Pateikti įrašai priklausantys Sveikata kategorijai.

Jaunystė ir sielos grožis

Auklėjimas, vaikai, Kūnas ir siela, Sveikata

Klausimas. Kodėl šiais laikais žmonės taip jaudinasi dėl išvaizdos ir yra pasiryžę išleisti dideles sumas, kad atrodytų jaunesni ir gražesni?
Atsakymas. Seniau žmonės išvaizdos taip nesureikšmindavo. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje ji tapo labai svarbi, nes mūsų egoizmas vystosi ir vis stipriau pririša prie kūniškojo, materialaus gyvenimo.
Mūsų egoizmas šiame materialiajame gyvenime nori prilygti dvasiniam pasauliui. Jis taip išsivysto, kad pažada išrūpinti mums patį geriausią, begalinį gyvenimą, teikti malonumus, patrauklią išvaizdą, jaunystę ir jėgą.
Bendrasis evoliucijos procesas ir mumyse esanti programa verčia pakilti į naują – dvasinę – vystymosi pakopą bei pradėti gyventi jėgų, dvasinių savybių pavidalu, o ne kaip materialūs kūnai, gyvenimą jaučiantys tik savyje.
Kad pakiltume į aukštesnį egzistavimo lygmenį, pirmiausia turime įsitikinti, jog neverta laukti nieko gero iš mūsų kūniškojo gyvenimo. Jis negali būti nei amžinas, nei laimingas, o visi įgyti dalykai – nieko verti.
Todėl turime patirti įvairiausių būsenų: turtų, garbės, valdžios, žinių, išorinio grožio siekį, turime atskleisti visą šių norų, neteikiančių jokio užpildymo, menkumą. Per juos neįmanoma gauti pilnaverčio ir amžino pasitenkinimo gyvenimu.
Tai toks periodas, kai mes tarsi vejamės amžinąjį gyvenimą, tai yra bandome išsaugoti amžiną jaunystę. Bet po šių lenktynių, iššvaisčius daugybę jėgų, mums lemta suprasti, kad šis tikslas – bevertis.
Taip neįmanoma gauti nei amžinojo gyvenimo, nei tikrojo vidinio pasitenkinimo. Siekis atrodyti jauniems ir gražiems suteiktas tam, kad nusivylę juo pasirinktume aukštesnį tikslą.
Šis aukštas tikslas – iš tikrųjų amžinas, nes jį pasiekę, imame egzistuoti ne savo materialiuose kūnuose, o noruose, siekiuose, ketinimuose.
Noras išsaugoti amžiną jaunystę – tai tik tam tikras mūsų vystymosi etapas. Po to taps madinga užšaldyti savo kūnus, viliantis atgaivinti juos ateityje, kai atsiras progresyvesnės gydymo technologijos. Bet ir šiuo metodu teks nusivilti bei suprasti, kad tai – ne išeitis.
Visų šių bandymų tikslas – atskleisti mums, kad nėra pasirinkimo, kad reikia pakilti į kitą egzistavimo lygmenį, t. y. pereiti iš gyvenimo kūne į gyvenimą sieloje. Į šį tikslą stumia visas dabartinis gyvenimas.
Visos mūsų gyvenimo vertybės: maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios – visi šio pasaulio pripildymai turi mus nuvilti ir nukreipti vienintele kryptimi, t. y. iš egzistavimo materialiame kūne pereiti į gyvenimą sieloje.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 581-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinosios jaunystės paslaptis

Kaip tapti amžinam?

