Klausimas: Kiekvienas verslininkas siekia surasti naujų klientų. Paprastai tai atliekama per reklamą. Tačiau naujausia apklausa parodė, kad 80 proc. verslininkų sumažino savo reklamos biudžetą iki nulio, nes ji neveikia. Koks yra žiniasklaidos vaidmuo?
Atsakymas: Tikrasis žiniasklaidos uždavinys – vienyti žmones. Kur šiuo metu šios masinės informacijos priemonės? Kam jos dirba? – Visiškai laukinės žiniasklaidos priemonės veikia prieš bendrą žmonių masę!
Todėl, visų pirma, reikia pertvarkyti žiniasklaidą. Įsivaizduokite, kaip pasikeistų bendras pasaulio paveikslas, jei miesto žiniasklaida užsiimtų visuomenės švietimu ir auklėjimu.
O finansuotų ją tie patys įmonių vadovai, verslininkai, nes žiniasklaida užsiimtų visuomenei naudingu darbu, auklėtų žmones, o ne bandytų prakišti jiems nereikalingus beverčius daiktus. Gyventojai padedant žiniasklaidai pasitemps, padėtis mieste pasikeis  – už tai verta mokėti!
Praktiškai viskas priklauso nuo tų verslininkų, kurie vadovauja žiniasklaidai, nes jie suteikia jai darbą, jie moka!
Jei verslininkai susivienys, tai galės diktuoti savo kainas ir užsakinėti muziką. Todėl žiniasklaida negalės veikti kaip anksčiau, ji turės imti prieinamą kainą už teisingos informacijos apdorojimą, jos patalpinimą, pristatymą. Tai jos funkcija. Kurie nesugebės to, išnyks. Apskritai, aš manau, kad šis persitvarkymas jau yra užuomazgos būsenoje.

Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. TV programos „Per laiką“

Klausimas: Šiuo metu verslininkai susiduria su dideliais sunkumais. Jie turi rinktis arba mažą šeimos verslą arba įsidarbinti stambioje korporacijoje. Taip palaipsniui vyksta verslininkų pasiskirstymas į šias dvi kategorijas.
Nežiūrint to, jie vis mėgina sukurti politiką, leisiančią jiems išlaikyti buvusias apimtis. Kaip jiems seksis? Kuria kryptimi jiems judėti?
Atsakymas: Pirma, mes turime matyti bendrą tendenciją. Norime to ar ne, krizė vis dar tęsiasi ir nesibaigs, kol nepakeisime visuomenės, visuomeninių santykių, mūsų požiūrio į pasaulį. Tai – globali, visos žmonijos, užduotis, ir mes ją privalėsime spręsti.
O krizė gilės, įgaudama vis kitas formas, ir versdama mus spaustis, nes ateityje mūsų laukia nauja forma, kai mūsų prigimtis atitiks integraliąją gamtos prigimtį. Mes gaminsime tik tai, ko būtinai reikės, kad normaliai gyventume, o ne dėl pasipelnymo, teršdami pertekliumi žemę, švaistydami jos išteklius ir lobdami vieni kitų sąskaita, nors tai laimės, saugumo ir sveikatos neteikia.
Todėl gamta, siekdama mūsų tapatumo sau, spaudžia mus neigiamu ryšiu, kad pamatytume, jog neturime kitos išeities. Kuo anksčiau tai suvoksime, tuo geriau.
Kaip mums pasiruošti teisingai nusileisti į šį lygį? Kalbu apie nusileidimą, nes žmogus turės sutikti su žemesniu pragyvenimo lygiu, bet už tai gaus aukštesnį laimės, saugumo, tarpusavio sąveikos, džiaugsmo, šilumos ir gerumo pojūčio lygį.
Kad nereiktų nuolat ieškoti geresnės būsenos didinant ir plečiant verslą, o atrasti ją teisingoje tarpusavio sąveikoje, turime pasinaudoti integraliojo švietimo metodika. Ji apima ir auklėjimą. Praktiškai tai yra žmogaus perauklėjimo procesas. Todėl visiems, kurie susiję su mumis, mes turime pateikti naują požiūrį į pasaulį, ir tai padaryti taip, kad žmonės jį patys atrastų ir prieitų prie atitinkamų išvadų.
Naudodamiesi mūsų pasufleravimu ir užuominomis, jie pradės matyti, kaip atrodys ištobulinta integralioji – betarpiškai susijusi su visuma – prigimtis, o save atpažins kaip absoliučiai kenksmingą, priešingą aplinkai terpę, kuri veši gamtoje tarsi didžiulis vėžinis darinys, naikinantis aplinką, iš kurios turėtų maitintis. Šitaip einame į kritinę, net mirtiną, būseną.
Šiuo metu žmonių visuomenė yra problemų priežasties atsiskleidimo stadijoje. Tai yra krizę pradedame suvokti kaip nuolatinę, nesibaigiančią būseną, kai nustojame tikėti žodžiais: „Tai laikinas reiškinys: krizės ateina ir praeina.“
Kai apie krizę mes kalbėjome 2008 metais, mums visi prieštaravo, sakydami, kad jos nėra. Amerikos filosofų gildijoje buvo draudžiama net užsiminti apie krizę, tarsi ji neegzistuotų apskritai. Bet šis laikotarpis seniai praėjo. 2008 m. pabaigoje krizė akivaizdžiai pasireiškė ir nuo to laiko triumfuodama žingsniuoja per planetą – niekur nuo jos nedingsi.
Problema tik ta, ar mes suvokiame tikrąsias jos priežastis, ir ar sieksime tos formos, prie kurios vis tiek turėsime ateiti – geruoju arba per prievartą. Ar galime palengvinti mūsų perėjimą į kitą numatytą mums būseną, kad tai vyktų maksimaliai komfortiškai, suprantamai, patogiai, o ne spaudžiant įvairioms smulkioms krizėms, vykstančioms kiekvieno asmeniniame gyvenime, versle ir t.t.
Tam ir skirta integraliojo ugdymo metodika, kuri žmogui aiškina, kokiame pasaulyje jis gyvena, ir kokią formą turės įgauti ateityje.

Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. TV programos „Per laiką“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomika – mūsų santykių kopija

Etapai iki pasibaigs krizė

Klausimas: Pankadžo Gemavato knygoje „Pasaulis 3.0. Apie globalią integraciją be barjerų” kalbama apie tai, kad jei pažvelgtume iš statistikos pozicijų, tai daugelis žurnalistų, politologų ir ekonomistų perdeda globalizacijos laipsnį.
Remiamasi faktais, kad tarptautines sienas kerta tik 1 proc. visų Žemėje rašomų laiškų ir 3 proc. visų telefoninių pokalbių, įskaitant ir internetinius. Tik 16–17 proc. internetinių ryšių yra tarptautiniai, o 80 proc. visų investicijų bei naujienų yra vietinio pobūdžio. Nejau mes per anksti prabilome apie globalizaciją?
Atsakymas: Pasaulis ne globalus, o individualus. Jame yra daugybė civilizacijas, šalis, visuomenes ir net pačius artimiausius žmones skiriančių barjerų, ypač mūsų laikais. Žmonijos raiška tampa panaši į buvusią Senovės Babilone: mes nesuprantame vienas kito, ir net nenorime suprasti.
Mūsų egoizmas tiek išaugo, kad jau ne tik viršija didžiausią galimą skalės ribą, bet pradeda trauktis. Jo spaudžiami pradedame suprasti, kad gyvenimas mūsų egoistinėje prigimtyje trukdo bet kokiam ryšiui, juo labiau globaliam.
Galiausiai, įmonių kilnojimas iš vienų šalių į kitas, įvairiausios tarptautinės organizacijos, susivienijimai, forumai palaipsniui praras prasmę, o pasaulinė prekyba nurims.
Egoizmas įsivyrauja, nes būtent jis tapo globalus. Mes jam pavaldūs ir nesigėdijame jo pasireiškimo mumyse, absoliučiai ciniškai ir atvirai kalbėdami apie egoistinius ketinimus šalių, šeimos, žmonių tarpusavio santykių lygmenyse. Žmogus žiūri į pasaulį kaip į naudos sau šaltinį: absoliučiai viskas turi tarnauti jam.
Tai taip stipriai krenta į akis, kad mes pasiduodame savo prigimčiai ir nieko negalime su ja padaryti, nors suprantame, kad ji mus veda į pražūtį. Šiandieną jau visiškai ramiai kalbame apie pasaulinį karą, apie civilizacijos žūtį, kad galiausiai nualinsime žemę tiek, kad ji taps nebetinkama žemės ūkiui, išsemsime naudingųjų iškasenų išteklius. Visa tai tik dėl mūsų baisaus prigimtinio egoizmo, prieš kurį nėra jokių vaistų, išskyrus integraliojo švietimo ir auklėjimo metodą.

Iš 2013 09 15 TV programos „Globali krizė“

Daugiau šia tema skaitykite:

ES išsigelbėjimas – vienybėje su visu pasauliu

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis

Ar bus rastas sprendimas be kabalos?

