Komentaras: Paskelbus vaizdo įrašą „Ilgalaikės santuokos paslaptis“, sulaukta daugybės klausimų. Laidoje sakėte, kad jei žmona šeimoje bus panaši į vyro motiną arba rūpinsis savo vyru, kaip motina, tai ši santuoka bus tvirta. Viena iš skaitytojų rašo: „Moteris turėtų būti motina vaikams, o ne vyrui šluostyti nosį. Tegu su savo mama gyvena iki senatvės.“
Kita skaitytoja klausia: „Iš ko turėčiau pasimokyti, jei uošvė yra girtuoklė? Ji neišauklėjo sūnelio, o uošvis, tinginys, taip pat nieko jam nedavė. Su visa pagarba autoriui, jo nuomonė, manau, daugeliui yra nepriimtina.“
Atsakymas: Kodėl ištekėjote už girtuoklio sūnaus? Kaip gi pasirinkote tokį vyrą?
Komentaras: Ji tikriausiai nežinojo, kad jis turi tokią motiną.
Atsakymas: Kaip nežinojo? Nepažinojo jo šeimos? Pagal šeimą turėtumėte spręsti apie savo būsimą vyrą. Su kuo gi siejate gyvenimą?
Klausimas: Tai reikia žiūrėti, kokia vyro šeima?
Atsakymas: Kur gi jis užaugo, jei ne savo šeimoje?
Klausimas: Aš pasirinkau nuosaikesnius pasisakymus, o moteris slapyvardžiu „mandagi chuliganė“ labai aštriai rašo: „Su mamomis vyrai nemiega. Mamos negeidžia kaip moters. Ir kas belieka nelaimingoms moterims, žmonoms, motinoms?“
Atsakymas: jeigu nori gauti dėmesio, meilės, tai neturi nieko bendra su lytiniu ryšiu. Tai susiję su širdimi. Jei norite tokio vyro elgesio, turite būti panaši į jo motiną. Nieko negali padaryti, tai gamtos dėsnis! Gali filosofuoti, kiek patinka, bet jį įgyti gali tik tokiu būdu.
Pažiūrėkite, kuo ypatingas jo motinos elgesys, kokie subtilumai, galbūt, kalbos ypatumai. Pabandykite pažaisti su vyru panašiai kaip ji, ir pamatysite – jis taps kaip vaikas. Ar tai blogai?
Komentaras: Tai reiškia, kad jis jau prijaukintas, jis jau yra tavo.
Atsakymas: Taip, ir dabar jūs turite vyrą, kuris nori būti šalia jūsų.
Klausimas: O jei sūnus piktinasi motina, kam jam dar viena tokia reikalinga?
Atsakymas: Vadinasi, suprasite, kaip galite elgtis, norėdama jam parodyti ištaisytą motiną.
Klausimas: Ir vėl grįžtate prie to taško?
Atsakymas: Taip! Viskas sukasi apie tai. Kadangi jis išėjo iš jos, motina jį užaugino.
Klausimas: Ir visa tai jame išlieka visam laikui?
Atsakymas: Žinoma! Ji jį išnešiojo, po to maitino krūtimi. Jis, mažas, gulėjo ir šildėsi ant jos krūtinės. Visa tai perduodama. Tai būsena, kurios siekia kiekvienas visą savo gyvenimą. Pasak kabalos, fiziškai atsiskirdami nuo motinos, mes išliekame šiame ryšyje. Ryšys neišnyksta fiziškai atsiskyrus.
Klausimas: Analizuodamas šeimos problemas, sakėte, kad jei vyras palieka šeimą, vaikai jaučia, kad tai yra išdavystė. Bet tai, tikriausiai, taikoma ir moterims. Daugelis tam pritarė, ir tada kilo toks klausimas: „Tada teisinga sakyti, kad kai mama į namus įveda svetimą vyrą, patėvį, tai taip pat yra išdavystė?“
Atsakymas: Tai praktiškai sunkiai išgyvenama: vaikams, kurie atsiskyrė nuo tėvo, kito vyro pasirodymas namuose yra neįtikėtina problema! Tėvo negalima pakeisti, tai yra kraujas! Kraujas nėra vanduo. Vaikui tai – siaubinga!
Komentaras: Daugybė man pažįstamų tėvelių yra patėviai, kuriems naujos šeimos vaikai tapo kaip savi. O vaikams naujasis tėtis taip pat tapo artimas.
Atsakymas: Taip, nes šis patėvis turi daugiau investuoti į vaiką nei į savo paties sūnų. Biologinis sūnus savaime brangus. Jis automatiškai yra savas kraujas, o priglaustas vaikas nėra, todėl norėdamas padaryti jį savu, vyras turi daugiau investuoti. Tokiu atveju vaikas jaučia, kad patėvis į jį investuoja ir tampa atsakingas prieš patėvį.
Bet vis tiek vaikas vertina savo tėvą labai neigiamai arba teigiamai. Ir patėvis – arba neigiamas, arba teigiamas. Vaikas turi susiformuoti tam tikrą aiškų požiūrį. Ir šis vidinis dvilypumas jame iš esmės formuoja jo požiūrį į gyvenimą.
Klausimas: Bet ar vaike lieka išėjęs tėvas?
Atsakymas: Išlieka, bet gali būti susiformavęs neigiamas jo vaizdinys. Vaikas gali neigti savo tėvą. Jis tėvo nenori, siekia ištrinti iš savo gyvenimo, biografijos, atminties ir vietoj jo per jėgą įrašyti patėvį. Šis dvilypumas, be abejo, yra labai sunkus vaikui, psichiškai jaunam organizmui.
Klausimas: Bet tėvo įrašas vaike visada egzistuoja?
Atsakymas: Taip, jis visada egzistuoja, nors vaikas bando šį įrašą ištrinti. Jį galima labai greitai atgaivinti, ir jis vėl atsiranda tarsi iš nebūties, ir iškyla priešais jį su beviltišku riksmu: „Kas jam negerai?! O kaip gi tai?!“ Apskritai, likimai būna skirtingi.
Klausimas: Ir vis tiek manote, kad tėvas, palikęs šeimą, yra vaiko išdavikas?
Atsakymas: Jis iškeitė vaiką į kažką kitą! Jis ne šiaip paprastai išėjo. Tai ne herojus, kurį nužudė kare, ar Šiaurės ašigalio tyrinėtojas ir pan. Tai ne tas, kuris aukoja save ir norėtų būti su vaiku, o žmogus, savo noru išėjęs, pats pasirinkęs tokį kelią. Todėl berniukas negali to priimti.