Komentavimas išjungtas įraše Jaunystė ir sielos grožis

Amžinosios jaunystės paslaptis

Auklėjimas, vaikai, Sveikata

Klausimas. Kiekvienas bando atrodyti jauniau. Mūsų laikais ši tema tapo tokia populiari, kad aplink ją išsivystė visa pramonės šaka, lėtinanti senėjimo procesą: medicina, kosmetika, sveikatos ir grožio centrai. Kodėl mums kyla toks deginantis noras būti amžinai jauniems?
Atsakymas. Esmė ta, kad mes susipainioję ir gyvename dvigubą gyvenimą. Žmogus gyvena savo sieloje, kol kas dar neišsivysčiusioje ir sudarytoje iš vieno taško, ir savo kūne, kuris yra gyvūniniame, o ne žmogaus lygmenyje.
Žmogumi vadinamas ne mūsų kūnas – tam tikra baltyminės materijos forma – o noras, panašus į Aukštesniąją gamtos jėgą. „Žmogus (Adam)“ reiškia „panašus (dome) į Kūrėją“, kitaip tariant, turintis altruistinę meilės ir davimo artimui savybę.
Toks žmogus išeina iš savojo egoizmo ir yra ne jame kaip gyvūnas, o jo sukurtame nore kitų viduje.
Tai daro jį panašų į Aukštesniąją gamtos jėgą, užslėptai egzistuojančią pasaulyje, kuri vadinama Kūrėju. Kūrėjas – tai absoliuti davimo ir meilės jėga, neatsižvelgianti į save, tarsi saulė, nuolatos skleidžianti šilumą, šviesą, meilę, gėrį visiems be išimties.
Mes gyvename šios geros spinduliuojančios Aukštesniosios jėgos viduje, tarsi švelniuose saulės spinduliuose. Problema ta, kad turime priešingą jai formą – egoistinę, nukreiptą į asmeninį gavimą, ir dėl to stengiamės pagriebti, kaip įmanoma daugiau. Tai daro mus priešingais Aukštesniajai jėgai.
Mes nuolatos sugeriame į save, todėl mūsų gyvenimas ribotas. Visų pirma dėl to, kad priklausome nuo to, kas suteikia visą šį pripildymą, gyvybinę energiją. Mes gyvename, kol gauname šią gyvybinę jėgą ir ja naudojamės. Palaipsniui ji silpnėja, o mes vis senstame, kol numirštame.
Kad gyventume amžinai, turime tapti panašūs į Aukštesniąją davimo ir meilės jėgą, išeiti iš savęs į išorę. Jei tai padarysime, tai gausime neribotas gyvybines jėgas. Juk mes nesugersime jų, o priimsime tik dėl to, kad grąžintume šį gerumą atgal Kūrėjui: Jis – mums, o mes – Jam.
Tokioje formoje galima gyventi aukščiau laiko. Mes ne tik pratęsiame savo gyvenimą šimtus ar net milijonus metų, o apskritai išeiname iš laiko ribų. Jei išeiname iš savęs, tampame panašūs į Aukštesniąją gamtos jėgą, nuolat mums skleidžiančią meilę, ir taip pat įgyjame jos davimo ir meilės savybę, tampame amžini, kaip ji.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 580-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti amžinam?

Be pasipriešinimo

Kūno sveikata – sielos pusiausvyra

Komentavimas išjungtas įraše Amžinosios jaunystės paslaptis

Liga – tai vidinė nedermė

Auklėjimas, vaikai, Sveikata

Klausimas. Ar žmogus miršta todėl, kad jo organai neveikia harmoningai? Aš maniau, priežastis ta, kad koks nors organas nusilpsta ir negali atlikti savo darbo. T. y. priežastis yra blogas kiekvieno organo darbas, o ne tiesiog jų tarpusavio ryšys.
Atsakymas. Jeigu ištirsime organą, kuris nustojo normaliai dirbti, matysime, kad defektą sukėlė netinkama jo vidinių dalių sąveika. Sutrikti gali tik ryšys, o ne pati ląstelė. Net jei ląstelė „sugedusi“, problema yra vidinis jos sistemos ryšys.
Bet kokį silpnumą ir ydą, pradedant milžiniškomis struktūromis, baigiant mikroskopinėmis ląstelėmis, nulemia tinkamo ryšio tarp visumos dalių nebuvimas.
Bet kokia kūno liga atsiranda tik dėl to, kad nėra tinkamo ryšio. Kyla išorinės ir vidinės jėgos, griaunančios teisingą kai kurių, didelių ar mažų, kūno elementų ryšį.
Mums atrodo, kad nesveikuoja širdis ar inkstai. Tačiau jeigu įsigilintume, matytume, kad tai ryšio tarp vidinių elementų stokos rezultatas.
Todėl būtina suvokti, kad vienintelis dalykas, kurį reikia ištaisyti, – mūsų tarpusavio ryšys. Pačiame žmoguje nėra ką taisyti, tačiau jis turi sukurti savo norui antiegoistinį ekraną, kad galėtų tinkamai susijungti su kitais. Paties noro mes netaisome – tik jį lydintį ketinimą. Ketinimas ir yra mūsų tarpusavio ryšys.

