Nuomonė (antrasis ES žmogus Frans Timmermans). Pirmą kartą per mano sąmoningos patirties Europos bendradarbiavime laikotarpį man atrodo, kad šis projektas iš tikrųjų gali žlugti. Europos Sąjunga susidūrė su tokia daugybe krizių, kad gali nuo jų neatsitiesti.
Maniau, kad Europa vystėsi būtent dėl krizių. Bet 2015 metais pirmą kartą suabejojau, kad jos dar gali mums duoti naudos.  Pasikeitė tai, kad dabar mechanizmas sugedęs ir krizės daugiau nesukuria naujos politinės energijos, kuri stumtų mus judėti pirmyn.
Egoizmas nustojo augti, krizės jo nebestumia pirmyn. Europa turi kelti sau strateginius tikslus. Migracijos krizės, terorizmo ir kaimyninių šalių nestabilumo fone ji negali apsiriboti vien tik smerkimu ir nuostolių ribojimu.
Komentaras. Egoizmas ne tik nustojo augti ir stumti mus pirmyn,  didesnio  vystymosi link, bet ir įgyja uždaros, integraliai susijusios vientisos sistemos struktūrą – dėl to mes negalime valdyti šeimos, savęs, visuomenės, valstybės, pasaulio – tai ir yra dabartinės krizės ypatumas.  Ir ištaisyti ją galima tik pakeičiant patį žmogų – kad atitiktų tokią ryšių sistemą, kurioje mes atsidūrėme.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur eina Europa?

Europa patiria sudėtingiausią laikotarpį

Kas apsaugos Europos Sąjungą nuo iširimo?

Dvasinė DNR
Klausimas. Ar dvasinė DNR taip pat, kaip ir materialioji, daro įtaką mūsų gyvenimui?
Atsakymas. Jei dvasinė DNR pasireiškia žmogui viename iš įsikūnijimų, tai ji tikrai paveikia jo likimą. Žmogus ima realizuoti šį dvasinį geną. Juk tas noras, kurį jis dabar atskleidė: siekis dvasinio pasaulio, naujo tikslo, esančio virš šio materialaus gyvenimo, – žinoma, viską keičia.
Klausimas. Iš genetikos žinome, kad įgimtos savybės, įrašytos DNR, nulemia, kas išsivystys iš vaiko. Ar be to žmoguje yra dar kokie nors genai?
Atsakymas. Taip, yra ir dvasinė DNR. Tai dvasinis genas, „rešimo“, informacinis užtaisas, esantis kiekviename žmoguje, tiksliau – jo nore, ir apsprendžiantis, kokia forma šis noras išsivystys.
Klausimas. Ar ši informacija įsirašo žmoguje jau jam gimstant?
Atsakymas. Netgi anksčiau. Juk jei sėklos lašas ima vystytis, vadinasi, buvo dvasinė informacija, lėmusi šį vystymąsi. Būtent ji suveda moterį ir vyrą, sužadina jų norą turėti kūdikį arba išprovokuoja neplanuotą nėštumą.
Yra dvasinė sistema, nulemianti kiekvieno joje esančio noro vystymąsi. Visi norai tarpusavyje sujungti į vieną tinklą, kuris turi pasiekti numatytą būseną, vadinamą „galutiniu išsitaisymu“. Šį tinklą sudaro daugybė visų pasaulio žmonių norų.
Jis nuolat vystosi ir sprendžia, kas konkrečiu metu nutiks kiekvienam atskiram norui: ar paliks jį neįkūnytą šiame pasaulyje, ar įkūnys žmogaus – vyro arba moters pavidalu ir kokią formą suteiks.
Vadinasi, mūsų materialaus gyvenimo pobūdį šioje žemėje nulemia dvasinė sistema, vedama būtinybės pasiekti tobulą galutinį išsitaisymą.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. liepos 12 d. 744-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Genetinis žmonijos žemėlapis, 1 d.

Genetinis žmonijos žemėlapis, 2 d.

