Klausimas: Kas po kongresų turėtų kokybiškai pasikeisti grupės ir platinimo darbe? Mūsų laukia naujas etapas, kurio kol kas dar nejaučiame. Kaip jums atrodo – koks jis?
Atsakymas: Dabar mes labiau susijungėme, pradėjome geriau suprasti vienas kitą ir ėmėme jausti draugus skirtingose pasaulio dalyse kaip vieningą grupę. Kartu mes netgi prasirgome, bet visa tai siunčiama iš Aukščiau ir bus mums tik į naudą, tapsime dar sveikesni.
Kadangi dabar esame labiau tarpusavyje susiję, bendra mūsų galia išaugo daug kartų, todėl mes daug giliau suvoksime medžiagą, netgi „Mokymą apie dešimt Sfirot“ – dvasinę mechaniką. Ji staiga taps mums artimesnė.
Matome kaip vaikas, gavęs mobilųjį telefoną arba kompiuterį, tarsi nieko nesuprasdamas žaidžia su juo, o paskui netikėtai ima teisingai spaudyti mygtukus. Iš kur jis žino, ką spausti? Nes jis jau sukurtas šiam lygmeniui. O mes negalime, nes esame sukurti praėjusiam lygmeniui.
Todėl kai mes tarpusavyje susijungiame, iš karto peršokame į aukštesnįjį lygmenį, ir viskas, apie ką kalbama kabaloje, mums tampa gerokai artimiau ir tikriau.
Be to, atsižvelgdamas į mūsų pasiektą pažangą, pamokas skaitysiu aukštesniu lygiu. Orientuosiuosi į savo pojūčius ir pažengusias grupes, kurios savo pastangų dėka yra aukščiau kitų.

Iš 2014 vasario 11d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žingsnis po žingsnio

„Savųjų brolių ieškau“…

Embriono gyvybė priklauso nuo virkštelės

Klausimas. Ar gali mokinys, norintis susijungti su mokytoju, sąmoningai arba netyčia padaryti ką nors prieš mokytojo valią ir taip „užsukti“ savo dvasinį čiaupą? Kaip veikia ši sistema?
Atsakymas. Čiaupas bet kuriuo atveju bus užsuktas, nes suveiks savybių neatitikimo dėsnis. Šiuo atveju mūsų ryšys yra negalimas ir atsiranda atotrūkis. Dabar reikia atkurti ryšį ir labai svarbu, kokia forma įvyko nutrūkimas, kaip aš jį padariau. Ar man reikia pereiti visas 4 ištaisymo stadijas, išgyventi tremties gilumą, įsisąmoninimą, t. y. patirti visišką atsitraukimą?
Galbūt suklydau netyčia, o galbūt kenkiau sąmoningai – labai svarbu, koks nusikaltimo pobūdis. Būna, kad už žmogžudystę ištremia į dykumą arba nubaudžia mirtimi, bet būna, kad niekaip nebaudžia, jeigu nužudymas įvyko karo mūšyje arba ginantis, kai buvai puolamas peiliu. Yra įvairių atvejų, bet jie jau priklauso ištaisymui, ryšio atkūrimui.
Jeigu nesivadovauju tuo pačiu noru, kaip ir mokytojas, ir neteikiu mokytojui jokio malonumo, tai tiesiog neturiu su juo ryšio.
Jeigu noriu pasitarnauti mokytojui tam, kad kažką gaučiau mainais, tai palaikau su juo ryšį, bet per supančią Šviesą. Kol kas kuriu ryšį alternatyvia, o ne tiesiogine forma. Tiesiogiai aš negaliu išlaikyti santykio su savo mokytoju teikdamas jam džiaugsmą. Džiuginu jį, bet tuo pačiu metu ketinu gauti kažkokios naudos sau, t. y. džiuginu egoistiškai.
Iš esmės aš noriu suteikti malonumą jam, o per jį – Kūrėjui. Aš planuoju šią grandinę. Kol kas nemoku to daryti, bet jau lyg ir pasirinkau teisingą kryptį pagal savo gabumus, savybes. Tai vadinama „netiesiogiai dirbti kuriant ryšį tarp GE ir ACHAP“: dar tokio ryšio neturiu, neatsisakau savęs prieš aukštesnįjį, o saistau save su juo per supančią Šviesą. Taip yra todėl, kad pagal savo prigimtį negaliu palaikyti su juo tiesioginio ryšio, t. y. nesu laisvas.
O jeigu man neaišku, kad elgiuosi prieš mokytojo norą, tai neturiu nė lašo vilties ką nors iš jo gauti. Taip mes pradedame jausti, jog mumyse atsiranda kitoks, naujas protas. Aš tarsi liaujuosi daryti išskaičiavimus šio pasaulio lygmenyje, pagal savo logiką, savo mintis ir sprendimus, nes šie išskaičiavimai visiškai neatitinka mūsų metodikos.

Iš 2014 m. vasario 27 d. pamokos tema „Mokytojas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išorinė pagalba – vidiniui ryšiui

Pajusti mokytojo norą

Kūrėjo garsiakalbis

Klausimas. Kaip vyks masių išsitaisymas?
Atsakymas. Masės palaipsniui jungsis prie mūsų. Jos ims vis labiau vertinti mus, vis geriau suprasti, kad mes – tai tie žmonės, kurie suteiks žinių, perduos kilimo technologiją ir šio kilimo nulemtą viso gyvenimo pertvarką.
Masės tampa mūsų integraliąja dalimi, įsitraukia į mus. Ir šis įsitraukimas – abipusis, jis jau vyks mums, kaip vienai visumai, vystantis iki visiško išsitaisymo. Tai, žinoma, ilgas procesas. Nemanau, kad aš pamatysiu bent dalį to, bet tikiuosi, kad galėsiu kartu su savo mokiniais pakloti teorinį šio proceso pagrindą ir galbūt kažkokius praktinius pradmenis. O toliau tai pratęs jauni mokiniai, juk žmonija yra labai inertiška. Tam reikia laiko. Be to, kiekvienas turi savo misiją. Taigi aš privesiu mokinius iki tos akimirkos, iki kurios man skirta juos atvesti.
Klausimas. Ar jūs turite tikslų pojūtį, kad tai – jūsų misija?
Atsakymas. Neabejotinai! Tai netgi ne pojūtis, o faktas! Tu matai, kaip tau vadovaujama, kaip per tave perleidžiama išsitaisymo metodika, kaip priklausai nuo mokinių, nuo pasaulio būsenos.
Ši misija perduodama pagal dvasinį palikimą ir nuo to niekur nedingsi: nei pabėgti, nei per daug nuveikti negalima, juk tu priklausai nuo kitų. Kitaip tariant, tu pririštas ir iš viršaus, ir iš apačios.
Bet visą laiką aš noriu praplėsti šias ribas, juk laiko greitinimas – tai ir yra mūsų darbas. Jei tu greitini laiką, tai judi pirmyn greitai, lengvai, maloniai, teisingai, be didelių kančių, kurias žmonija gali sau sukelti.

Iš 2013 m. birželio 24 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikėti vienas kitu, o ne pinigine

Ar reikalinga kabala masėms?

Klausimas: Kodėl būtent prieš prasidedant kongresui Ravas paliko mus visus ir 3 dienoms išvažiavo ilsėtis?
Atsakymai:
1. Nes Ravas užkimo, jis negali kalbėti.
2. Nes taip reikia, – su Ravu nesiginčijama, visa priimama kaip teisinga.
3. Nes visur prieš egzaminą mokiniui duodama laiko savarankiškai dirbti ir pasirengti.
4. Nes sėkmė priklauso ne nuo Ravo, o tik nuo mokinių pasirengimo ir solidarumo.

Klausimas: Ką reiškia tarnauti mokytojui, per ką mokinys gauna ryšį su aukštesniąją pakopa?
Atsakymas: Tarnauti mokytojui reiškia laikytis jo patarimų, o mokytojas pataria mokiniui dirbti, kad užmegztų ryšį su draugais ir platinti integralaus auklėjimo metodiką. Tai apima darbą ruošiant medžiagą, ją skleidžiant, taip pat žmogaus įsijungimą į grupę. Bet visa tai mokinys turi daryti su mintimi, kad taip suteikia malonumą mokytojui.
Tai labai paprasta sistema. Yra mano grupė, mano dešimtukas, ir mes turime įkvėpti kits kitą, kad kartu susijungtume su aukštesniąja pakopa, kuri vadinasi „Mokytoju“ („rav“ išvertus iš hebrajų k. reiškia didelis, t. y. aukštesnė už mūsiškę pakopą). Mes norime įveikti skirtumą tarp mūsų pakopos ir jos, kitaip tariant, norime pakilti.
Tačiau kaip ten pakilti, jeigu aukštesnė pakopa atstumia mane? O man reikia ją matyti kaip patrauklią, itin žavią, ir todėl turiu iš draugų perimti įspūdį, kokia didi ta aukštesnioji pakopa. Jeigu pats įsivaizduoju, kad ta pakopa man žada kažką gero, tai tikriausiai klaidingai, visiškai priešingai apie ją galvoju.
Tai vadinasi fiziniu tarnavimu mokytojui, t.y. suteikti tokią išorinę pagalbą, kuri, be jokios abejonės, jam miela. Mokytojas sako, ką ir kaip verta daryti: kaip mokytis, kaip susijungti, kaip platinti metodiką, pagal kokius principus gyventi.
Klausimas: O kaip patikrinti, kad užsimezgė ryšys su mokytoju?
Atsakymas: Patikrinti galima tik tada, kai pradėsi suvokti mokytojo pakopą.

Iš 2013 m. birželio 5 d. pamokos pagal „Straipsnį knygos Zohar baigimo proga“

Daugiau šia tema skaitykite:

Perduoti – iš žmogaus žmogui

Pajusti mokytojo norą

Kuris arčiau mokytojo?

Mokytojas stovi priešakyje, mato toli į priekį ir nukreipia mokinius. Bet jeigu mokinys turi savo nuomonę apie tai, kaip turėtų vystytis ir kaip taisyti pasaulį, tai tada jis pats sau mokytojas. Jis negali likti mokiniu ir manyti, kad mokytojas apsirinka dėl vystymosi krypties. Jis negalės iš mokytojo perimti dvasinio suvokimo, daugų daugiausiai − gaus teorinių žinių. Taip nesimokoma kabalos, kuri yra priemonė davimo savybei įgyti.
Mokytis − tai per įvairiausius veiksmus turėti ryšį su aukštesniąją pakopa. Ir tai visiškai nepriklauso nuo protinių gebėjimų, juk pasakyta „mokomasi ne protu“. Per ryšį su mokytoju mokinys gauna iš jo davimo savybę.
Davimo jėga perduodama vidiniu kanalu, juk tai ne filosofija ir ne teorinis mokslas. Tad kiekvienas gali gauti šią jėgą − ir kvailiausias, ir protingiausias. Jos perdavimas priklauso nuo to, kiek žmogus atlieka būtinų veiksmų aplinkos atžvilgiu: nusižemina, išaukština mokytoją, susivienija su grupe, kad visi kartų susijungtų su mokytojų, kuris jų atžvilgiu yra aukštesnė pakopa ir jo dėka ištaiso save. Taip vyksta kiekvienoje pakopoje.
Jeigu mokinys pakyla − mokytojas pakyla kartu su juo, o jeigu mokinys nusileidžia, tai, žinoma, nusileidžia ir mokytojas. Juk tai ne tikroji mokytojo būsena, o kaip jis atrodo jį suvokiančio mokinio akyse.
Pradžioje vos atėjęs mokytis žmogus šito nesupranta. Reikia luktelėti, kol jis ims girdėti. Ir tam gali prireikti netgi kelerių metų. Bet kuomet jis pagaliau išgirsta, grupė privalo jam padėti, kitaip tai tęsis dešimtis metų. Draugai turi paaiškinti jam, kad dvasinis suvokimas įgyjamas tik iš žmogaus žmogui, ir tik su sąlyga, kad juos sieja fizinis kontaktas, kitaip tariant, galima matyti, klausyti, jausti, suprasti, kažkaip veikti kits kitą, atlikti kokius nors veiksmus, sąveikauti. Taip buvo visose kartose, taip yra iš šiandien, ir negali būti kitaip, nes tai dvasinių šaknų atspindys.
Šis pasaulis nuostabus tuo, kad savo materialiais veiksmais galiu pradžiuginti dvasinį vadovą, galiu paklusti jam, susisieti su juo, per kokią nors fizinę pagalbą pririšti prie jo, ir taip gauti iš jo dvasinį atskleidimą.
Paklausite, kaip tai įmanoma? Tačiau aš dedu pastangas tame lygmenyje, kur galiu, nes kitaip nemoku. Kol kas nežinau, ką reiškia davimas ir neturiu ketinimo duoti, bet fiziniame lygmenyje galiu veikti ir kol kas to pakanka.

Iš 2013 m. birželio 5 d. pamokos pagal „Straipsnį knygos Zohar baigimo proga“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pajusti mokytojo norą

Kūrėjo garsiakalbis

Kuris arčiau mokytojo?

Klausimas. Ką reiškia būti jūsų mokiniu?
Atsakymas. Esmė ne tai, kieno esi mokinys. Kalbama apie dėsnį, kuris veikia bendroje sieloje. Mes turime sujungti sielas į teisingą sistemą per teisingą ryšį. Pats ryšys jau egzistuoja – mums tereikia susitapatinti su juo, prisijungti prie jo, apvalyti jį nuo savo šiukšlių, iš mūsų norų įšvirkšti į jį meilės jėgą.
Ir „mokiniu“ vadinamas tas, kuris tame dalyvauja, kuris vykdo šį darbą. Jis dirba jungdamasis su manimi pagal principą „sukurk sau mokytoją“ ir su grupe – pagal principą „nusipirk sau draugą“. O apie visus kitus žmones jis sprendžia vertindamas jų nuopelnus. Ir visa tai tam, kad būtų užmegztas ryšys su Aukštesniąja jėga.
Klausimas. Kaip patikrinti tobulėjimą šiame kelyje?
Atsakymas. Tik pagal savęs atsižadėjimo laipsnį. Kitu atveju pats tavo patikrinimas bus egoistinis. Žmogus turi anuliuoti, pašalinti savo vidinę „pertvarą“, trukdančią susivienyti, nieko neturi daryti „už nugaros“, slapčia, o sąžiningai ieškoti susiliejimo taško, per kurį jis galės gauti Aukštesniąją išmintį.
Kiekvienas pats turi ieškoti. Idealus atvejis toks: tu turi žinoti, ko aš noriu, net neužduodamas man daug klausimų. Aiškindamasis tai, turi anuliuoti savo ego, kad nenuolaidžiautum savo norams. Tuomet, jausdamas mano norą, tu jį pildysi.
Nesvarbu, žinau aš apie tai ar ne, nesvarbu, ar žino kiti. Tu tiesiog veiki ir taip per mane užmezgi ryšį su dar aukštesne sistema – Kūrėju.
Klausimas. Paprastai mes nepaisome jūsų, net nesuprasdami šito…
Atsakymas. Tai natūralu, norite jūs to ar ne. Iš to reikia pasimokyti – suprasti savo santykį su Kūrėju. Tegul tau tai nėra akivaizdu, bet negali būti, kad su Juo elgtumeisi geriau nei su manimi.
Štai todėl mokytojas ir grupė yra prieš tave – Kūrėjas yra paslėptas, o su jais gali „praktikuotis“ analizuodamas save: „Kas protingesnis mano akyse: aš ar jie? Kas aukščiau: aš ar jie? Ar noriu juos pajungti savo planams, kad elgčiausi taip, kaip man patogu? Ar vis tik nulenkiu galvą ir darau tai, dėl ko gera jiems? Kiek dėl jų atsižadu savo žinių?
Tai ir yra darbas. Tau duotas „treniruoklis“, kuriuo naudodamasis tu mokaisi. Jei tu nenori vykdyti šių paruošiamųjų uždavinių – tada gaila laiko, geriau eik ir mėgaukis gyvenimu…

Iš 2012 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo garsiakalbis

Kuris arčiau mokytojo?

Kas su manimi?

Žmonės, kurie mūsų sistemoje studijuoja metų metus, klausia manęs: „Na, kada galų gale kas nors bus?“ O aš nežinau, ką jiems atsakyti.
Juk jūs jau esate Aukštesniajame pasaulyje. Pradėkite jausti! O jei jis paslėptas nuo jūsų, tai padarykite, kad jis atsiskleistų! Aš jums juk neduosiu šio raktelio!
Kodėl visi mato manyje vykdytoją, o ne instruktorių? Aš negaliu nieko įvykdyti!
Tarkime, aš treniruoju atletą, kuris turės dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Aš tikrai negaliu dalyvauti vietoj jo. Mano specialybė – treneris. Aš galiu atletui patarti, nurodinėti, pravesti jam įvairiausius užsiėmimus – psichologinius, fizinius, padaryti masažą ir t. t., viską, ko reikia sportininkui. Deja, sudalyvauti rungtynėse vietoj jo negalėsiu. Taip pat ir čia!
Kabalos mokytojas, kaip ir mokyklos mokytojas ar universiteto dėstytojas, jus išleidžia. O toliau jau jūs patys einate savo tikslo link, pasiekiate tam tikrų laimėjimų, realizuodami tas žinias, kurias jums davė mokytojas. Čia viskas taip pat.
Taigi klausti manęs „O kada?“ – tuščias reikalas. Kreiptis reikia tik į save pačius.
Aš galėčiau išeiti į šią sceną ir tylėdamas sėdėti dvi paras, o jūs tuo metu dirbtumėte savo vidinį darbą. Tai būtų nuostabus kongresas! Mes jį transliuotumėme visam pasauliui, ir mūsų draugai visame pasaulyje atlikinėtų lygiai tokius pačius veiksmus. Mes dar prieisime tokią būseną. Jūs neįsivaizduojate, kokia jėga būtų juntama mumyse! Tai būtų sukrečiantis veiksmas!
Taigi tik vidinė koncentracija!
O išoriniai veiksmai – tai tik draugų pagalba ir mano instrukcijos.

Iš 5-osios Europos kongreso pamokos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo garsiakalbis

Vienintelė galimybė pasistūmėti

Pojūtis, kurio su niekuo nesupainiosi

Jūs nesuvokiate, kaip mes visi esame valdomi iš aukščiau. Mokytojas čia – tarsi garsiakalbis, aukštesniosios sistemos dalis, perduodantis jums žinias, ir ne daugiau. Juk negarbinate garsiakalbio už tai, kad jis pasakoja jums kažką įdomaus. Lygiai taip pat dera elgtis ir su Mokytoju – reikia gerbti aparatą, per kurį transliuojama iš aukščiau, bet ne daugiau.
Noriu jus perspėti, nes būtent čia slypi skirtumas tarp aklo garbinimo ir tiesos. Aš dar labiau nei kiti jaučiu, kad mane valdo iš aukščiau, ir neturiu nieko savo. Nevaidinu prieš jus, aš iš tiesų tik vykdau nurodymus iš aukščiau. Visas žmogaus darbas ir yra būti valdomam. Ir kuo jis aukščiau, tuo labiau valdomas. Tai vadinama būti Kūrėjo vergu – Mozės pakopa.
Todėl nepamirškime, kad turime būti jautrūs tam, ką mums kalba Kūrėjas – kalba mumyse! Ir atsižvelgdami į tai judėti. Jaučiu, kad tai jau artėja. Ir tada mes pakilsime į pakopą Bina – galėsime išgirsti, ką kalba Kūrėjas, tai jau Binos pakopa. O vėliau jau ir „praregėsime“.
Tad pasistenkime nebūti priklausomi nuo Mokytojo (jis ribotas ir laikinas), bet visi kartu tapkime tokiu „indu“ (kli), kuris susijungęs pajėgs matyti ir reaguoti į tai, ką jam sako Kūrėjas. Tai svarbiausia. Už gyvenimą! Šis girdėjimas, šis jautimas ir yra vadinamas gyvenimu.

Iš 2011 m. lapkričio 18 d. pokalbio trapezos metu, prieš kongresą Aravos dykumoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukite iš kabalisto stebuklų!

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Klausimas: Kas yra artimumas mokytojui, taip pat mokymasis iš lūpų į lūpas?
Atsakymas: Artimumas mokytojui nereiškia, kad žmogus fiziškai artimas, – tai neturi jokios reikšmės. Artimumas mokytojui yra, kai žmogus jaučia, kad mokytojas gali jam perduoti viską, ką jis turi, ir nori jam perduoti viską, ką turi, bet tuo mastu, kiek žmogus tam atsiveria. Juk kontaktuojant, bendraujant reikalinga perduodančiojo ir gaunančiojo tarpusavio sąsaja.
Vadinasi, pirmas dalykas: tikėjimas tuo, kad Mokytojas nuolatos perduoda, ir yra ką iš jo paimti, – tai priklauso nuo mokinio. Antras: mokinys turi suprasti, kad tik tokiu mastu, kokiu yra jautrus tam, kas išeina iš Mokytojo, jis gali gauti.
Apskritai, žinoma, viskas priklauso nuo mokinio. Tik nuo mokinio! Nuo mokytojo praktiškai niekas nepriklauso. Kita vertus, mokinys turi visiškai nusiteikti gauti. Ką reiškia gauti? Sąsają. Tai reiškia, jog jo mintys, jausmai, kryptys kuo nors turi būti panašios į mokytojo, bent vienu procentu. Jis turi norėti iš mokytojo priimti, jis turi būti nusiteikęs tai pačiai srovei. Tada jam pavyks.
Mokslą sudaro du lygmenys:
1. „Iš lūpų į ausis“ – verbalinis bendravimas, kai aš kalbu burna, o mokinys priima informaciją ausimi.
2. „Iš lūpų į lūpas“ – kai sakoma „lūpos“, turimas omenyje bendras ekranas, kuris yra dvasinio parcufo burnoje.
Tai štai, kai bendraujame taip, kad mokinys nenori arba dar negali būti viename lygyje su mokytoju, tada jis girdi. Jis gali girdėti nenorėdamas, nelabai stengdamasis, jis gali net būti prieš mokytoją, – ir kažkiek vis tiek girdi.
Tai dar ne vienas ekranas, ne vienas siekis, ne koks nors bendras ryšys, kuriame jie susiję kartu bent vienu procentu. Jeigu jie susisieję, tada šio ryšio mastu jis gauna informaciją iš lūpų į lūpas, t. y. šio bendro ekrano, bendro siekio mastu. Tai nelengvas darbas su savo egoizmu, bet jis įmanomas, ir tada viskas, ką turi mokytojas, pereina mokiniui.
Klausimas: Jūs turite galimybę pasirinkti, kuris Jums bus artimas, o kuris ne?
Atsakymas: Nuo mokytojo nepriklauso, kuris bus jam artimas, o kuris ne. Tas, kuris pasiekia mokinio lygmenį, ir yra mokinys. Kartais mokytojas labai nori, kad mokiniais būtų tam tikri konkretūs žmonės, nes jie turi ypatingų sugebėjimų ir per juos, galbūt, galima greičiau ir ryškiau perteikti žmonijai idėją, tačiau šie žmonės nesugeba, ignoruoja galimybę – ir praranda progą.

Iš 2011 m. birželio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas su manimi?

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų