Pateikti įrašai priklausantys Sveikata kategorijai.

Europos nerimas

Krizė, globalizacija, Sveikata

Times pranešimas. Po pastarųjų tragiškų įvykių Prancūzijoje antidepresantų ir migdomųjų pardavimas padidėjo 18,2 procentų. Pirkėjai vengia sezoninių išpardavimų, bijodami išpuolių ir todėl, kad neturi motyvacijos pirktis naujus rūbus.
Tik 49 procentai prancūzų apsipirkinėjo pirmą išpardavimų savaitę, kuri prasidėjo sausio 7 d. – būtent šią dieną Paryžiuje buvo sušaudyta satyrinio žurnalo Charlie Hebdo redakcija.
Ekspertai vadina šią situaciją beprecendentine ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje. Šiomis dienomis Prancūzijoje padidėjęs ir psichoterapeutų konsultacijų poreikis.
Komentaras. Deja, tai tik pradžia. Tam, kad Europa ¬„atsipeikėtų“ ir pradėtų veikti pagal kūrinijos planą, suprastų būtinybę iš tikrųjų susivienyti, prireiks dar ne vieno tokio veiksmo ir daug „rimtesnio spaudimo“ Prancūzijos žydams.
Aš galiu tik paraginti visus, kurie supranta, kokia visų šių įvykių prasmė, mėginti tai paaiškinti visiems savo pažįstamiems. Tai tikrai gali sutrumpinti kančias.

