Klausimas. Kas yra kabalistinė meditacija?
Atsakymas. Nežinau, ką omenyje turi skirtingos metodikos, filosofijos, psichologijos, mokymai sakydami žodį „meditacija“. Matyt, tai žmogaus minčių nukreipimas į tam tikrą užduotį, tam tikrą veiksmą.
Kabaloje meditacija prilygsta ketinimui, kai noriu pasijungti prie aukštesnės šviesos, kad ji mane pakeistų, atliktų su manimi kokį nors veiksmą. Tikriausiai noras priartėti prie šviesos, kitaip tariant, tam tikros vidinės valios pastangos vadinamos meditacija.
Tuo metu reikia susitelkti į vieną mintį: „Nėra nieko kito, tik Jis,“ „Geras ir kuriantis gėrį.“

Iš 2017 m. rugsėjo 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar meditacija riboja žmogų?

Meditacija ir kabala

Kur gyvena ketinimas?

Klausimas. Ar kabalistas atsparus kančioms, tuštumos pojūčiui, nusivylimui?
Atsakymas. Kabalistas nėra atsparus fizinėms kančioms. Kaip ir visi kiti, egzistuojantys materialiame kūne, jis lieka gyvūnu ir viską suvokią. Tarp jo ir kitų žmonių šiuo atžvilgiu nėra visiškai jokio skirtumo.
Kitas reikalas – jo požiūris į kančių Šaltinį. Jis visiškai Jį pateisina, nes supranta, kaip tai padeda atitrūkti nuo egoizmo. Tad kabalistas visai kitaip žvelgia į ligas ir kitas negandas.

Iš 2017 m. rugsėjo 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl reikalingos kančios

Dėkoti už kančias labiau nei už gėrį?

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Klausimas. Kodėl pasaulyje tiek mažai kabalistų?
Atsakymas. Mat norint atskleisti dvasinį pasaulį, pakanka vieno dviejų kabalistų, o paskui dar poros dešimčių. O prie jų jau turi šlietis kiti. Viskas vyksta žemyn, pagal piramidę.
Šiandien sistematiškai užsiimantys mūsų pasaulinėje bendruomenėje studentai sudaro pakankamą žmonių kiekį, reikiamą norint atnešti į mūsų pasaulį Šviesą. Belieka, kad visas pasaulis kaip nors prie mūsų prisijungtų.

Iš 2017 m. rugsėjo 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra kabalistas?

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Kiek kabalistų reikia?

Klausimas. Jei viskas, kas materialu, turi dvasinę šaknį, tai ir mano šeima man duota neatsitiktinai? Jeigu Kūrėjas egzistuoja, tai aš turiu Jį atskleisti ir šeimoje?
Atsakymas. Yra du komponentai – gyvūninis ir dvasinis.
Gyvūninis komponentas – tai šeima, kurioje gyvenu ir kuria turiu rūpintis. Dvasinis komponentas susijęs tik su dvasia, t. y. su siela. Ir nereikia jų painioti.
Šiame pasaulyje turiu rūpintis savo vaikais, žmona, artimaisiais, tėvais, tačiau tai nesusiję su mano siela. Taip ir parašyta Toroje, kad žmogus atitrūks nuo savo motinos ir tėvo ir prisišlies prie Kūrėjo.
Klausimas. Kaip galima žiūrėti į santykius šeimoje tik kaip į gyvūninius? O jei šeimoje tikrai kartu aptariami ir sprendžiami įvairūs dvasiniai klausimai, įsiklausoma į artimųjų nuomonę, – visa tai irgi gyvūninis pradas?
Atsakymas. Yra įvairių šeimų, žiūrint kas aptarinėjama ir kaip manoma. Tai jūsų reikalas. Aš neatmetu šeimos, bet manau, kad jokie patys giliausi šeimyniniai sprendimai nesusiję su dvasingumu.
Komentaras. Bet anksčiau mes kalbėjome, kad geri santykiai tarp vyro ir žmonos gali jiems padėti atskleisti Kūrėją.
Atsakymas. Gali, žinoma, jei tik jiems pasiseks.

Iš 2016 m. gruodžio 11 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas kaip akimirka arba akimirka kaip gyvenimas

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Visos būsenos, kurias patiriame dvasiniame darbe,– tai mūsų ryšio su Kūrėju formos, kaskart kitokios. Ir nors mums atrodo, kad esame darbe ar su šeima, namie ar gatvėje, kažkur einame, skrendame – visa tai vaizduotės žaismas.
Iš esmės tai mūsų ryšio su Kūrėju vaizdas, kuris įgauna skirtingas formas esant skirtingoms aplinkybėms. Ir nėra nieko kito!
Todėl visas mano darbas – atpažinti tikrąją būseną, suprasti, kad esu susietas su Kūrėju ir turiu Jį atskleisti kaip Pirmąjį, kuriantį man tą būseną, ir Paskutinįjį, nes turiu pasiekti „Nėra nieko kito tik Jis.“
Turiu nutarti, kad Jis iš tikrųjų suformavo man šią būseną, Jis ją suorganizavo ir davė man, kad remdamasis visais dabar esančiais duomenimis, priklausomai nuo manyje atsiskleidžiančio sudužimo, nutarčiau, kad viskas kyla iš Jo, pradedant pasiruošimu ir iki būsenos, kai susijungiu su Kūrėju kiek tai įmanoma šiuo metu
Toks mūsų darbas.

