Klausimas: Apie kokią „teisingą“ visuomenės santvarką rašo Baal Sulamas straipsnyje „Tauta“? Argi jam rūpi, kaip suorganizuoti patogesnį ir sotesnį gyvenimą šiame pasaulyje? Ar tai gali jaudinti kabalistą, kuris žino, kad viską valdo Aukštesnioji jėga, ir mes laikinai esame šiame pasaulyje tik tam, kad ištaisytume savo sielas?
Atsakymas: Baal Sulamas žinojo, kad žmonės pasieks tokį išsivystymo lygį, kai atskleis, jog jiems trūksta Aukštesniosios jėgos, kuri gali ištaisyti jų santykius. Ir tada jiems prireiks kabalos mokslo, – juk tik Šviesa gali ištaisyti žmonių tarpusavio santykius.
Negali būti gerų santykių tarp žmonių, jeigu jų nesieja Kūrėjas, – tik per Jį žmonės gali susijungti tarpusavy. T.y. pats gyvenimas privers atskleisti išsitaisymo kelią ir jėgas.
Žmogus su žmogumi niekada nepajėgs būti tiesiogiai susiję – tik per atidavimo savybę, kuri ir vadinama Kūrėju.
Baal Sulamas puikiai tai suprato, juk jis buvo pasiekęs aukščiausią dvasinį lygį. Tačiau norėdamas prie to priartinti paprastą skaitytoją jis pradeda iš toli.
Kai žmogus supras, kokio susijungimo ir vienybės mes privalome pasiekti pagal gamtos sumanymą, kuris neišvengiamas, beliks tik atskleisti priemonę išsitaisymui pasiekti – Šviesą, grąžinančią į savo šaltinį.
Ir žinoma, jis negalvojo apie socializmą arba komunizmą kaip apie pačius sau tikslus, norint sukurti gyventojams gerą gyvenimą mūsų pasaulyje, puikiai suprasdamas ir pats pasiekęs kūrimo tikslą.

Ištrauka iš 2010-03-22 pamokos pagal Baal Sulamo laikraštį „Tauta“

Kabalos mokslas – tai priemonė atskleisti Kūrėją šiame pasaulyje.
Visais savo veiksmais žmogus siekia naudos sau, nes jo prigimtis – noras mėgautis. Todėl jis nuolatos klausia: „O kam man to reikia?! Kas man iš to? Kiek turiu įdėti pastangų? Ar verta?“ Tad būtina paaiškinti žmonėms, ką jie įgis, atskleisdami Kūrėją.
Kad tai realizuotum reikia didelių pastangų, o jėgų suteikia tikslo svarbos pajautimas. Tai priklauso nuo to, kaip tikslo svarbą supranta aplinka.
Visas pasaulis užsiims tuo, kad visi palaikys tobulėjimo, dvasinio vystymosi svarbą, – tai bus  kiekvieno darbas, greta rūpinimosi tuo, kas būtina.
Milijardai žmonių tarpusavyje platins kabalą, veiks vieni kitus, įkvėps su vis didesne jėga ir noru prisijungti prie išsitaisymo.
Tam, kad pasiektų savo ištaisytą būseną, kiekvienas žmogus pagal užimamą vietą bendroje sieloje, privalo visam pasauliui skleisti žinias, įspūdžius, susijungimo ir išsitaisymo svarbą, juk kiekvienas yra vieningo dvasinio kūno, Sielos ląstelė.
Ląstelė norėdama išlaikyti ryšį su visu kūnu, turi visiems papasakoti, kaip ji dirba, koks svarbus jos darbas, susidaryti įspūdį, kaip veikia kitus ir kaip kitiems jos reikia – kitaip ji neturi teisės egzistuoti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pati populiariausia ateities profesija“

„Partnerystė su Kūrėju“

„Iki dvasinio pasaulio tik vienas žingsnis“

Gali būti, kad 5% žmonijos aprūpins visą pasaulį tuo, kas „būtina egzistavimui“, o likusi dalis reklamuos dvasingumo svarbą.
Arba visa žmonijos užsiims išsitaisymu, o dėl to, kas „būtina egzistavimui“, dirbs po valandą per dieną.
Dvasinių ryšių tarp visų sielų vystymas – nepertraukiamas darbas. Kūrėjas turi atsiskleisti šiame pasaulyje, kitaip tariant, kiekvienas žmogus šiame pasaulyje turi būti įkvėptas tavo dvasingumo siekiu, svarba, ir atitinkamai įkvėpti tave savo noru. Priklausomai nuo įspūdžio, jūs panorėsite ir įstengsite susijungti.
Šiandien platindami kabalą esame tik pradinėje šio darbo stadijoje. Platinimas nėra paprastas žinių skleidimas (knygos, internetas, TV), o ryšių tarp kiekvieno žmogaus ir visų likusių užmezgimas, t. y., ištaisymo realizavimas.
Tą reikės atlikti visiems, juk ši ryšių sistema yra bendrame kli, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas, dvasinis pasaulis. Platinimas – tai galimybė kiekvienam įsijungti į ištaisytą sistemą.
Todėl mums būtina suvokti, jog kabalos platinimas – ne pareiga, o pats ištaisymo (ryšio tarp manęs ir pasaulio) veiksmas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Partnerystė su Kūrėju“

„Platinimas – dvasiniam pakilimui“

Klausimas: Kas yra tas visuotinis egoizmas ir kaip galima rūpintis septyniais milijardais žmopnių? Ką turėčiau dėl jų daryti ir kaip jaustis?
Atsakymas: Geresnio pavyzdžio, kaip viena šeima, neturime. Žmonija – tai viena šeima, bet ne šiuolaikinė, kai kiekvienas pasiruošęs atsisakyti kitų, o ta tradicinė, kurioje visi tarpusavyje susiję. Visi rūpinasi, kad šeimos nariai būtų sveiki, sotūs, gerai įsikūrę ir laimingi. Visiems šeimoje turi būti gera, nes visi joje lygūs. Ir jeigu vienam jos nariui atsitinka bėda, ją išgyvena visi. Taip turime rūpintis visais septyniais milijardais.
Ir pasiekti šią būseną nėra sunku. Svarbiausiai – pakilti virš savo egoistinių norų, o ar pajusti ryšį su 7 milijardais, ar su vienu žmogumi, ar su Kūrėju, ar su keliais draugais – jokio skirtumo. Sunkiausia – išsiveržti iš savo egoizmo. Tam tereikia PAMATYTI, kad visi tarpusavyje esame susiję. O „atverti akis“ mums padeda kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tu atsakingas už 7 milijardus vaikų“

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

„Mylėk artimą“ – be jokių išlygų!

Klausimas: Bandau analizuoti Jūsų žodžius apie visuomenę be egoizmo – ir gaunu nykų paveikslą. Tarkim, tokia visuomenė susikūrė ir iš mūsų gyvenimo išnyko visa, kas pagrįsta egoizmu:
Sportas – nes grindžiamas egoizmu, siekiu nugalėti.
Mokslas – nes mokslininkai trokšta pasaulinio pripažinimo, garbės.
Bet kuri profesionali veikli – nes išnyktų laimėjimų siekis.
Šeima – nes vyras nori turėti gražią žmoną, o žmona – protingą vyrą.
Išnyktų ryšys tarp  tėvų ir vaikų – juk visi taptų vienodai artimi.
Sužlugtų transportas, gamyba, prekyba – nes visa tai skatina egoizmas.
Žmonija nusiristų į primityvų egzistavimo lygmenį – visi lygūs, kažkokia pilka masė – be išsimokslinimo, be namų. Be egoizmo viskas sustotų!
Išmirimas – nėra ypatingos meilės vaikams, nėra poreikio juos gimdyti.
Tada tai jau tikrai atsidurtume aukštesniajame pasaulyje!
Ar teisingai išanalizavau Jūsų siūlomą sistemą? Jei klystų – tai kur?
Atsakymas: Egoizmas – mūsų prigimtis. Atsisakydami jo, prarandame gyvenimo pagrindą. Bet pakeitę egoizmą sugebėjimu duoti, gauname galimybę veikti tą patį, ir už tai gauti neribotą pripildymą. Juk keičiasi tik ketinimai, o visi veiksmai išlieka – ir už ketinimą „duoti“, t.y. veikti kitų gerovei, gauname galimybę pripildyti save ir visiškai realizuoti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Po Markso…“

„Ar įmanomas pasaulis be pinigų“

Klausimas: Jūs kalbėjote apie tai, kad negalima prievarta sulyginti žmonių, kadangi visi jie – skirtingi. Vadinasi, artimiausioje ateityje kiekvienoje šalyje (kai kur daugiau, o kai kur mažiau) bus tam tikras skaičius žmonių, galinčių atlikti šį sudėtingą ir sunkų perėjimą į dvasinį lygmenį?
Atsakymas: Taip. Beje, šį perėjimą ne visi atliks sąmoningai, detaliai, pakopomis. Yra tokių, kurie supranta šį pasaulį labiau, yra tokių, kurie supranta mažiau, o yra tokių, kurie apskritai nesupranta, žino tik, kaip kuo šiame pasaulyje naudotis, ir gyvena paprastą gyvenimą.
Klausimas: Vadinasi, galima atlikti perėjimą, praktiškai jo nepastebėjus?
Atsakymas: Perėjimą jie pastebi, tačiau tai vyksta santykinai pasyviai, – tik todėl, kad jie prisijungia prie aktyviai suvokiančiųjų. Tokių pasyviųjų – 99% žmonijos.
Klausimas: Egzistuoja šalys, kuriose dauguma žmonių vis dar gyvūniškų norų lygmenyje. Kadangi prievarta niekur negalima jų tempti, kaipgi kursis naujoji pasaulio tvarka?
Atsakymas: Pirma, manau, jog dar daugiau žmonių, gyvenančių gyvūniškų norų lygmenyje, yra Europoje, negu, galbūt, kitose „mažiau išsivysčiusiose“ šalyse. Antra, išsitaisymo tvarka kuriasi pati, mums nereikia jos organizuoti.
Šiuo atžvilgiu mes neteisingai vertiname, neteisingai lyginame šias civilizacijas – amerikietiškąją, europietiškąją, afrikietiškąją. Mes vertiname pagal žinių, pagal mūsų žemiškos kultūros lygį, pagal pajamų, gyvenimo komforto lygį. Tačiau tai visiškai nesusiję su tuo, kiek žmogaus viduje išvystytas „žmogus“. Beduinai, kurie gyvena palapinėse dykumoje, gali būti daug labiau žmoniški ir daug labiau atviri, negu šiuolaikiniai laukiniai europiečiai.

Klausimas. Ką pajus žmonės, kai tarp jų atsiskleis Kūrėjas?
Atsakymas. Įsivaizduokite kūdikį, kuriam viso labo viena diena, ir jo pirmuosius pojūčius, kad kažkas juo rūpinasi. Tai jausmas maždaug toks: yra kažkas didelis, kuris su tavimi elgiasi šiltai, švelniai, gerai. Tu nesugebi Jo suprasti, bet žinai, kad būtent Jis rūpinasi tavimi, daro tau gera, ir tu – visiškoje Jo valdžioje.
Palaipsniui visa žmonija pradės jausti rūpestingą ir vadovaujamąjį vienintelės pasaulyje Aukštesniosios jėgos poveikį. Jie pajus, kad aplink yra ši vienintelė Jėga, noras, programa.
Mes turime tik vieną kritinį tašką, apie kurį Psalmėse Karalius Dovydas sako, jog nežino, kodėl jis mums duotas. Tai „egzistuojančio amžinai“ (ješ mi ješ) ir „sukurto iš nieko“ (ješ mi ain) atskirties taškas. Iš jo žmogus jau gali stebėti tarsi iš išorės, ne savyje, iš šalies Kūrėjo veiksmus. Nuo šios akimirkos žmogus jau jaučia dvasinį pasaulį, jis suvokia širdimi, o ne protu, jis susijungęs su visa sistema ir artimą tada jaučia jau ne kaip svetimą, o kaip iš tikrųjų artimą, draugą.

Klausimas: Kaip žmogui sužinoti, kas jam šiandien – būtiniausia?
Atsakymas: Nustatyti, kas būtiniausia, galima pagal vidutinį pragyvenimo lygį žmogaus gyvenamojoje vietoje. Yra daug metodikų, kaip šį lygį nustatyti. Baal Sulamas knygoje „Paskutinioji karta“ to nedetalizuoja, jis tik kalba apie įvairių komitetų įkūrimą, kurie turėtų patikrinti, kokiam žmogui ko trūksta, ir kiekvieną tuo aprūpinti.
Viskas vertinama atsižvelgiant į vidutinio žmogaus poreikius. Tarkim, kiekvienas šeimos narys turi turėti savo kambarį. Kiekvienas žmogus turi turėti darbą. Šeimoje galėtų būti automobilis važinėti į darbą ar kitiems reikalams. Viskas vertinama atsižvelgiant į pasaulyje vykstančius pokyčius. Tačiau kiekvienoje šeimoje turėtų būti visa, kas reikalinga normaliam jos egzistavimui.
Apskritai, klausimas yra ne tai, ką tu turi, o kaip tai vertini. Kūrėjas juk nenori, kad kentėtum. Kūrimo tikslas – suteikti kūriniams malonumą. Todėl žemiškąjį gyvenimą tu gyveni atsižvelgdamas į visus savo fizinio kūno poreikius – nei daugiau, nei mažiau. Turi pripildyti visus savo norus: maisto, sekso, šeimos, turto, šlovės, valdžios ir žinių. Čia neturėtų jaustis trūkumo.
Visus minėtus norus reikia pripildyti tiek, kiek to reikia tavo gyvūniškajam kūnui. O visa kita turi būti skirta atiduoti savo artimui.

Klausimas (iš dienoraščio vokiečių kalba): Ar ateityje egzistuos karta, sugebanti jausti ir matyti šią Šviesą? Kaip jie matys? Savo sielomis ar netgi savo akimis?
Atsakymas: Dvasinis pasaulis suvokiamas įgijus ketinimą „atiduoti“, kuris gimsta iš mūsų ketinimo „gauti“, veikiant supančiai OM šviesai, ištaisančiai mūsų egoistinį ketinimą į altruistinį.

Klausimas (iš dienoraščio anglų kalba): Ar kada nors kabalistai taps pasaulio lyderiais?
Atsakymas: Būtinai, ateityje pasauliui vadovaus tik visiškai jį suvokusieji, t.y. kabalistai. Žmonės tai supras ir patys taip nuspręs, tokius išrinks. Šiandien mes matome, kaip smarkiai klysta „akli“ pasaulio vadovai ir „veda“ pasaulį kančių keliu. Pastaruoju metu jie jau nebepajėgia nuslėpti savo pasimetimo.