Iš 2015 m. birželio 9 d. pamokos pagal laikraštį „Hauma“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visų ligų šaknis

Dvasia lemia sveikatą

Gydymas pakylant aukščiau egoizmo

Komentavimas išjungtas įraše Liga – tai vidinė nedermė

Meilė – pavojinga liga

Sveikata, Vyras ir moteris

Tyrimas. Įsimylėjimas veikia organizmą kaip liga. Meilė – pavojinga liga, žmogaus sveikatai daranti didelę žalą. Įsimylėjęs žmogus patiria emocijų audrą.
Tai pragaištingai veikia sveikatą ir galiausiai sukelia visą „puokštę“ ligų. Įsimylėjęs žmogus negali adekvačiai pripažinti, kad jo savijauta pablogėjo.
Laimės būsenos euforija nuslopina sveiką nuovoką. O tragedijos, kurias įsimylėjėlis išgyvena nutrūkus santykiams, ar kitos problemos dėl antrosios pusės gali tapti lemtingos.
Komentaras. Apskritai, galima pasakyti ir priešingai. Tačiau iš tiesų meilė mūsų pasaulyje – pats stipriausias egoistinis sukrėtimas, aukščiausias egoistinis noras, sučiumpantis žmogų į savo tinklus ir kietus gniaužtus iki sąmonės aptemimo ir proto netekimo.
Šio jausmo veikiamas žmogus praplečia savo egoistinius norus ir kartu apriboja save tik jais. Bet jei meilė tikra, t. y. altruistinė, „nuo savęs“ kitiems, nekreipiant dėmesio į save, tai ji neriboja žmogaus, o priešingai – atskleidžia naujus pojūčius „už jo paties“, taip žmogus suvokia pasaulį aplink save.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės ginklas priverčia pasiduoti

Meilė: trumpas blyksnis ar negęstanti liepsna?

Meilės chemija

Komentavimas išjungtas įraše Meilė – pavojinga liga

Pasidalink laime su draugu

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas, Sveikata

Klausimas. Galiu palengvinti draugo ligą, dalį jos pasiėmęs sau. O kaip galėčiau perduoti draugui laimės pojūtį?
Atsakymas. Jei mano sistema yra aukščiau tavosios, tai ji laimingesnė, nes yra aukštesniame gyvenimo, pusiausvyros, lygmenyje.
Todėl, kai esi liūdnas, ji gali perduoti tau tokį kiekį savo energijos ir laimės, kokio stiprumo mūsų vidinis ryšys.
Lyginant su mano sistema, tu atrodai it mažas vaikas, ji didesnė už tave, nes laimė didesnė už nepasitenkinimą pagal įsisąmoninimo ir vertingumo lygį. Ir visai nesvarbu, dėl ko žmogus laimingas – priežastis gali būti visai paprasta.
Klausimas. Kokiu būdu perduodame vienas kitam laimę: žodžiais, pojūčiais, mintimis?
Atsakymas. Laimę galime perduoti ir be viso šito – tai priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšio lygmens: negyvojo, augalinio, gyvūninio ar žmogiškojo. Laimė liejasi iš aukštesnės sistemos į žemesnę priklausomai nuo mūsų ryšio kokybės ir gebėjimo anuliuoti save prieš draugą.
Visi žmonės vieni su kitais susiję. Nereikia šio ryšio kurti iš naujo arba jo nutraukti – mes jau surišti į vieną tinklą lyg neuronai smegenyse arba visos kūno ląstelės, sujungtos į vieną sistemą.
Visa visata – vientisa sistema. Tik neaišku, ar mes, žmonės, tai suvokiame ir siekiame atskleisti, atgaivinti, sustiprinti mūsų ir visos kūrinijos ryšį. Bet jis jau egzistuoja. Šio ryšio suvokimo lygis lemia mūsų draugystės stiprumą.
Klausimas. Nuo ko priklauso, ar įsilies į mane draugo laimė: nuo jo ar nuo manęs?
Atsakymas. Čia reikia abiejų pastangų, vienpusiškai to įgyvendinti nepavyks. Turi nors truputį atsiverti draugui. Tarkim, esi taip prislėgtas sielvarto, kad visiškai užsidarai savyje ir atsiriboji nuo draugų. Tuomet iš jų negali nieko perimti.
Klausimas. Ką reiškia „atsiverti draugui“?
Atsakymas. Reiškia – mylėti jį, kaip save patį. Kalbama apie tikrą širdžių ryšį, kai jaučiamės esantys ne atskiri kūnai, ne skirtingos sistemos, o labai artimi, lyg vienas vienetas.
Mūsų abiejų sistemos taip persipynusios, kad veikia kaip viena. Mūsų ryšys beribis – tarp mūsų teka begalinis informacijos, jausmų, minčių srautas. Tai dvi sistemos, bet jos ypatingai glaudžiai susijusios.
Klausimas. Kaip turėčiau atsiverti teigiamam draugo poveikiui?
Atsakymas. Taip, kaip kūdikis ant motinos rankų, kuris visiškai save anuliuoja. Jis nieko nesupranta ir nežino apie save, jis nusiteikęs tik viską sugerti iš savo motinos. Todėl kūdikiai taip greitai ir vystosi, juk mes jiems perduodame viską, ką turime.
Jie gauna iš mūsų ne šiaip švelnius žodžius ir šypsenas, o energiją, santykius. Kūdikis sugeria šią energiją tūkstančiais jutiklių, kuriuos turi.
Turime būti tokiais kūdikiais, maksimaliai anuliuojančiais save su visomis savo problemomis prieš draugų poveikį. Tuomet jie galės mums perduoti savo laimę – tiek, kiek panorės. Priešingai nei nelaimė, laimė nemažėja, kai ja dalijamasi, bet didėja! Kuo laimingesnius darome kitus, tuo laimingesni tampame patys.
Laimės energija beribė. Kai tik sugebėsime kitiems duoti ir juos užpildyti, savyje pajusime vis didesnį norą ir daugiau galimybių tai daryti. Juk taip prisijungiame prie Didžiojo sprogimo energijos šaltinio, Aukštesniosios jėgos, sukūrusios ir palaikančios visą visatą.
Klausimas. Taip išeina, kad žmonės, aptarnaujantys kitus, turėtų būti labai laimingi. Kodėl gi to nematome?
Atsakymas. Priežastis ta, kad jie duoda nenoromis, todėl nuolat tuštėja. Tuo tarpu motina, mylinti savo kūdikį, gali fiziškai pavargti, bet jai negali nusibosti rūpintis ir mylėti.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentavimas išjungtas įraše Pasidalink laime su draugu

