Klausimas: Pirmoji santuokinio ryšio kūrimo sąlyga – tai gebėjimas pajusti priešingą pusę. Kaip išvystyti šį gebėjimą pajausti kitą žmogų, jo troškimus kaip savus?
Atsakymas: Jei panorėsiu, kad meilė ir geri tarpusavio santykiai užklotų visus mūsų abiejų nusikaltimus vienas kitam, visas blogas savybes, tai man reikės sužinoti, kas patinka mano partneriui, ką jis mėgsta, ką jis myli, ko nori, ko tikisi iš manęs.
Visų pirma, turiu rasti savyje poreikį duoti jam. Tuomet teks atsakyti į klausimą: ką galiu jam duoti, kaip galiu suteikti jam džiaugsmo? Šis naujas poreikis verčia tikrintis, ko jis norėtų, ko tikisi.
Turime šiuos klausimus svarstyti tarpusavyje, kad kiekvienas visiškai laisvai išsisakytų, atskleistų vienas kitam savo slapčiausius lūkesčius: kokia forma jis norėtų gauti iš partnerio jo meilės ženklus. Vienas sutuoktinis turi padėti kitam suprasti, pajausti, pradėti gyventi kitame. Jis turi pajausti partnerio troškimus lyg savus, tarsi partnerio troškimų pripildymas vyktų jame pačiame.
Meile vadinama sąjunga, o ji vyksta įsitraukiant, įsigilinant vienam į kitą. Aš pakylu aukščiau savo troškimų, tarsi sumažinu juos, kitaip tariant, nenaudoju jų savo malonumui. Tada aš noriu įsileisti visus savo partnerio troškimus vietoj savųjų: ko jis nori, ką jis myli.
Aš noriu pajusti jo norus savyje taip, kad jie užpildytų manyje vietą, kurioje buvo mano asmeniniai norai. Kitaip tariant, aš iškeliu jo norus aukščiau už savo, saviškius prislopinu ir iš visų jėgų stengiuosi, kad jo troškimai įsilietų į mane ir pradėtų gyventi manyje. Tuo kuriu jo atvaizdą savyje.
Tada svarstau: kaip galiu jam duoti? Viską svarstau savyje, dirbdamas su susikurtuoju partnerio atvaizdu: su visais jo poreikiais, norais, lūkesčiais ir viltimis. Sukūręs savyje tokį atvaizdą ir padirbėjęs su juo, aš žinau, kaip elgtis su artimu.
Visą šį darbą atlieka abu sutuoktiniai, aptarinėdami tarpusavyje. Jie padeda vienas kitam suvokti priešingos pusės atvaizdą, kaip pasakyta: „Tegul padeda žmogus artimui.“ Šitaip žmogus pradeda kilti aukščiau savo prigimties, artimo prigimties link. Tai vadinama „pagalba prieš patį save“, juk padedame vienas kitam susikurti šiuos atvaizdus: žmonoje kuriamas vyro atvaizdas, o vyre – žmonos. Dabar kiekviename yra du atvaizdai: paties savęs ir savo sutuoktinio.
Šie įvaizdžiai nuolatos keičiasi ir taisosi, vis ryškėja jų savybės. Galiausiai pradedame žinoti, kaip elgtis vienam su kitu. Vyras susiekia su žmona per jos atvaizdą, esantį jame, o žmona – per vyro atvaizdą, esantį joje. Taip susijungiama.
Tokiu pat principu sukurti dvasiniai objektai, parcufai. Galgaltos parcufas, prieš pagimdydamas A“B parcufą, sukuria savyje vidinį A“B parcufą. Jei A“B nori susijungti su Galgalta, tai atlieka per vidinį A“B parcufą joje.
Vadinasi, kiekvienas parcufas privalo susikurti savyje tam tikrą adapterį, kad susijungtų su kitu parcufu. Šis adapteris tiksliai atspindi išorinį parcufą, su kuriuo sujungia, bet yra ankstesniajame. Motinoje natūraliai, iš prigimties egzistuoja jos vaiko atvaizdas, todėl ji intuityviai supranta, kaip su juo elgtis.
Fiziologiniu požiūriu, adapteris yra gimda, kuri aprūpina vaisių viskuo, kas reikalinga, panaudodama visus kūno išteklius. O po gimimo yra maitinimo ir kūdikio priežiūros laikotarpis, bet jis visada vyksta dėl to, kad motinoje egzistuoja kūdikio atvaizdas.
Pasakyta, kad žmogus sukurtas „pagal Kūrėjo atvaizdą“, tai yra pagal ypatingą aukštesniojo modelį (celem), kurį dvasinio pasaulio Tėvas ir Motina, Aba ve-Ima parcufas, perduoda žemyn. Dėl tokio panašumo mes galime susijungti. Kitaip ryšio nebus.
Taip pat ir technikoje: būtina panaudoti adapterį, kad sukurtume ryšį tarp dviejų skirtingų blokų. Viename bloke turi būti išvadas, kuris atitiktų kito bloko įvadą. Jei šis įvadas ir išvadas tinka vienas kitam, blokai susijungia.
Jei suprantame veikimo principą ir žinome, kaip sukurti tokį atitikmenį, tai be abejonės sukuriame teisingą tarpusavio ryšį. O paskui reikia be perstojo tęsti šį darbą, kad tobulintume, gerintume šias sistemas.