Klausimas: Tarkime, kad kokia nors verslininkų bendrija, palaikydama vienas kitą, priėjo prie išvados, kad būtina integrali tarpusavio sąveika ir nutarė pakeisti kryptį. Kokius strateginius pokyčius jie galėtų įgyvendinti, jeigu tą suvoktų?
Atsakymas: Problema ta, kad verslininkai veikia egoistinėje visuomenėje tarsi piktybiniame auglyje ir yra jo dalis. Todėl sunku įsivaizduoti, kad jie imtų kažkokiu būdu reformuoti tą verslo bendruomenę, kuriai priklauso. Tai įmanoma tik tada, jei verslininkų būtų daug ir jie pradėtų palaipsniui suvokti, kad būtinos permainos juose ir jų tarpusavio santykiuose.
Tokią reformą būtų galima įgyvendinti kokioje nors vienoje šalyje, t. y. tam tikroje uždaroje sistemoje, bet tik tokiu atveju, jei ta šalis sugebėtų sąmoningai pasiekti integralią formą, sukurdama teisingus ryšius tarp visų visuomenės sluoksnių: aukštesniosios, viduriniosios ir žemiausios klasių. O atskiram smulkiam verslininkui imti aiškinti, kaip perorganizuoti jo verslą pagal šiandienos pasaulio keitimosi tendencijas, – vargu ar įmanoma.
Juk jis įkalintas sistemoje, kurioje visi ryja vienas kitą. Joje viešpatauja konkurencija, korupcija, griežta tarpusavio priklausomybė, todėl nedidelį jo verslą perkelti ant naujų bėgių, kad gamintų tik tai, kas būtina, ir savo produkciją pardavinėtų už kainą, kurios užtektų tik pragyvenimui, – tai tas pats kaip gerai mažai žuvelei atsidurti tarp ryklių, kurie ją akimirksniu praris. Jis neišgyventų tokioje priešiškoje aplinkoje.

Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. TV programos „Kiaurai laiko“

Klausimas: Ar jūs turite ekonomistų, kurie galėtų sukurti nuosaikaus vartojimo ekonomiką?
Atsakymas: Ne, tuo neužsiimame. Juk atsiradusi integralioji bendruomenė pati susikurs sau aplinką.
Vietoj įprastų bankų atsiras bankai, kurie užsiims tik paslaugomis gyventojams ir neims daugiau nei jiems būtina, kad galėtų veikti. Tas pats pasakytina apie visas visuomenines sistemas – jos veiks tik tam, kad aptarnautų žmones, o ne pelnytųsi iš jų.
Ekonomika pamažu susitrauks iki normalios, racionalios apimties ir nustos būti augimo ekonomika, siekiančia užauginti procentus kiekvieną ketvirtį. Kodėl? Kad terštų atmosferą, išpumpuotų iš žemės energijos išteklius, kauptų banknotus ir tiesiog juos saugotų banke? Žinoma, šiuolaikinė krizė privalo sureguliuoti tokią padėtį.
Augimo ekonomika savaime nunyks. Tam nereikia jokių revoliucijų, nes viskas bus įgyvendinta per integralųjį žmonių auklėjimą! Žmonės skirtinguose miestuose ir šalyse palaipsniui masiškai pereis prie kitokio bendravimo būdo.
Susimąstykite, kas yra ekonomika, finansai, prekių mainai, – argi tai nėra žmonių tarpusavio bendravimas, turintis daiktinį pavidalą?
Komentaras: Žinoma, galima pereiti ir prie natūralių mainų.
Atsakymas: Nereikia jokių mainų – visuomenė susikurs sau naujas tarpusavio paslaugų struktūras.

Iš 2012 m. spalio 24 d. TV programos „Integralusis pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruizmo pagalbininkas

Naujasis žmonijos vystymosi etapas

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

JT ataskaita: 1,3 mlrd. tonų maisto per metus išmetama, 28 % ariamos žemės žmonija naudoja auginti maisto produktams, kurie niekada nebus suvalgyti. Ekonominė žala netinkamai naudojant šias žemes sudaro 565 mlrd. erų. 54 % produktų dingsta sandėliuose, 46 % jų prarandami perdirbimo, tiekimo ir vartojimo metu.
Maisto produktų pasaulyje pagaminama daugiau negu reikia pamaitinti visus žemės gyventojus. Kai kurių šaltinių duomenimis, žmonija išmeta pusę pasaulyje pagaminamų produktų. Kiekvienas Vokietijos, pačios taupiausios šalies pasaulyje, gyventojas kasmet išmeta į sąvartyną 82 kilogramus vartoti tinkamų produktų.
Komentaras: Visa tai reiškia tik viena: kol nepasikeisime, kol nepakeisime savo egoistinės prigimties, mes badausime ir vienas kitą naikinsime. Būtina nuspręsti, kur yra blogio šaknys ir ieškoti išeities – prieisime prie būtinybės realizuoti integraliojo auklėjimo metodiką.
Šių laikų ryšio ir technikos priemonės leidžia platinti integralųjį auklėjimą visoje planetoje. Juk kalbama apie žmonijos gelbėjimą. Priešingu atveju, kaip rašo Baal Sulamas, kils naikinantis karas, po kurio likusių saujelė žmonių pasieks vienybę ir lygias teises, taip tapdami gamtos dalimi ir pakildami į aukštesnę vystymosi pakopą.

