Klausimas: Palyginote tašką širdyje su grūdu mėšle. Ar grūdas yra taškas širdyje, o mėšlas – širdis?
Atsakymas: Taip, širdis yra egoizmas, t.y. mėšlas, trąšos, kurios lemia mūsų augimą.
O taškas širdyje – tai Kūrėjo dalis iš aukščiau. Jis turėtų pradėti dygti būtent iš šio pasaulio, iš šio „mėšlo“ – egoizmo. Ir tai nėra lengvabūdiškas posakis.
Esmė tokia, kad Kūrėjas specialiai sukūrė tokias priešingas sistemas – egoistinę ir altruistinę, kad galėtume iš egoizmo viską perimti tiek, kiek tai svarbu altruistiniam vystymuisi. Kitaip tariant, kiek galime panorėti šio augimo ir perduoti ten jėgas iš egoizmo, tiek ir užaugsime. Tai rimtas ir ilgas darbas, tačiau būtent taip galėsime tobulėti.
Todėl mūsų darbas paremtas prieštaravimais: egoizmas ir altruizmas, dešinioji, kairioji ir vidurinioji linijos. Viskas priklauso nuo to, kiek galime pasisavinti iš mėšlo-egoizmo, kad pakeltume ir išaugintume tašką širdyje.
#260861

Iš 2020 vasario 9 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepaperkamasis taškas širdyje

Kaip padėti žmogui, kurio taškas širdyje atsiskleidė

Kaip išvystyti „tašką širdyje“

Klausimas: Pradėjęs studijuoti kabalą, viską suvoki kaip pasaką, kaip naują žodžiais neapsakomą gyvenimą. Po tam tikro laiko – galbūt, taip matau per savo egoizmą – viskas virsta rutina. Sunku eiti net į rytines pamokas, nors nuoširdžiai norisi duoti, juk esu pasižadėjęs, kai buvau pakilios būsenos. Kaip ją atnaujinti, kad visą laiką turėčiau energijos?
Atsakymas: Pradėjus studijuoti kabalą, pirmyn viliojo egoizmas: atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, Kūrėją, viską žinoti, suprasti, valdyti savo gyvenimą ir, apskritai, visą pasaulį. Jauteisi didvyris, radęs aukso gyslą.
Iš pradžių kiekviena pamoka kėlė naujų įspūdžių, ir viskas buvo gerai. Vėliau viskas tavo akyse apsiblausė, ėmei atsijunginėti, nes pradėjusi veikti Aukštesnioji šviesa tau atskleidė, kad nesi į Ją panašus, esi Jai tolimas.
Taigi, Ji tau šviečia, o tu jautiesi leidžiamas žemyn: niekas neįdomu, netraukia, gyvenimas išbluko. Jautiesi kažkoks luošys, viskas aplinkui atgrasu. Tai Aukštesniosios jėgos, kurią sužadinai mokydamasis, poveikis.
Tu tą pajutai po metų, aš – po dviejų savaičių. Kaip dabar prisimenu – tai buvo klaiki būsena. Tačiau drauge ji labai įdomi. Iš pradžių, jai ištikus, žmogus nežino, kas tai ir dėl ko.
Ir kas gi po to? O tada prasideda labai rimto darbo su savimi periodas. Tavęs daugiau nevilios pirmyn saldainiuku ir nestums lengvais kumštelėjimais iš nugaros. Turi pats prisiversti judėti pirmyn, sistemingai dirbti, ir tamsa po truputį išsisklaidys.
Sėkmės! Svarbiausia – kantrybė ir kasdieninis kruopštus darbas. Kelią įveiks einantis.
#251528