Klausimas: Kitas klausimas: „Kaip santuoka gali būti be meilės?“ Viena iš skaitytojų rašo: „Gerbiamas dr. Laitmanai, ką reiškia, kad meilės nėra?! Kaip gi Saliamono žodžiai apie meilę: „Vyras turi matyti gražią moterį savo žmonoje, savo vienintelę, mylimąją damą…“
Atsakymas: „Mums įprotis suteiktas iš viršaus! Pakeičia laimę jis.“
Jei pripranti, tai yra, gauni tai, prie ko esate įpratęs, tuomet tai suteikiantis šaltinis yra brangus, artimas, mylimas, patogus.
Žmogus yra mažas egoistas. Kokia meilė?! Meilė yra nauda, ką iš jos turi. O jei nieko neturi, tada ne meilė. Jeigu yra koks nors kitas įprotis ar bendravimas per vaikus ir pan. Bet, iš esmės, turime suprasti prigimtį! Atitrūkti nuo prigimties ir pereiti prie kažkokios filosofijos, jausmų – nerealu.
Klausimas: Bet, vis dėlto, kada galime pasakyti, kad tarp vyro ir žmonos yra meilė? Kokiu atveju?
Atsakymas: Meile galime vadinti ilgalaikį pripratimą, abipusį įsiklausymą. Kai žmogus pradeda nuo išorinių dovanų ir po to kiekvieną dieną bando kuo nors užpildyti savo partnerį. Tiek, kad partneris nebegali gyventi be jo, o svarbiausia, kad tas, kuris dovanoja kiekvieną dieną, negali gyventi neduodamas. Ir jis jau turi antrą ryšį, tam tikrą kabalistinį ryšį: jis kenčia nuo to, kad negali duoti.
Klausimas: Tai yra, kai jis duoda, jis mato, kokį malonumą tai sukelia kitam?
Atsakymas: Taip, tai jį ir susaisto. Kaip motiną su vaiku. Ko ji tikisi? Ji nori jausti, matyti vaiko malonumą.
Komentaras: Ji duoda jam šaukštą košės, ir staiga jis nusišypso! Ir tai jai yra laimė.
Atsakymas: Taip. Pažvelkite į žmoną, kuri, pavyzdžiui, teškia dubenį sriubos: „Še! Srėbk!“ Ar ramiai paduoda, nuvalo tau stalą, pastato lėkštę, paduoda šaukštą ir maloniai žiūri į tave kaip mama.
Pastaba: Man tai labiau patinka. Ar taip reikia elgtis vienam su kitu?
Atsakymas: Iš moters pusės, žinoma, tai yra tinkamos šeimos šaltinis. Nes vyras yra vaikas! Jis negimdo, nesukuria iš savęs kito laiptelio. Jis padeda ir save realizuoja tik per moterį, todėl jei moteris taip elgiasi, tada šeimoje negali būti jokių problemų! Negali būti, nes jis tarsi lieka su mama.
Komentaras: Jums taip pat rašo: „Jūs sakėte: „Gyventi dėl vaikų. Nesiskirti dėl vaikų.“
Atsakymas: Manau, kad skyrybos yra prasčiausia išeitis. Nežinau, o kokia yra skyrybų priežastis?
Komentaras: Pavyzdžiui, skaitytoja rašo: „Dėl vaikų mūsų laikais negyvena. Neverta gyventi dėl vaikų. Niekas šios aukos vėliau neįvertins!“
Atsakymas: Tai nereiškia, ar verta gyventi, ar ne. Jūs sukūrėte šiuos vaikus, turite jais rūpintis. Ir jie turi rūpintis savo vaikais. Ir taip tęsiasi tol, kol gyvenate šiame pasaulyje.
Komentaras: Tačiau ji sako, kad vaikai to neįvertins.
Atsakymas: Koks gi skirtumas?! Ar pagimdei juos dėl to, kad vėliau jie tave įvertintų? Na, tada kitas reikalas!
Komentaras: Ji sako: „Prarasto laiko grąžinti negalima“.
Atsakymas: Kokie metai, kokiu būdu jie prarandami? Tuo, kad nebuvo susieti su kitu vyru?!
Komentaras: Kita moteris rašo: „Jei nėra jausmų, kodėl reikia laikyti žmogų šalia? Ji sako: „Reikia gyventi dėl vaikų, o ne kentėti su tau nereikalingu žmogumi.“
Atsakymas: Tai tokia vartotojo filosofija, kad nepaprieštarausi: „Man jo reikia, nereikia. Jei reikia, tada tau gerai, o jei nereikia, tada išmesk kaip kokį seną daiktą iš namų? Nemanau, kad tokiomis kategorijomis galime išgelbėti šeimas ir net visuomenę.
Komentaras: Štai dar vienas laiškas: „Aš sutinku su daugeliu dalykų, bet neverta kentėti dėl vaikų, gyvenant su fiziškai jums nemaloniu asmeniu. Nėra nieko gero, kai vaikai mato nelaimingos šeimos modelį. Ateityje jie tai suprojektuos savo šeimoje.“
Atsakymas: Tai priklauso nuo moters. Suprantu, kad vyras gali krėsti dalykus, kuriuos moteriai sunku tverti. Bet vis tiek yra šeima, vaikai, yra, kaip sakoma, namai. O žmona tai yra namai.
Komentaras: Yra tūkstančiai komentarų. Aš parinkau keletą. Štai vienas palaiko jus: „Nenoriu palaikyti vyrų, bet tikrai žinau, kad už kiekvieno sėkmingo vyro yra stipri moteris. O už kiekvienos laimingos šeimos yra išmintinga moteris. Ir jūsų vaizdo įrašas yra labai naudingas tiek moterims, tiek vyrams.“
Atsakymas: Taip, o išmintis slypi tame, kad mes suprantame žmogaus prigimtį, kad žmogus negali iš jos ištrūkti! Net jei norėtų. Studijuodami kabalą patys matote, kaip dabar ką nors nusprendus, po sekundės jau esi kitoks. Tai reikia suprasti. Turime atleisti! Mano mokytojas visada sakė, kad šeima laikosi tik dėl abipusių nuolaidų. Kai suprantame, kas esame, esame du egoistai ir neatsakome už save nuo šios akimirkos iki kitos akimirkos. Mes neatsakome! Mes nežinome. Mes norėtume būti nuoseklūs, ypač šeimoje, kai yra vaikų ir visa kita, bet negalime! Mes nuolat spaudžiami iš viršaus, keičiamės kiekvieną sekundę, todėl žmogus kiekvieną akimirką yra kitoks.
Turime tai suprasti. Mes turime ne tik atleisti kitam žmogui. Nereikia nieko atleisti – reikia suprasti, kad tokia yra mūsų prigimtis! Pakilkime kartu virš jos ir tada pamatysime, kad galime būti kitokie. Bet kol kas einame to link.
#260161

Komentaras: Italijoje atidaromos išsituokusių vyrų prieglaudos. Pagal įstatymą vyras po skyrybų turi mokėti alimentus vaiko išlaikymui, taip pat išlaikyti ir buvusią sutuoktinę, kad jai nieko netrūktų, kaip ir gyvenant šeimoje. Vidutiniškai tam reikia 1000-1500 eurų.
Atsakymas: Pasiekėme tokį tašką, kai mūsų konstitucija, mūsų teisė vyrus traktuoja ne kaip vyrus, o kaip vaikus, kaip degradavusius elementus. Jie patys negali savimi nei pasirūpinti, nei apsirūpinti. Godžios žmonos iš jų atima paskutinius marškinius. Ir apskritai jie tampa nustumti į nuošalę.
Klausimas: Kodėl šiuolaikinės moterys taip nevertina vyrų?
Atsakymas: Egoizmas auga. Dvidešimtajame amžiuje jis taip išaugo, kad tapo neįmanoma sugyventi jokiose dvilytėse sąjungose. Niekaip! Moteris ir vyras negali ilgai gyventi kartu. Ir taip visose šalyse, visose kultūrose, netgi nepaisant, kokia religija. Tai labai labai sudėtinga.
Klausimas: Koks vyro ir moters vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje?
Atsakymas: Moterys ne menkesnės ir ne blogesnės, ir nėra priklausomos nuo vyrų. Priešingai, visuomenėje vyrauja tokie įstatymai ir požiūriai, kad vyras šiais laikais labiau pažemintas, silpnesnis ir yra labiau spaudžiamas visuomenės nei moteris. Tai yra evoliucinis visuomenės raidos etapas.
Klausimas: Ir kuo tai baigsis?
Atsakymas: Tuo, kad žmonės apskritai atsisakys santuokos instituto. Arba bus sudaromos labai aiškios sutartys, kai viskas bus iš anksto suplanuota advokato, patvirtinta teisme ir nekils jokių problemų.
Klausimas: Ar galėtumėte aprašyti idealius, harmoningus vyrų ir moterų santykius ateityje? Kokie jie turėtų būti?
Atsakymas: Tokie, kai vieni kitiems neturi jokių pretenzijų. Žmogų reikia auklėti, kad nebūtų nusiteikęs reikalauti iš kitų.
Klausimas: Kas tuomet bus su išsituokusių vyrų prieglaudomis? Jų skaičius visame pasaulyje didės ar mažės?
Atsakymas: Tai paskatins iš naujo įvertinti vertybes. Kai nebematysime tame būdo pasiekti ypatingos gerovės moterims ir „pavergti“ vyrus. Kai pradėsime tai vertinti kaip normalią žmonijos, kuriai reikia rasti sprendimą, būseną. Būtent sprendimą, blaivų sprendimą! O dabar išeina taip, kad vieni bando „sėdėti ant sprando“ kitiems.
Čia reikia visuomenės, vyrų ir moterų dalyvavimo. Būtinai trijų. Kad vaiko auklėjimu, jo išlaikymu proporcingai dalintųsi abu.
Klausimas: Žmoguje yra vyriškasis ir moteriškasis pradai. Ką jis turėtų padaryti, kad subalansuotų šias dvi puses? Ir kokie tie pradai?
Atsakymas: Kabalos požiūriu, tai noras gauti ir noras duoti, kuriuos iš tikrųjų turime subalansuoti. Turime pasiekti tokią būseną, kurioje šie norai bus nukreipti į visos visuomenės bendrąjį gėrį.
Įstatymai turėtų būti tokie, kad žadintų mūsų norą jų laikytis. Vadinasi, turėtume gauti tokį išsilavinimą, kuris mums paaiškintų, kad visuomenės dėsniai yra gamtos dėsniai, o gamtos dėsniai yra Kūrėjo dėsniai. Ir jeigu viso to laikomės, esame optimalios būsenos.
#258746

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Dabar moterys vyriškesnės, o vyrai – moteriškesni. Kokia to priežastis?
Atsakymas. Dabar mes esame pereinamajame procese. Bet galiausiai suprasime, kokiu būdu reikia artėti vienam prie kito, kad atskleistume Kūrėją.
Kalbant apie Kūrėjo paslėptį, turimas omenyje mūsų egzistavimo kitas lygmuo, kai mes pakylame aukščiau savo kūnų ir pradedame egzistuoti, nebebūdami susieti su materialiu gyvenimu ir mirtimi. Mes pradedame egzistuoti vadinamojoje sieloje.
Bus tęsinys…
#247521

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Ar galima sukurti tam tikrą harmoniją tarp vyro ir moters, jeigu jis studijuoja kabalą, o ji ne, ir jie turi skirtingus interesus, tikslus?
Atsakymas. Grynai kasdieniniame, buitiniame lygyje, jeigu jiems svarbi šeima ir vaikai, žinoma, galima. Bet dėl to kiekvienas turės kažko atsisakyti.
Problema ta, kad vyrui, studijuojančiam kabalą, gerokai sunkiau nusileisti ir skirti dėmesio žmonai ir vaikams. Juk kabala užima labai daug laiko, o svarbiausia – mintis, jausmus, širdį.
Bet visa tai – pereinamuoju laikotarpiu. Manau, kad tai labai greitai pereis į įprastą pasiskirstymą visoje žmonijoje, ir žmonės pradės suprasti savo prigimtį.
Vis tiek dabar šeima turi tiek neapibrėžtą formą, kad nėra nieko baisaus, jeigu vyras studijuoja kabalą, eina į kokius nors ratelius, žiūri naktimis pamokas. Ar kitose šeimose kažkas kitaip? Šiandien kiekviena šeima savaip suluošinta.
#247537

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyriškojo ir moteriškojo prado vienijimosi paslaptis

Tarp pliuso ir minuso

Kiekvienam – sava raida

Klausimas. Kiek gali niveliuotis vyriškasis ir moteriškasis pradas dvasiniame pasaulyje? Ar gali kažkurie skirtumai išsitrinti?
Atsakymas. Ne. Jokie skirtumai tarp mūsų neišsitrina. Atvirkščiai, šie pradai vis labiau skirsis vienas nuo kito. Tačiau tiek, kiek jie tols, galėsime juos teisingai analizuoti ir lyginti.
Įsivaizduokite, kad turite minusą ir pliusą, o tarp jų – motoriuką. Jei tarp minuso ir pliuso yra 5 voltai – tai mažas motoriukas. O jei tarp jų įtampa 500 voltų, tai jau galingas motoras. Todėl vystantis įtampa tarp vyriškos ir moteriškos dalies augs. Moterys vis labiau reikalaus to, kas joms priklauso, ir bus teisios. O vyrai, kaip vaikai, vengs atsakomybės ir bus neteisūs. Tačiau, galų gale, gamta privers tinkamai išnaudoti vienas kitą, panaudoti optimalią apkrovą ir įjungti šį motorą, kuris dirbs mums ir visai žmonijai.
Taigi, negalvokite, kad vyrai ir moterys vis labiau artės vienas prie kito. Tiesą sakant, mes tik atsisluoksniuosime ir susidvejinsime.
Šiandien matome, kad moterys sukilo ir reikalauja lygių teisių darbe. Ir nors kol kas apsiribojame tik moterų atstovavimu kažkokiuose posėdžiuose, vyriausybėje ir pan., netrukus turėsime suteikti joms tokias pat galimybes, kaip ir vyrams.
Mes suprasime, kad gamtoje negali būti pliuso be minuso ir minuso be pliuso. Todėl visą laiką turime siekti pusiausvyros tarp moteriškosios ir vyriškosios dalies, ne tik fiziškai, darbo vietose, gyvenime, bet visur.
Greitai pamatysite, kad tas profesijas, kuriose nebuvo nieko moteriško, moterys įsisavina ne blogiau, nei vyrai. Mums negalima grįžti atgal. Turime suvokti, kad toks judėjimas – teisingas. Būkime tam pasiruošę. Tai – pirma.
Antra. Turime išmokti ne tik suteikti lygias galimybes. Svarbiausia yra surasti tinkamą sąveiką gamtos požiūriu: kokia apkrova, kokio tipo variklis gali įsijungti tarp mūsų, kad tinkamai veiktų ir vyrui kontaktuojant su moterimi neįvyktų trumpasis jungimas, kaip sprogimas tarp pliuso ir minuso.
Tinkama sąveika turi vykti, esant teigiamai apkrovai. To reikia mokytis. O kaip? Kokia turi būti teigiama apkrova? Vienintelė apkrova – tai Kūrėjo atskleidimas. Kai vyras ir moteris tinkamai dirba tarpusavyje, tarp jų atsiskleidžia Kūrėjas. Tame ir yra mūsų vystymosi principas, jo šaltinis ir priežastis.
Todėl, žmonės, kurie supranta, kur tai veda, turi džiaugtis, kad tokiais milžiniškais žingsniais mes pradedame atskleisti moterų dalyvavimo visose gyvenimo srityse būtinybę. Iš tiesų tai būtina, atskleidžiant dvasinę erdvę.
Kaip Kūrėjas mus sukūrė besileidžiančius iš viršaus į apačią, taip mes vienydamiesi ir kildami, kuriame Jį, randame Jį, atskleidžiame jį tarpusavyje. Kitaip Jo nepajusime.
#247492

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Prigimties paslaptis

Kartu pasiekti kūrinijos tikslą

Dvi gamtos jėgos – vyriška ir moteriška

Klausimas. Ką kabalistas galvoja apie meilę?
Atsakymas. Kabalistas galvoja apie meilę pastoviai. Klausimas tik, ką jis apie tai galvoja. Ar ji yra, ar ne? Ką pati meilė reiškia: jos apibrėžimas, egzistavimo ribos, pasireiškimo lygis, sąlygos, kuriomis ji atsiskleidžia ir egzistuoja. Ar pasiekiama amžina meilė?
Meilė, kuri praeina, nėra meilė. Ji negali būti kitokia, – tik amžina.
Kažkada skaičiau paskaitą didžiulei auditorijai Tel Avive, ir iš karto pareiškiau, kad meilės nėra. Iš pradžių salė nuščiuvo, bet palaipsniui visi su manimi sutiko.
Egzistuoja pastovi, natūrali, prigimtinė meilė tik sau, brangiausiajam. Materialiuose rėmuose būtent ji ir yra tikra. Ji gimsta ir miršta kartu su manimi, su manuoju „aš“.
Tai – egoizmas, kuris tūno manyje, visą laiką vystosi ir stumia mane į savo vidų ieškoti, ko dar galėčiau panorėti, įsigyti, atsinešti sau, brangiausiajam, kaip dar labiau pamilti save. Tai mūsų egoistinė prigimtis. Ir todėl savimyla – natūrali visko, kas egzistuoja, savybė.
Visa materiali gamta, visa visata susidaro iš didžiulio egoizmo, kuris dalijasi į keturis lygius: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Jie skiriasi tik egoizmo laipsniu, kuris pasireiškia tiktai kaip meilė sau.
Be to, ši meilė negyvame, augaliniame ir gyvūniniame lygiuose yra instinktyvi, nesuvokiama pačio objekto. Jis netikrina, kiek myli save, o paprasčiausiai tenkina savo meilę.
O žmogiškajame lygyje meilė programuojama. Nors ji lieka meile sau ir tiktai sau, tačiau pereina įvairias vystymosi stadijas: kur ji gali pasireikšti, kokių įgyti formų. Kadangi žmogus priklauso nuo visuomenės, nuo į save panašių ir priešingų, tai jo įsivaizdavimas apie meilę, kaip pripildyti ir prisotinti save, keičiasi priklausomai nuo visuomenės poveikio.
Iš principo, tai yra pati savimyla, tiktai dar labiau ištobulinta ir pastoviai atsinaujinančios formos. Tai yra ta meilė, kuri egzistuoja mūsų pasaulyje, įskaitant ir tokius jos pasireiškimus kaip mamos meilė vaikui, žmogaus meilė tėvynei ir taip toliau. Apie kokią meilę mes bekalbėtume, visa tai galiausiai – egoistinė meilė sau pačiam.
Komentaras. Jūs išsklaidote visą romantinį žmogaus įsivaizdavimą apie meilę…
Atsakymas. Jokios romantikos ir nėra, tik smulkūs paklydimai. Tai žinoma visiems: ir mokslininkams, ir filosofams, ir fiziologams, ir psichologams. Mūsų laikais, kai egoizmas taip išaugo, ypatingai aštriai suprantame, kad meilės nėra.
Net mokslininkai kalba, kad jeigu žmonės ir susieina vienas su kitu, tai tik dviem trims metams – tarp jų negali ilgai išlikti normalių abipusių santykių, viskas greit praeina. Mūsų egoizmas nuolat atsinaujina, ištrindamas visas ankstesnes sąlygas abipusei meilei, net jeigu ji tik egoistinė, tiktai sau, brangiausiajam, bet ir ji keičiasi.
Klausimas. Ir kas gi toliau? Įprotis? Juk dauguma žmonių gyvena kartu ilgus metus.
Atsakymas. Jeigu kas ir gyvena kartu daug metų, tai jie tiesiog „dinozaurai“. Niekas mūsų laikais savanoriškai ilgai negyvena šeimoje: nei dėl vaikų, nei dėl užgyvento turto ir viso kito.
Reikalas tas, kad seniau gyvenimo trukmė neviršijo keturiasdešimties metų, ir žmonės mirdavo anksčiau, nei praeidavo vadinamoji meilė. Be to, vyras, rinkdamasis žmoną, žiūrėjo ne į meilę, o į moterį, kaip į šeimininkę: ar ji sveika, atsakinga, ar moka kalbėti, pasirūpinti namais. Todėl ir šiuo atveju nėra ko kalbėti apie meilę.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė?

Meilė – tai harmonija

Tikros meilės artimui paslaptis

Klausimas. Kur aprašyti įstatymai, kurie nurodo, kad moteris turi stovėti už vyro? Moteris dirba, atneša pinigų kaip vyras, rūpinasi vaikais, namais ir turi vaikščioti nuleidusi galvą, už jo nugaros?
Atsakymas. Suprantu, kokį paveikslą įsivaizduojate. Tačiau yra ne taip. Moteris dabartinėje visuomenėje gali dirbti lygiai su vyru, tačiau pratęsti giminę – jos išimtinė teisė. Namai taip pat, kaip besuktume, gula ant jos pečių. Skirtumas vis tiek yra, ir jo nereikia niveliuoti.
Mes išgyvename tokį žmonijos vystymosi periodą, kuomet kuo nors norime būti revoliucionieriais ir pagal mūsų supratimą pakeisti pasaulį taip, kaip mums atrodo. Tačiau galiausiai įsitikiname, kad išeina labai blogai, ir geriau jau grįžti prie ištakų ir veikti pagal gamtos dėsnius bei savo prigimtį, o ne kažką savo išgalvoti.
Kam moteriai dirbti ir viską daryti lygiai su vyru? Ar ne geriau būtų, jeigu šiandien, kuomet pasaulyje skaičiuojama 30–40 proc. bedarbių, dirbtų tik vyrai? Moterys užsiimtų vaikų auklėjimu, saviugda, gamintų gerą maistą vyrui. Galbūt šeima taptų stipresnė ir pasaulyje būtų daug šilčiau, nebūtų karo ir kitų problemų.
Užsiimkime kiekvienas savo reikalu! Nemanau, kad vaikų auklėjimas ir darbas namuose yra kažkuo menkesnis negu, pavyzdžiui, vyro darbas prie kompiuterio.
Gimdyti, auklėti, stumti žmoniją pirmyn, iš kartos į kartą, – tai moters darbas! Kas gali būti svarbiau ir reikalingiau?
Klausimas. Vadinasi, 80 proc. darbų, kurie daromi pasaulyje, praktiškai niekam nereikalingi?
Atsakymas. Žinoma, nereikalingi! Iš esmės, ką mes gauname? Vaikai bėgioja nežinia kur ir kaip. Paskui iš jų išauga neaišku kas. Moterys turi turėti psichologinį ir pedagoginį išsilavinimą, kad auklėtų vaikus, teisingai jais rūpintųsi, teisingai kurtų šeimą.
Moteris įkūnija namus. Hebrajų kalba ,,namas“ – tai moteris, mama, žmona, šeimininkė. Vyras – priedas prie jos: atnešti algą ir dirbti materialų bei dvasinį darbą. Savo dvasinį darbą moteris atlieka per namus. Šis skirtumas labai svarbus.
Vis dėlto šiandien esame tokiame evoliucijos etape, kad viskas yra aukštyn kojom. Tačiau mes dar grįšime prie teisingų savo funkcijų, juk tokios būsenos kaip dabar negalėsime užbaigti pasaulio ištaisymo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyro ir moters prigimtis. Vyro vaidmuo šeimoje

Moterų noro galia

Pasaulio vienybė – harmonijioje tarp vyro ir moters