Iš 2017 m. lapkričio 22 d. pamokos „Širdies apsunkimas ir embriono būsenos pasiekimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelis kelias pas Kūrėją

Šešėlių teatras

Kaip pažinti Kūrėją?

Klausimas. Lygybė – tai toks reiškinys mūsų pasaulyje, dėl jos žmonės per visą istoriją nuolatos kovojo…
Atsakymas. Jokios lygybės nėra ir būti negali. Lygybė gali būti tik Kūrėjo atžvilgiu, nes Jo atžvilgiu visi esame lygūs, kaip vaikai mamai. Kūrėjas mūsų bendra šaknis, ir todėl sukurti iš jos esame visiškai lygūs.
Vieni kitų atžvilgiu mes visi skirtingi. Negalime net įvertinti, koks skirtumas tarp mūsų. Nėra bendros liniuotės, su kuria būtų galima visus išmatuoti. Jeigu suartėjame su Kūrėju, susijungiame Jame, visi priešais Jį tampame lygūs.
Klausimas. Ar galima sakyti, kad mes lygūs siekdami Jo?
Atsakymas. Netgi čia nesame visai lygūs, bet pamažu tampame.
Tik pasiekę Kūrėją ir tapę Jo „vergais“, pasiekiame lygybę, juk vergystėje visi vienodi.
Kai paklūsti aukštesniajai sistemai, tinkamai į ją įsijungdamas, tai ši būsena iš esmės vadinasi vergyste. Tačiau paklūsti su didžiuliu užsidegimu, susižavėjimu.

Iš 2017 m. liepos 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukščiausios lygybės principas

Kaip tapsime lygūs, jeigu esame skirtingi?

Dvasinė lygybė

Klausimas. Jeigu matau neigiamas draugo savybes, tai turiu jį papildyti. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Gamtos dėsnis toks, kad joje nėra nieko bloga. Žmoguje taip pat – nė viename iš mūsų! „Blogis“ kilo iš mūsų sudužimo, nes tavyje yra ketvirtis, jame puselė, manyje trečdalis ir t.t.
Jeigu surinksime šias savybes draugėn, tai jos sudarys vieną visumos savybę, sudarytą iš pliuso ir minuso. Esmė ta, kad dūžtant sielai susidarė neigiamos savybės, ir net tai, kas teigiama, atrodo, kaip neigiama, nes niekas jų tarpusavyje nepapildo.
Taisant reikia ištaisyti mūsų sudužimą, abipusį nutolimą vienų nuo kitų. Mums reikia pakreipti mūsų smegenis, kad jos dirbtų būtent ta kryptimi: nėra nieko blogo, nėra nieko gero. Blogis – tarpusavio atitolimas. Tad matome sudužusias savybes, kurios visada mums atrodo neigiamos.
Jeigu greta bet kokios sudužusios savybės, kad ir kokia teigiama ji būtų, nebūtų neigiamos, jį papildančios savybės, tai ji atrodys neigiama.

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš savo egoizmo

Iš chaoso į harmoniją

Tikslas – meilė artimui

Meilė – tai ne daugiau nei abipusis pliuso ir minuso subalansavimas, harmonija.
Jei kalbame apie meilę tarp draugų grupėje, tai mums atrodo, kad tai kažkas dirbtina, nereikalinga, nemalonu, nepasiekiama. O iš tiesų tai tėra pagrindinio gamtos dėsnio realizacija. Tiesiog žodis „meilė“ gerokai nuvalkiotas mūsų laikais.
Iš esmės, jeigu niekas nieko nesunaikina, bet nori papildyti, tai pasiekdamas papildymo grupėje tarp priešingų savybių, kylančių iš vienos gamtoje egzistuojančios šaknies, suprantame, kad tai ir yra harmonija, meilė, abipusė sąjunga, ir kitos būsenos būti negali.
Todėl vienas nieko negali padaryti. Žmogus vienas negali pasiekti aukštesniojo pasaulio, negali pažinti pasaulio valdymo sistemos, nes jame nėra atitinkamos būsenos, jis joje nedalyvauja. Jis turi sukurti savyje tokį detektorių – aukštesniojo pasaulio jautimo organą. O tam reikia susivienyti dešimtuke.
Mūsų vienybė grindžiama tuo, kad tu turi minusą – aš pliusą, vienas pliusą – kitas minusą ir t. t. ir mes kryžmiškai susijungdami sukuriame tinklą, vadinamą „kli“, kitaip tariant, indą Kūrėjui atskleisti. Ką reiškia Kūrėjas? Tai, kas per vidurį, bendra, tai, ką pasiekiame derindami priešybes.
Todėl mums reikia tinkamai tarpusavyje susijungti: nieko nenaikinti, nieko nespausti, o išmokti panaudoti kiekvieną bet kurio grupės nario savybę – nuo pačių blogiausių iki pačių geriausių. Jos visos turi vienodą teisę egzistuoti.

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“ pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės atgimimas

Pasaulinio egoizmo viršūnėje

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Klausimas iš „Facebook“. Nuolat sakote, kad kabalistas turi apsiriboti būtinuoju minimumu, tačiau jis kiekvienam skirtingas. Kaip nustatyti ribas?
Atsakymas. Žmogus pats nustato ribas tuo, kad visas mintis ir savybes nukreipia į susijungimą su kitais ir per juos – į susijungimą su Kūrėju. Natūralu, kad tuo tarpu likę menkesni norai, impulsai ir pomėgiai niveliuojasi.
Nors laikau save kabalistu ir didžiąją laiko dalį užsiimu būtent tuo, vis tiek privalau rašyti ir aiškinti žmonėms apie kabalą. Dėl to klausausi žinių, žiūriu mokslo populiarinimo laidas, kad remdamasis jomis galėčiau vesti savo paskaitas ir pokalbius.
Be to, dar mėgstu juokus ir gerus anekdotus, nes tai parodo, kiek žmogus savo protu gali pakreipti viską ir atskleisti, kaip priešingybės jungiasi. Iš principo, būtent tai gerame anekdote yra.
Žmogus turi normaliai maitintis ir ilsėtis. Sakykim, aš kasdien pusvalandį skiriu pasivaikščiojimui su žmona.
Klausimas. Ar būtinasis minimumas nėra prievartinė lygiava, kad visi turėtų būtent tokį lygį?
Atsakymas. Ne. Jokiu būdu. Svarbiausia, rūpintis tuo, kad žmogus turėtų svarbų tikslą gyvenime, ir tai, ką jis daro, būtų daroma dėl to tikslo. Visa kita – antraplaniai dalykai. Tuomet viskas normalizuosis, taps natūralu.
Mokiausiai to iš savo Mokytojo. Jis labai mėgo vaikščioti po parką, skaniai pavalgyti, pasiperti pirtyje, išsimaudyti jūroje, bet visa tai buvo visiškai antraeiliai dalykai, priedai, palyginus su jo dvasiniais užsiėmimais, su ta aukštybe, kurioje jis buvo.
Tiksliai nusistatykite tikslą, ir tuomet tai, kas būtina, susireguliuos savaime.

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu gyvenimo nepripildo amžinas tikslas…

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Klausimas. Kaip savybių panašumo dėsnis pasireiškia gamtoje?
Atsakymas. Savybių panašumo dėsnis veikia visuose lygiuose, tik mes ne visur tai pastebime. Jei mes su tavimi turime vienodas savybės, tai mes suartėjame, suprantame vienas kitą. Lygiai tą patį galima pasakyti apie fizinius kūnus ir cheminius elementus.
Tačiau savybių panašumas kalba ne tiek apie mūsų pasaulio gamtą, nes panašūs objektai (pliusas su pliusu) įprastai atstumia vienas kitą, o apie dvasinės prigimties pasaulio erdvę – tai, kas vyksta pagal panašumą ne fizinėmis, o vidinėmis savybėmis.
Dvasiniame pasaulyje nėra nieko kito, išskyrus objektų priartėjimą ir atitolimą, priklausomai nuo savybių panašumo arba skirtingumo. Tai pagrindinis elgesio dvasinėje erdvėje dėsnis.
O mūsų pasaulyje dėl šio dėsnio mes negalime stebėti tų savybių, kurių mumyse nėra. Aš galiu matyti tik tai, kas yra manyje. Pavyzdžiui, žiaurus žmogus nemato kitų širdingumo, nes tam reikėtų turėti širdingumo savybę.
Todėl mes niekada nesuvoksime Kūrėjo kaip Gero ir Kuriančio gėrį, kol patys tokie nebūsime. Kūrėjas pasireiškia tik kaip skleidžiantis gėrį, šilumą, ko mumyse absoliučiai nėra.
Klausimas. Kitaip tariant, tai reikia suvokti kaip aksiomą, ar geriau tikėti?
Atsakymas. Kol kas – kaip aksiomą, kad ji tarnautų mums, kaip veikimo aukščiau savęs pagrindas. Palaipsniui pagal kabalos metodiką kurdami savyje naują jutimo organą, kuris kažkuriomis savybėmis bus panašus į Kūrėją, mes palaipsniui atskleisime Jį savyje pagal panašumą, kol galiausiai suvoksime visiškai.
Klausimas. Todėl žmonėms yra taip sunku suprasti kabalistą?
Atsakymas. Praktiškai neįmanoma. Ir kabalistui neįmanoma suprasti aukštesnio lygmens kabalisto, nes jį riboja tas dvasinių savybių rinkinys, kurias sukūrė savyje, paruošė pojūčiui.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Aukštesniojo pasaulio gamtos tyrinėtojas

Kas Šviesos? Mes paskui jus!