Klausimas. Ar galima sakyti, kad dvasingumas – tai kažkas įsisąmoninto?
Atsakymas. Žinoma. Ne tik įsisąmoninto, bet tu pats jį kuri!
Klausimas. Mūsų pasaulyje 99% laiko egzistuojame nesąmoningai. Viskas vyksta automatiškai tiek kūne, tiek noruose.
Atsakymas. Mūsų pasaulyje egzistuojame nesąmoningai visus 100%, nes mintys, norai, veiksmai kyla mumyse iš aukščiau ir žmogus visiškai nieko neturi, ką būtų galima priskirti jam.
Dvasiniame pasaulyje – ne. Ten vyksta tik tai, kas atsiranda žmoguje (sieloje) jam dedant pastangas. Jeigu savybėmis priartėjai prie aukštesnės pakopos, tai jauti tai kaip judėjimą. Patirtų būsenų kiekis jaučiamas kaip laikas. O vieta gali būti keičiama į skirtingas puses priklausomai nuo savybių: gavimas, davimas, chasadim, chochma ir t. t.
Klausimas. Kitaip tariant norų taisymas – tai ir laikas ir tuo pat metu judėjimas?
Atsakymas. Laikas ir judėjimas susiję, tačiau nebūtinai pakeičia vienas kitą. Jie artimesni nei mūsų pasaulyje, mat jame yra ir erdvė.
Dvasinė erdvė – tai gryna aukštesnioji davimo ir meilės jėga, kurioje judu prie jo centro, prie šaltinio.
Klausimas. Išeitų, kad dvasiniame pasaulyje turiu nuolatos keistis? Ten nėra statiškos būsenos?
Atsakymas. Dvasinėje erdvėje ramybė – tai išnykimas, tu neegzistuoji. Jei nekeiti savo savybių, vadinasi, tavęs nėra. Kaip fotonas: jei jis liaujasi judėjęs – jo nėra. O mes kalbame apie šviesą. Dvasinis pasaulis – tai šviesa.
#237261

Iš 2018 m. rugpjūčio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Prasiskleidžiantis pasaulis

Kas yra laikas?

Atskleisti gyvenimo prasmę

Klausimas. Kai vedate žmogų į aukštesniojo pasaulio atskleidimą, pasitelkiate eksperimentines formas, kurių nebuvo jūsų kelyje atskleidžiant dvasinį pasaulį?
Atsakymas. Ne. Yra tikslus kelias, kurio negaliu pakeisti nei aš, ne kas nors kitas.
Šis kelias apibūdintas visose kabalistinėse knygose, pradedant nuo Adomo prieš beveik 6000 metų ir iki mūsų dienų. Niekas jame nepasikeitė, nes mums atskleidžiami nekintantys aukštesnės gamtos dėsniai.
Klausimas. Tačiau kalbate apie neaiškumą mūsų kelyje, nes tai pirmąsyk praeina grupė…
Atsakymas. Taip, bet ne todėl, kad keičiasi dėsniai, o todėl, kad keičiasi žmonės, ir tos pačios pakopos atsiskleidžia kiek kitaip kiekvieno atžvilgiu, individualiai. Jei anksčiau egoizmo lygmuo buvo toks, kad į dvasinį pasaulį galėjo prasiveržti vienas žmogus, tai dabar reikia grupės, kuri susivienija draugėn.
#235761

Iš 2018 m. birželio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Kaip raginti asilą: trauk ir stumk

Išvien su Kūrėju

Klausimas. Sakote, kad mūsų laikais egoizmas skiriasi tuo, kad į pasaulį nusileido žemos sielos, egoizmas išaugo, šoktelėjo aukštyn. Ką turite omenyje?
Atsakymas. Turiu omenyje, kad pasiekėme būseną, kai mums reikia veržtis į Aukštesnįjį pasaulį.
Su mūsų mažu egoizmu, nukreiptu į tai, kaip daugiau užsidirbti ir kad kur nors pasisektų, šito nepasieksi. Per gyvenimą tau iškyla visokių tikslų, pirmenybių, vertybių, ir visą gyvenimą maskatuojiesi tarp jų.
Tačiau žemiški tikslai – tai ne egoizmas. Tikrasis egoizmas atsiranda dvasinės žmonių tarpusavio vienybės atžvilgiu – ten, kur rimtos kliūtys.
Klausimas. Ar yra egoizmas Kūrėjo atžvilgiu?
Atsakymas. Dar ir koks – noriu būti Jo vietoje! Juk Kūrėjas sukūrė egoizmą lygiu sau, todėl ego jaučia tokį impulsą.
Klausimas. Vadinasi, kabalistai turi ryšį su Kūrėju, ir jie nori Jį išnaudoti sau?
Atsakymas. Jei jau esi šioje sistemoje ir turi ryšį su Kūrėju, tai dvasinis egoizmas vadinasi „klipa“, ir tai visiškai kitokios, ypatingos kliūtys, kurias reikia ištaisyti.
#234982

Iš 2018 m. birželio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Buitinis ir dvasinis egoizmas

Artimas ryšys su Kūrėju

Kelias, vedantis į tiesą, į aukštesniosios, mus valdančios jėgos atskleidimą, vingiuoja per pakilimus ir nuopuolius, per malonius ir nemalonius išgyvenimus, geras ir blogas mintis, nuotaikų pakilimus ir nuosmukius, kurie seka vienas paskui kitą neaiškiai keisdamiesi.
Kodėl po gerų darbų staiga vyksta nemalonus nuopuolis, o paskui blogis staiga išsisklaido ir yra pakeičiamas gėriu?
Reikia mokytis, kaip valdyti šias būsenas, nesijaudinti dėl pakilimų ir kritimų, netgi numatyti juos iš anksto, o gal net tikslingai sukelti ir pakilimą laikyti nuopuoliu, o kritimą pakilimu. Viskas priklauso nuo to kaip juos tikrinu ir pasveriu prote ir širdyje. Tai ir yra visas mokslas.
Kabalos moksle tiriame mūsų ryšio su Kūrėju sistemą, suvokiamą kaip daugybe formų. Juk kai ji išjudins mūsų jausmus, protas jau nelabai dirbs, ir atvirkščiai, kartais tarsi viską supranti, o jausmai nepabunda.
Ir kaip pasiekti būseną, kai galėsi visiškai pajungti ir jausmus, ir protą: drauge tikrinti, jausti, matuoti savo būseną, išlaikant proto ir jausmų pusiausvyrą, kad suprastume, ką su mumis daro Kūrėjas ir kodėl? Kaip tai, kas vyksta, susieti su praeitimi, dabartimi ir ateitimi, kitaip tariant, rasti tam tikrą tvarką, nuoseklumą?
Ateidami studijuoti kabalą žmonės natūraliai, iš įpratimo, nori pajausti, pasiekti, suprasti, tirti viską savo egoistiniame nore.
Iš pradžių jie būna labai pakylėti, mano, kad viskas greitai vyks. Jie nesupranta, kad norint suprasti, įsisąmoninti, tirti, būtina pasikeisti iš vidaus, suorganizuoti sau aplinką ir tirti skirtingas darbo su ja formas.
Iš esmės tiriame savo pačių pokyčius, ko niekad anksčiau nesame darę. O čia iš mūsų reikalaujama pasikeisti, palenkti, padaryti iš savęs kažką naujo. Žmogus turi suvokti save kaip molio gabalą, iš kurio lipdo indą. O tai ne itin malonu ir įprasta, prieštarauja mūsų savimeilei ir visiems įpročiams.
Įpratome jaustis laisvais, savo likimo šeimininkais. O čia staiga mus keičia, atskleidžia mumyse naujus charakterio bruožus. Žmogus ima protestuoti ir kritikuoja metodiką.
Bet jeigu jis tęsia, tai pamažu laikas daro savo ir jis galiausiai supranta, kad tai dvasinis procesas. Materialiame procese mums keičia norus iš viršaus ir taip nukreipia į reikiamą pusę.
Bet dvasiniuose procesuose mums nekeičia noro ir todėl kaskart jaučiame savyje pasipriešinimą keliui bei viskam, kas vyksta. Iš mūsų norima, kad patys paprašytume pakeisti mums norą. Kaip parašyta: „Paversk savo norą panašiu į Jo norą“.
Materialiame pasaulyje Kūrėjas keičia mūsų norus, neklausdamas mūsų. Dvasiniame pasaulyje Jis keičia tik būseną, tačiau pakeisti norą turime paprašyti patys. Prašome, kad ištaisytų ir taip įgyjame Kūrėjo profesiją. Juk Jo funkcija – pakeisti mūsų norą. Patys prašome, kaip būtent pakeisti norą, į kurią pusę, ir taip tiriame Kūrėjo darbą.

#231312

Iš 2018 m. rugpjūčio 7 d. pamokos „Nuo beviltiškumo iki šauksmo Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas?

Pasaulio valdymo dėsnis, I dalis

Ateitis kuriama dabartyje, I dalis