Klausimas. Vieno egoistinio noro slopinimas kitu yra dvasinis darbas?
Atsakymas. Koks gi tai dvasinis darbas? Tu kaip turguje tik keiti vieną norą kitu, ir viskas.
Pavyzdžiui, man norisi gulėti ant lovos ir žiūrėti futbolą. O žmona sako: „Eik į turgų ir nupirk bulvių“. Aš mąstau, kas man naudingiau: žiūrėti futbolą ar vis tik eiti pirkti bulvių. Jei neisiu į turgų, tai vaikai liks alkani, žmona sukels skandalą, ir man tai atsieis brangiau. Todėl apsiskaičiuoju, kad man geriau praleisti futbolo rungtynes ir eiti nupirkti bulvių.
Mūsų pasaulyje negali būti altruistinių skaičiavimų. Net didingiausi žmogaus proveržiai – visiškai egoistiniai.
Klausimas. Ką reiškia atlikti dvasinį darbą, be egoistinio skaičiavimo? Galite pateikti pavyzdį?
Atsakymas. Mūsų pasaulyje tokio pavyzdžio nėra.
Sakykime, aš pervedu dalį savo atlyginimo badaujantiems Afrikoje. Apie tai niekas nežino. Ir Afrikos gyventojai nežino, kad gauna iš manęs, ir aš niekur su jais nesusipažinsiu, tiesiog ėmiau ir pervedžiau. Tai kodėl aš tai padariau? Iš kur man atsirado energijos ir noro taip pasielgti?
Esmė ta, kad jei mes esame tik egoistinis noras mėgautis, vadinasi, iš savo veiksmų gauname kažkokį malonumą, kitu atveju neturėtume jėgų atlikti nė vieno judesio. Atomas negalėtų suktis, molekulės ir elektronai negalėtų cirkuliuoti mūsų kūne, jei nematytume iš to naudos.
Be to, kuo ši nauda mažiau materiali, pavyzdžiui, psichologinė ar meilės, juo daugiau ji gali suteikti energijos. Pavyzdžiui, kad užsidirbčiau sau maistui ir gerai papietaučiau, galiu sugaišti visą dieną, o tam, kad užsidirbčiau meilę ar kažkam atkeršyčiau, aš pasiruošęs paaukoti visą gyvenimą! Kitaip tariant, išskaičiavimas vyksta atsižvelgiant į noro pobūdį. „Meilė ir badas valdo pasaulį“.
Klausimas. O kas motyvuoja žmogų dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas. Taip pat meilė ir badas, tik išskaičiavimas kitas: aš permetu akcentą, svarbą nuo savęs – mylimiausiojo – kitiems – visai žmonijai. Tai suteikia man galimybę pajausti Kūrėją, būti panašiam į Jį.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo savybės detektorius

Kaip panorėti to, kas svarbiausia

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Ir nebūk nuolaidus: gyvenimas už gyvenimą, akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją. (Tora, Dvarim, Šoftim, 19:21)
Žmogus turi naikinti priešus – savo egoistinius norus, kuriuos jis privalo ištaisyti su Aukštesniosios šviesos pagalba arba į norą duoti, arba į davimo veiksmą. Negali būti jokių nuolaidžiavimų.
Kiekvienas turi iki galo perdaryti visą savo egoizmą, be to aiškiai, realiai jausdamas jį savyje ir stengdamasis iš visų jėgų. Be to, žmogus neturi skaitytis su savo egoistinėmis silpnybėmis.
Pasakyta: ,,gyvenimas už gyvenimą, akis už akį“. Tai reiškia, kad privalai visus norus perversti į priešingus ir vietoje egoistinio įgyti dvasinį gyvenimą. Tačiau tai nereiškia, kad su juo išsiskiri, paprasčiausiai jis pereina į kitą fazę, dėl kito idealo. O tu toliau egzistuoji materialiame pasaulyje.
Dauguma žmonių mano, kad tai darydami jie privalo numirti, išnykti iš šio pasaulio. Ne! Taip ir pasakyta: ,,Savo pasaulį pasiek dar gyvendamas šiame pasaulyje“. Juk turime pridėti prie materialinio gyvenimo pojūčio Aukštesniojo pasaulio pojūtį.
Klausimas. Kodėl sakoma ,,gyvenimas už gyvenimą, akis už akį, dantis už dantį, koja už koją“? Dėl ko minimos būtent šios dalys?
Atsakymas. Dėl to, kad tai pagrindinės dvasinio „parcufo“, vadinamo ,,siela“, dalys.
Siela dalijama į tris dalis: galvą, kūną ir galūnes. Kiekviena iš jų susideda iš dalių. Dalis galvos yra kiekviename kūno organe ir analogiškai kiekvienas kūno organas susijęs su galvos dalimi.
Akis – tai organas, su kuriuo tu matai, tyrinėji, egzistuoji, atskleidi. Dantys, kaip girnos, permala visus į tave patenkančius duomenis, visus tavo norus. Ranka – taip pat atskleidimas, tiktai kitame lygmenyje negu ,,akis“. Koja simbolizuoja judėjimą pirmyn.
Tai pačios svarbiausios dalys mūsų sielos, kuri turi tokią pačią struktūrą (sandarą), kaip ir fizinis kūnas.

