Laida rusų kalba. Vertimą į lietuvių kalbą rasite čia.

Karaliaus Saliamono Patarlių knygoje (Mišlei) sakoma: „Tausojantis rykštę nekenčia savo sūnaus“.
Auklėjimas yra grindžiamas griežtumu ir gailestingumu. Lygiai taip ir mes esame iš aukščiau valdomi griežtumu ir gailestingumu.
Čia nėra vietos absoliučiai meilei, vaikas turi patirti subalansuotą dviejų jėgų poveikį.
Taip parodome jam, kad jis laisvas rinktis. Tegul kiekvieną kartą renkasi pats, tačiau tegul žino, jog neteisingas pasirinkimas tuoj pat sukels neigiamą reakciją.
Augdamas vaikas įgis vis didesnę savarankiškų veiksmų laisvę, o negatyvus atsakas, t. y.,  „rykštė“, bus vis labiau slepiama.
Galop išauginsime žmogų, kuris gyvena didžiuliame pasaulyje ir žino: norėdamas eiti tiesiu keliu, būdamas tarp bausmės ir atlygio jis turi kiekviename žingsnyje realizuoti savo laisvą valią.
Santykiai su visais vaikais, pradedant pačiais mažiausiais ir baigiant dideliais, tokiais kaip mes, privalo būti grindžiami griežtumo ir gailestingumo poveikiu bei kontrole, ir palaipsniui, priklausomai nuo auklėjimo lygmens jie anuliuojami.
Vaikui suteikiame vis daugiau laisvės ir leidžiame jam valdyti save, kol jis neišeina į pasaulį perėmęs iš mūsų šias griežtumo ir gailestingumo „vadžias“, idant taptų savarankiškas žmogus, optimaliai juos suderinęs – vidurio linijoje.

Iš 2010 m. rugsėjo 29 d. pokalbio apie auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Leiskite vaikams rinktis

Bausmės vaikams

Pagrindiniai vaikų auklėjimo principai

Klausimas: Kaip dirbant su vaikais patikrinti, ar pasirinktas metodas teisingas?
Atsakymas: Visų pirma reikia stebėti, ar vaikų grupė visas būsenas išgyvena drauge.
Jeigu per ją pereina bendros bangos, neaplenkiančios nė vieno vaiko klasėje, tai reikia vaikams leisti kažkaip išsikrauti, pasportuoti. Kitaip sakant, reikia padėti jiems lengviau išgyventi sunkias būsenas.
Tačiau, žinoma, kiekvienoje pakopoje neišvengiamas egoizmo šuolis ir nesupratimas, o po to išsiaiškinimas ir didesnio nei anksčiau supratimo įgijimas. Ir reikia vaikus išmokyti, kaip įveikti jausmų ir proto neaiškumo būsenas.
Nėra tokių būsenų, kad tiek žmogui, tiek vaikui, – jis irgi žmogus (siela nesensta) – nebūtų paliktas „virvės galas“, kurį sugriebus būtų galima išsikapanoti iš bet kurios painiavos, nuopuolio, bejėgiškumo, miglos.
Greta tariamai „objektyvių“ blogos savijautos „priežasčių“ visada turime galimybę pakilti iš šios būsenos. Ir reikia išmokyti vaikus šios technikos – taip suteikiame jiems instrumentus, padedančius išsilaikyti gyvenime.

Iš 2010 m. spalio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokyti remiantis tiesa

Leiskite vaikams rinktis

Klausimas: Kaip vaikams paaiškinti dėsnį: „Pamilk savo artimą, kaip save patį “?
Atsakymas: Vaikų ir suaugusių švietimas turėtų būti vienodas. Tik vaikui viską atskleidi mažesniu mastu, pateiki jam aiškius, „sumažintus“ iki jo lygio, bet ne pasakiškus pavyzdžius. Tačiau visur turi sakyti tiesą!
Tereikia rūpintis tuo, kad jis teisingai mus suprastų savo lygmenyje. Lygiai taip pat adaptuojame kabalistų kalbą, kad priartintume ją prie šiuolaikinio žmogaus ir padarytume suprantamą visiems.
Norint paaiškinti vaikui dalį to, ką suaugusieji mokosi pamokoje, prireiks daugybės pamokų.
Aš patikrinu, ar visos ankstesnės pamokos išmoktos ir atskleidžiu naują problemą, kad vaikų grupė rastų jos sprendimą. Tarytum duodu „pusę šaukšto“, kad galėtų ją „paragauti“.
Bet po to vaikas turi pats pradėti klausti, nesuprasdamas ir abejodamas, diskutuodamas su draugais, bandydamas kartu suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, koks uždavinys ir jo sprendimas.
Ir mokytojas kaip lygus su jais irgi įsijungia į šią diskusiją, bet jis tik iš toli nukreipia į teisingą kelią.
Iš pradžių visiškai išsiaiškiname patį klausimą, o paskui bandome rasti sprendimą. Ir pagal šį procesą mokytojas vertina, kaip vaikai tobulėja – kiekviena ankstesnė pakopa savo apatine dalimi įsijungia į kitą pakopą.
Pažymiai nerašomi – visi lygūs. Vertinamas tik bendras bet kokios problemos sprendimas.

Iš 2010 m. spalio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Auklėjimas gerumu

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Auklėjimo sistemos krizė

Laida rusų kalba.

Mūsų auklėjimo sistema turi veikti pagal tą patį principą, kuriuo vadovaujamės mes.
Negalima vaikams taukšti niekų ir sakyti netiesą, negalima jiems kurti melagingo pasaulio. Kiekvienas žaislas turi priartinti vaiką prie realaus gyvenimo, teisingos analizės.
Bet kuri detalė turi būti didelio pasaulio teisingų realijų mažu analogu. Mes atskleidžiame jį vaikams palaipsniui, bet tai – tikrasis pasaulis, o ne fikcija.
Saugodamas vaiką, įspraudžiu jį į griežtus rėmus, tačiau juose suteikiu jam laisvę.
Iš savo poelgių esant ribotomis, nepavojingomis sąlygomis jis mokosi būti žmogumi. Pamažu ribos išsiplečia – formuojasi žmogus.
Taip darydamas aš jam nesiūlau iš anksto paruoštų sprendimų, siūlau tik ribotą pavyzdį.
Aš nedėlioju konstruktoriaus už jį – tik parodau sektiną pavyzdį ir palieku laisvę fantazijai ir kūrybai, o kartais parengiu užduotis, spąstus, pinkles – juk mokomasi iš klaidų. Tik taip galėsiu jį paruošti gyvenimui.
Argi galima iš anksto pateikti visus atsakymus? Priešingai, mes augame spręsdami uždavinius, atlikdami pratimus, bandydami ir klysdami.
Toks patyrimas formuoja teisingą vaiko požiūrį, ir jis jau žino, kaip imtis reikalo, kaip spręsti problemą.
Galiausiai, jeigu jis suklysta, tai tik todėl, kad buvo užkluptas, nesitikėjo tokio posūkio.
Kiekviena kita pakopa prasideda būtent taip: ji nauja, nenuspėjama, todėl vaikas klysta, bet ir mokosi iš savo klaidos, tad ši jam būna naudinga.

Iš 2010 m. rugsėjo 29 d. pašnekesio apie auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis švietimas

Pagrindiniai vaikų auklėjimo principai

Kaip auklėti vaikus?

Laida rusų kalba. Vertimą į lietuvių kalbą rasite čia.

Švietimo tikslas – aiškinti, kad „meilė artimui“ – tai visuotinis gamtos dėsnis. Tik tai iš vaiko formuoja žmogų.
Šis dėsnis turi atsispindėti dėstant visus dalykus – būtina perteikti gamtos ir valdymo vienybės idėją (Nėra nieko, išskyrus Jį) bei visos kūrinijos dalių absoliutų tarpusavio ryšį (Pamilk artimą kaip pats save).
Tada viso mokslo pagrindu taps vienas dėsnis, jį valdys viena jėga, jis judės viena kryptimi – vaikas įsisavins būtent tai.
Jeigu apie dėsnį „pamilk“ pasakyta, kad tai „pagrindinė Toros taisyklė“ – bendras pasaulio sandaros dėsnis, mes privalome mokyti vaikus remdamiesi šiuo dėsniu, ir parodyti, kad jis nulemia visus pasaulyje vykstančius dalykus.
Vaikai suvoks šį vienintelį dėsnį, jie supras tiek aukščiausiąjį valdymą, tiek tai, kaip reikia teisingai elgtis.
Jeigu mes parodome, jog patys geriausi ir blogiausi įvykiai pasaulyje vyksta tik dėl to, kad mums atskleistų, kur šį dėsnį  būtina kompensuoti,  vaikai pradeda kitaip, tikslingai žvelgti į realybę.
Žmogumi vadinasi tas, kuris nori save ištaisyti, o taisydamas save – ir pasaulį. Šitaip iš gyvūnų auklėjami žmonės.

Ištrauka 2010 m. rugsėjo 27 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Auklėjimas gerumu

Naujasis švietimas

Pagrindiniai vaikų auklėjimo principai

Video klipas rusų k.

Klausimas: Ar nemanote, kad būtina dar plačiau skleisti kabalą, net nenurodant jos pavadinimo, o tik paaiškinti jos idėjas, krizės priežastis, susivienijimo būtinybę globaliame pasaulyje ir t. t.?
Atsakymas: Visiškai sutinku su tuo, ką sakote, – jog reikia būti atviresniems platinant kabalą masėms. Sutinku, kad reikia parengti platinimo programas, ruošti specialistus.
Bet visų pirma mums būtina ištirti, ar nepaskęsime tame informacijos sraute ir vienijimosi šūkiuose, tarp viso to, kas jau pasakyta kitų, beje, gražiais žodžiais. Juk tokių organizacijų tiek daug! Internetas užpildytas ir niekas jomis nesinaudoja. Kodėl?
Nes visa gamta – tai noras. Noras mėgautis. Dėl savęs. Žmogus gali girdėti tik savo noro radiuso ribose, plačiau – negali. Toks tad šis kūrinys. Šaukti beprasmiška.
Dar Rabašas sakė, kad kol kas noro vaistinėje neparduoda ir todėl kalbėti galima tik „sergantiesiems“. Todėl niekam niekas nesvarbu, išskyrus patį save. Ir už tai žmonių smerkti negalima.
Kas gi mums lieka? Tiktai:
1. skleisti mūsų idėją ir sutelkti visus, turinčius „tašką širdyje“ žmones.
2. skleisti mūsų idėją šiek tiek plačiau nei turinčių „tašką širdyje“ žmonių ratas, tiems, kuriuose šis taškas greitai pabus. Galbūt jūs kalbate apie šitą gyventojų ratą?
3. Matome, kad žmonija nepripažįsta savo visuotinės krizės, bando ją slėpti. Viena, ko neįmanoma paslėpti ir tai betarpiškai junta kiekvienas – tai auklėjimo (ne švietimo!) krizė: padėtis mokykloje, šeimoje, asmeniniame gyvenime.
Jeigu parodysime, kad galima auklėti jaunąją kartą fiziškai, psichiškai sveiką, dorą, suprantančią savo gyvenimo prasmę ir tikslą kaip galima giliau ir plačiau, tai neabejotinai atkreipsime absoliučiai visų žmonių dėmesį.
Tokiu būdu per auklėjimą (grupėje, pritraukiant Or Makif ) galėsime išauklėti jei ne suaugusius, tai vaikus – kitaip tariant, naująją kartą, kuri po kelerių metų užims savo gimdytojų vietas.
Be to, auklėjimo sistemą, mūsų mokyklas, galime organizuoti visame pasaulyje. Per interneto tinklą kaip atvirą mokyklą visiems: įtraukiant auklėjimą ir švietimą, būrelius, bendravimą tinkle ir t. t., kas taip traukia jaunąją kartą. Ir pakelti juos iš materialios plotmės į virtualaus pasaulio erdvę, o paskui ir į dvasinį pasaulį.
Norėdami tai atlikti, turime sukurti virtualią mokyklą. Ir net jeigu pradėsime mokyti vien savo draugų vaikus visame pasaulyje – tai šimtai tūkstančių vaikų, kurie savo pavyzdžiu galės parodyti rezultatus, o paskui taps aktyviais, išsilavinusiais mūsų judėjimo nariais. Vystydamasis fiziškai vaikas augs ir dvasiškai!
Štai šį trečiąjį punktą, manau, galime pradėti įgyvendinti ir per jį pastūmėti pasaulį ištaisymo link, kaip pasakyta Biblijoje: „Sugrąžinti tėvų širdis sūnums, o sūnų širdis – tėvams“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Magiška dvasingumo trauka

Kelias, kurį tiesiame

Kaip auklėti vaikus?