Kai karas atrodys kaip išsivadavimas

Krizė, globalizacija

Klausimas: Pastaruoju metu dažnai lankausi ligoninėje ir pastebiu, kad kai kurie ligoniai stokoja elementaraus gyvenimo instinkto. Žmonės nenori kabintis į gyvenimą. Kas atsitiko su šiuo pamatiniu noru?
Atsakymas: Jis nyksta – ir ligoniams, ir vyresnio amžiaus žmonėms, ir jauniems. Tokia natūrali evoliucijos raida: auga ne tik egoistinio noro kiekybė, bet ir kokybė.
Mes vis dar sprendžiame pagal kiekybę, siekiame didesnių mastų, didesnės prabangos, bet tuo metu viduje keičiasi kokybė. Ir netikėtai suvokiame, kad vystymasis reikalauja iš mūsų kažko aukštesnio – tokių vertybių, kurių mūsų pasaulyje nėra. Manyje pabunda nauji poreikiai, į kuriuos mano aplinka negali atsakyti. Ir tada paaiškėja, kad man čia tiesiog nėra ką veikti, nėra ko ieškoti, nėra dėl ko egzistuoti, nėra kuo mėgautis. Juk aš jau ne tik ieškau malonumo, o noriu atskleisti kažką  paslaptingesnio.
Bet palaukite, kokia ten paslaptis? Žmonės ir patys nežino, ko nori.
Taip yra dėl to, kad mūsų pasaulis daugiau nebeturi, ką jiems pasiūlyti. Ir tada kūno apsaugos mechanizmai stumia daugelį, ypač jaunąją kartą, visokiausių užgaidų ir beprotybių, o sykiu savižudybių, narkotikų, teroro ir kitokių negatyvių dalykų link. Žmonės kažko ieško, bet nieko neranda. Šiandien pasireiškia naujas egoistinis noras, kuris prieš save mato sieną: „Prie ko aš priėjau? Visas pasaulis negyvas. Kodėl aš čia?“
Žmonės, kurių protas ir jausmai dar nepakankamai išsivystę, tampa ekonomistais, advokatais – trumpai tariant, ieško gyvenime sėkmės. Juos dar kažkas traukia, dar vilioja tam tikra nauda. Bet tie žmonės, kurie išsivystę truputį daugiau, jau nebepajėgia rasti sau nieko vertingo. Jie jau nuo pradžių nejaučia gyvenimo skonio, ir tai pagimdo kur kas sunkesnius reiškinius, nei matome paviršiuje. Juk žiniasklaida ir internetas daugelį gelbsti nuo savižudybės. Bendra nuomonė verčia kiekvieną dalyvauti šiuose „žaidimuose“, atitraukia nuo svarbiausio klausimo. Tačiau greitai tai baigsis, po pusmečio ar metų ši banga nuslūgs, ir mes pamatysime, kaip pasaulio žiniasklaidos ir virtualios tikrovės resursai praranda savo populiarumą.
Ir štai tada iškils problema – kuo užimti žmones? Juk tuo metu padaugės bedarbių, išaugs praradimų mastai. Žmogus nebeturės kur dėtis, dings net tos priemonės, kurios buvo anksčiau…
Klausimas: Žinome statistikos duomenis, jog depresija ir tuštumos jausmas nuolat auga. Iš kur šioje žmonijos kryžkelėje atsiras naujas noras, kuris ves žmones dvasiniu keliu?
Atsakymas: Iš tikrųjų, be „pašvietimo“ iš Aukščiau čia neišsiversime. Žinoma, mes negalėsime žmonių pažadinti, jei negausime Šviesos – ir sau, ir jiems, remiantis principu, kad „pirmagimis gauna dvigubai“. Tik taip pajėgsime parodyti jiems kelią, parodyti Šviesos kibirkštį, kurios užteks visiems. Tikėkimės, kad mums pasiseks. Juk galiausiai tai mūsų pareiga.
O jeigu ne, tai alternatyva – pasaulinis karas. Žmonės pajaus, kad geriau taip, nei gyventi kaip anksčiau. Niekas nepasipriešins karui.  Priešingai, jau šį mėnesį daugelis susidomėję laukė pasaulio pabaigos, tikėdamiesi bent šiokios tokios įvairovės. „Pasaulio pabaiga neįvyko? Ką gi, palauksime kitos…“  Žmonės džiaugsis karais, tegul ir nesąmoningai…

Iš 2012 m. gruodžio 20 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Esminis šių dienų realybės požymis

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.