Svarbiausia – nepamesti siūlo galo

Komentaras. Žmonėms trūksta laiko viskam, jiems nėra kada užsiimti savimi.  Mes negalime įsivaizduoti gyvenimo be darbo. Net susipažindami su kuo nors pirmiausiai klausiame: „Kuo užsiimi? Kokia tavo specialybė?“
Atsakymas. Mes patys padarėme savo gyvenimą tokį. Šiandien, pasitelkę mechanizmus ir automatizavimą mes gaminame 100 kartų daugiau prekių negu prieš 100 metų. Ir kam?
Viskas specialiai sukurta taip, kad žmogus 8–10 valandų būtų užimtas darbe, likusį laiką –kelyje ir visai nedaug – namuose.
Tačiau ši tendencija palaipsniui nyksta. Remiantis kabalos požiūriu, greitai žmogus visiškai atgaus laiką, skirtą profesionaliam darbui. Ir vietoj to užsiims savęs ugdymu.
Visur ims veikti liaudies universitetai, kuriuose visi planetos gyventojai nuo ankstyvos vaikystės iki gilios senatvės eis mokslus, kuriuos sudarys pokalbiai, paskaitos, įvairiausi vienijimosi, auklėjimo ir švietimo pratimai. Žmogus nuo ryto iki vakaro bus užimtas savo ugdymu: truputį fiziniu, bet labiausiai – dvasiniu.
Tai taps pagrindiniu žmonijos darbu, nes tuo užsiimdami, mes pritrauksime teigiamą gamtos energiją: maksimalaus galingumo ir geriausios kokybės.
Klausimas. Kai sakote „dvasiniu“, turite omenyje santykius tarp žmonių?
Atsakymas. Taip. Tačiau šie santykiai grindžiami tarpusavio susijungimu, susiderinimu, visų žmonių suartėjimu, kai matome save tarsi išrinktus į atskirus fragmentus, varžtelius, detales ir iš jų surenkame vieną milžinišką suderintą mechanizmą, vadinamą Adomu.
Priklausomai nuo to, kaip, pritaikydami vienas prie kito kiekvieną dalį, teisingai iš savęs surinksime šį bendrą mechanizmą, pajausime, kaip mūsų daugiau ar mažiau teisingame susijungime pradeda busti ypatinga jėga – ryšio jėga, tarpusavio sąveikos jėga, kuri vadinasi Kūrėju.
Tada visi jausmai ir emocijos, kurios kyla tarp žmonių gatvėje, transporte, darbe, įgys visai kitą prasmę ir jėgą. Mes atrasime visai kitą stimulą gyventi susijungę tarpusavyje.
Ir tai turi prasidėti jau dabar, nes visas pasaulis artėja prie to, kad atskleistų žmonijai, kaip mūsų egoistinis vystymasis, besiremiantis nutolimu vienas nuo kito ir konkurencija, naikina mus ir stumia į niekur.

Iš 2016 m.  balandžio 17 d.  pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Mano mintys Twitteryje (2017 02 12)

Naujojo pasaulio pamokos. Vergai savo noru

Pesach (pe-sach) – perėjimas nuo mus valdanžio egoizmo į išsilaisvinimą, išėjimas iš jo į laisvę, nes egoizmas neša mums blogį ir kančias.

Socializmas – pramonės suvisuomeninimas. Tačiau ne per dirbančiųjų klasę, o visos visuomenės mastu, atsisakius pelno. Taip sako kabala, o ne Marksas.

Marksas suprato, kad A. Smito idėjo mirs, nes rinkos apribotos Žemės planeta. Marsizmas – kapitalizmo pabaigos aprašymas. Toliau – socializmas.

Teroro aktas Stoholme rodo, kad teroras nukreiptas prieš visus. Atsikratyti jo galima tik taisant bendrąjį egoizmą kabalos metodika.

Egoistų (ES šalių) susibūrimas blogai, juk slepiami nesutarimai. Geriau atitolti. Bet geriausia – suartėti tiek, kiek ištaisomas egoizmas. 

Aukščiau Visatos
Jei pakiltume ir pažvelgtume į bendrą vaizdą, nekreipdami dėmesio į žmoniją, – į negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą, – tai prieš mus atsivertų ypatingas bendras dėsnis, kuris mus visus priskiria prie bendros sistemos. Be to, prie uždaros, integralios, idealiai tarpusavyje susijusios visose savo dalyse.
Taip gamta elgiasi su visais, ir tik mes – žmonės – esame priešingi jai pagal savo prigimtį.
Išeina taip: jei mes priešingi Gamtai, tai galime iš šalies ištirti, suprasti, suvokti ją ir tapti panašūs į ją. Bet ne natūraliu būdu, būdami panašūs į negyvąjį pasaulį, florą ir fauną, o savarankiškai, nepriklausomai kildami ant bendros Aukštesniosios gamtos pakopos, kuri yra aukščiau mūsų Visatos, aukščiau Didžiojo sprogimo, nuo kurio Ji prasidėjo.
Tai ir yra tikroji žmogaus pakopa, Žmogaus lygmuo – nuo žodžio Adomas, kuris reiškia: „panašus“ (dome) į bendrą sistemą. Kartu mes imsime ją kontroliuoti – suprasime, suvoksime visą Gamtą, prasiskverbsime į jos gilumą, įsijungsime į ją.
Štai kur slypi esmė, mūsų gyvenimo tikslas, mūsų valios laisvė. Tik dėl to verta gyventi. Antraip mes liekame apgailėtinomis skruzdėlėmis, vykdančiomis savo kūno komandas.
Tai reiškia, kad mums būtina rasti metodiką, kuri leis mums stovėti prieš Gamtą, pažinti, atskleisti, tyrinėti ją – ir kartu formuoti save pagal šią visuotinę, globalią gamtą, įtraukiant visą Visatą, žmoniją ir, kas žino, ką dar.
Šito reikia siekti. Juk tik taip, jei aš suvoksiu šią universalią sistemą, jei atversiu ją, jei sužinosiu, dėl ko egzistuoju, kaip buvau sukurtas, kaip gyvenu ir vystausi ir į kokią visa apimančią Gamtą turiu ateiti, – tik taip aš iš tikrųjų realizuosiu save.
Toks mano laisvas pasirinkimas: pasiekti tai ar ne. Įeiti ar neįeiti į interakciją su Gamta, į susijungimą, bent į suartėjimą ir supratimą. Žmogus geba laisvai kurti, sugerdamas į save visą šią sistemą protu ir jausmais, iki pat smulkiausių detalių. Ir štai tada jis vadinsis „Žmogumi“ (Adomu).
Juk šioje būsenoje jis sujungia savyje dvi priešingas jėgas. Viena vertus, pagal šio pasaulio prigimtį, jis egoistas, o kita vertus, pagal globalaus pasaulio prigimtį, jis altruistas. Jis turi šansą įgyti antrąją jėgą. Ir šis šansas laukia, kol bus įgyvendintas.
Žmogų atveda prie šios galimybės, o toliau viskas priklauso nuo jo paties: nori jis to ar nenori? Jis randa metodiką: knygas, mokytojus, grupę tam įgyvendinti – kitaip tariant, tą vietą, kur jis įgyvendina savo ryšį su Gamta. Taip žmogus gali judėti pirmyn, vystytis pasitikdamas šį etapą, kuriame Gamta jam atsiskleis.
Ir jis laisvas šiame kelyje. Juk jis gali pagal paties valią, laisvai jungtis į grupę, kuri jį moko, kaip prisijungti, įsitraukti į visa apimančią Gamtos sistemą.

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės beieškant, I d.

Valios laisvės beieškant, II d.

Kas tiki valios laisve

Visų šalių ir tautų susipriešinimas yra grįstas prigimtiniu egoizmu, iš kurio galima išsivaduoti tik pasitelkus kabalos metodiką.

Amžinas prieštaravimas
Taigi, žmogus visiškai priklauso nuo paveldimumo ir aplinkos. Valios laisvė – tik iliuzija.
Bet jei nuo manęs absoliučiai niekas nepriklauso, jei aš – tik nesavarankiška bendro mechanizmo dalis, ne veikianti, o veikiama, tai mano gyvenimas neturi jokios prasmės, jokios logikos.
Tada dėl ko gi mes egzistuojame? Kam visa tai?
Štai ir priartėjame prie klausimo esmės: ar gali žmogus laisvai pasirinkti, laisvai veikti, ar galima jį vadinti nepriklausomu? Matyt, tik dėl šito veiksmo jis vis iš naujo gimsta ir gyvena. Ir taip – milijardai žmonių.
Kas gi tas laisvas veikimas – tegu nors ir mažulytis, – aplink kurį sukasi visas mano gyvenimas? Kai jį rasiu ir realizuosiu, iš ten išdygs, prasiverš į laisvę mano gyvenimo prasmė.
Tyrinėdami šį klausimą, save pamatome unikalioje sistemoje. Iš vienos pusės, visi esame egoistai, visų gyvenimas kraštutinai individualus. Laikui bėgant, vis labiau svetimėjame, šalinamės vieni kitų.
Niekam nereikia artimųjų, su daugeliu iš jų niekas nenori palaikyti ryšių. O iš kitos pusės, priešingai – Gamta mus uždaro kartu: gyvename mažame Žemės rutulyje, mažame pasauliniame kaime, globaliai ir integraliai tarpusavyje susiję.
Šis kontrastas, prieštaravimas kasmet vis didėja. Šiuo metu jis ypač ryškus Europoje, kurioje bandymas sukurti bendrą rinką apnuogino europiečių nesugebėjimą teisingai susivienyti, užmegzti ryšius. Kaip gi išspręsti problemą?
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės paieškos, I d.

Kaip tapti laisvam?

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Pranešimas. Šiandien mažai kas įsivaizduoja, kas yra branduolinis karas, kad jau pirmomis valandomis žūsta 70–80 milijonų žmonių! Vėliau per kelias savaites – visas pasaulis. Tai įrodo  kompiuteriniai modeliai.
Laikas ištrynė iš žmonių sąmonės realią branduolinio karo grėsmę. JAV ir Rusijoje yra keliolika didžiųjų miestų, kuriuose esančios branduolinės kovinės galvutės gali nušluoti abi šalis nuo žemės paviršiaus. Antrinis poveikis – radioaktyvus spinduliavimas, gaisrai, atmosferos užterštumas – po kurio pražudo ir likusį pasaulį.
Todėl nei JAV, nei Rusija, apsimainiusios pilnaverčiais branduoliniais smūgiais, neturi jokios galimybės išgyventi. Kaip ir kitos Afrikos ir Azijos valstybės.
Juk  planetos atmosfera bus užteršta ilgus metus, o tai reiškia, kad žlugs visas žemės ūkis, ir gyvieji pavydės mirusiems. Jie mirs kančiose, visiškoje tamsoje nuo bado ir ligų ant radioaktyvių griuvėsių, kurie neseniai buvo vadinami civilizacija.
Komentaras. Kabalos mokslas sako: jei laiku nepažabosime savo egoizmo Kūrėjo atskleidimu, tai jis neišvengiamai mus nuves prie branduolinio karo. Juk nėra kito kelio egoizmui, išskyrus kančių kelią,  o virš egoizmo, aukščiau mūsų prigimties, yra Šviesos kelias, pakylant į davimo ir susijungimo savybę.

Daugiau šia tema skaitykite:

Du Trečiojo pasaulinio karo variantai

Kai karas atrodys kaip išsivadavimas

Kančių mažinimo formulė, 2 dalis

Pasaulio neapibrėžtumas ir politikų nesėkmės rodo, kad vadovai nežino, kaip valdyti. Jiems būtina išmanyti Gamtos Dėsnius ir jų laikytis.
Rasti prieš 4,28 mlrd. m. atsiradusių mikrobų pėdsakai – jau po  200 mln. m. susiformavus žemės plutai.
Adomas vis dėlto sukurtas iš molio! Įrodyta, kad gyvybė žemiškomis sąlygomis gali atsirasti iš molio, sitezuojant molio mineralus iš metabolitų.
Asado veiksmai Sirijoje – Obamos politikų pasekmė. Todėl Trumpo veiksmai būtini ir jo asmeniškai kritikuoti kol kas nėra už ką.