Kabalos mokslas panaikindamas mirtį atskleidžia vienintelį veiksmą, kurį galime atlikti.
Visi kiti mūsų veiksmai priverstiniai, mes visiškai paklūstame gamtai. Bet ką būtent darome jai padedant?
Pašvenčiame visą savo gyvenimą, idant pamirštume mirtį, tarsi įninkame į narkotikus, kad nematytume tiesos. Mes lyg apkvaitę, nuolatos siekiame pinigų, garbės, valdžios – žaidžiame.
Tačiau kabala išsprendžia šią problemą ir aiškina kaip įgyti amžiną gyvenimą čia ir dabar, kaip sklandžiai, nepaliekant šio gyvenimo, kartu su juo pereiti į papildomus išmatavimus.
Tai Sandoros lentelėse iškalto priesako: „Išsilaisvinti iš mirties angelo“ prasmė. Toroje rašoma: „Pažiūrėk ką aš tau siūlau – gyvenimą ir mirtį! Rinkis gyvenimą!“
Kadangi ši galimybė buvo paslėpta, žmonės išmoko užsimiršti, o kabalos platinimas turėtų paaiškinti šią galimybę: be sėkmingo gyvenimo žemėje pasiekti ir amžinąjį gyvenimą. Kai masės supras šią galimybę, jie daugiau nebesislėps nuo minties apie mirtį.
Kaip rodo žmogaus dvasinio vystymosi praktika, tik po pirminio apmokymo, veikiant Šviesai, žmogus pradeda suvokti (nujausti) galimybę jausti save amžinu, priklausomai nuo to, kiek  suartėjo su Kūrėjo savybe „davimu“ (chafec chesed) .
Taip žmogus įeina į amžinybę ir jaučia save begalinėje gyvenimo tėkmėje. Tai prieinama kiekvienam žmogui.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Atkerėti mūsų gyvenimo burtus“

„Pajusti amžinybės alsavimą“

„Prisilietimas prie amžinybės“

Klausimas: ar svarbu, kaip miršta žmogus? Ar tai kaip nors veikią sielą?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -23“

„Klausk kabalisto -22“

„Klausk kabalisto -21“

Klausimas: Manau, dauguma žmonių nemąsto apie kūną ir sielą, apie tai, kas jie tokie…
Atsakymas: Taip nėra. Visi galvoja: „Aš numirsiu, bet mano siela gyvens“. Visi nesąmoningai jaudinasi dėl savo amžinumo, kiekvieno mintyse slypi klausimas: „O kas bus su mano siela?“
Žmogus negalvoja esąs tik gyvūninis kūnas. Net pats primityviausias materialistas, nepriklausomai nuo savo įsitikinimų, nesąmoningai tiki esąs amžinas.
Tai slypi jo prade, jo materijoje – pačiame nore, kurio žmogus nevaldo, nes jį sukūrė Šviesa – Kūrėjas.
Kadangi mūsų noras mėgautis susideda iš penkių sluoksnių, o jo viduje glūdi ryšys su dvasiniu pasauliu, su Kūrėju, kiekviename mūsų kaip sudužimo pasekmė slypi ryšys su dvasingumu.
Kiekvienas žmogus, net nesuvokdamas to, savo vidiniais pojūčiais ir santykiu su gyvenimu jaučiasi esąs amžinas ir netiki, kad jo gyvenimas baigiasi kartu su mirtimi. Kitaip žmogus tiesiog neturėtų jėgų gyventi.
Galit sakyti, esą žmogus perduoda estafetę vaikams ir taip tęsia save juose, aukoja savo gyvenimą tėvynei arba visuomenei, – bet taip nėra.
Jeigu žmogus tikrai žinotų, jog su šiuo gyvenimu viskas pasibaigs, o mūsų Žemės rutulys po kažkiek laiko baigs savo egzistavimą, ir drauge su juo mes visi, – jis neturėtų jėgų gyventi.
Mes jau sukurti su tuo nesąmoningu pojūčiu, jog esame amžini. Juk visi atėjome iš Kūrėjo ir turime savyje amžiną Jo dalį.
Nors visi mes „panašūs į mirtingus gyvūnus“, bet neįmanoma pasiekti aukštesnio už gyvūninį  – „žmogaus“ lygio, nesuteikiant žmogui amžinumo pojūčio. Antraip jis nesugebės išaugti „aukščiau“ keturkojo gyvūno.
Kad gyvūniniame kūne „žmogus“ augtų iki „kalbančiojo“ lygio, jis privalo jaustis amžinas, o Kūrėjas privalo jį aprūpinti tuo vidiniu amžinumo pojūčiu. Juk būtent tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūno.
Visas žmogaus vidinis pasaulis sklinda iš pradžioje sąmoningai nesuvokiamo vidinio ryšio su Kūrėju ir amžino egzistavimo pojūčio. Juk tai žmogaus – panašaus į Kūrėją – lygis („Adomas“ reiškia „panašus“).
Visi mūsų sprendimai, siekiai, planai (netgi sprendimas nutraukti gyvybę) kyla iš vidinio pojūčio, jog esame amžini.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kam Dievas sukūrė mirtį?“

„Gyvenimas ir mirtis“

„Kūnas ir siela“

Pranešimas: Kasmet Europoje užregistruojama daugiau kaip 25 tūkst. mirčių, kurias sukelia „superbakterijos“. Tai bakterijos, kurioms nebaisūs jokie egzistuojantys vaistai. Per keletą ateinančių metų tokių aukų skaičius smarkiai išaugs. Europos gydytojų siūlomas receptas: antibiotikų vartojimo ribojimas ir griežtesnis higienos normų laikymasis.
Komentaras: Tai užprogramuota: mums nepavyks pabėgti nuo kančių, kadangi mūsų egoistinė prigimtis būtent tokiu būdu kreipia mus savęs, kaip blogio, suvokimo link. Kad mes panorėtume pakilti virš savęs – į atidavimo ir meilės erdvę.

Iš kur atsirado visos ligos? (rusų k.)

Klausimas: Kas atsitinka su siela tuo metu, kai miršta kūnas?
Atsakymas: Siela – tai„Kūrėjo dalis“, o Kūrėjas – davimo ir meilės savybė.
Kai žmoguje atsiranda tokia „meilės artimam“ savybė, reiškia, kad jis „įgijo sielą“. O kol neatsirado davimo ir meilės savybė, jis neturi sielos. Jis – kaip gyvūnas.
Todėl pasakyta „Visi mes panašūs į gyvūnus“, „Mažu gyvūnu gimsta žmogus“ ir pan.
Įgyti atidavimo ir meilės savybę, t. y. sielą, galima tik veikiant Aukščiausiai, egoizmą taisančiai Šviesai, kuri vadinama Or Makif (Supanti Šviesa), kadangi ji (Or Makif arba Kūrėjas) supa mus, mes – Jame (Mikve Israel Ašem – Kūrėjas kaip gryninantis Izraelį vandens telkinys, kur Israel = Jašar El, t. y. siekiantis Kūrėjo, siekiantis duoti ir mylėti).
Žmogus savo prigimtinėmis egoistinėmis savybėmis jaučia „mūsų pasaulį“. Jeigu įgyja altruistinę davimo ir meilės savybę – jaučia joje „aukštesnįjį pasaulį“. Tai ir vadinama sielos įgijimu.
Jeigu įgijo šią savybę, lieka joje, net jeigu dingsta jo egoistinė savybė, kitaip sakant, jeigu jo kūnas (mūsų jaučiama materija) miršta. Juk yra tik viena materija – noras. Jame jaučiame būtį. Jeigu noro ketinimas „dėl savęs“, visa, kas jaučiama vadinama „mūsų pasauliu“ arba „šiuo pasauliu“. Jeigu noro ketinimas „dėl artimo“, tai jame jaučiamas aukštesnysis pasaulis arba Kūrėjas.
Šviesos atsiradimas ir išnykimas egoistiniame nore nulemia mūsų kūno gimimą, gyvenimą ir mirtį. Dvasinis gimimas – tai noro duoti ir mylėti ne savyje atsiskleidimas (ne dėl savęs, ne todėl, kad man egoistiškai patogu).
Kadangi toks noras nepriklauso nuo egoistinio, kuriame jaučiamas kūnas ir šis pasaulis, tai mirus kūnui ir išnykus šio pasaulio pojūčiui, lieka altruistinis noras ir aukštesniojo pasaulio jautimas.

Akimirka tarp gyvenimų (video įrašas rusų k.)

Klausimas: Kaip siela gali „matyti“ ir „jausti“, jei smegenys nefunkcionuoja?
Atsakymas: Viską jaučiame nore, o smegenys padeda atskirti tai, kas matoma, tiksliau tai, ko trokštama.

Būsimo pasaulio nėra (video įrašas rusų k.)

Klausimas: Nejaugi įmanoma, kad sergančiam Alzhaimerio liga žmogui, kuris praradęs atmintį ir gebėjimą pažinti, mirties akimirką visai tai sugrįžta?
Atsakymas: Jeigu žmoguje išsivystė siela, davimo savybė, ji jau niekur neišnyksta.

Klausimas: Kodėl miršta kūdikiai ir maži vaikai, kurių sielos dar neištaisytos?
Atsakymas: Pagyvenę, kiek jiems buvo skirta, jie taip ištaisė tam tikrą dalį savo dvasiniame vystymesi.

TV programa „Apie gyvenimą ir mirtį“

Klausimas: Man rūpi, kaip galėčiau sužinoti, kur pateksiu – į rojų ar į pragarą?
Atsakymas: Pragaras – tai gėda dėl savo minčių ir veiksmų. Rojus – pasiekta atidavimo savybė ir meilė. Mirus kūnui mes niekur nepatenkame. Rojų ir pragarą jaučiame čia, šiame gyvenime, Kūrėjo atžvilgiu, pagal savo santykį su Juo, savo sieloje, jeigu ją išvystėme studijuodami kabalą iš  taško širdyje iki penkių dvasinių jutimo organų – penkių mūsų dvasinio kūno – sielos sfirų.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Jei žmogus nori nusižudyti, ar tai vyksta jo valia, ar tokias mintis siunčia Kūrėjas?
Atsakymas: Visos paskatos (norai ir mintys) ateina iš Kūrėjo (Jis – pirmas), bet viskas priklauso nuo mūsų reakcijos, požiūrio į tai, kas mumyse iškyla, – nieko nepaisydami privalome siekti Kūrėjo savybių, kad susijungtume su Juo.

Kas atsitinka su savižudžių sielomis (rusų k.)

Savižudybė – likimas? (rusų k.)

Klausimas (Slesh): Neseniai žuvo man artimas žmogus. Ar mirusio savo mirtimi ir žuvusio žmogaus sielos sugrįžta skirtingai?
Atsakymas: Sieloms jūs nedarote jokio poveikio. Nusiraminkite ir pamirškite jas. Rūpinkitės tik savo išsitaisymu.

Klausimas (iš dienoraščio hebrajų kalba): Mano tėvai, kad geriau skambėtų ir būtų lengviau tarti, pakeitė pavardę iš Kroni į Karni. Mano dukra Noga gimė 2003-02-07. Ar jai bus laimingas vardas Noga Karni?
Atsakymas: Šis klausimas ne kabalistui. Kabala užsiima tik egoizmo – žmogaus prigimties taisymu.

Klausimas: Kaip Jūs vertinate astrologijos mokslą?
Atsakymas: Niekaip nevertinu.

Klausimas (iš dienoraščio hebrajų kalba): „matyti“ geba ir mediumai. Koks skirtumas, iš techninės pusės, tarp jų ir šeštąją juslę išvysčiusių kabalistų?
Atsakymas: žmogaus gyvūninę, žemiškąją esmę „mato“ ekstrasensai ir artimi gamtai žmonės, o ne kabalistai. Kabalistai užsiima sielos taisymu, o su kūnu neturi nieko bendro.

Klausimas: jeigu laikas neegzistuoja, vadinasi jau esame vienas vienetas?  Bet to nejaučiame.

Klausimas: Kas yra mirtis?
Atsakymas: kai šio pasaulio lygmens egoistinis noras liaujasi jausti.

Klausimas: mano pusbrolis – homoseksualas. Ką daryti tokiam žmogui, jeigu jis iš tikrųjų nori studijuoti kabalą? Kūrėjas jam suteikė norą – potraukį vyrams, o jūs visada sakote, kad mes nevaldome savo norų, nes viskas ateina iš Jo.
Atsakymas: tegu studijuoja. Šviesa ištaisys tai, ką reikia.

Klausimas: mano aštuonmetė dukra klausia: „Kodėl Dievas sukūrė mirtį?
Atsakymas: Kad paskatintų žmogų ieškoti nemirtingumo, kad dar iki mirties žmogus pasiektų nemirtingumo būseną. Nemirtingumas įgyjamas ne pratęsiant fizinio, baltyminio kūno fiziologinį gyvavimą, bet vystant naują „kūną“– dvasinį , susidedantį ne iš noro gauti, bet iš noro duoti, kai visi norai ne „dėl savęs“, bet „dėl kitų“. Ir todėl toks kūnas (noras) egzistuoja amžinai, neišnyksta, kai malonumas jį pripildo – ir tokiuose noruose žmogus jaučiasi amžinas, tobulas, vis labiau besivystantis ir užsipildantis.

Kaip greitai aš grįšiu į šį pasaulį po mirties? (video įrašas rusų k.)

Tiesos beieškant. Tik drabužis ir nieko daugiau (video įrašas rusų k.)

…Aš paklausiau B. Ašlago: „Ką jaučia kabalistas, kai išsiskiria su kūnu? Juk jau iki šios akimirkos per savo išvystytą tašką širdyje jis ėmė jausti sielą, kitą pasaulį, įgijęs atidavimo savybę.“ Ašlagas atsakė: „Tai panašu į tai, kai vakare nusivelki marškinius ir meti juos skalbti, o ryte apsivelki naujus. Taip ir kabalistas išsiskiria su savo gyvūniniu kūnu bei pojūčiais, kuriuos jaučia kūnu, ir lieka su pojūčiais, kuriuos jaučia siela…“