Iš 2012 m. liepos 16 d. 36-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Šeima – kaip visatos centras

Meilės ginklas priverčia pasiduoti

Pasaulio vienybė – harmonijoje tarp vyro ir moters

Nuomonė: Meilė būna skirtinga, iš viso yra šešios meilės rūšys:
1) romantinė (eros);
2) viską įtraukianti – aistringa (manija);
3) konkurencinė – kas ką užkariaus (liudus);
4) pasiaukojanti – ištirpimas mylimajame (agape);
5) ramiai draugiška (storge);
6)  praktiškai išskaičiuota (pragma).
Dažniausios 3 ir 6 rūšys. Erotinė aistra, grindžiama vien tik fiziniu potraukiu, įsimylėjimu, mokslo duomenimis, tęsiasi šešis mėnesius. Paskui ji turi arba peraugti į meilę, arba mirti. Augimo procesas daugeliui neįveikiamas dėl emocinės nebrandos. Todėl daug santuokų išyra per keletą mėnesių, ir vis aštrėja vienišumo problema.
Komentaras: Jei nėra aukštesniojo tikslo, kurio sutuoktiniai siekia kartu, tai šitaip išbujojus egoizmui santuokos nesusikurs, – nebus net bandoma jas kurti…

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar yra meilė šiame pasaulyje?

Materialistinė meilės psichologija

Ateities šeima

Visa realybė skirstoma į tris dalis: mane patį, dvasinę kibirkštį manyje, kuri neduoda man ramybės ir nori atskleisti dar vieną realybę, bei supantį mane pasaulį.
Pasaulis aplink mane dalijamas į artimus arba tolimus man žmonės, negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus. O už viso to slypi dar viena, aukščiausioji jėga. Kol kas visą savo matomą realybę suvokiu kaip svetimą, nesusijusią su manimi. Nors visa tai – mano paties dalys, kurias vis dar jaučiu kaip ne savas dėl sudužimo, įvykusio mano sąmonėje ir pojūčiuose.
Lyg man į ranką būtų suleista nuskausminamųjų dėl ko ji visiškai prarado jautrumą ir aš nejaučiu, kad ji mano. Galima ją nupjauti ir aš netgi nepastebėsiu – tokia stipri narkozė.
Štai taip jaučiu visą pasaulį, lyg jis man nepriklausytų. Ir darbas − kovoti prieš narkozę, prieš šį pojūtį.
Tai padaryta specialiai, juk, jeigu manau, kad šis pasaulis man nepriklauso, lyg būtų jį nuskausminę, kad atjungtų nuo mano egoizmo, tai galiu žvelgti į jį altruistiškai, duodamas lyg kam nors svetimam. Aš galiu išmokti jį mylėti.
Sau pačiam meilės kurti nereikia, ir taip myliu save egoistiškai. Bet dabar galiu išmokti mylėti kitus, kurie atskirti nuo manęs šia narkoze, šia sudužimo iliuzija. Juk meilė – tai Kūrėjo, o ne kūrinio savybė.
Šiuo sudužimu Kūrėjas suteikia mums galimybę gauti tokią savybę, kuri savo prigimtimi nepriimtina ir nepriklauso mums. Mes apskritai nesuprantame, kas yra meilė. Bet kai mėginu išmokti mylėti tuos, kurie yra ne manyje, kaip save patį, t. y. elgtis su artimu kaip su pačiu savimi – tai vadinama meile.
Aš dirbu su ja prieš savo egoizmą. Tai ypatinga jėga manyje, kuri visą laiką tam priešinasi. Tokiu būdu grumiasi dvi jėgos, veikiančios dvejomis skirtingomis kryptimis. Noras pritraukia malonumą sau, bet virš jo yra ekranas (mano pasipriešinimo jėga), kuris atstumia šį malonumą ir yra pasiruošęs atiduoti jį į viršų.
Ir tada iš šių dviejų jėgų sąveikos galiu suprasti, ką reiškia iš tikrųjų mylėti ką nors svetimą, o ne savo vaiką, savo šunį ar savo kūną.
Man vystantis toliau mano neapykanta artimui visąlaik auga, tačiau virš jos kuriu meilės jėgą. Tik tai ir vadinama meile, jeigu ji pakyla virš neapykantos. Kaip sakoma: „Meilė padengs visus nusikaltimus“. Susidūrus dviem priešingoms savybėms kūrinys gali įgyti Kūrėjo savybę. Antraip tai būtų neįmanoma, ir mes amžiams liktume prigimties, su kuria buvome sukurti, viduje.
Jeigu norime būti kūriniais, t. y. savarankiškomis asmenybėmis, esančiomis ne Kūrėjo viduje, ir tuo pat metu pasiekti Jo savybes ir aukštą būseną, tai privalome savyje sukurti  tą pasipriešinimo mechanizmą. Jame visada veiks dvi priešingos jėgos: noras mėgautis ir noras duoti, kurį kuriame virš savo egoizmo, – tai meilė virš neapykantos.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus nusitaikymas

Ar yra meilė šiame pasaulyje?

Kaip pamilti kitus kaip save?

Video klipas rusų k.

Klausimas: Pasakyta, kad reikia pamilti artimą kaip save patį. Turima omenyje, kad turiu mylėti visus žmones įprastame gyvenime ir elgtis su jais taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi?
Atsakymas: „Pamilk artimą kaip save“ − tai bendras kūrinijos dėsnis iš Kūrėjo pusės, pas kurį galų gale turime ateiti. Iš visos širdies ir su visu noru turime pasiekti meilę.
Neįmanoma priversti pamilti. Jeigu tu myli ką nors, tai myli, o jei nemyli – nieko nepadarysi. Galima, žinoma, išauginti meilę, išvystyti, bet vis dėlto tai jausmai.
Todėl nekalbame apie tai, kad iš karto turi pamilti visą žmoniją kaip patį save. Tai neįmanoma. Jeigu sakai, kad visus myli, tai tas pats, kas sakyti, kad nemyli nieko.
Bet žmogų, kuris per ankstesnių gyvenimų ciklus jau pakankamai subrendo, kad pradėtų dvasinį kelią, atveda į grupę. Ir toje grupėje jam duodama galimybė realizuoti šią meilės artimui kaip pačiam sau sąlygą.
Viso pasaulio mastu tai neįmanoma, bet mažoje grupėje, galima pasiekti tokio santykio, kad tu su draugais elgtumeisi taip, kaip galvoji, kad elgiesi su Kūrėju. Ir patikrink, ar neapgaudinėji savęs. Jeigu prieš tave būtų Kūrėjas ir tu Jį mylėtum labiau negu draugus, tai reiškia, kad dar nesi teisingame kelyje.
Israel (žmogus, nukreiptas tiesiai į Kūrėją), grąžinanti į šaltinį Šviesa ir Kūrėjas turi būti vienoje taikinio linijoje, kad nebūtų jokio nukrypimo.
Negaliu iš vienos pusės priešais save pastatyti Kūrėjo, o iš kitos pusės − aplinkos, ir stipriai siekti Jo, o draugų visai nedaug.
Reikia suprasti, kad Kūrėjas ir grupė – tai vienas ir tas pats. Tarsi tu nusitaikai iš šautuvo, ir tavo akis, taikinys ir tikslas turi sutapti vienoje linijoje.
Bet tu nematai tikslo, juk Kūrėjas slepiasi. Kai tu veržiesi į grupę, tai galu gale atrandi, kad Jis atsiskleidžia joje.

2011 m. balandžio 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę ir neapykantą

Persikelti į savo artimąjį

Materialistinė meilės psichologija

Klausimas: Kaip teisingausiai išspręsti konfliktą tarp sutuoktinių? Uždengti jį meile ar atvirai aptarti?
Atsakymas: Atvirai aptarti, kad uždengtum meile. Jeigu mes tik uždengiame − tai neteisinga. Reikia tam tikru laipsniu išaiškinti situaciją ir tam tikroje vietoje sustoti. Be to, sustoti taip, kad nuo šio momento daugiau nieko netikrintum ir prie nieko negrįžtum – kad užmirštum.
Mes stengiamės susitaikyti. Žinoma, mes netobuli, abu esame egoistai. Tačiau visada yra bendras vardiklis, per kurį galime susijungti vienas su kitu.
Toks pasaulis: ne mūsų jėgoms gyventi kaip balandėlių porai. Kai kur sutinkame, kai kur – ne. Svarbiausia – laikytis tikslo. Meilė turi būti tikslinga, kitaip ji neatsilaikys. Ir todėl iš pradžių reikia nustatyti ryšį su tikslu, o tiktai vėliau kelyje į jį auginti meilę.
Rabašas visada sakydavo, kad meilė – kaip mūsų auginamas mylimas naminis gyvūnėlis. Beje, auginame nusileisdami. Mes suprantame, kad reikia tarp mūsų užauginti šitą santykį, trečiąjį faktorių, vadinimą „meile“, kuris susieja mus, bet egzistuoja pats savaime. Ir padaryti tai galima tik nusileidžiant: aš nusileidžiu – partneris nusileidžia.
Juk mes egoistai, ir meilė tarp mūsų reiškia, kad kiekvienas kažkur pasiruošęs nusileisti kitam, o kažkur – ne. Būkime realistai: taip turime auginti meilę.
Šiuolaikiniame pasaulyje priimta spręsti pagal išorinį grožį, pagal stereotipus. Bet palaipsniui tai praras savo svarbą, ir žmonės pradės derintis prie tikslo. Reguliuodami tarpusavio ryšius, jie spręs, kas kam gali tikti siekiant tikslo kaip pats artimiausias partneris kelyje. Pagal tai jie tarpusavyje ugdys meilės, vienybės ir santuokos ryšius.

Iš 2011 m. kovo 8 d. pokalbio apie moterį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas šeimoje svarbiausias

Dvasinė šeima

Apie meilę paprastai

Kas yra meilė mūsų materialiame pasaulyje? Tai „gyvūninė“, materiali, egoistinė meilė, kuria mėgaujamės vieni kitais.
Tėvai instinktyviai myli savo vaikus, o vaikai instinktyviai myli tėvus tiek, kiek gauna iš jų tai, ko nori. Ir visa tai persmelkta egoistiniu ketinimu.
Nuslopink motinos motinišką instinktą savo vaikui, ir ji elgsis su juo lygiai taip pat, kaip ir su kitais vaikais. Tegu miršta iš alkio − jai nerūpės. Taigi tėviški jausmai – tai ne meilė, o instinktas.
Meilę tarp lyčių sukelia hormonai. Suleisk žmogui tam tikro preparato ir pamatysi, kaip jo meilė bematant išnyksta arba, priešingai, atsiranda iš niekur. Čia kalbama apie hormonų sukeltą potraukį.
Visa tai priklauso gyvūniniam lygmeniui, ir nieko daugiau čia nėra. Genetikai ir biologai gali smulkiai paaiškinti, kodėl taip yra. Tačiau mes, suprantama, apdainuojame šį jausmą ir priskiriame jam dvasinę esmę, nes tiesiog mėgaujamės juo labiau nei bet kuo kitu ir, kaip pridera, norime išaukštinti jį savo akyse.
Be to, būna beribė meilė, atnešanti didelę žalą. Juk jeigu meilė neturi ribų ir baimės, ji veda prie neapykantos. Jeigu kažkas mane myli, turiu rūpintis tuo, kad neleisčiau jam mylėti pernelyg stipriai, ir jis pats turi tuo rūpintis. Viskas turi turėti teisingą matą ir tikslų svorį. Jeigu meilė „liejasi per kraštus“, ji anuliuoja mane, ir tada pradedu nekęsti mylinčiojo, atstumiu jį.
Matome tai iš tėvų ir vaikų pavyzdžio: pernelyg didelė meilė vaikui sukelia jo panieką ir neapykantą. Ir kaltas ne vaikas, o suaugęs, neribojantis savo meilės, t. y. neuždedantis jai ekrano. Visada privalome kontroliuoti mūsų tarpusavio ryšio mastą. Tik Begalybės pasaulyje, taisymosi pabaigoje sugebėsime įgyti „beribius“ ekranus.
Taigi mūsų pasaulyje beprasmiška kalbėti apie meilę – mes tik iš įpratimo naudojamės vieni kitais. Nereikia to atsisakyti arba smerkti – juk toks mūsų gyvenimas. Pavyzdžiui, daugelį metų sutuoktiniai gyvena kartu ir rūpinasi vienas kitu.
Tačiau būtina atskirti: galiausiai darau tai iš įpročio, kuris tampa antrąja prigimtimi, norėdamas, vedinas bundančių manyje egoistinių paskatų, kurios nuo to prisipildo.
O dvasiniame pasaulyje meilė – tai visiškas davimas.

Iš 2011 m. kovo 4 d. pamokos apie meilę

Daugiau šia tema skaitykite:

Materialistinė meilės psichologija

Meilė

Apie meilę paprastai

Klausimas: Kaip auklėti vaiką, kad geriau jį paruoštume dvasinio pasaulio suvokimui?
Atsakymas: Reikia tik suteikti vaikui galimybę dirbti su jėga, kuri yra vadinama meilės jėga. O ji gaunama tik iš teisingos aplinkos ir iš niekur daugiau. Be šito žmogui nieko nereikia.
Svarbiausia sukurti vaikui tinkamą aplinką. Ir jeigu jis pajaus, kas yra meilė ir neapykanta artimo atžvilgiu, tai vedamas šio jausmo, jis pats išspręs visas problemas. Šis jautrumas meilei ir neapykantai savo artimui ir apibrėžia žmogų mumyse.
Ir tada visa, ką jis mato ir girdi, eina per šį suvokimą ir jis teisingai viską traktuos. Nieko nereikės jam aiškinti, versti ir pamokslauti. Viena, ko reikia, tai visuomenė, kuri visą laiką įtrauks jį į konfrontaciją ar meilę, ir visa tai dėl dvasinio tikslo. Kitaip tariant, ši visuomenė turi būti valdoma teisingų auklėtojų, kabalistų.
Daugiau vaikui nieko nereikia žinoti, jokių gudrybių, kiek angelų danguje. Jam tereikia duoti pajausti artimą – taip išsprendžiame visas problemas. Jis pamatys tikrąją realybę, nes ji tiktai taip atsiskleidžia. Jis pamatys, kad visi žmonės susiję ir kokie santykiai yra tarp visų.
Ir tai nėra kažkokie psichologiniai santykiai – jis atskleis Aukštesniąją jėgą, kuri paslėpta viduje, atskleis kūrimo programą, pagal kurią visi esame susieti kartu.

Iš 2011 m. vasario 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visus mokslus reikia atnaujinti

Sujungti vienu tinklu

Vaikiška fantazija, tikėjimas ir tikrovė

Klausimas: Jeigu visa, kas egzistuoja šiame pasaulyje, yra dvasinio pasaulio, paremto meile, antspaudas, tai kaip mūsų pasaulyje gali egzistuoti žmogžudystė?
Atsakymas: Viskas pas mus ateina iš Begalybės pasaulio, iš pastovios ir tobulos būsenos, visiško susiliejimo su Kūrėju būsenos. Bet kūrinyje visos šitos tobulos šaknys atsiskleidžia pagal kūrinio netobulumą, parodydamos, kiek mes neatitinkame aukščiausios tobulybės.
Aukščiausiame pasaulyje veikia programa, padedanti tau atskleisti patį save ir suprasti, ką tau reikia papildyti, kad pasiektum savo šaknį.  Šaknyje viskas vyksta pačiu tyriausiu, ištaisytu ir tobuliausiu būdu. Bet mūsų pasaulyje dėl skirtumo tarp pakopų, pasaulių ji atsiskleidžia atvirkščia forma. Mes atskleidžiame dvasinį veiksmą, bet matome, koks jis nedvasinis – tiek, kiek mes patys neatitinkame aukštesnės pakopos. Tai vadinama: „Kiekvienas teisia pagal savo sugedimo laipsnį“. Aš matau arba pats atlieku kokius nors nedorus veiksmus todėl, kad pats esu blogas. Jeigu aš taisau save, tai pamatysiu, kad šitie veiksmai – geri. Ir kaip gi aš vakar mačiau, kad žmonės užmuša vienas kitą?! Šiandien aš matau, kad jie vienas kitam dovanoja dovanas! Šaknyje veiksmas nepasikeitė, bet aš save papildžiau iki šaknies ir todėl pakeičiau savo matymą. Aš gi galėjau pamatyti, kaip dvasiniame pasaulyje sunaikintas egoistinis ketinimas, o aš matau, kaip mūsų pasaulyje įvyksta tikros žmogžudystės.
Aukščiausias ir žemiausias pasauliai susideda iš tų pačių elementų, bet aukščiausiame pasaulyje tarp jų yra meilė, o žemiausiame – neapykanta. Žemiausiame pasaulyje viskas pasisuka atvirkščiai! Lieka tiktai detalės – o visi ryšio tarp jų tipai pasikeičia, nes mūsų pasaulyje šie ryšiai yra visiškai nutrūkę, ir mus skiria neapykanta, atsiskyrimas, kitų nepaisymas. O tuo tarpu aukščiausiame pasaulyje mes esame sujungti ir be galo atsidavę vienas kitam. Kaip mes su tavimi egzistuojame šitame pasaulyje, taip ir aukščiausiame pasaulyje egzistuoja dvasinis tu ir aš, tiktai ten mes esme sujungti ir mylime vienas kitą, o čia atskirti ir neapkenčiame. Skirtumas tarp pasaulių pavirsta į santykių skirtumą tarp manęs ir tavęs. Aukščiausios šaknys nustato, kad tarp mūsų kažkas turi nutikti – bet kas ir kaip nutiks, tai jau patys nulemiame savo neišsitaisymu arba išsitaisymu: ar mes neapkęsime ir užmušinėsime vienas kitą, ar mylėsime ir apkabinsime.

Iš 2011 m. vasario 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos  mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai man blogai

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kaip išvengti kančių?

Atsiradus ekranui (masach), pasikeičia visa troškimų, veiksmų, minčių ir ketinimų tvarka. Tiesioginė ir atspindėtoji Šviesa – viskas keičiasi, įgauna kitą tikslą ir paklūsta kitai prioritetų skalei.
Man jau nebesvarbus savas „pilvas“, kuriam pripildyti anksčiau sugerdavau viską. Tampa svarbu, kaip, kam ir kiek atiduoti. Anksčiau jausdavau pripildymą savyje, o dabar – jame. Tai nulemia visus mano veiksmus.
Tarsi ruošiu vaišes bičiuliui, kuris atskrenda iš užsienio. Sau paruoščiau visai ką kita, bet pas mane ateis, tarkime, kinas ar amerikietis. Todėl gaminu tai, ką mėgsta jis, nors tai visiškai nesutampa su mano skoniu. Visus savo troškimus ir gabumus, viskas, kas yra manyje, nukreipiu į jį su meile, iš visos širdies.
Įsivaizduokite, kaip turiu atsisakyti savo pomėgių ir įpročių, kad „įsikūnyčiau“ į jį ir viską daryčiau taip, kaip jam patinka. Vietoj kiekvieno savo skonio pojūčio turiu surasti jo pojūtį, vietoj kiekvieno savo įpročio – jo įprotį. Save turiu nukreipti į jį.
Pabandykite pajusti tą rešimot, kuris anksčiau buvo asmeninis, o dabar skirtas  darbui dėl savo artimo. Tai nelengva: man reikia pažinti žmogų, ištyrinėti jį ir pamilti taip, kad vien tikėjimu aukščiau žinojimo, nejausdamas jo skonio, galėčiau tai atlikti. Pakylu aukščiau savo noro ir įeinu į jo norą. Gyvenu jame, jo gerklėje ir pilve – visur, kur jis jaus mano vaišes. Ten matuoju ir tikrinu savo veiksmų rezultatą.
Taigi rešimot – be galo svarbus dalykas. Iš praeitos būsenos manyje lieka rešimot be konkretaus pavidalo ir kontūrų. Būtent todėl galiu suteikti jam naują kryptį ir naują formą, kylančią iš manęs. Anksčiau mėgavausi dėl savęs – o dabar, naujoje formoje, naujame ryšyje, naujoje kryptyje, noriu suteikti malonumą savo artimui.
Viskas pagal jį, dėl jo ir jame, – praeitas rešimot tik suteikia man pagrindą, kad suvokčiau: kaip anksčiau mėgavausi pats, taip dabar noriu, kad mėgautųsi jis.
Teks sunkiai ir įvairiapusiškai dirbti, kol visa tai realizuosime.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Įvadas į Ptichą“

Daugiau šia tema skaityykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Duoti – reiškia pripildyti kitų norus

Tikrasis altruizmas ir pagalba artimui