsti vidinės davimo jėgos

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Klausimas: Jei gavimas buvo apribotas, tai kaip gi mums ne gėda kreiptis su prašymais ir malda (MAN) aukštyn?
Atsakymas: Mums prašyti ne gėda, todėl kad prašome pagalbos pasiekti davimą, o ne dėl savęs. Čia nėra ko gėdytis!
Nors galima paklausti: tačiau juk visas išsitaisymas vyksta dėl gėdos, kurią patyrė Begalybės pasaulio Malchut? Tačiau man ne gėda kreiptis su prašymu, nes neprašau: „Duok man!“. Aš prašau tik duoti man tai, kas būtina mano egzistavimui, kad visa kita – atiduočiau!
Tame nėra gėdos – atvirkščiai, tai yra garbė, todėl kad aš galėsiu kitiems duoti tai, ko niekas kitas negali! Tokias unikalias galimybes turi kiekvienas – jis gali atlikti darbą, kurio niekas vietoj jo negalės padaryti, juk jis turi savo asmeninį sielos šaknies tašką.
Todėl mums leista prašyti jėgų, kad galėtume egzistuoti, būti sveiki, gautume žinių ir gebėjimų davimo veiksmams atlikti. Būtent tai teisingame pasaulyje vadinama gyvenimu.
Taip aš egzistuoju: mano gyvenimas įmanomas tiek, kiek galiu duoti. Mano veiksmas – tik davimas. O per mane tekanti dvasia palaiko mano egzistavimą, skirtą davimui. Tokia būsena vadinama dvasine.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos „Įvadas į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiliaukite prašę!

Melsti vidinės davimo jėgos

Pagunda didelė, bet…