Iš 2019 m. birželio 23 d. pamokos rusų kalba

Kur mus veda jėga, šiuo metu veikianti visą pasaulį, visus mus kartu? Anksčiau Aukštesnioji jėga visada veikė pasirinktinai, skirtingai veikdama kiekvieną tautą, kiekvieną grupę, kiekvieną žmogų.
Tačiau dabar matome, kad ji veikia visus vienodai, neleisdama niekam pabėgti, ir tvirta ranka veda mus prie ypatingų santykių , ypatingų tarpusavio ryšių.
Labai tikiuosi, kad koronavirusas privers mus atsisakyti savo egoizmo ir pasaulis sugebės virš jo pakilti. Pasaulis kol kas nesupranta ir nejaučia tokių pokyčių, perėjimo nuo egoistinės sistemos prie altruistinės poreikio.
Aukščiausia jėga, Kūrėjas, per koronavirusą taiso pasaulį. Pats virusas neturi proto, jausmų ar veiksmų laisvės. Bet Aukštesnioji jėga vienu mostu ima vartyti visą tikrovę, visą žmoniją, traktuodama visus kaip vieną sistemą, vieną kūną. Tai didis veiksmas, ir mes gyvename nuostabiu laikotarpiu.
Jei iki galo atskleisime šį procesą ir pamatysime, kaip jis veda iš mūsų dabartinės būsenos iki galutinio tikslo, tai suvoksime, kad jis sukurtas mus suvienyti ir sukurti iš mūsų vieną sistemą, vieną žmoniją, vieną žmogų su viena širdimi, leisdamas mums atskleisti Kūrėją ir aukštesnįjį pasaulį tarp mūsų.
Jei mūsų tarpusavio santykiai egoistiški, tai vadinama gyvenimu šiame pasaulyje. Ir kai pereisime nuo jų prie sistemos, grįstos meile, vienybe, empatija, tai bus dvasinė, aukščiausia sistema, ateities pasaulis.
Kiekvienas nustos jausti save kaip atskirą nuo kitų, nustos jausti gyvenimą tarp gimimo ir mirties. Kadangi visi būsime sujungti vienas su kitu neribotai, tai šiame ryšyje beregint pajausime amžiną dvasinį gyvenimą.
Ši būsena pamažu pradeda realizuotis. Mes artėjame prie tokios tikrovės, tereikia didesnio jautrumo jau egzistuojančiai būsenai. Tik nuo mūsų priklauso, kiek panorėsime tai atskleisti savo vienybės jėga.
Net egoistiniame pasaulyje yra žmonių, kurie supranta tai stipriau nei kiti. Dabar mums reikia pasistengti suvokti savo naują būseną, kuri pakeis ankstesniąją, ji vadinama ateities pasauliu. Gamta mus mato kaip vieną žmogų, apimdama mus visus, o mes lygiai taip pat turime žvelgti į ją.
Pagaliau priėjome prie tokių pokyčių žmonių visuomenėje, kai galime pasakyti, kad priklausome paskutiniajai kartai, Mesijo kartai. Mesijas yra jėga, ištraukianti mus iš egoizmo į vienybę, iš nutrūkusio ryšio su Kūrėju į ryšį su Juo, iš atotrūkio nuo amžinojo gyvenimo į amžinąjį gyvenimą.
Tai ne fantazija, o tikrovė, kuri netrukus bus visiškai atskleista. Programa jau parengta iš anksto ir pradėjo veikti, tačiau jos įgyvendinimo greitis priklauso nuo mūsų.
Jei mūsų grupė judės į priekį, eidama priešakyje, tada galėsime paspartinti vystymąsi ir greitai atvesti visą žmoniją į naujo pasaulio atskleidimą. Žmonija kasdien vis labiau pasirengusi priimti šią žinią.
#262582

Iš 2020 m. balandžio 3 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Virusas nuveda mus nuo bėgimo takelio