Nuomonė. Pasaulis nepastebėjo, kaip virto teritorija be aiškiai apibrėžtų valstybių ir sienų: tikroji ekonominė valdžia yra ypatingų ekonominių zonų valdytojų rankose.
Oficialios sienos tarp šalių vis dar egzistuoja, bet pasaulinė bendrija jau veikia taip, tarsi jų jau nebūtų. Nacionalinės valstybės tampa tik viena iš daugelio kitų valdymo formų.
Augimas vyksta ten, kur vyriausybė, verslas, vietiniai žmonės ir užsieniečiai dirba glaudžiai  sąveikaudami. Tai savotiškos valstybės be sienų – „ypatingos ekonominės zonos“. Jose valstybinių sprendimų priėmimo centras yra perkeliamas į stambiuosius miestus, kurie įneša didelį indėlį į ekonomiką, o valdžia priklauso nuo jų augimo.
Jei oficialiame žemėlapyje galima pamatyti apie 200 šalių, tai neoficialių vyriausybių skaičius siekia tūkstantį. Taigi silpnoms valstybėms reikia liautis žavėjusis savo nacionaliniu identitetu. Būtina konsoliduoti finansines pastangas ir stimuliuoti viso regiono ekonomikos augimą – tai panaikins atsitiktinai iškilusias politines sienas. Kitu atveju turtingos šalys pasinaudos senovės principu „skaldyk ir valdyk“.
Arabų pasaulis nenurims, kol nevirs autonominių nacionalinių oazių grupe.
Komentaras. Tai trumpalaikis valstybių ir sienų likvidavimo etapas, o toliau vyks vis didesnis susivienijimas ir susilyginimas, prie kurio prieisime kančių ar suvokimo keliu.

Nuomonė: Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos pasaulis gyvena kitoje finansinėje sistemoje: finansai nėra pririšti prie aukso ekvivalento. Tad negali būti finansų krizės. Yra ekonominė, pasaulėžiūros, vertybių krizė. Ir šią ekonominę krizę kažkas valdo…
Amerikiečių analitikų nuomone, pasaulio ateitis – jo susivienijimas panaikinus sienas ir  valdant vienai vyriausybei. Tačiau prie šito gali privesti tik globalus sukrėtimas – karas, kuriame būtų panaudotas atominis ginklas. Krizės sprendimas – karinis konfliktas, panašus į Antrąjį pasaulinį karą, kuris taip pat išvedė pasaulį iš krizės.
Komentaras: Pasaulio ateitis – jo susivienijimas su viena vyriausybe, protingu, ribotu vartojimu, lygybe ir siekiu atskleisti mūsų egzistavimo priežastis ir tikslą, duotus mums gamtos ir vystančius mus būtent šio tikslo link. Tačiau pasiekti šią būseną galima ne tik kančių keliu (Beito), bet ir taikiu keliu (Achišena) = taikant integralų švietimą ir auklėjimą. Todėl visi, kurie neabejingi ateičiai, turi galimybe šioje veikloje dalyvauti!

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinis karas, kaip išeitis iš visuotinės krizės

Karas ar taika?

