Klausimas. Rinkti norus draugėn – koks tai dvasinis veiksmas?
Atsakymas. Tai reiškia sujungti visus norus į vieną vieningą norą, panašų į Kūrėją.
Tai vienintelis dvasinis veiksmas – tapti it vienam žmogui su viena širdimi, vienu ketinimu, susietu su vienu Kūrėju. Ir tuomet tarp šio „surinkto“ žmogaus pavidalo ima švytėti Kūrėjas.
Tą akimirksnį išnyksta laikas, atstumas, pradingsta pasauliai ir telieka švytėjimas.

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išeiti už laiko ribų

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Klausimas. Ar gali žmogus pakeisti savo gyvenimo trukmę? Juk norisi gyventi ilgiau…
Atsakymas. Jeigu norisi ilgiau, tai prašom, galima šitame gyvenime pakilti į amžinybės lygį ir gyventi amžinai.
Klausimas. Ar galima pratęsti materialaus gyvenimo laikotarpį?
Atsakymas. Jeigu aš turiu savybių, kurios man leidžia pajusti laiką, tai galiu pakilti virš jo. Fizikai sako, kad laiko nėra.
Galima valdyti laiką, bet tai priklauso nuo to, kiek aš susijęs su kitais. Kai tik pakylu į lygį, kur kartu su kitais sudarau vieną bendrą kūną, manyje išnyksta laiko pojūtis ir nekyla jokių klausimų, dėl to, kad aš jau veikiu visai kitose koordinatėse.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Pakilti virš laiko

Pagreitintas laiko pulsas

Pranešimas (šaltinis). Mokslininkai, pasitelkę pavienes šviesos daleles, parodė, kad fotonas gali surasti kanalą, kad sąveikautų pats su savimi – su vyresniu savimi. Jų kvantinio eksperimento tikslas buvo sumodeliuoti, kaip kvantinės dalelės keliauja laiku.
Kelionių laiku sunkumas – tas, kad egzistuoja „uždaros, į laiką panašios kreivės“ – materialios dalelės linija erdvėje ir laike, kuri yra uždara ir tai leidžia dalelei grįžti į pradinį tašką.
Remdamiesi A. Einšteino reliatyvumo teorija, šios kreivės gali iškreipti erdvę, kad iškreiptų laiką į save, o tai leidžia keliauti laiku.
Komentaras. Jeigu manysime, kad viskas teka laiku, tai kelionės laiko ašimi neįmanomos. O jeigu manysime taip, kaip mano kabala, kad viskas egzistuoja kaip vienas pasaulio paveikslas, tai praeitį-dabartį-ateitį galima ištraukti iš egzistuojančios vienos ir vienintelės pasaulio būsenos, tuomet laiko nebelieka, jis tėra vienas iš subjektyvaus tikrovės suvokimo, jautimo parametrų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išeiti už laiko ribų

Pakilti virš laiko

Pagreitintas laiko pulsas

Klausimas: Kas yra laikas? Ar jis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, ar jaučiamas tik mumyse? Kaip Jūs suvokiate laiką?
Atsakymas: Aš matau laiką, kai žiūriu į laikrodį. Aš jaučiu laiką, kai galvoju apie savo gyvenimą, apie jo tėkmę, kažką, kas praeina, pasekmes, jausmus.
Mūsų noras mėgautis, mūsų prigimtis, jaučia praeitį, dabartį ir ateitį – tai pokyčiai laike. Vadinasi, laikas priklauso nuo mūsų patirties ir noro mėgautis. Be jų laikas neegzistuotų.
Jeigu nesijausčiau geriau ir blogiau, tai laiko nebūtų. Jeigu nekistų mano pojūčiai, tai laikas neegzistuotų. Laikas – mano pojūčių keitimosi pasekmė. Nėra kaitos – nėra laiko. Kuo skiriasi ši minutė nuo būsimos? Tik tuo, kas vyksta mano nore mėgautis. Tai vadiname laiku.
Laiko suvokimas priklauso nuo to, kaip gerai aš jaučiuosi šią ar kitą akimirką. Mano pojūčiai keičiasi, todėl (mano noro mėgautis atžvilgiu) man svarbu, kas buvo anksčiau, kas dabar ir kas bus ateityje. Aš patikrinu visas savo noro mėgautis būsenas. Jų kaita man sukuria laiko pojūtį.
Noras mėgautis – tai kūrinio medžiaga, kuri jaučia, kada yra užpildyta, o kada tuščia. Ji matuoja savo būsenas pagal užpildymo lygį, lygina, kas buvo anksčiau ir kas yra dabar malonumo požiūriu, ir tai sukuria joje laiko sąvoką.
Laikas – tai noro mėgautis užpildymo matas. Norėdamas mėgautis, aš sukuriu ateities pojūtį ir tuo pat metu atsigręžiu į praeitį, kad galėčiau suvokti, kaip turiu elgtis, kad pasiekčiau tikslą. Aš planuoju malonumo siekimo procesus, todėl laikas man susiskirsto į skirtingus etapus.
Aš noriu pažinti ateitį, mokydamasis iš praeities. Tai kyla iš mano noro mėgautis. Besivystydami įvairūs norai manyje sukelia laiko sąvoką.
Noras mėgautis vystosi etapais: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Tik žmogus, turint omenyje norą mėgautis, jaučia laiką: praeitį, dabartį ir ateitį.
Aš jaučiu, kad manyje egzistuoja daug laiko rūšių. Yra laikas, kurį rodo laikrodis, ir tas, kurį jaučiu pats. Laikas gali būti matuojamas milijardus metų egzistuojančios visatos atžvilgiu ar keliomis akimirkomis. Laiko pojūtis priklauso nuo to, kas man svarbu, o kas ne.
Laiko pojūtis ir jo esmė – tai du skirtingi dalykai. Laiko pojūtis priklauso nuo mano asmeninių išgyvenimų, o astronominis laikas matuojamas pagal planetų judėjimą, nors tai irgi sąlyginis dalykas.
Visas pasaulis – noras mėgautis, kuriame vyksta mano stebimi pokyčiai negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse. Pasirodo, visa tai egzistuoja manyje – visa tikrovė yra manyje, mano suvokime. Jeigu keičiasi mano suvokimas, tai keičiasi ir laikas, judėjimas, erdvė – visas pasaulis, visas bendras vaizdas, kuriame aš dabar esu, irgi keičiasi.
Todėl reikėtų paklausti: „O kas yra mano gyvenimas? Kas yra tikrovė, kurioje egzistuoju? Ar tai sąlyginis dalykas, kurį galima pakeisti?“

Iš 2014 m. balandžio 17 d. 351 laidos apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko šeimininkas

Išeiti už laiko ribų

Gyventi ir mėgautis, I dalis