Komentavimas išjungtas įraše Europos nerimas

Virš prasivėrusios tuštumos

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Sveikata

Depresija, viena iš dabartinių žmonijos problemų, atsirado XVII-XVIII a. sandūroje kaip lengvas apmaudas, būdingas aristokratijai. Žmonės dykaduoniavo, nežinojo, kuo užsiimti. Šiame fone paslapčiomis ėmė kilti klausimas apie gyvenimo prasmę: tarsi visko yra ir kartu – nieko.
Kad atitrauktų žmones nuo šių minčių ir nuslopintų augančią tuštumą, visuomenė ėmė skatinti romanus, seksą, smulkius karus. Paskui prasidėjo įvairiausių technologijų vystymas, tapo populiarus sportas, kelionės, mados. Viskuo siekiama užimti žmogų, suteikti jam kažkokį pripildymą vietoj tikrojo atsakymo į klausimą „Dėl ko aš gyvenu?“
Tuo pat metu vystėsi žiniasklaida, radijas, televizija, prie jų netrukus prisijungė internetas, užpildantis laisvalaikį ir panaudojantis visus žmogaus išteklius. Juk internete išmetama įvairiausios informacijos, kuri užkamšo kylančias mumyse tuštumas.
Nepaisant šių tendencijų, kuo žmogus beužsiimtų, jo gyvenimo beprasmiškumo, niekingumo, savojo egzistavimo ribotumo suvokimas vis aiškėja. Bet kurį daugiau ar mažiau išsilavinusį žmogų nesąmoningai kankina klausimas apie gyvenimo prasmę. Ši kirmgrauža tūno viduje, ir žmogui reikia su ja kažką daryti.
Kad kažkaip užgniaužtų depresiją, žmonėms imta siūlyti raminamuosius, oficialiai leista vartoti ir lengvuosius narkotikus. Po kovos už žmogaus sveikatą vėliava vyriausybinės struktūros draudžia rūkymą, bet… lėtai žudo narkotikais.
Taigi, šiai dienai viskas galima. Žmogus niekuo neapsiriboja nei seksualiniu, nei narkotikų vartojimo požiūriu. Pripildyk save kuo tik nori, kad tik nejaustum depresijos. Juk ji veda prie to, kad žmogus tampa pasiruošęs žudyti visus ir viską, įskaitant save – tai jam nebebaisu.
Gyvenimo prasmės ieškojimas – pats sunkiausias, nes ją rasti galima tik pakilus aukščiau savęs. O pakilti aukščiau savęs žmogus negali, išskyrus tuos atvejus, kai likimo valia randa kabalos mokslą. Nors šis kelias taip pat ilgas, bet bent jau su perspektyva – tegul kol kas ir nejaučiama, išprotauta.
Taigi, depresija yra visos žmonijos problema. Kuo greičiau žmonija, veikiama interneto ir bendro vystymosi ims judėti pirmyn, tuo labiau žmonės jaus gyvenimo niekingumą, ribotumą ir trumpalaikiškumą.
Pasąmoningai jaučiame, kad mūsų gyvenimas turi daug didesnį potencialą, nei esamas. Juk žmogus nėra sukurtas tam, kad gyventų kaip gyvūnas, kitaip tariant, rūpintųsi savimi, savo palikuonimis ir savo įsikurdinimu iki grabo lentos. Jame slypi kažkokia vidinė užuomazga, siekianti augti. Ši užuomazga yra kiekviename žmoguje, bet ją galima nuslopinti.
Šiandien svarbiausia pasaulio industrija – tai pramogų industrija. Į ją investuojamos didžiulės lėšos, jėgos ir t.t. Bet net ji jau griūva. Mes jau nebegauname pasitenkinimo iš Holivudo ir kitų masinių pramogų.
Žmogus, ieškodamas gyvenimo prasmės, tampa nekantrus. Net internete jis negali žiūrėti kokio filmuko daugiau nei 5 minutes. Po metų liks minute mažiau, vėliau – dar viena mažiau. Žmogų gožia klausimas: „Ar pamatysiu čia ką nors? Jei ne, tai nenoriu nė pradėti.“ Jei ilgų filmukų peržiūra tik didina tuštumą – tai jau geriau jų nežiūrėti.
Bėda ta, kad jei žmogus atverčia knygą ar užsiima darbu, tai bijo baigti savo užsiėmimą dar didesniu tuštumos, niekingumo, beprasmybės pojūčiu, jei neras atsakymo į jį kankinantį klausimą, todėl stengiasi to išvengti.
Todėl žmonės trumpina savo internetinį bendravimą ir pokalbius mobiliuoju, apsiribodami trumpomis frazėmis: „Iki rytojaus! Susiskambinsime!“ – tarsi kažką norėdami palikti ateičiai. O ką jie gali palikti rytojui? Tą pačią tuštumą, todėl geriau nutraukti pokalbį, kad būtų apie ką kalbėtis paskui.
Žmogus privalo jausti, kad jis turi ateitį, o ateities – nėra! Kol kas ji mums kažkiek matoma, tegul ir miglotai, – mes vis dar galime sau meluoti. Bet su kiekviena diena šis jausmas nyksta, – žmonijai neliks nieko, kuo galima būtų užkišti tuštumą.
Nepriklausomai nuo to, ką veikiate, tuštuma lieka ir vis didėja, tampa juoda, miglota. Todėl jaunoji karta ramiai atsisveikina su gyvenimu, juk paprasčiau pasirūpinti narkotikais ir tyliai išeiti, nei nešti savyje šią tamsą.
Mes susidūrėme su didžiule problema, kuria niekas nenori ir negali užsiimti. Tik kabala turi atsakymą. Bet, akivaizdu, kol žmonės nenusivils visiškai, jie mūsų neišgirs. Turime būti pasiruošę pateikti kabalos mokslą jiems suprantama forma, kad taptų aišku, kad turime atsakymą ir šis atsakymas – vienintelis: turime pasiekti begalinį, amžiną, tobulą egzistavimą – sutelktą ne mūsų kūne, o mūsų vidinio „aš“ pojūtyje.
Juk mano kūnas (gyvūninė substancija) po kažkurio laiko miršta, o žmogus manyje – amžinas. Todėl man reikia atskirti savąjį „aš“ nuo to, ką dabar laikau savimi, ištraukti jį, izoliuoti nuo mano kūno ir pradėti auginti, auklėti ir suformuoti. Tai ir yra „žmogus manyje“, ir aš jį turiu realizuoti.
Klausimas. Vadinasi, jei žmogus stos į šį kelią, jam depresija išnyks?
Atsakymas. Taip, bet jam, be abejo, kils kitų problemų, nes teks save auginti. Tačiau visos jos leis atsiplėšti nuo savo gyvūninio lygmens. Pakilęs aukščiau kūno, žmogus ims egzistuoti amžinybėje ir tobulybėje.
Tai ir yra atsakymas, kurį suteikia kabalos mokslas, be to – atsakymas realus, įgyvendinamas mūsų pačių šiame pasaulyje ir mumyse. Šiuo klausimu mes nuo nieko nepriklausome, niekas negali mūsų apriboti! Čia ir yra mūsų valios laisvė. Kad įgyvendintume šį tikslą mums nereikia jokių dirbtinų būdų ar ypatingų priemonių – viskas yra mūsų rankose.