Pergalė prieš žmoniją

Viruso trajektorija

Afrikos žemyne yra daugybė žmonių, kurie neturi būtiniausių dalykų: maisto, stogo virš galvos. Kasdien yra priversti kovoti dėl pačių būtiniausių reikmių. Ir kaipgi esant tokioms sąlygoms jie gali studijuoti kabalą ir siekti pakilti į aukštesniąją pakopą?
Esmė ta, kad vis tiek neturime jokios kitos galimybės išvengti bado, karų, problemų, jei nekovosime prieš žmonių susvetimėjimą. Kūrėjas neleis mums to.
Pažvelkite, kas vyksta su Amerika. Amerikiečiai pasiekė tokią gerą, sėkmingą būseną, sakytum, ko dar jiems trūksta? Ir staiga kyla nemalonumai ir problemos. Tas pats ir Rusijoje: kaskart painiojamasi naujose bėdose.
Jei nesiimsime taisyti žmogaus egoizmo, jis neleis mums gerai gyventi. Sakytum, visko yra, nieko netrūksta, tačiau niekas nenori duoti kitiems gyventi ramiai.
Vienintelis kelias – ištaisyti mūsų egoizmą ir po to viskas susitvarkys.
Mums nereikia kovoti su savo norais ir pomėgiais – tereikia siekti vienybės, per kurią ateis grąžinanti į šaltinį Šviesa ir ištaisys mums. Ir tuomet, išsitaisę, išvysime, kas gera, o kas bloga. Tačiau tai bus aukštesnis išsitaisymas, o ne dirbtinis sprendimas, kaip derėtų elgtis.
#259060

Iš 2020 m. sausio 18 d. virtualaus kongreso Afrikoje pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Globalių katastrofų rizika

Kur visų neišsitaisymų šaknis?

Koks mūsų taisymasis?

Klausimas: Po to, kai Abraomas sukūrė „Israel“ grupę, ėmė juos mokyti dvasinės metodikos, įskaitant sūnus – Izaoką bei Jokūbą. Vėliau Jokūbas perdavė ją mokytojams-levitams. Jie gavo parengtą metodiką ar ji nuolatos vystėsi?
Atsakymas: Kabalos metodika tautoje vystėsi laipsniškai, per tą laiką, kai augantis egoizmas vertė žmones ieškoti stipresnių ryšių. Egoizmas kyla – vadinasi reikia pakilti virš jo meilėje, jis dar labiau kyla – reikia dar labiau pakilti virš jo meilėje, tarpusavio ryšyje.
Taip dėl egoizmo žmogus kyla tautos tarpusavio ryšio pakopomis į meilę kitiems, ir nuo šio tarpusavio ryšio ir meilės į Kūrėją. Išeina viena bendra sistema.
Meilė – tai tinkamas žmonių susijungimas, kai jie sąveikauja tarpusavyje, nuolatos padėdami kitas kitam. Lygiai tas pats ir su Kūrėju.
Visas dvasinis darbas vyksta būtent virš egoizmo. Didėdamas egoizmas verčia žmogų augti drauge su juo. Tai ir yra taisymosi metodika.
#259075

Iš 2019 m. birželio 24 d. TV laidos „Sisteminė Izraelio tautos raidos analizė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gimimo metodika

Visuomenės vienijimo metodika

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų dienų

Klausimas: Kas yra kritimas dvasiniame pasaulyje, kieno atžvilgiu krentame ar kylame?
Atsakymas: Kūrimo tikslas – visiškai atskleisti Kūrėją, o Kūrėjas atskleidžiamas tiek, kiek mūsų savybės panašios su Jo savybėmis. Todėl kilti – tai sutapti savybėmis su Juo arba pakilti pas Jį į aukštesnę pakopą kuo anksčiau, o kristi – tai nutolti nuo Jo.
Kūrėjas – tai absoliuti davimo ir meilės savybė. Jei esame arčiau Jo, kitaip tariant, įgyjame tą savybę, tai kylame prie Jo kaip į kalną. O jeigu, priešingai, mumyse kyla papildomas egoizmas, kurio dar neuždengėme davimui ir meile, tai ego veikiami leidžiamės nuo kalno.
Klausimas: Tai kaip įkvėpimas ir iškvėpimas. Prieš pakildamas, visada turiu nukristi. Išeitų, kad atsiskleidžia naujas egoizmo sluoksnis, ir tai yra kritimas?
Atsakymas: Taip. Nors bendrai tai ne kritimas. Kabaloje tai vadinasi „kilimas kairiąja linija“, nes be naujo egoizmo sluoksnio negali paskui pakilti.
#261108