Klausimas. Kodėl kabalos nesimokome po vieną?
Atsakymas. Todėl kad kabaloje kalbama apie globalų visos visatos įrenginį, kurį sudaro daugybė pasaulių. Net mokslininkai pastaruoju metu pradėjo rašyti, kad mūsų visata sudaryta iš daugybės visatų. Bet mes jaučiame tik kažką vieną, kažkokį kampą, pjūvį, ir matome kaip holografinį vaizdą tik mažą fragmentą, o kad pamatytume visą paveikslą mums reikalingas integralus matymas, kuris gaudytų absoliučiai viską visais dažniais.
Iš tikrųjų materijos nėra, mes gyvename jėgų lauke. Sakoma, jei mes paimtume atomo branduolį ir įsivaizduotume jį kaip teniso kamuoliuką, tai pamatytume, kad elektronas nutolęs nuo jo futbolo aikštės atstumu. Kitaip tariant, aplink mus visiška tuštuma ir patys mes esame sudaryti iš tuštumos.
Bet įdomiausia yra tai, kad nors egzistuoja didžiuliai atstumai ir viduje atomo, ir visuose mūsų įrenginio negyvosios, augalinės, gyvūninės materijos lygiuose, ir žmogaus sąmonės lygyje, – mes turime tarpusavio ryšį. Problema ta, kad mes nejaučiame šio ryšio svarbos.
Kabalos mokslas sako apie tai, kad visą visatą gaubia bendras apvalkalas, kurį galima vadinti „apskritu apvalkalu“. Šio rato viduje yra penki koncentriniai pasauliai, kurių tamsiausiame centriniame taške esame mes. Mūsų uždavinys pamatyti, pajausti šiuos pasaulius ir visa, kas juose vyksta.
Per 14 milijardų metų gamta vystėsi nuo negyvosios stadijos žmogaus link, nuosekliai keičiantis augaliniam, o tada gyvūniniam lygmeniui. O dabar esame paskutiniame mūsų vystymosi etape, kurio tikslas – pasiekti visos visatos, visų pasaulių supratimą, suvokimą, pojūtį, atskleisti juos. Dėl to turime tapti panašūs į juos. Būdami šiame mažame visatos kamuolėlyje, turime susivienyti tarpusavyje.
Žmonija turi tapti vieninga. Imkime visus kaip sumą arba kaip integralą, bet visi aštuoni milijardai planetos gyventojų turi būti kaip viena vieninga visuma, viena sistema. Nuo šio gamtos dėsnio mes niekur nepabėgsime.
Bet kaip prie jo prieiti, juk jis varo mus į kampą, sukuria įvairiausių problemų?
Sakoma, kad jei iš aštuonių milijardų padarytume nedidelį sisteminį įrenginį, sujungtume dešimtį žmonių, kurie, rinkdamiesi į ratą, pozicionuoja save kaip vieną visumą, tai ši vieninga visuma pradės jausti kitą, daug gilesnį pasaulio lygmenį. Taip jie pakils į naują pakopą, savyje atskleisdami, suvokdami, pajausdami valdančią jėgą, veikdami visą sistemą.
Pakilę jie gaus didesnį egoizmą, sakykime, dešimt kartų, ir vėl turės tapti kaip vienas, paskui vėl pakils į kitą pakopą ir vėl turės tapti kaip vienas, nes ir čia juose vyks dešimteriopas sustiprinimas. Taip jie kils, nuolatos vis labiau suvokdami visatą, visą pasaulį.
Jei mes tokiu būdu studijuosime kabalą, tai suteiks mums galimybę suvokti ir pajausti visus pasaulius, tapti amžinais, tobulais. Tai priklauso tik nuo mūsų suvokimo ir nuo nieko kito. Pasiekti tokią būseną, kad pajaustume visą visatą kaip save, – tai žmogaus uždavinys materialiajame pasaulyje. Tada žmogus tampa amžinas kaip visi dvasiniai pasauliai ir jaučia save, jaučia būseną, kurioje viską valdo tobulumas.
Išeidamas iš savęs, žmogus nustoja jautęs poreikius ir neišsipildžiusius norus, kuriuos jautė kaip kančias, neužpildytas savo būties tuštumas. Jis praranda ryšį su mūsų pasaulio apribojimais, išeina už jų ribų, pradeda jausti, kad egzistuoja visuose pasauliuose, tarsi išsklidęs po juos, jaučiasi absoliučiai vientisas, tobulas, amžinas. Tai mes turime pasiekti.
Šią metodiką prieš 5777 metus atskleidė Adomas, ir nuo to laiko kabalistai, ja naudodamiesi, pasiekdavo išėjimą į Aukštesnįjį pasaulį. Tikėkimės, kad mums pasiseks ir mes atliksime tą patį.
Būtent dėl to kabalos negalima mokytis atskirai. Pavyzdžiui, susirenka kartu dešimt draugų, kurių kiekvienas yra normalus žmogus, kitaip tariant, sveikas egoistas, norintis visko tik sau, ir susitaria, kad nori vietoj mūsų pasaulio pajausti Aukštesnįjį pasaulį.
„Mes norime pritraukti gerąją energiją, išeiti iš mūsų pasaulio apribojimų. Nejausti artėjančios mirties, o pamatyti tikrąją visatą: amžiną ir tobulą. Kaip tai padaryti?“ – Pagal metodiką, kuri tęsiasi dar nuo Adomo, kuri sako: „Tu gali tai padaryti!“
Bet dėl to turi pakilti aukščiau savo egoizmo, kuris kuria tau materialios sistemos paveikslą, stengtis ir nukreipti savo siekį į centrą – ten, kur dingsta tavo „aš“ ir egzistuoja „mes“.
Savo pastangomis, padedant Aukštesniajai šviesai, atitrūksti nuo savojo (aš) ir sieki bendro ryšio (mes).