Kas vainikuoja kūriniją?

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Sveikata

Tyrimai. Mes 90 procentų sudaryti iš bakterijų. Pažiūrėjus į odą per mikroskopą, lengva pamatyti ištisas mikroorganizmų kolonijas. Tas pats ir su vidaus organais.
Žmonių sterilumas – mitas, nes mūsų gyvenimas teka simbiozėje su įvairiomis biologinėmis rūšimis.
Mūsų žarnyne yra daugybė mikrobų, kurių bendras svoris siekia 3 kilogramus. Žmogų ir bakterijų kolonijas sudaro trilijonai ląstelių, iš kurių tik 10 procentų  žmogiškos.
Žmogaus genomas sudarytas iš 22 000 grandinių, kurios koduoja baltymus, o mikrobai dalyvauja dar 8 milijonuose grandinių, kurių kiekviena – unikali.
Svarbiausia bakterijų funkcija žmogaus organizme – absorbuoti iš maisto produktų energiją, o patekus išorinei infekcijai, kai užsikrečia ir žmogus, ir jo organizmo bakterijos, priešintis šiai infekcijai sutartinai.
Kiekviename mūsų odos centimetre yra iki milijono mikroorganizmų, kurie saugo nuo nekviestų svečių įsiskverbimo. Žmoguje bakterinė flora ne tik auga kartu su organizmu, bet ir saugo jį nuo toksinų, virusų ir ligų sukėlėjų.
Yra žinoma, kad žmogaus genomą tėvai perduoda apvaisinimo metu, ir jis yra nekintamas, o bakterijos ir mikrobai įgyjami, jų sudėtis gali kisti. Tai leidžia manyti, kad valdydami savo mikroflorą, valdysime sveikatą. Naujas gydymo būdas, kurį siūlo mokslininkai, tai komunikacinių ryšių tarp bakterijų iššifravimas. Dalis iš jų jau ištirta.
Komentaras. Mūsų kūnas yra gyvūninis, o kalbėti apie žmogų galima tik dvasine prasme, jeigu ją pasiekiame. Kol nepakilsime iš gyvūninio lygmens į Adomo lygmenį, kūniška ir moraline prasme, visomis prasmėmis, mes liksime gyvūnais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš laiko

Antibiotikai nebegydo

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Komentavimas išjungtas įraše Kas vainikuoja kūriniją?