Iš 2019 m. kovo 27 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du mūsų santykių aukštai

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Jausti Kūrėją ir savo viduje, ir išorėje

Klausimas: Šiuolaikinis mokslas greitai reaguoja į naujai atsirandančius virusus, kurie kelia grėsmę žmonijai. Kai tik pavyksta sukurti kokią nors vakciną, rizika tampa minimali. Klausimas tik tas, kaip greitai dirba mokslininkai. Ar tai reiškia, kad žmogaus intelektas gali pakeisti gamtos planus?
Atsakymas: Žinoma, ne!
Klausimas: Ar tai nėra žmonių ir gamtos konfrontacija?
Atsakymas: Jokios konfrontacijos su gamta nėra ir negali būti. Kas mes tokie?! Mums atrodo, kad nugalime gamtą. Bet mes tik galime ją bjauroti savo egoistinėmis savybėmis.
Komentaras: Taigi ji mus tokius ir sukūrė.
Atsakymas: Ji sukūrė mus tokius, kad save taisytume ir išsitaisę aptiktume kitą gamtos lygmenį.
Komentaras: Pirma, esame taisymo procese, antra, mums niekas apie tai nepranešė.
Atsakymas: Kur tu matei, kad žmonija taisosi? Metai iš metų tampame vis blogesni: egoistiškesni,  žiauresni, grubesni. Iškraipome gamtą, naikiname šią mažą planetą, kurioje gyvename.
Komentaras: Bet mus taip sukūrė gamta.
Atsakymas: Taip sukurti esame tam, kad įsisąmonintume savo niekingumą.
Klausimas: Bet kol to nesuvokėme, ko iš mūsų reikalauti? Kai įsisąmoninsiu – tada prašom.
Atsakymas: O kada įsisąmoninsi? Visąlaik šitai stumi nuo savęs. Nenori suprasti ir sakai: „Taip, esu toks ir būsiu toks“. Bet štai ateina virusas ir po truputį padeda tau atsipeikėti.
Klausimas: Tad nėra konfrontacijos tarp mokslininkų, išradusių kokias nors vakcinas, ir gamtos, kuri nuolatos siunčia mums virusus ir kataklizmus?
Atsakymas: Kad ir kiek įsigudrinę išrastume vakcinų, gamta vis tiek jas padengs savo smūgiais, kad įsisąmonintume, jog skiepai mūsų neišgelbės.
#264023

2020 m. kovo 26 d. iš TV laidos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys apie koronavirusą I d.

Mintys apie koronavirusą II d.

Mintys apie koronavirusą III d.