Iš 2014 m. spalio 23 d. antrosios dalies TV programos „Trumposios istorijos“

Komentavimas išjungtas įraše Virš prasivėrusios tuštumos

Kūno sveikata – sielos pusiausvyra

Auklėjimas, vaikai, Kūnas ir siela, Sveikata

Klausimas. Ką kabala sako apie sveikatą?
Atsakymas. Sveikata – fiziologinė, moralinė, dorovinė ar psichologinė – tai sistemos, vadinamos „Žmogus“, pusiausvyra. Visa tai – susiję.
Gyvenimiška patirtis rodo, kaip stipriai psichologija veikia fiziologiją, fiziologija psichologiją ir t. t. Jeigu rūpinsimės mūsų „aš“, t. y. mūsų aukštesniuoju lygmeniu – Žmogumi manyje – kartu veikiame ir visą apatinę sistemą.
Todėl kabalos mokslas sako, kad pirmiausia reikia pasiekti savojo „aš“ pusiausvyrą ir ištaisyti sielą, būti harmonijoje ir homeostazėje su visu pasauliu. Tada apatinės fiziologinės sistemos, veikiamos aukštesniųjų, palaipsniui susitvarkys ir pasieks pusiausvyrą.
Pasak kabalos mokslo, tai ir yra gydymas. Tokia pat nuomonė dominuoja ir rytų gydymo praktikose, kurios tvirtina, kad žmogus yra mikropasaulis, kuris turi būti tiek  vidinėje pusiausvyroje visuose lygmenyse, tiek išorinėje – viso pasaulio atžvilgiu.
Norint pasiekti pusiausvyrą, mums reikalingas tinkamas auklėjimas ir sociumas – tai aplinka, kurioje egzistuojame ir integraliai bendradarbiaujame. Taip natūraliu būdu pasieksime pusiausvyrą.
Todėl žmogaus gydymas turi prasidėti ne nuo įvairių ligų simptomų panaikinimo, o nuo aukštesniojo lygmens, kuris pagal hierarchiją iš viršaus į apačią nulems sistemos pusiausvyrą. Mums nereikia gilintis į fiziologines kūno savybes, reikia pasiekti sielos pusiausvyrą, tada kūnas paklus jai ir išgis pats.
Atskirų kūno organų gydymas nieko neduoda. Juk mes net nežinome, kaip jie tarpusavyje susiję, todėl vieną gydome, kitą luošiname. Kiekvienas vaistas yra nuodas. Ne veltui medicinos simbolis – nuodingoji gyvatė.
Matome, kad vaistų vartojimas negali žmogaus visiškai išgydyti, jis vis tiek serga. Kad taptų sveikas, reikia subalansuoti jo sielą. Kaip sakoma: „Sveikame kūne – sveika siela.“
Komentaras. Ir tada, kaip senovės kinų medicinoje, gydytojui mokės ne už tai, kad jis gydo atskirus organus, o už tai, kad žmogus sveikas.
Atsakymas. Taip, nes tai bus visai kitas gydytojas – net ne gydytojas kabalistas, o instruktorius, kuris tinkamai subalansuos žmogų homeostazei su jį supančia aplinka.

Iš 2014 m. spalio  23 d. TV programos „Trumpos istorijos“ 2-osios dalies

Daugiau šia tema skaitykite:

Smegenys – vyriausiasis koordinatorius

Dvasia lemia sveikatą

Kaip susidoroti su ligomis?

Komentavimas išjungtas įraše Kūno sveikata – sielos pusiausvyra

Sapnai naktį – dienos tęsinys

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas, Sveikata

Klausimas. Kaip gamta mus vysto per sapnus?
Atsakymas. Budri būsena vadinasi „diena“. Sapnuodami išeiname iš ankstesnės budrios būsenos ir galime užmegzti ryšį su kita aktyvia būsena. Sapnas – tai „mažoji būsena“ (VAK pakopos), per kurią savo ankstesnę budrią būseną galiu susieti su būsima.
Panašiai, kaip automobilyje su mechanine pavarų dėže visada reikia perjungti pavarą į neutralią padėtį perjungiant iš pirmosios į antrąją, ir iš antrosios į trečiąją ir t.t. Tarp jų visada yra neutralioji padėtis – tai ir yra sapnas.
Tik nusileidus į neutralią padėtį galima pakilti į antrąją. Po to vėl nusileisti iš antrosios į neutraliąją ir pakilti iki trečiosios. Niekaip kitaip nepereisi iš vienos būsenos į kitą – tik per sapną.
Taigi, tampa aišku, kodėl sapnas toks svarbus ir užima reikšmingą laiko dalį – net 8 valandas. Jei jau mūsų prigimtis egoistinė, t. y. visi mūsų prigimtiniai ketinimai nukreipti į naudą sau, tai verta išpildyti savo kūno reikalavimus. Rambam rašo, kad žmogus turėtų miegoti pakankamai laiko.
Jeigu gyvename materialiame pasaulyje, tai privalome elgtis normaliai, ir sapnas tampa paprastu fiziologiniu procesu. Jeigu žmogus jau yra ant dvasinės pakopos ir veikia dėl davimo, tai kyla klausimas: kas jam yra sapnas?
Kabalisto sapnai taip pat gali būti dieną patirtų materialių įvykių pasekmė. Bet kadangi dienos metu jis siekia naujos dvasinės būsenos, tai sapno metu gali dvasiškai pakilti arba bent jau atlikti tam būtinus išsiaiškinimus.
Kabala sapnus traktuoja kaip dienos tęsinį – budrios būsenos tęsinį. Tai fiziologiškai būtina būsena tiek žmonėms, esantiems tik šio materialaus pasaulio rėmuose, tiek ir tiems, kurie yra aukštesniajame pasaulyje, ant dvasinių pakopų.

Iš 2015 m. sausio 11 d. 496-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur atkeliauja sapnai?

Komentavimas išjungtas įraše Sapnai naktį – dienos tęsinys

Iš kur atkeliauja sapnai?

Realybės suvokimas, Sveikata

Klausimas. Kas yra sapnai? Apie tai prikurta daugybė mitų ir pasakų, šis reiškinys jaudino žmoniją per visą jos istoriją. Dar senovės romėnai ir graikai bandė iššifruoti sapnus, tačiau iki šiol šis reiškinys lieka paslaptimi.
Trečdalį gyvenimo žmogus pramiega ir visą tą laiką regi sapnus, nors daugumos jų nepamena. Taip mūsų smegenys apdoroja ir sutvarko visą dienos metu gautą informaciją.
Tačiau yra sapnų, kurie tarsi perduoda ypatingą žinią, atveria ateitį. Iš kur atkeliauja sapnai?
Atsakymas. Apie sapnus pasakojama netgi Biblijoje: Jokūbo sapnas, faraono ir jo ministrų sapnai. Sapnas – natūralus reiškinys, tačiau kartais laikome sapnus kažkuo nerimtu, nerealiomis svajomis.
Kabalos mokslas teigia, kad sapne smegenys apibendrina per dieną gautą informaciją ir būtent tai suvokiame kaip sapną. Šie duomenys, savotiški fluidai, atsirandantys smegenyse jau be ryšio su realia materija, įgyja ypatingas formas ir tada matome neįprastus vaizdus: žmones, gyvūnus, keistus įvykius.
Visa tai vyksta dėl to, kad sapnas, skirtingai nuo realybės, neturi materialaus pagrindo, mat viskas vyksta tarsi ore, be ryšio su mūsų konkrečiais norais. Be to, sapne gali atsiskleisti tie troškimai, kuriuos norėtume įgyvendinti, bet nesugebame, kankinančios mus baimės, kurių nesugebame atsikratyti, visokiausios fantazijos, patirti malonūs ir nemalonūs įspūdžiai.
Tarp jų yra tokių, kuriuos norėtume pamiršti. Ir galbūt tikrame gyvenime mums tai pavyko, bet pasąmonėje jie tebegyvena mumyse.
Todėl miegant, atitrūkstant nuo realaus pasaulio, kada mūsų neveikia supanti aplinka, visos tos baimės ir išgyvenimai atsibunda ir atgyja sapne.
Sapnai gali daug papasakoti apie žmogų: apie jo vidinę būseną, norus, mintis, visokiausius planus, baimes, kliūtis. Kada žmogus užhipnotizuotas, galima jį ištirti ir gauti apie jį daug informacijos. Tokios būsenos žmogus praranda savikontrolę ir atsiveria tyrimui.

Iš 2015 m. sausio 11 d. 496-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų smegenų kuriami paveikslai

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Žmogus miega – darbas vyksta

Komentavimas išjungtas įraše Iš kur atkeliauja sapnai?

Meilė be hipnozės

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai, Ekonomika ir pinigai, Sveikata

Klausimas. Kaip integralioji sistema padės man susitvarkyti su baimėmis? Kol kas mane gąsdina tai, kad mano piniginė tuščia.
Atsakymas. Pirmiausia, svarbu sukurti tinkamus ryšius su artimaisiais. Po to – su tolimesne aplinka. Žmogus priklauso nuo aplinkos. Visa tai, kas yra jo bute, jis gavo iš visuomenės.
Kiekvienas individas priklauso nuo visuomenės ir negali nuo jos atsijungti. Taigi, pamąstykime, kaip mes galėtume pririšti save prie visuomenės, kad kiekvienas jaustųsi patogiai ir kartu būtų jai įsipareigojęs. Tada pasitikėsime labiau.
Tarp pinigų ir egoizmo turime įdiegti reikalavimą atsižvelgti į vienas kito norus. Kitaip mes – kaip vėžinis auglys bendrame organizme – tiesiog vienas kitą sunaikinsime.
Visa tai reikia išaiškinti palaipsniui, remiantis mokslininkų ir žiniasklaidos įrodymais, kad žmogus galėtų tai įsisavinti. Mes kalbame apie jausmus, apie tai, kas žmogų graužia, ko negalima neutralizuoti pinigais: apie baimę, netikrumą, nepasitikėjimą.
Klausimas. Kodėl visuomenė man kaip asmenybei gali duoti šilumą ir pasitikėjimą, kurių pats negaliu pasiekti?
Atsakymas. Pasitikėjimą, šilumą, meilę, malonius pojūčius gauname iš išorės, tai priklauso tik nuo aplinkos ir niekada nuo tavęs paties, tavo vidinio pojūčio. Mes galime tave paveikti taip, kad pajusi visą jausmų paletę nuo vieno kraštutinumo iki kito. Mes užpildysime visus tavo materialius ir kūniškus norus optimaliu vartotojo krepšeliu ir visus žmogiškuosius siekius, esančius aukščiau jo. Ko gi dar?
Kad jaustųsi gerai, žmogus turi išmokti laikyti save vidinėje pusiausvyroje, harmonijoje. Ar gali jis būti visiškai sveikas? Taip. Dėl teigiamos vibracijos, kurią sukuria visuomenė. Ir tai reali būsena, ne iliuzija ir ne hipnozė.

Iš 2012 m. rugsėjo 3 d. 66-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Mūsų laimės paslaptis

Komentavimas išjungtas įraše Meilė be hipnozės

Ebolos šaknis

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Sveikata

Pranešimas. Nerimą keliančios antraštės žiniasklaidoje praneša apie rimtą Ebolos viruso epidemiją, žaibiškai plintančią keliuose židiniuose Afrikos teritorijoje. Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis šiuo metu suskaičiuota 4500 mirties atvejų, taip pat apie 9000 sergančiųjų ir užsikrėtusiųjų.
PSA vidinis dokumentas liudija, kad bandymai sustabdyti pandemiją žlugo. Dėl to sunerimęs visas pasaulis. Nejučia prisimeni įvairiausius Holivudo filmus, tarp kurių ir „Virusas“, pastatytas beveik prieš 20 metų, – jo siužetas kaip tik apie Ebolos karštligės epidemiją.
Iš tikrųjų pirmasis Ebolos viruso protrūkis užregistruotas 1976 metais, iki 2013 metų nuo šios ligos mirė apie 1700 žmonių. Taigi pats virusas nėra naujas, bet laikui bėgant jis mutuoja, o mirtingumo koeficientas tampa labai didelis.
Ebolos virusas perduodamas per organizmo skysčius tiesioginio kontakto su sergančiuoju metu. Pirminiai simptomai – aukšta temperatūra, galvos skausmas, svaigimas ir kiti požymiai, būdingi sergant gripu.
Laikui bėgant simptomai aštrėja: prasideda vidinis ir išorinis kraujavimas, taip pat atsiranda kai kurie kiti būdingi požymiai.  Palaipsniui kūnas ima fatališkai kraujuoti, iš čia kilo antrasis ligos pavadinimas – hemoraginė krštligė. Inkubacinis ligos periodas – nuo 2 iki 21 dienos, tai palyginti netrumpas laikotarpis.
Tuo metu JTO jau paskelbė apie epidemijos keliamą grėsmę taikai ir saugumui.
Klausimas. Kas gi sukėlė tokią epidemiją, netikėtai užklupusią ir aukas, ir mokslininkus, jei žiūrėsime per Gamtos dėsnių ir tikslingai joje vykstančių procesų prizmę?
Atsakymas. Pažvelkime į šį reiškinį iš kabalos mokslo pozicijų. Esame griežtoje gamtos sistemoje, kurioje mūsų sukeliamas disbalansas, ypač paskutiniaisiais metais, išprovokuoja tokio pobūdžio reiškinius.
Žinoma, epidemijos kildavo ir anksčiau. Kai kurios tiesiog „nušluodavo“ gyventojus. Vis dėlto virusai ir bakterijos, ląstelės ir organai – tai tos pačios sistemos elementai. Mums atrodo, kad Afrika toli, kad mes su tuo nesusiję, bet iš tiesų mes visi esame vienos sistemos dalis.
Todėl tikroji medicina turėtų ištirti bendrą sistemą ir išsiaiškinti, kaip atkurti jos pusiausvyrą. Juk mes sistemingai joje sukeliame pokyčius ir nuolat pažeidžiame pusiausvyrą, dėl to sutrinka posistemės ir geri santykiai, atsiranda nauji, deformuoti ryšiai, gimdantys klaidingas, netinkamas ląstelės.
Mums norėtųsi iš savo gyvenimo pašalinti kenksmingus mikrobus. O mikrobams žmogaus kūnas – tiesiog gyvenamoji aplinka. Mes jiems – „biologinis rezervuaras“, kuriame galima gyventi ir daugintis.
Žmonės rytais išgeria buteliuką jogurto su dešimtimis milijardų naudingų bakterijų ir net nesusimąsto, kad jų organizmas – tai nepalyginamai didesnio „nuolatinių gyventojų“ skaičiaus „namai“.
Taigi išeina, kad gyvename milžiniškoje sistemoje, kurioje atstumai ne tokie ir svarbūs ir nė vienas kūnas nėra izoliuotas nuo kitų. Tai gigantiškas organizmas, kuriame pilna įvairių padarų – ir naudingų, ir kenksmingų mūsų sveikatai.
Ši sistema nuolat balansuoja, lygindama svyravimus, o mūsų užduotis – atvesti ją į tikrąją pusiausvyrą. Tokią, kurioje naudingiems, draugiškiems mikrobams suteikiama galimybė išlaikyti pusiausvyrą su kenksmingais, ligas sukeliančiais mikroorganizmais.
Ir atvirkščiai – jei suardome pusiausvyrą, net ir „draugų“ naudai, jie patys tampa „priešais“. Kad subalansuotų „persvarą“, jiems dalį savęs tenka paversti priešingybe.
Pavyzdžiui, ne kartą kova su plėšrūnais ir kenkėjais padarė dar didesnę žalą, nes sugriovėme bendros ekosistemos pusiausvyrą. Praėjusio amžiaus penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūroje Kinijoje imta kovoti su kenkėjais, taip pat ir su žvirbliais, naikinusiais derlių.
Per kokius metus buvo sunaikinti keli milijonai paukščių, dėl to priviso vikšrų ir skėrių, o derliaus taip sumažėjo, kad šalyje kilo badas, nusinešęs dešimtis milijonų gyvybių.
Taigi nėra nei „gerų“, nei „blogų“ mikrobų arba virusų. Mūsų sveikata priklauso nuo jų tarpusavio pusiausvyros.
Be to, mes esame viršutinėje negyvosios, augmeninės, gyvūninės ir žmogiškosios gamtos piramidės pakopoje. Mūsų problema ta, kaip šioje viršūnėje tarp savęs sukurti pusiausvyrą. Po to ši pusiausvyra iš viršutinės pakopos pagal hierarchiją leisis žemyn į visus likusius lygmenis ir atkurs ten visus ryšius. Būtent taip – visa sistema susireguliuoja iš viršaus į apačią.
Vadinasi, viskas priklauso nuo žmonių. Nenoriu būti pranašu arba moralistu, bet jei mes, visuomenė, tarpusavyje stengtumės palaikyti pusiausvyrą, jei socialinei aplinkai suteiktume truputį daugiau pusiausvyros, šiek tiek daugiau šilumos, artumo, tarpusavio pagalbos, tai teigiamai paveiktų ir žemesniuosius bendrosios hierarchijos lygmenis iki pat negyvosos gamtos, įskaitant sausumos bei vandens fauną, florą ir pačią planetą su jos ugnikalniais, uraganais, potvyniais ir kitais kataklizmais. Mums padedant, pasaulis pagaliau nurimtų.
Juk žmogus užima viršutinę evoliucijos pakopą. Ir būtent jo socialiniai, žmogiškieji santykiai šiais laikais sukelia milžinišką disbalansą.
Šiuo požiūriu problemos esmė – ne Ebola ar kitos mums gresiančios nelaimės. Daug ligų, siautėjusių Viduramžiais, tarsi išnyko, bet iš tiesų – ne.
Jei mes ir toliau aštrinsime socialinius disbalansus, naikinsime visus gerus tarpusavio ryšius ir visiškai atsisakysime vienybės, pusiausvyros, papildymo, tai dėl šių „pastangų“ sugrįš pamirštos ligos ir negalavimai. Dabartinis apsisaugojimas nuo jų nėra šimtaprocentinė panacėja ir vieną kartą paaiškės, kad vaistų nėra.
Juk tęsiame savo klaidingą vystymąsi ir jau aišku, kad tai mus įtraukia į užsitęsusią, nesibaigiančią krizę. To pasekmė – mūsų prišauktos problemos, ligos ir kitos disbalanso apraiškos, bet jau kitame lygmenyje, kitame rate. Todėl nebepadės ankstesnės priemonės bei medikamentai.
Atėjo laikas gerokai pamąstyti ir suvokti: vienintelis vaistas, galintis visus mus apginti ir apsaugoti, – žmonių visuomenės pusiausvyra. Tik šis sisteminis pozityvas viršutinėje, mums pavaldžioje pakopoje, gali garantuoti mūsų sveikatą.

Iš 2014 m. spalio 19 d. 445-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Antibiotikai nebegydo

Ebolos šaknys: mano sveikata ne mano rankose

Ebolos šaknis: izoliacija nepadės

Komentavimas išjungtas įraše Ebolos šaknis

Ebolos šaknis: izoliacija nepadės

Ateities visuomenė, Krizė, globalizacija, Sveikata

Klausimas. Jūs sakote, kad mes šiandien atstovaujame vienam organizmui. Vadinasi, visuomenės nelaimės pasklinda kiekvienam individui, nes jis – visumos dalis?
Atsakymas. Taip. Šiandien reikalingas bendras skaičiavimas. Juk mes jau sujungėme visą žemės rutulį, visus kontinentus, visas civilizacijas, visas šalis ir tautas į vieną, planetinę civilizacijos sistemą. Ir todėl pavieniui nė vienas negalės joje ką nors ištaisyti. Priešingai, visi sprendimai turi būti kompleksiški.
Mes jau matome ir artimiausiais metais pamatysime dar aiškiau, kaip įvairios gamtinės nelaimės paveiks visus. Rytų medicinoje atsižvelgiama į tai, kas būtent žmoguje sukelia ligą.
Šiandien prie šito prisideda bendrojo pobūdžio negalavimai, kurie daro įtaką visiems be išimties. Dėl to ir gydymas turi būti visa apimantis, holistinis, o ne fragmentiškas.
Tik pastaraisiais metais pradėjome suprasti, kad žmonija yra viena visuma. Mes apėmėme visą žemės rutulį, sureguliavome pačius įvairiausius tarpusavio ryšius, tapome priklausomi vieni nuo kitų ir visa tai – mūsų nedalomos vienybės išoriniai ženklai. Štai kodėl disbalansas vienoje vietoje atsispindi visiems.
Anksčiau indėnams nerūpėjo, kas vyksta Europoje. Jie nė žinoti nenorėjo apie jos egzistavimą. Taip pat Australijos aborigenai ir daugelis kitų. Kinai ilgą laiką buvo užsidarę nuo pasaulio, japonai apskritai neįsileisdavo svetimšalių.
Bet šiandien viskas pasikeitė. Visi mes – viena visuma, persismelkusi tarpusavio ryšių siūlais. Vidinė žmonių visuomenės evoliucija tarsi išaudė, supynė bendrą antklodę visiems ir ja apgaubė visą žemę.
Ir todėl niekas negalės daugiau atsiriboti nuo pasaulio, kad susikurtų laimę vienoje atskiroje šalyje ar kaime. Izoliacija nepadės, ji nepasiekiama. Niekas nepabėgs į savo asmeninę salą vandenyno viduryje.
Juk sistema neatsižvelgia į mūsų vaikiškus bandymus pasislėpti savo kiaute. Sisteminės jėgos ir dėsniai prasiskverbia pro bet kokias sienas ir užtvaras, sujungdama visus į vieną visumą. Nesvarbu, kiek atsiribosi, kiek atsiskirsi, tu nematomais siūlais susijęs su visa žmonija, ir jos likimas vis tiek taps tavuoju.
Mes dar pamatysime, kaip labiausiai „apsaugotos“ šalys bus pažeidžiamos, nepaisant visų atsargumo priemonių. Jei jau sistemą pažeidė disbalansas, tai jis pasireikš visose tautose ir kontinentuose – tokiu mastu, kiek kiekvienai iš jų trūksta pusiausvyros.
Ir galiausiai, viskas vienaip ar kitaip priklauso tik nuo žmonių visuomenės disbalanso. Vadinasi, tik palaikydami socialinę pusiausvyrą galėsime saugoti savo sveikatą. Jei norime atsikratyti ligų, tai dar viena priežastis, skatinanti subalansuoti visuomeninius santykius. Kitu atveju nepadės jokie vaistai.
Viskas prasideda nuo žmogaus. Žmonės turi žinoti, kad jie yra vienoje sistemoje, kurią reikia subalansuoti, nes čia yra matuoklė, ženklas ir bet kokių sveikatos tipų pagrindas: fizinio, šeimyninio ir socialinio.
Klausimas. Ką reiškia „rasti pusiausvyrą“? Kaip visa tai pasireiškia?
Atsakymas. Tai reiškia, kad mes sąveikaujame vieni su kitais tarsi vieno organizmo dalys. Juk taip ir yra iš tikrųjų. Bet kokia sistema – tai organizmas, kurio dalys rūpinasi vienos kitomis.
Bent jau reikėtų pagalvoti apie tai, reikalingi pirmieji poslinkiai šia kryptimi. Ir tada pamatysime, kaip dingsta Ebola kartu su kitais negalavimais ir išlaisvinai didžiulius išteklius, kurie šiandien investuojami į farmaciją ir mediciną. Jie nepareikalaus šių investicijų, jei tik mes palaikysime socialinę sveikatą.

Iš 2014 m. spalio 19 d. 445-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ebolos šaknys: mano sveikata ne mano rankose

Visų ligų šaknis

Ligos – egoizmo padariniai

Komentavimas išjungtas įraše Ebolos šaknis: izoliacija nepadės

Ebolos šaknys: mano sveikata ne mano rankose

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Sveikata

Mes patys sukuriame tokius reiškinius kaip Ebolos virusas, patys inicijuojame disbalanso pliūpsnius, šuolius. Apie tai nemažai kalbama senovinėse sveikatingumo praktikose, ypač Rytų.
Šiuolaikinė medicina išsivystė per keletą paskutinių šimtmečių, iki tol tikras gydytojas neapsiribodavo mikstūromis.
Dauguma senovės išminčių ir gydytojų skirdavo dėmesį dvasinei žmogaus pusiausvyrai, kuri veikia kūno pusiausvyrą ir sveikatą.
Tada buvo kiti laikai: mes dar nebuvome taip tampriai susiję tarpusavyje, todėl kiekvienas žmogus galėjo nustatyti savo sveikatos būklę ir rūpintis savo vidinės sistemos pusiausvyra su gamta ir aplinka. Ir gydytojas galėjo jį gydyti mikstūromis ir kitomis natūraliomis priemonėmis, kurios iš tikrųjų veikė. Šiandien jos bejėgės, nes mes gyvename apnuodytoje aplinkoje ir esame visai kitame egoizmo lygmenyje.
Seniau natūralios priemonės, kurias sudarė negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos elementai, kartu su paciento pusiausvyrą su aplinka palaikančiomis ar atkuriančiomis priemonėmis darė savo darbą.
Šiandien šis faktorius priklauso toli gražu ne nuo žmogaus. Glaudūs „globalaus kaimo“ ryšiai, tarpusavio priklausomybė neleidžia niekam pasiekti pusiausvyros ir išsigydyti vien tik natūraliomis priemonėmis. Globaliame pasaulyje pusiausvyra priklauso ne nuo vieno žmogaus, o nuo visuomenės.
Todėl aš rekomenduočiau tarptautinėms organizacijoms, tokioms kaip JT, UNESKO, PSO ir kitos, pasirūpinti šia problema. Pasirūpinti tinkamai, suprantant, kad nuo neatmenamų laikų iki šių dienų galiausiai viskas priklauso tik nuo pusiausvyros tarp žmonių, kuri plinta žemyn į žemesnius gamtos ir mūsų prigimties lygmenis.

Iš 2014 m. spalio 19 d. 445-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pražūtinga civilizacijos trajektorija

Visų ligų šaknis

Antibiotikai nebegydo

Komentavimas išjungtas įraše Ebolos šaknys: mano sveikata ne mano rankose

Ligos – egoizmo padariniai

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis, Klausimai ir atsakymai, Sveikata

Klausimas: Kam reikalingos ligos ir fizinės kančios?
Atsakymas: Tai neištaisyto bendro egoizmo padariniai. Kol jis egzistuoja sielose, net ištaisytos sielos kentės, nes yra glaudžiai susijusios su neištaisytomis.
Klausimas: Galima suprasti, kam kančios reikalingos kabalistams, – kad mokytųsi pakilti virš gyvūninio  lygmens, bet kam kančios paprastiems žmonėms?
Atsakymas: Mes visi esame bendrai vieni nuo kitų priklausomi ir sudarome vieną substanciją – sielą, norą  gauti. Jeigu noras „dėl savęs“ – kenčiame, jeigu „dėl Kūrėjo“, t. y. panašus į Šviesą, – mėgaujamės.
Klausimas: Argi ne žiauru kankinti nelaimingus kūrinius?
Atsakymas: Kūrėjas atsižvelgia į mūsų galutinę būseną, Jo valdymas kyla iš būtinybės atvesti  mus iki visiško išsitaisymo, tobulumo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visų ligų šaknis

Gydymas pakylant aukščiau egoizmo

Gydytojas, išvaduojantis nuo egoizmo

Komentavimas išjungtas įraše Ligos – egoizmo padariniai
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »