Trečia pamoka

Antra pamoka

Pirma pamoka

2010 m. liepos 23 – 25 d. visą pasaulį suvienys ypatingas renginys – pasaulinis kabalos kongresas „Pasaulis vienijasi“!

Peržengiame atstumus! Tūkstančiai žmonių  vienu metu susirinks 40-yje šalių!
Peržengiame laiką! Per kelias minutes įgysime visos kartos patirties!
Peržengiame skirtumus! Pajusime vienybės galią!

Kongreso programa:
– Pasaulinės kabalos akademijos vadovo prof.  Michaelio Laitmano paskaitos.
– Vienijantys seminarai ir aptarimai.
– Pramoginiai renginiai (šokiai ir dainos, teatriniai pasirodymai ir įdomūs konkursai).
– Ugdomieji žaidimai vaikams ir suaugusiesiems.
Tuo pat metu vyks kongresas Molėtų raj., Dubingiuose, kurį organizuoja Baltijos šalių kabalistai. Registruotis čia>>

Registracija anglų kalba >>

Registracija rusų kalba >>

Platesnė informacija el. pašto adresu: info@kabala.lt.

Dabar, po kongreso (2010 gegužė, Amerikos kongresas), mes esame tarytum naujo etapo pradžioje.
Kongresas mus gerokai pakeitė, ir sykiu jaučiame, kokie pasikeitimai vyksta pasaulyje visų paskutinių įvykių šviesoje. O toliau pasaulis jaus vis daugiau ir daugiau problemų.
Ir iš tikrųjų mes privalome pasiekti finalinį tikslą. Įsivaizduokite, kad žmonija – bėgikas, kurį pakeliui muša, ir šie smūgiai suteikia  jam jėgų atbėgti iki finišo. Bet jis privalo bėgti ir pasiekti finišą.
Jam yra skirtas laikas, per kurį turi pasiekti tikslą. Jis turi pribėgti – nėra kito pasirinkimo. Vienintelis pasirinkimas – arba bėgti siekiant tikslo, arba laukti smūgių ir bėgti pirmyn, stengiantis jų išvengti.
Bet yra ir trečias kelias: susivienydami mes galime sužadinti mumyse jėgą, kuri leis pakilti į tikslą lengvai. Ji paims mus ant savo sparnų tarytum erelis savo jauniklius ir pakels į viršų!
Bet problema yra ta, kad mes negalime palikti pasaulio ir patys pakilti ant šio erelio, Binos, sparnų. Mes privalome palaikyti ryšį su visu pasauliu.
Ir jeigu galvosime apie visus žmones ir skirsime save jiems – būtent tada ir pakilsime!
Pasaulis stovi ant paties bedugnės krašto, ir mes turime jam padėti pakilti ant šių erelio sparnų…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visas pasaulis priklauso nuo mūsų“

„Vaistai jau pradėjo veikti“

„Šviesos kelias ir kančių kelias“

Klausimas: Ką tik pasibaigė Tarptautinis Niujorko kongresas (Zohar 2010, gegužė), kuriame dalyvavo visų keturių rasių, dešimčių tautybių atstovai, apie tūkstantis žmonių, turinčių daugybę istorijos stereotipų, – ir staiga per kokias 20-30 valandų visi šie skirtumai pranyksta ir įvyksta susijungimas, meilė.
Bet ko gi mums trūksta, kad nuolat būtume tokios būsenos?
Atsakymas: Kongrese žmonės pajuto vienybę, pakilimą, tikslo svarbą. Iš štai praėjo 20 valandų nuo šio susitikimo pabaigos, ir mes vargiai beprisimename, kad tai buvo.
Viskas pranyksta iš mūsų pojūčių ir atminties – kodėl negalime to tęsti ir visą laiką tai jausti?
Tokia būsena negali ilgai tęstis, kaip ir visais mūsų gyvenimo atvejais: žmogus pasiekia įkvėpimo, susižavėjimo piką, o po to nusiramina. Neįmanoma tokiame pakilime išsilaikyti visą laiką.
Tai išplaukia iš atvirkštinės priklausomybės tarp Šviesos ir noro dėsnio: tai Šviesa privalo augti, tai noras – didėti.
Taip jie pakaitomis auga, ir mes pasistūmėjame tarsi eidami dviem kojom, vidurio linija, jungiančia dvi – kairiąją ir dešiniąją linijas.
Bet jų susijungimas vyksta tik tam, kad pasistūmėtume – ir vėl pradėtume judėti: eidami į dešinę, iš kur imame tikslo svarbą, ryšį, norą tęsti ir eiti.
Po to iš kairės – širdies apsunkimą, kad turėtume su kuo dirbti ir vėl grįžti į viduriniąją liniją. Taip mes tobulėjame.
Todėl tokia būsena negali trukti ilgai – tai prieštarauja gamtai, ir netgi, sakyčiau, kad nėra blogesnės būsenos, kaip visą laiką patirti tokią euforiją.
Žmogus turi jausti, kad tobulėja, dirba, įveikia kažkokį vidinį pasipriešinimą, o ne nuolat sklando padebesiais.
Mūsų darbas – pajausti, kad kažką duodame ir gauname, vėl duodame ir vėl gauname. Turime patirti pasipriešinimą, veikimą ir pasiekimą.
Todėl daug didesnį pasitenkinimą teikia sunkus darbas, sunkūs pasiruošimai, kurie vėliau baigiasi tokiu didžiuliu kongresu, kuriame mes dvi-tris dienas mėgaujamės tuo, ką pasiekėm, matydami savo darbo rezultatus ir vaisius.
Bet po to privalome vėl sugrįžti į sunkumo, įveikimo, ieškojimo, aiškinimųsi ir ištaisymų būseną – kad galiausiai ir vėl pasiektume eilinius nuostabius jos vaisius.
Tai plaukia iš to, kad Kūrėjas ir kūrinys stovi vienas priešais kitą kaip dvi priešingos savybės – noras gauti ir noras duoti, o pasiekti lygybę tarp jų įmanoma tik atliekant tokius abipusius veiksmus.
Antraip netobulėsime. Neįmanoma sustoti ir pasilikti mažos būsenos (katnut), chafec-hesed – reikia tęsti toliau!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš“ – tarp dviejų magnetų“

„Laikas dovanoti ir laikas gauti“

„Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…“

Aštunta pamoka

Devinta pamoka

Septinta pamoka

Penkta pamoka

Šešta pamoka

Trečia pamoka

Ketvirta pamoka