Jeigu visų džiaugsmas – bendras

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Sveikata

Visuomenės poveikio žmogui fenomenas ypatingas: jeigu susiduriu su problema, kurią turi ir visa visuomenė, tai ji tarsi pasiskirsto, sumažėja, ir aš nesijaučiu kovojantis vienas prieš vieną. Jeigu susergu reta sunkia liga, tai labai kankinuosi, o jei per epidemiją serga visi aplinkui, nėra taip baisu.
Bėda akimirksniu dalinasi visiems, aš – vienas iš visų – gaunu jos dalelę. Todėl man baimės tenka viena milijoninė dalis. Taip vyksta nepriklausomai nuo mano noro, nes priklausau sistemai. Todėl mano sąlyginė bendros bėdos dalis – tik viena milijonoji.
Tai nereiškia, kad man neatsitiks bėda – atsitiks. Bet grėsmės baimę dalinasi visi žmonės: ir kuo labiau esu susijęs su kitais, tuo mažiau kankinuosi dėl nemalonumų.
O džiaugsmas bendruomenėje – priešingai nei bėda – nesumažėja, nes jį jaučiu drauge su visais. Nelaimę jaučiu savyje, o džiaugsmą – išorėje, tarp visų. Juk geroji jėga, sukūrusi visą pasaulį, veikia visus ir yra nedaloma. Jeigu ateina džiaugsmas, tai visi džiaugiasi iš visos širdies.
Netgi atvirkščiai, bendras džiaugsmas sustiprina asmeninį džiaugsmą. Sakykime, atėjo žinia apie pergalę kare. Šis džiaugsmas nepasidalija į milijoną dalių, kad man tektų viena milijonoji, – priešingai, aš jaučiu milijoną kartų didesnį džiaugsmą! Juk išeinu į gatvę, matau, kaip visi džiaugiasi, ir prisipildau laime, būtų visai kitaip, jei tūnočiau vienas namuose.
Vienybės jėga turi unikalų, stebuklingą gebėjimą padalinti bėdą visiems, o džiaugsmą ir laimę – padauginti visiems. Tai kyla iš kūrimo šaltinio, iš to, kad mes atėjome iš Didžiojo sprogimo taško, iš vienos jėgos.
Todėl šiandien atskleidžiame, kad visa gamta yra bendra sistema. Kuo artimesni tampame šiai jėgai, kuo labiau atitinkame bendrą gamtos sistemą, tuo daugiau laimime: ne vieną milijonąją dalį, o vieną, padaugintą iš milijono!
Jeigu integraliojo auklėjimo padedami išmoktume tai teisingai panaudoti, tai pasiektume laimės viršūnę.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimingo gyvenimo patentas

Gamtos kantrybei yra ribos

Kur rasti laiko laimei?

Komentavimas išjungtas įraše Jeigu visų džiaugsmas – bendras

Puodelis kavos, apnuodytas neapykanta

Auklėjimas, vaikai, Sveikata

Klausimas. Kartą man nutiko taip: užsisakiau kavinėje puodelį kavos, tačiau pardavėja su tokia neapykanta, taip nenoriai ruošė ir padavė man šią kavą, kad nesugebėjau jos išgerti, tarsi prieš mane būtų puodelis nuodų.
Kas atsitiko? Su džiaugsmu būčiau sumokėjęs už ją ir išgėręs, bet ji taip paniekinamai elgėsi su manimi, kad supratau, jog nieko negaliu priimti iš jos rankų, tartum tai būtų nuodai.
Atsakymas. Jei tik žinotume, kad būtent čia slypi visų mūsų nelaimių ir problemų šaltinis. Mes neva duodame vienas kitam, teikiame paslaugas, uždirbame vieni iš kitų, parduodame ir perkame, bet drauge perduodame kits kitam ir neigiamą energiją.
Norime vienas kitą išnaudoti, pastebime kits kitą tik kuomet reikia. Kaip ta pardavėja, kuri pasirengusi atnešti tau puodelį kavos tik dėl to, kad neturi kito pasirinkimo.
Ji jaučiasi prikaustyta prie prekystalio it kalėjimo grandinėmis, pasmerkta pateikti kavą visiems prašantiems. Ji stipriai nekenčia ir tos kavos, ir visų lankytojų. Mes perduodame šią neapykantą vieni kitiems ir todėl visi kenčiame.
Jeigu mokėtume su džiaugsmu tarnauti kits kitam, taptume pačiais laimingiausiais žmonėmis pasaulyje. Tačiau, kad tai įvyktų, visiems būtinas integralus ugdymas.
Mūsų pasaulyje nieko nereikia keisti, išskyrus ketinimą, santykius tarp mūsų. Tada kam nors paduodami puodelį kavos, galime atnešti laimę visiems: ir pardavėjui, ir pirkėjui. Mes išgydytume vieni kitus nuo visų ligų.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Būti kitus pripildančiu šaltiniu

Apie skanų ir sveiką maistą…

„Kiemas“ visai žmonijai

Komentavimas išjungtas įraše Puodelis kavos, apnuodytas neapykanta

Narkomanijos priežastis – vienatvė…

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Sveikata

Pranešimas. Jau šimtmetis, kai narkotikai uždrausti, ir per tą ilgą kovos su jais laiką vyriausybės sukūrė istoriją apie narkomaniją, kurią mes priėmėme kaip tiesą. Bet tikroji tiesa įpareigos mus pasikeisti!
I eksperimentas. Žiurkes po vieną patalpindavo į atskirus narvelius, kuriuose stovėdavo po du indus: tiesiog vanduo ir vanduo su heroinu (kokainu). Vienišos žiurkės, paragavusios vandens su narkotikais, grįždavo prie jų, kol nugaišdavo. Bet taip vykdavo tik tada, kai žiurkės narvelyje gyvendavo po vieną.
II eksperimentas. Pastatė žiurkėms parką: spalvoti rutuliukai, geriausias žiurkių ėdalas, tuneliai, po kuriuos galima bėgioti, ir keletas draugių – viskas, apie ką žiurkė gali svajoti. Visos žiurkės ragaudavo vandens iš abiejų indelių. Tačiau tokiomis geromis sąlygomis gyvendavusioms žiurkėms vanduo su narkotikais nepatikdavo!
Žurnalas „Time“: tarp amerikiečių kareivių, kovojusių Vietname, heroinas buvo vartojamas taip pat dažnai, kaip ir kramtomoji guma. Pagal „Archives of General Psychiatry“ duomenis, antrojo pasaulinio karo metais 20 procentų vokiečių kareivių tapo heroiną vartojančiais narkomanais. Bet 95 proc. narkomanų kareivių metė vartoję narkotikus, kai grįžo iš karinės tarnybos į taikų, malonų gyvenimą,  – narkotikai tapo nebereikalingi.
III eksperimentas. Žiurkės buvo laikomos atskirai po vieną, ir joms leido narkotikus 2 mėnesius. Žiurkės tapo visiškai priklausomos nuo narkotikų, jų smegenys buvo pažeistos chemijos. Tada tas žiurkes apgyvendino žiurkių parke. Žiurkės greitai nustojo vartoti narkotikus ir grįžo prie normalaus gyvenimo. „Gerasis“ narvelis jas išgelbėjo.
Daugybė žmonių ištisus mėnesius vartoja diamorfiną (medicininis heroino pavadinimas) ligai palengvinti, bet sugrįžę į įprastą gyvenimą jų nebepasigenda.
Gatvės narkomanai yra tarsi vienišos žiurkės, kurių vienintelė paguoda – narkotikai. Iš ligoninės paleistas pacientas – kaip žiurkė, grįžusi namo, į „gerąją“ aplinką.
Atsvara narkomanijai – tai ne susilaikymas, o geras ryšys su žmonėmis. Kova su narkotikais didina narkomanų skaičių: po kalėjimo jie pripažįstami nedarbingais, o tai lemia dar didesnę izoliaciją…
Alternatyva yra. Galima sukurti sistemą, atkuriančią narkomanų ryšį su pasauliu, kuri atitraukia juos nuo priklausomybės.
Portugalija pirmavo Europos Sąjungoje pagal narkotikų suvartojimą – 1 proc. gyventojų vartojo heroiną. Šalis bandė kovoti su narkotikais, bet problema tik augo. Tada jie atšaukė baudžiamąją atsakomybę už narkotikų vartojimą ir skyrė pinigų narkomanų socializavimo programai, kad žmonės turėtų tikslą, teikiantį jėgų gyventi.
To reikia ne tik narkomanams. To reikia mums visiems, nes verčia mus kitaip galvoti apie save. Žmonės – tarpusavyje susijusios būtybės. Mums reikalingas ryšys ir meilė. Išmintingiausias XX a. posakis skamba taip: „tik ryšys“. Bet mes susikūrėme aplinką ir kultūrą, kuri atskiria mus vieną nuo kito, o pakiša mums pakaitalą, ryšio parodiją, vadinamą internetu.
Narkomanijos augimas – tai simptomas mūsų gyvenimo būdo, kai žymiai daugiau dėmesio skiriame daiktams, nei savo artimiesiems. Mūsų XXI amžius – vienatvės amžius. Visi turime kalbėti apie socialinę reabilitaciją, visiems kartu reikia išsigydyti nuo izoliacijos ligos, dėl kurios tarsi klaidžiojame tirštame rūke.
Komentaras. Gero tarpusavio ryšio atkūrimas, priešinantis mūsų nenorui – egoizmui, yra absoliuti panacėja nuo visų bėdų. O tada, kai pasieksime vienybę, pakliūsime į Aukštesnįjį pasaulį – amžiną, tobulą egzistavimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slepiasi laimė?

Vienišas arba gyvenimas atskirai

Pražūtinga civilizacijos trajektorija

Komentavimas išjungtas įraše Narkomanijos priežastis – vienatvė…

Humoras – apsauga nuo nerimo

Auklėjimas, vaikai, Sveikata

Mūsų laikais žmogui reikia labai stiprios apsaugos nuo neigiamo dvasinio poveikio. Juk šiandien egzistuoja galingas grasinimų ir prievartos šaltinis –  aplinka.
Ką matome per televizorių? Afrikoje badauja žmonės, ir jie gali tuoj užgriūti Europą. Mokykloje sumušė mokinį, vienas nusikaltėlis nušovė kitą.
Žiūrint į tokį pasaulį, galima išprotėti! Tokias naujienas žmogus išgirsta prieš miegą, – kaip jam atsipalaiduoti ir gerai pailsėti? Nėra nieko nenatūralesnio!
Galiu pateikti kaip pavyzdį savo mokytoją Baruchą Ašlagą. Naujienų laidos jis klausydavosi tik pirmąsias minutes: ar įvyko kažkas tikrai svarbaus? Smulkmė jo nedomino. Jis mėgo humorą, gerus pokštus, kai sujungus priešybes staiga susikurdavo kažkas juokingo. Kai pasakodavo juokelius, jis būdavo labai patenkintas, juk nuo jų žmogus pailsi.
Visada esame spaudžiami problemų, kurių neįmanoma išspręsti, o juokeliuose paprastai kalbama apie neišsprendžiamą problemą, kuri dėl netikėto posūkio staiga išsprendžiama. Manau, kad drauge su gera aplinka humoras gali būti puiki priemonė nuo nerimo ir grėsmių.
Savo norą užpildau humoru, o ne nerimu ir grėsmėmis. Kai jau negaliu studijuoti, bet dar ne laikas ilsėtis, mėgstu paklausyti ar pažiūrėti kažką malonaus. Tai dažniausiai arba filmas apie gamtą, arba iš tikrųjų linksma komedija, kokybiškas humoras.
Nemanau, kad taip tampu lengvabūdiškas, juk visas šias naujienas, baimes ir spaudimą kažkas kuria tikslingai, kad mus paveiktų. Ir kuo energingiau tai daro, tuo stipriau pritraukia dėmesį, kurį vėliau panaudoja savireklamai. Kodėl turėčiau nuo to priklausyti?
Jeigu tai būtų tikrai kažkas rimto, pavojingo gyvybei – cunamiai, ugnikalnio išsiveržimas, tikri ekonominiai sunkumai – kitas reikalas. Bet 99 procentus žinių, jei ne visą 100 proc., gauname iš neatsakingų žmonių, kurie neturi jokio kito intereso, išskyrus pelną. Todėl privalome filtruoti viską, kas ateina iš bendros aplinkos, kad nepradėtume bereikalingai rūpintis ir nerimauti.

Iš 2012 m. spalio 21 d. 86-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Šeimos oazė

Aukštesniųjų pasaulių tragikomedija

Komentavimas išjungtas įraše Humoras – apsauga nuo nerimo
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »