Associated Press pranešimas: Švedijoje vaikų darželyje „Egalija“, vietoje to, kad į berniukus ir mergaites būtų kreipiamasi „jis” (švediškai “han”) ar „ji” (švediškai “hon”), nuo šiol bus vartojamas  belytis kreipinys „tai” (švediškai “hen”).
Šio žodžio nėra švedų literatūros kalboje – jis vartojamas kaip homoseksualų ir feminisčių žargonas. Kad vaikams nekliudytų lyčių stereotipai, vaikiškos knygos ir žaislai ypač kruopščiai atrenkami.
Tai suteikia vaikams galimybę būti tokiais, kokiais jie iš tikrųjų nori, kad vaikų sąmonėje neiškiltų kliūtys tarp vyriškų ir moteriškų užsiėmimų.
Patekti į vaikų darželį „Egalija“  jau yra didžiulė eilė laukiančiųjų. Įstaigos uždavinys – sukurti tolerantišką aplinką atsižvelgiant į lesbietes, homoseksualus, transseksualus ir biseksualus. Tokios pasakos, kaip „Coliukė” ar „Snieguolė”, darželyje uždraustos.
Komentaras: Mes visi egzistuojame aplinkoje, kuri vadinama „Gamta”. Mes beveik nieko nežinome apie jos dėsnius, priežastis, tikslus ir mūsų egzistavimą. Tik iš mūsų stebėjimų ir žinių matome, kad viskas yra susiję priežasties-pasekmės ryšiais ir nėra nieko atsitiktinio ar nereikalingo.  O kas taip negalvoja, tik išsiduoda, kad visiškai nežino gamtos dėsnių.
Mums lieka tik išmokti gamtos dėsnius ir juos vykdyti – tai mūsų geresnės ateities sėkmės laidas. Natūralaus lyčių santykio pažeidimas sukels didžiules kančias vaikams, kai jie suaugs, lytinės ir socialinės identifikacijos problemas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesikeičia tik požiūris

Netikra lygybė

Gamtos neapgausi

Labai pamažu turime pateikti mūsų aiškinimus kiekvienam žmogui, jo kalba, atsižvelgdami į jo lygmenį, – kol žmonės įstengs pajausti, kad būtent ryšys tarp mūsų suteikia mums kitokio gyvenimo pojūtį, tarsi kitoje planetoje, naujame išmatavime.
Neįmanoma apie tai kalbėti iš karto. Visada turime kreiptis į atskirą žmogų ir į žmonių grupes ant įvairių vystymo lygmenų, pagal jų turimus norus. Todėl iš pradžių jiems turi būti aiškinama suprantama kalba: „Jums bus gerai. Nebus nei karų, nei teroro, nei narkotikų. Jūsų vaikams geriau seksis. Bus mažiau skyrybų“ ir taip toliau.
Į įvairaus sluoksnio gyventojus reikia kreiptis tinkama forma: vieni daugiau mėgsta filmus, kiti muziką, treti knygas, prie ketvirtųjų teks prieiti per mokslą, prie penktųjų per ekonomiką, − per viską, kas tik įmanoma.
Aplinka turi būti panaši į sferą, kuri spinduliuotų kiekvienam žmogui daugybę galimybių suprasti, kas yra tas globalus pasaulis, kuriame egzistuojame. Kaip pasaulis globalus, taip ir auklėjimo sistema turi būti globali, t. y. apimanti savyje visas poveikio formas, visuose lygmenyse, visokių rūšių, įvairiomis kalbomis – viso to, kas supa žmogų, atžvilgiu.
Tokią auklėjimo sistemą reikia sukurti. Be šito žmonija neis pirmyn. Ji susidurs su įvairiausiomis problemomis ir negandomis, ir vis tiek bus priversta tai padaryti. Juk taip žmonija realizuoja savo nepriklausomybę, nes kurdama sau aplinką, norėdama pasikeisti ir išsitaisyti, ji realizuoja savo valios laisvę. Ir todėl žmonija kuria save „žmogaus lygmenyje“.

Iš 2011 m. liepos 11 d. pokalbio apie naująją knygą

Daugiau šia tema skaitykite:

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Mūsų pasaulis – Titanikas…

Video klipas rusų k.

Klausimas: Kaip prisibelsti iki žmonių, turinčių valdžią? Juk mes norime sulaužyti tuos rėmus, kurie sudaro visą jų gyvenimą.
Atsakymas: Visai ne. Mes nekovojame su valdžia, negriauname politikos ir ekonomikos, nelaužome įprastos tvarkos. Mes kovojame tik už žmonių auklėjimą – ne daugiau. Aš už tai, kad paliktume pasaulyje viską kaip yra, tik pridėtume meilės artimui kaip pačiam sau principą.
Man nerūpi, kas statyta iki šiol. Tegul stato toliau, į sveikatą. Man svarbu tik viena: žmogus turi žinoti, kokiame pasaulyje gyvena, dėl ko gyvena ir kaip iš tikrųjų gali pripildyti save, kad pasiektų tikslą, neapsigaudamas ir neglostydamas savimeilės įvairiausiais žaidimais, kurie suteikia tik laikiną nevisavertį pripildymą ir nutrūksta su mirtimi.
Aš nieko nenaikinu, neprieštarauju vyriausybės programoms, bankams, municipalitetams ir t. t. Man tai visiškai nerūpi. Darykite, ką norite. Norite vogti – vokite, užsiiminėkite kvailystėmis. Nesvarbu, į visa tai iš viso nekreipiu dėmesio. Aš tenoriu pridėti auklėjimą.
Auklėjimą, kad žinotume, kokiame pasaulyje gyvename, kaip jis veikia, kas jį vysto, koks jo tikslas, kas bus, jeigu eisime pagal šią programą, ir kas bus, jeigu nukrypsime nuo jos arba pasuksime į priešingą pusę. Kiek kančių mums tai suteiks? Kokių būtent? Ar tai apsimoka? Aš noriu, kad žmonės žinotų, matytų, su kuo susidūrė, kad teisingai skaitytų žemėlapį, – ir ne daugiau.
Visi kiti pasaulio reikalai yra kitoje plotmėje, mano keliai su jais apskritai nesusikerta, mano biuras yra vienu aukštu aukščiau.
Kalba eina apie tai, kur mes bet kuriuo atveju atsidursime. Juk sekiname Žemės išteklius ir teršiame ją. Todėl turime pereiti iš vartotojiškos visuomenės į subalansuotąją, kitaip sakant, nustoti kvailioti.
Žmonėms reikalingi paprasti kasdieniai dalykai: būstas, darbas, maistas, drabužiai ir t. t. Tuo būtina aprūpinti kiekvieną, o visa kita stabdyti, nustoti gaminti nereikalingas prekes, baigti matuoti savo sėkmę pagal gatavą produkciją. Juk ši produkcija niokoja planetą ir teršia mus supančią aplinką.
Todėl dirbsi pusę dienos, kad apsirūpintum tuo, kas būtina, o kitą pusdienį sėdėsi ir mokysiesi, kartkartėmis laikydamas egzaminus. Už tai, tik už tai gausi atlyginimą.
Juk žmogus nežino, kokiame pasaulyje gyvena. Jis baigia mokyklą, neatitikdamas tikrovės, kurioje yra. Jis gyvena savo iliuzijoje, atitrūkęs nuo pasaulio ir stebisi jį ištinkančiomis nelaimėmis, kurias pats ir užsitraukia. Jos įvyksta dėl to, kad mes kaip maži vaikai veikiame, kenkdami sau.
Todėl noriu tik vieno – pridėti tau išsilavinimą, o svarbiausia, auklėjimą, kurio esmė – santykių tarp žmonių ištaisymas. Tada atitiksi pasaulį, susiderinsi su juo, jūs tapsite viena visuma, o to ir reikalauja šiandienos laikas. Visi elementai turi būti teisingai sujungti su bendru mechanizmu, su prigimtiniais tarpusavio ryšiais, o tu net nežinai apie tai.
Štai apie ką kalbu. Žinoma, toks auklėjimas pakeis žmogų, tačiau tai įvyks palaipsniui, tarsi savaime. Aš nekovoju su daiktų prigimtimi, o tik aiškinu tau apie pasaulį, rodau, kur tu gyveni, o rezultatas – tu keitiesi. Juk matai faktus, ką gi darysi. Nėra ką daryti: įžvelgę nekintamus dėsnius, jais vadovausimės.
Vienu prišokimu nieko neištaisysi. Juk žmonės veikia pagal savo prigimtį. Ar gali ją ištaisyti? Naikinimas glūdi žmogaus prigimtyje, todėl, kol teisingai jo neišauklėsi, kol jis akivaizdžiai neįsitikins, kad rizikuoja prarasti gyvenimą, nesustos. Be to, pamatyti tai jis turi pačiu paprasčiausiu būdu, tarsi mirtis jau lauktų ant slenksčio. Tai ir yra išsilavinimas, auklėjimas, kurio mums reikia.
Kitaip mes neišgyvensime Žemėje. Tai patvirtina tyrimai. Nėra kitos priemonės, išskyrus auklėjimą. Nereikia moralizuoti, nepasakok žmonėms, kokie jie geri ar blogi. Jie tokie, kokius juos sukūrė gamta. Jie negali mažiau vogti, mažiau meluoti – tiesiog nesugeba. Apie tai pasakyta: „Eik pas Kūrėją, kuris mane sukūrė.“ Kūrėjas nuo pat pradžios sako tau: „Aš sukūriau blogio pradą.“ Juk nesiruoši Jam dėl to priekaištauti?
Turi tik vieną vaistą – „Torą kaip prieskonį“, kitaip tariant, kabalistinę auklėjimo metodiką.

Iš 2011 m. gegužės 27 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gelbstint gyvenimą

Sujungti vienu tinklu

Mūsų pasaulis – Titanikas…

Laida rusų kalba.

Ankstesnės laidos:

Kabalistinė psichologija, 15 dalis

Kabalistinė psichologija, 14 dalis

Kabalistinė psichologija, 13 dalis

Laida rusų kalba.

Ankstesnės laidos:

Kabalistinė psichologija, 14 dalis

Kabalistinė psichologija, 13 dalis

Kabalistinė psichologija, 12 dalis

Klausimas: Kokie yra dvasiniai vystymosi etapai?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -80“

„Klausk kabalisto -79“

„Klausk kabalisto -78“

Auklėjimo tema ypatinga. Stebėtina, kad per savo vystymosi tūkstantmečius žmonija beveik nemąstė apie auklėjimą. Mažas žmogus augo tarp didelių ir mokėsi iš jų. Tėvams nereikėjo specialių kursų, kad žinotų, kaip auklėti vaiką. Praktiškai taikėme įprastą, natūralų auklėjimą − kaip gyvūnai.
Vaikų darželiai ir mokyklos atsirado pramonės vystymosi epochoje, kai žmonės ėmė dirbti fabrikuose, o vėliau ir moterims teko eiti į darbą. Iki tol vaikai dažniausiai augo namuose savaime.
Iš tikrųjų nėra nieko svarbiau už auklėjimą. Neatsitiktinai šioje srityje šiandien pasireiškia krizė. Žmonės niekada negalvojo, kad auklėti reikia sistemiškai, kad prie augančios kartos reikia mokėti apgalvotai prieiti.
Paimkime ir mus pačius: kas mus auklėja? Pagal kokius kriterijus, metodus, pagal kokią programą? Mokykloje gauname ne auklėjimą, o išsilavinimą.
Apskritai mokykla atsirado tada, kai iškilo būtinybė atvesti valstiečius į miestą, norint išmokyti juos skaityti, rašyti, atlikti paprastus aritmetinius veiksmus, reikalingus darbui su nesudėtingomis pramoninėmis staklėmis ir mašinomis. Reikėjo išmokyti žmones skaityti ir suprasti instrukcijas. Nuo to ir prasideda du amžius gyvuojanti mokyklos institucija masėms.
Mes įsivaizduojame visuotinį išsilavinimą kaip senosios žmonijos išminties tęsinį, nors iš tikrųjų tik 19-20 amžiuose žmonės ėmė šiek tiek kilti virš gyvūninio lygmens.
Tačiau apie tikrą auklėjimą žmonija niekada rimtai nesusimąstė. Koks turi būti užaugęs žmogus? Ar mes darome iš jo Žmogų? Iki šiol šie klausimai ignoruojami. Mes siunčiame vaiką į matematikos, fizinio lavinimo ar kompiuterinės krypties mokyklą, negalvodami apie tai, kokia asmenybė iš jo formuojasi. Ar mums rūpi asmenybė? Svarbiausia, kad įsitvirtintų šiame mūsų „buržuaziniame“ gyvenime.
Be to, visko, kas vyksta, priežastis ta, kad žmonija nesutarė, nesusitarė, ką reiškia „būti Žmogumi“. „Elkis su kitais gerai, – sakome vaikui, − kad jiems būtų malonu su tavim turėti reikalų“. Štai ir visas mūsų auklėjimas.
Reikalas tas, kad visuomenė nereikalauja ryšio tarp žmonių. Ir šiandien, kai priėjome prie visuotinės krizės, joje ypatingai išryškėja auklėjimo krizė. Juk jaunoji karta – tai naujos sielos, kurios kelia naujus reikalavimus naujam pasauliui. Mes vadiname juos „indigo vaikais“, kemšame jiems ritaliną ir galvojame, kad jie nesupranta mūsų. Iš tikrųjų tai mes nesuprantame jų, tai mes atsiliekame nuo gyvenimo. Mūsų neauklėjo, kad galėtume suprasti šiuos vaikus.
Jie reikalauja vystymosi naujame lygmenyje. Taip pat ir žmogus, kuriame pabudo taškas širdyje, ima nebesuprasti kitų žmonių, gyvenančių paprastą, „žemišką“ gyvenimą. Štai ir mūsų vaikai žiūri į mus nesuprasdami: „Dėl ko jūs gyvenate? Mes nesutinkame su jūsų gyvenimu, nenorime jo, nesugebame taip“.
Jeigu norime surasti ryšį su jais, turime įvesti naują auklėjimą. Ir nors mes būdami pereinamuoju į naująją kartą etapu neatitinkame šio vaidmens, tačiau turime praeiti šį etapą iki galo.

Iš 2011 m. balandžio 2 d. šeštosios pamokos kongrese „We!“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išmintingas žiūri į tolį

Geriausia dovana vaikui

Atsargiai – vaikai!

Klausimas: Kaip teisingai reaguoti į vaiko iki 3 metų, isteriją ypač jei vaikas tai daro nuolat ir tyčia dėl mažiausių menkniekių?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -78“

„Klausk kabalisto -77“

„Klausk kabalisto -76“

Iš medžiagos apie auklėjimo principus: Netgi tuomet, kai įžengiame į savarankišką suaugusiųjų pasaulį, mūsų pasaulėžiūra yra užbaigtas gaminys iš trijų komponentų: mūsų „medžiagos“, t. y. prigimtinių savybių ir kiekvieno iš mūsų polinkių, taip pat iš faktorių, savaip formuojančių šią medžiagą, ir iš gauto auklėjimo bei aplinkos poveikio. Nė vienas iš mūsų neturi laisvos valios – nei priimant sprendimus, nei kažką vertinant gyvenime.
Bet kiek mes tai suvokiame − klausimas. Ar jaučiamės, esą uždaryti jėgų tinkle? Mes nesame laisvi nei mintyse, nei ketinimuose. Net suprasdami šį faktą neturime jokios laisvės. Laisvos valios nebuvimą taip pat atskleidžiame iš beviltiškumo.
Tai nėra nei gerai, nei blogai, juk kalbama apie gamtą. Bet ką dar galima rasti?
Pirmiausia, kodėl mums leido įsisąmoninti savo nelaisvę? Matyt, kad atsirastų noras išeiti iš šios būsenos. Tikėtina, kad turime tokią galimybę.
Čia svarbu, kiek žmogus jautrus laisvei, kiek jis supranta, kad jį valdo visokie polėkiai, kaip stipriai jis trokšta nuo jų išsilaisvinti, įgauti kažkokią naują jėgą, objektyviai pažvelgti į save iš šalies ir pakilti virš savo prigimties. Ir vėlgi, pakilti kur? Į kitą prigimtį, kuri valdys jį?
Šie klausimai skirti ne visiems. Nedaugelis pasaulyje kelia juos sau ir jais domisi, ne visi imlūs jiems. Vadovaudamiesi šiuo kriterijumi, galime nubrėžti visiškai tikslią ribą tarp „žmogaus“ ir „gyvūno“.
„Gyvūnas“ – tai ne priekaištas, o vystymosi lygis: žmogus gyvena taip, kaip jam diktuoja visuomenė, kuri savo ruožtu taip pat nėra laisva. Vaikų auklėtojai, mokyklų mokytojai, tėvai, formuojanti mano nuomonę žiniasklaida − irgi neturi valios laisvės. Visos sistemos (ir vidinės, ir išorinės) neveikia pačios vienos, o yra kažkieno išjudinamos. Todėl ir kalbėti apie jas neverta.
Jei ieškau savo misijos, pakeliančios virš šios priverstinės srovės, tai beprasmiška ieškoti prasmės jos vingiuose ir sūkuriuose. Jie neturi reikšmės, aš nerasiu šioje srovėje nieko, išskyrus gamtos jėgas, kurios veikia visą žmoniją, visus pasaulius, įskaitant visas jų dalis per visą istorinį procesą. Niekas čia neturi laisvos valios.
Gaila gaišti laiką studijuojant tai, kas neduoda jokios naudos. Taip iš esmės kabalos mokslas traktuoja mūsų pasaulį. Tai nėra panieka. Iš tiesų, mums atrodo, kad mes išjudiname kažkokias jėgas ir dėsnius, įvedame elgesio taisykles, kad gyvenimas būtų patogesnis. Manome, kad naujų įstatymų įvedimas ir naujų mašinų sukūrimas padarys pasaulį geresnį.
Ir tai atliekame nejausdami, kad kažkas mus valdo. Juk pats noras būti laisvam ir kažkaip pagerinti savo gyvenimą – tai ne laisva valia, o vidiniai polėkiai, kurie sukelia iš aukščiau realizuojamus procesus.
Štai taip ir išeina melas ant melo. Net konstatuodami savo nelaisvę, esame priversti imtis tam tikrų veiksmų, kurie mums atrodo laisvi, bet iš tiesų tokie nėra.

Iš 2011 m. kovo 17 d. pamokos „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Keletas laisvės akimirkų

Kaip pats save auklėjau

Laisvės beieškant