Kaip išeiname iš egoizmo? Išeiname iš savo noro mėgautis ir siekiame būti mūsų tarpusavio ryšio viduje. Todėl kiekvienas jau nekreipia dėmesio į save, o tik į tai, kas yra tarp mūsų. O tarp mūsų ir yra dvasinė erdvė, juk ji ne manyje.
Aš – tai mano egoizmas, o už jo ribų – davimo ir meilės jėga, Kūrėjas, vieta, vadinama aukštesniuoju pasauliu. Ten yra mūsų gyvenimo tikslas, kūrinijos tikslas, į kurį turime ateiti.
Kiek kaskart pakylame virš savo egoizmo, virš savo „aš“ ir žengiame žingsnį iš savęs artimo link, tiek imame jausti dvasinį pasaulį, aukštesniąją jėgą, tikrovę, esančią už mūsų, už ego ribų. Taip turime galimybę atitolti nuo koronaviruso. Šis virusas išstumia mus iš mūsų egoizmo, versdamas išeiti iš savojo „aš“ į išorę.
Tai efektyviausias, tinkamiausias vaistas. Išėjimas iš egoizmo yra visų problemų sprendimas, o virusas atsiųstas tam, kad išgydytų egoizmą. Jis rodo mums, kad reikia pakilti virš savo egoizmo, virš savojo „aš“ ir susijungti su kitais. Taip randame veiksmingą vaistą, tinkamai ištaisome savo būseną.
Turiu pabėgti nuo savęs, egoisto, į erdvę tarp mūsų, ten, kur yra dvasinis pasaulis, Kūrėjas, bet nesuprantu, kas yra „tarp mūsų“, nes tai tokia sritis, kurios egzistuojančios dar net nejaučiu. Tačiau turime siekti ryšio ir tada pajausime, kad virš šitos mano ir tavo egoizmo jungties yra aukštesnis pasaulis, kitas matavimas, kuris viena pakopa aukščiau už mus.
Ten rasime „Izraelio žemę“ („žemė“ reiškia „norą“, o „Israel“ reiškia „tiesiai į Kūrėją“, jašar kėl), ten įstengsime siekti Kūrėjo, Jį jausti, ten Jis yra. Tenai yra ateities pasaulis, mūsų dvasinis, amžinas gyvenimas – viskas yra tik ten, ryšyje tarp mūsų.
Todėl meilė artimam kaip pačiam sau yra pagrindinis visų ištaisymų, kur yra Kūrėjas, dėsnis.
Ryšys su draugais man tampa vis svarbesnis už mane patį. Ir kuo svarbesnis draugas, tuo labiau einu pirmyn ir tuo labiau tolstu nuo šio pasaulio – kol dvasinis pasaulis man tampa svarbesnis, kitaip tariant, davimas, meilė artimui, mūsų vienybė tampa svarbesni nei aš pats.
Tai reiškia, kad pralaužiu sieną tarp „Egipto“ ir „Izraelio“, pereidamas Raudonąją jūrą (heb. k. yam suf – baigtinė jūra – vert. past.), per galutinę sienos liniją, po kurios nebegrįžtama atgal. Juk iki to dar yra pavojus, kad galiu sugrįžti į „Egiptą“.
#262474

2020 m. balandžio 1 d. iš rytinės pamokos, tema „Pesachas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: kiaurai visas galaktikas

Žvelgti kitaip į kliūtis ir sunkumus

Mintys apie koronavirusą VI d.

Gamta koronavirusu mums rodo, kad jei per savo egoizmą nutolstame nuo kitų, tai ir fiziškai neturime teisės prie jų artintis. Jei norime būti susivieniję, pirmiausia turime užmegzti vidinį ryšį ir teisingai, maloniai elgtis vienas su kitu. Kiek gero žmogus linki kitiems, tiek gali prie jų priartėti. O jeigu nenori mylėti kito ir jam padėti, tuomet negali prie jo artintis. Tegu pamato, kaip jo egoizmas jį atitolina.
Tai taip paprasta, mūsų pasaulyje jau pasireiškia Aukštesniojo pasaulio savybės, ir turime tuo naudotis, kad lavintumės, žinodami, kada priartėti arba nutolti. Įsivaizduokite, kaip gerai būtų, jei laikytumės tinkamo atstumo, artėdami ar toldami nuo žmonių pagal savo vidinį santykį.
Mes galime būti su tavimi dviejose skirtingose galaktikose, atskirtose daugybės šviesmečių, ir tuo pačiu metu jausti, kad esame susiję ir ateityje tikrai suartėsime, nes tai sužadina tarp mūsų esantis Kūrėjas. Ir tada kiekvienas iš savo galaktikos ieškotume, kaip nepaisant atstumo priartėti vienam prie kito, kaip išreikšti savo meilę ir atsisakyti savęs.
Taip pamažu priartėtume ir susijungtume į vieną parcufą, kuriame Kūrėjas atsiskleidžia visa galia, tai yra amžinoje ir tobuloje mūsų tarpusavio meilėje. Mes susilietume vienas su kitu širdimis ir troškimais bei atskleistume mus užpildantį Kūrėją. Tai – išsitaisymo pabaiga.
Bet pirmiausia turime suvokti, kokie mes skirtingi. Ir būtent tai daro koronavirusas. Bus ir kitų būdų, leisiančių pajusti mūsų nutolimą vienas nuo kito, kad galų gale suprastume, jog virusas yra susijęs su mūsų norais, su mūsų vidinėmis savybėmis, ir negalime priartėti vieni prie kitų, nes tokia tvarka.
Aš nenoriu artumo su juo, todėl ir fiziškai negaliu prie jo prisiartinti! Pasirodo, kaip mūsų pasaulis įgyja dvasinio pasaulio pavidalą.
Įsivaizduokite, kad visi esame pakibę vakuume, ir tiek, kiek norime tapti geresni ir artimesni vienas kitam, tiek ir artėjame. O jei blogai elgiamės vieni su kitais, tada tolstame. Vadinasi, viską lemia ne fiziniai šio pasaulio atstumai, bet mūsų vidinės, dvasinės savybės. Būtent tai šiuo metu vyksta pasaulyje, o mes galime pamąstyti apie savo pokyčius.
Tai visada buvo nuo mūsų paslėpta ir painu, o dabar viskas paaiškėjo. Noriu tapti artimesnis kitiems, nes taip galiu atskleisti Kūrėją ir savo aukštesnįjį pasaulį, kuris pasireiškia tik mūsų ryšiu. Tačiau norint suartėti neužtenka žengti kelis žingsnius, nekeičiant savo vidaus.
Pirmiausia turiu pakeisti save, savo požiūrį į kitus iš neapykantos į meilę, o tada tikrai priartėsiu prie jų. Mes artėjame arba tolstame vieni nuo kitų, priklausomai nuo savo ketinimų, požiūrio. Viskas tampa aišku ir suprantama, visas dvasinis darbas tampa atviras.
Todėl prašau draugų: pritraukite mane prie savęs, kreipkimės į Kūrėją kartu, kad padėtų mums! Taigi, mes dirbame, bet kol kas esame pakibę ore. Mes jungiamės tarpusavyje ir su Kūrėju, prašydami pagalbos, ir imame judėti vienas prie kito, tarsi plūduriuodami nesvarumo būklėje, kol susivienysime, atskleisdami savybę, vadinamą „Kūrėju“.
Visa tai jau yra čia pat, mūsų rankose. Dabar mums suteikta galimybė dirbti materialiame pasaulyje su dvasinėmis savybėmis. Įsivaizduojate, ką padarė koronavirusas!
#262832

Iš 2020 m. balandžio 7 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Po pandemijos

Du metrai neutralios zonos

Virusas nuveda mus nuo bėgimo takelio

Klausimas. Egoizmas užduoda du klausimus: „Ką tau duoda šis darbas? Kas yra Kūrėjas, kad klausytum Jo balso?“.
Tiesa ta, kad svarbiausia – dirbti ties klausimu: „Ką tau duoda šis darbas?“. O jei jis nekyla, vadinasi, nesu tikrame kelyje?
Atsakymas. Iš tikrųjų, egoizmas norėdamas atitraukti žmogų nuo įėjimo į dvasinį pasaulį nuolatos klausia: „Kam tau to reikia, dėl ko? Kam tu dirbi? Juk matai, kad tiksliai išloši savo egoizme. O altruizme jokios naudos niekam neatneši“.
Tačiau tai klausimai, į kuriuos žmogus turi atsakyti pats.
Komentaras. Šie klausimai, kurie „užlieja“ žmogų, yra vadinami potvyniu?
Atsakymas. Čia dar ne potvynis. Bet gelbėtis nuo tokių klausimų galima tik tikėjimu aukščiau žinojimo.
#259165

Iš 2019 m. gruodžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš egoizmo

Kliūtys dvasiniame kelyje

Kas saugo žmogų dvasiniame kelyje