Klausimas. Ar tam vykstant išlieka mano individualumas?
Atsakymas. Dar didesnis nei visų kitų. Užtat dingsta poreikis rūpintis savimi, jaudintis dėl savo vietos, viso, kas materialu. Kai tik išeini iš savęs ir įsijungi į kitus, pradedi jausti „mes“.
Tai suteikia tau suvokimą apie visą visatą , juk tu išeini iš savo ribotumo. Dabar tu gyveni už laiko ribų, nes egzistuodamas materijos pasaulyje matavai viską tik pagal pulsą; už erdvės ribų, juk anksčiau matavai ją tik pagal save; ir už materijos ribų, kur visą laiką norėjai užpildyti save. Dabar tu negalvoji apie tai, o skrendi, kaip paukštis danguje.
Bet to neįmanoma atlikti pačiam, tai vyksta tik padedant vadinamajai Supančiajai šviesai (O”M) – Aukštesniajai šviesai, kuri egzistuoja aplink mus.
Jei mes siekiame centro, tai pagal pastangas (P) pritraukiame Supančiąją šviesą , ir Ji veikia kartu su mumis.
Tada mes įsijungiame į bendrą sistemą ir sukuriame vieną bendrą centrinį tašką, į kurį pritraukėme Šviesą. Sujungdama mus, Šviesa sukuria mūsų viduje davimo savybę, kuri padeda mums išeiti iš savęs. Mes jaučiame išorėje erdvę ir viską, kas joje yra. Tai ir yra Aukštesniojo pasaulio atskleidimas, kuris vyksta dešimtuke.
Jei nėra dešimties žmonių, galima to siekti ir mažesnėje grupėje, bet, ne didesnėje nei 10. Mes neturime galimybių prote ir jausmuose surinkti daugiau nei dešimtuką. Taip mes sukurti.

Iš 2016 m. spalio 30 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Integralus pasaulis rentgeno spinduliuose

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Klausimas. Ar gali žmogus normaliai gyventi ir vystytis dvasiškai, jeigu nejaučia, kad kiti žmonės jį myli?
Atsakymas. Žmogus turi vystytis tam, kad atskleistų savo dvasinį potencialą. Gaila tokio veltui einančio gyvenimo. Tad žmogus neturėtų kreipti dėmesio į nieką. Jeigu jam duota galimybė mokytis mūsų organizacijoje, galimybė vystyti savo dvasines savybes, tai visa kita priklauso nuo jo.
Nieko kito nereikia. Čia jis nuo nieko nepriklauso. Jis net gali vienas sėdėti prieš savo kompiuterį, jeigu aplink jį nieko nėra. Pageidautina, žinoma, kad turėtų draugus, grupę, bet jei nėra, jam pakaks virtualaus ryšio, kad ištaisytų savo ego. Ištaisyti, reiškia subalansuoti tai su priešingomis jam savybėmis ir iš priešingumo tarp jų pasiekti Kūrėją.
Jis atskleis meilę, kuri užpildo visus pasaulius. Juk užsiimantis kabala žmogus kartais gauna tokią būseną, kai jam atsiskleidžia visą pasaulį užliejant meilė. Bet paskui tai praeina, ir po kurio laiko jis pats turi pasiekti tokios būsenos.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinas variklis, varomas davimo energija

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Nuo ko prasideda žmogus

Klausimas. Kai kalbame, kad vienybė aukščiau visko, ar čia yra kokios nors ribos?
Atsakymas. Vienybė ribų neturi ir negali turėti, juk vos tik ją pasiekiame, iškart kyla naujos kliūtys ir mes vėl turime eiti prie naujų ribų. Tai ir yra kilimas per 125 pakopas.
Pasiektoje vienybėje atskleidžiame Kūrėją, kitaip tariant, bendrą jėgą, darniai, draugėn sujungiančią savyje priešingas jėgas – teigiamą ir neigiamą, šviesos jėgą ir noro jėgą, pliusą ir minusą, šviesą ir tamsą.
O kas tarp šviesos ir šešėlio? Kas juos jungs kaip pliusą ir minusą variklyje ar kitame prietaise? Šis prietaisas – tai mūsų pastangos, kurias dedame, kad darniai sujungtume visus pliusus ir minusus, visus teigiamus ir neigiamus gamtos reiškinius, kad jie mums neatrodytų priešingi.
Mėgindami taip juos tarpusavyje sujungti, ištaisome save. Patys atsiduriame tarp teigiamų ir neigiamų jėgų, ir ten susijungiame su Kūrėju, susiliejame su Juo.
Kūrėjas – tai visų gamtos jėgų harmonija, įskaitant mus, t.y. žmogų, kuris harmoniją sukuria savyje.

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“ pirmosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos mokslas: kelias į aukščiausią harmoniją

Kelias viršun iš tamsios egoizmo šachtos

Didžiulė Kūrėjo malonė

Klausimas. Kas yra humoras dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas. Humoras – tai proto gebėjimas rasti ypatingą išeitį: ne racionalų, tame lygmenyje, kur jis yra, bet aukščiau racionalaus. Štai tuomet ir yra geras humoras, proto sužibėjimas.
Tai tikėjimas aukščiau žinojimo, kai pakyli aukščiau įprastinio mechaninio mąstymo. Todėl kabalistai itin gerbia humorą, gerus anekdotus, šmaikščius pasakojimus.

Iš 2017 m. liepos 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Humoras – apsauga nuo nerimo

Klausimas. Jeigu žmogaus egoizmas didžiausias pasaulyje, vadinasi jis pats nelaisviausias žmogus?
Atsakymas. Žmogus išnaudoja savo egoizmą tam, kad pakiltų virš jo.
Egoizmas – tai ta jėga, virš kurios pakildami visuomet jaučiame vis didesnę laisvę. Negaliu jaustis laisvas, jeigu nesijaučiu nelaisvas.
Todėl kabala grindžiama dviem parametrais: Kūrėjas ir kūrinys – didžiulė davimo bei meilės savybė ir didžiulis egoizmas.
Klausimas. Kitaip tariant, dėkoju Kūrėjui už tai, kad turiu didžiulį egoizmą ir panorau nuo jo atsiplėšti?
Atsakymas. Privalai. Tai, kas aukščiau kitų, to ir egoizmas didesnis. Kaip kitaip jis pakils?

Iš 2017 m. liepos 2 d. pamokos rusų k.

Valios laisvės paieškos, I dalis

Visiška laisvė

Dvasinė ir materialioji laisvė

Klausimas. Kokia tai būsena, kai žmonės jaučiasi esą kaip viena visuma?
Atsakymas. Tai su niekuo nepalyginamas jausmas. Mūsų pasaulyje nėra tokių pojūčių. Atplėšdami save nuo egoizmo ir savo altruistinę, manyje gimusią dalį prilipdydami prie kitų draugų, kurie irgi atnešė savo altruistinę dalį į bendrąją sistemą, drauge sukuriame šių dalelių visumą.
Tarkime, atnešu šviesą į bendrą sistemą, ir kartu su manimi, kiekvienas mano draugas taip pat nukreipia į čia savo šviesos dalelę. Galiausiai susijungiame savo norais pakilti virš savęs ir susilieti altruistinėmis jėgomis. Tai altruistinių jėgų bendras susiliejimas, vadinamas „siela“.
Beje, siela – bendra visiems, ir kiekvienas, kas prisijungia prie dešimtuko centro, pajaučia bendrą sistemą, vadinamą siela.

Klausimas. Jungianti žmones energija, jėga – nekintantis dydis?
Atsakymas. Pati sistema stabili, bet mūsų atžvilgiu ji nėra pastovi, nes ją suvokdami nuolatos judame. Kitaip tariant, sistema nekinta, o mes jos atžvilgiu visąlaik judame, kad vis labiau ją pasiektume.

Iš 2016 m. spalio 30 d. iš pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos ledynmečio pabaiga

Griežtai susijusioje sistemoje

Amžinai nauja mano siela

Klausimas. Kaip galėjo didieji kabalistai: Ari, Baal Sulamas, Rabašas ir kiti suvokti Aukštesnįjį pasaulį, neturėdami grupės, mokytojo? O šiais laikais – daugybė medžiagos, kurios seniau visai nebuvo, įvairiausios sąlygos, bet vis tiek be galo sunku pereiti ribą tarp mūsų ir dvasinio pasaulio…
Atsakymas. Pirmiausia, nesilyginkite su Ari, Ramchaliu, Baal Sulamu. Yra ypatingų sielų, pasireiškiančių šiame pasaulyje, kurios bendroje sieloje užima tam tikras vietas, kaip, tarkime, širdis, plaučiai ar kepenys žmogaus kūne. Be jų kūnas negali egzistuoti.
Yra ir antraeilių pagal svarbą organų, neatliekančių konkrečių funkcijų, būtinų viso organizmo darbui, jie dažniausiai vykdo visų kitų organų nurodymus.
Mokomės, kad mūsų kūnas sudarytas pagal sielos pavyzdį. Jame yra mocha (smegenys), acamot (kaulai), gidin (gyslos), basar (mėsa) ir or (oda) – apskritai, visos kūno dalys nuo viršaus iki apačios ir iš vidaus į išorę tiksliai atitinka mūsų sielos sandarą.
Todėl yra sielų, kurios nusileidžia į mūsų pasaulį ir vystosi pagal savo ypatingus dėsnius. Jei stebėtume vaisiaus vystymąsi motinos įsčiose, pamatytume labai įdomią tvarką – pirmiausia vystosi viena kūno dalis, po to antra, trečia, vėliau vėl pirma…
Kabala šią tvarką nagrinėja ir paaiškina. Medicina tiesiog konstatuoja stebimus faktus, o kabala tiksliai paaiškina, kodėl tokiu būdu ir skirtingu laiku bei keistu eiliškumu vystosi įvairios kūno dalys.
Taigi, Ari, Baal Sulamas, Rašbi, Rabašas ir kiti didieji kabalistai – ypatingos sielos, kurios ateina į mūsų pasaulį, kad jame pratęstų save kaip bendros sielos pagrindą.
Bet mes savęs tokiais laikyti negalime. Jei būtume tokie, elgtumės ir jaustumės šiame pasaulyje visiškai kitaip. Mes – tiesiog bendros sielos dalys, o mūsų darbas – būti tarpusavyje susivienijus, kaip tai aprašė Mozė.
Toroje pasakojama, kad Mozė vystėsi ypatingai. Jį vandenyje plūduriuojančiame lopšyje rado faraono duktė Batja ir pavadino Moše nuo žodžio „limšoch“ – „traukti“ iš Nilo. Batja pasiėmė kūdikį į karališkus rūmus ir auklėjo kaip princą, faraono anūką.
Kai Mozė užaugo, tapo didžiu kabalistu ir išvedė savo gentainius iš Egipto. Pas jį atvykęs uošvis Jetro, Mediano karalius ir dvasinis vadovas, išmokė Mozę perkurti visą sistemą. Mozė paklausė, padalino visą tautą į dešimtines, šimtines, tūkstantines ir taip toliau. Kiekvienas turėjo žinoti savo vietą ir vienytis su kitais. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Tokios asmenybės kaip Mozė pasiekia Aukštesnįjį pasaulį labai ypatingai, juose jau yra Kūrėjo atskleidimas. O mes dirbame taip, kaip nurodyta Toroje: renkamės į dešimtukus, dešimtukai sudaro šimtines, šimtinės – tūkstantines ir taip toliau, šitaip mes pritraukiame Aukštesniąją šviesą. Ji mus pakylėja, išvalo, ir taip atskleidžiame Aukštesnįjį pasaulį.

Iš 2016 m. spalio 30 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Didžiųjų kabalistų paveldas

Didūs mūsų kartos kabalistai

Didieji rankraščiai nesudega

Klausimas. Gėda – pats stipriausias, labiausiai žmogaus nemėgiamas jausmas. Žmonės pasirengę nusižudyti, kad tik nejaustų viešos gėdos. Kokia šio skausmingo žmogui jausmo šaknis?
Atsakymas. Priešingumas Kūrėjui. Pirmoji gėda, pirmasis apribojimas – viskas dėl to, kad noras mėgautis pasijuto gaunantis – priešingas Kūrėjui, Duodančiajam.
Čia ir kilo gėda, vadinamasis priešingumo pojūtis, pasirengęs viskam. Iš čia matome, kad gėda pats galingiausias jausmas, kuris gali valdyti visus kitus norus.
Klausimas. Nesuprantama, kaip tai susiję su Kūrėju. Žmogus gali gėdytis dėl to, kad užtraukė gėdą savo šeimai, giminei…
Atsakymas. Gėda jį žemina, visiškai ištrina, anuliuoja jo „aš“.
Kūrėjas – vienintelis egzistuojantis, amžinas, tobulas. O žmogus, jausdamas gėdą, jaučiasi netobulas, neamžinas, neesantis. Gėda ne tik jame viską ištrina, bet ir įstumia jį į žeminančią padėti visų atžvilgiu. Tai mūsų egoizmo sužeidimas, baisesnis už mirtį.
Žmogaus net nereikia žudyti, užtenka pasodinti jį į narvelį ir padaryti taip, kad jis jaustųsi pažemintas kitų akyse, negebantis savęs pateisinti. Tai baisiausia. Jis veikiau mirs, kad tik atsikratytų šio jausmo.
Tai ir yra tikrosios kančios, parengtos mums, kad išeitume iš egoizmo ir pasiektume visą gerovę.
Klausimas. Argi matote tokių žmonių, kurie gėdijasi, kad jie neamžini, kad jie ne tokie, kaip Kūrėjas?
Atsakymas. Esmė ta, kad žmogus visada pateisina save. Bet kuris žudikas, bet kuris vagis iš anksto pateisina save. O jei negalėtų, jaustų didžiulę gėdą.
Klausimas. Turime sukurti visuomenę, kuri tikrai skiepytų žmogui gėdos jausmą, kad jis nesiimtų jokių blogų veiksmų?
Atsakymas. Žmogui reikia gėdos Kūrėjo atžvilgiu, o to pasiekti – didi taisymosi priemonė. Jei pajausi, esąs netoks, kaip Jis, tai tave visiškai ištaisys.
Klausimas. Bet juk tai Jis mane tokį sukūrė. Ko turėčiau gėdytis?
Atsakymas. Tai geras atsikalbinėjimas, tik jis neveikia. Veikia tavyje kylantis jausmas. Jo negali sukurti.
Nesigėdijame Kūrėjo, nes Jo nejaučiame. Jis slepiasi būtent tam, kad padėtų mums. Jeigu jaustumėmės priešingi Jam, tai tiesiog negalėtume egzistuoti.
Klausimas. O gėda draugų atžvilgiu – tai jau tam tikri žingsniai artėjant prie gėdos Kūrėjui?
Atsakymas. Taip. Jei imsime draugų atžvilgiu elgtis taip, kad būsime jiems pavyzdys, tai bet kokia priešinga būsena bus jaučiama kaip kančia ir padės mums.

Iš 2017 m. rugpjūčio 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip susidoroti su gėda?

Gėda netapti žmogumi

Kasdienė ir dvasinė gėda