Klausimas: Aš netikiu, kad įmanoma susivienyti, nes kiekvienas rūpinasi tik savimi. Pavyzdžiui, man šiuo metu sugedus mašina, su kuria užsidirbu duoną, todėl likau be uždarbio. Jei jūs taip kviečiate vienytis, tai kodėl jums visiems nesusimetus ir nesurinkus pinigų mano mašinos remontui? Kodėl taip nevyksta?
Atsakymas: Akivaizdu, kad dabar mūsų pasaulyje neįmanoma įgyvendinti susijungimo kažkokiam atskiram veiksmui. Jei jaučiuosi sužlugdytas, tai negaliu atskleisti ištaisytų elementų šioje būsenoje. Žinoma, taip ir vyksta, o ko tu dar norėtum? Nesurasi šiame pasaulyje jokių jungimosi dėl artimo gerovės užuomazgų.
Juk tai nebūtų susijungimas, naudingas mano egoizmui, kai aš su kažkuo jungiuosi dėl to, kad galėčiau juo pasinaudoti. Mes kalbame apie visiškai kitokį susijungimą – tokį, kuris neegzistuoja mūsų pasaulyje, todėl tavo pretenzijos yra neteisingos. Iš tikrųjų, mūsų pasaulis priešingas susijungimui ir viskas jame egzistuoja pagal pirkimo ir pardavimo įstatymus, kapitalistiniu principu. Šiuolaikinė demokratija reiškia, kad kiekvienam leista rūpintis savo gerove.
Socialistinėje Rusijoje demokratija buvo ribota – egzistavo ribos, kuriose žmogui buvo leista galvoti apie save, o paskui jam buvo privaloma buvo galvoti apie visuomenę. Amerikietiškoji kapitalistinė demokratija suteikia žmogui laisvę daryti tai, ką jis nori, užsidirbti, kaip jam norisi. Jei tiesiogiai nekenki visuomenei, tai viskas puiku, – tai vadinama demokratija.
Todėl pirmasis žingsnis taisant pasaulį yra žmonių švietimas. Švietimas – visų pirma, be šito negalėsime ištaisyti sistemos. Auklėjimas turi žmones ištaisyti taip, kad jie patys panorėtų pakeisti tvarką tarp jų, kad būtų pasiekta pusiausvyra visuomenėje, daugiau mažiau vienodas pragyvenimo lygis, palaipsniui gerinant jį vis labiau. Pokyčiai turi atitikti norą, daugumos vystymąsi ir būti priimtini daugumai – tuomet tai vadinsis tikrąją demokratija.
Be tokių visuomeninių pokyčių neįmanoma pakeisti žmonių ir visuomenės. Juk šiandieninėje pagadintoje visuomenėje, jei tu likai be mašinos, kuri tau reikalinga uždarbiui, tai mirsi iš bado. Toks pasaulis, kuriame gyveni. Jei nori jį pakeisti – prašau, užsiimk integraliuoju auklėjimu. Aš tau siūlau ištaisymo procesą. Bet tu negali priekaištauti dėl šio pasaulio ydų man ir reikalauti, kad aš jas ištaisyčiau.
Be to, tu net ir nenori jų taisyti – tu nori toliau gyventi su šiomis blogybėmis, bet pasipelnyti iš šios suvienytos visuomenės, kurią aš tau siūlau, ir nusitempti į savo žlungančios visuomenės pasaulį. Žinoma, taip nebus. Tai yra tas atvejis, kai blogoji jėga, „klipa“, trokšta prisiplakti prie šventumo ir jį eksploatuoti.

Iš pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalioji ekonomika

Ekonomistai turi atsisakyti įprastų teorijų

Tyrimas. Prabangos prekėms gresia išnykimas, juvelyriniai papuošalai, kolekciniai automobiliai ir prabangios vilos nebeturi paklausos – milijonieriai nebeturi, ko norėti. Anot kitos versijos, turtuoliai ėmė vertinti taupumą dėl liūdesio, kuris juos apniko suvokiant artėjančius gerų permainų nežadančius ekonominius įvykius.
Prašmatnių daiktų vartojimas smarkiai sumažėjo dėl pesimistinio pasiturinčių žmonių požiūrio į savo gyvenimą ir verslą: nenusimato tolesnio pajamų iš naftos ir dujų augimo, o valstybės išlaidos ir išlaidos, susijusios su mokesčiais ir korupcija, tik didėja, taigi pretekstų eikvoti santaupas pelno neduodantiems daiktams nėra daug. Pardavimo kritimas susijęs su besitęsiančia euro zonos skolų krize, taip pat ir su sumažėjusiais turistų pirkimais. Papuošalai parduodami su labai mažu pelnu. Elitinio nekilnojamojo turto rinka krito visiškai.
Komentaras. Tai yra susiję ne su pajamų kritimu, pajamos kaip tik didėja, o su žmonių mentaliteto pasikeitimu. Prabanga daugiau nebetraukia, jai neskiriama dėmesio, nebėra pavydo, bendras abejingumas užima ankstesnių siekių vietą visuose visuomenės sluoksniuose. Ateina kitokių vertybių laikai – žmonės pradės siekti dvasinių šaltinių. Vis dėlto jiems atverti prireiks ilgalaikių ieškojimų, nors apie juos bus girdima visur. Suvokimas ateis palaipsniui. Mes turime veikti kantriai.