Tyrimas. Skurdo problema pasaulyje kiekvienais metais vis aštrėja. Pajamų nelygybė didėja, o įvairios socialinės programos neužtikrina norimo rezultato.
Šiandien net minimalusis darbo užmokestis, kuris teoriškai turėtų garantuoti bent kuklų gyvenimą, nepanaikina skurdo – minimali alga, dirbant visą darbo dieną, 40 valandų per savaitę, neleidžia išbristi iš vargo.
Komentaras. Pasauliui būtina pakeisti seną požiūrį į darbą, uždarbį, pensijas ir kitas socialines pašalpas. Turime žvelgti į visuomenę, kaip į vieną visumą, kurią bet kuriuo atveju turime aprūpinti visomis būtiniausiomis egzistavimo sąlygomis, nesivadovaujant nuostata „Kas nedirba, tas nevalgo“.
Pašalpos, atlygio gavimą turime susieti su kiekvieno žmogaus dalyvavimu integraliojo auklėjimo kursuose. Dalyvavimas šiuose kursuose laikomas privalomuoju darbu.
Kas dėl tų, kurie dirba, kad aprūpintų visuomenę viskuo, kas būtina, tai pati visuomenė atrinks ir nukreips žmones būtinajam darbui. Mes privalome atsieti pašalpos, atlygio gavimą nuo darbo ir susieti su dalyvavimu integraliojo auklėjimo kursuose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Badmetis ar klestėjimas

Pamokos apie naują pasaulį

Planeta kaip vienas kambarys

Nuomonė. Pajamų skirtumas tarp turtingiausių ir skurdžiausių piliečių išsivysčiusiose šalyse pasiekė grėsmę keliantį mastą ir gali pasiekti lygį, būdingą ne išsivysčiusių šalių ekonomikai, o viduramžiams.
Nuo 1980 m. piliečių pajamų nelygybė nuolat augo, šiandien yra pasiekusi maksimalų lygį per pastaruosius trisdešimt metų. Kad būtų sumažinta pajamų nelygybė, rekomenduojama sukurti daugiau darbo vietų.
Komentaras. Bet juk pasauliui nereikalingi darbuotojai, priešingai, visuomenė išgyvena darbo rankų perteklių ir nežino, ką daryti su tais, kurie gauna pašalpas!
Išeitis – arba karas, kurio metu visuomenė atsikratys nuostolingų masių, arba žmonijos perėjimas į racionalaus egzistavimo sistemą, kai gaminama tik tai, kas būtina visų egzistavimui, o laisvas laikas ir jėgos atiduodami vienybei ir ryšiui tarp žmonių įgyvendinti. Kito sprendimo nėra!

Pranešimas. Remdamiesi tyrimo duomenimis ekspertai nustatė, kad maisto produktų gamyba mažėja dėl augančio planetos gyventojų skaičiaus. Analitikai konstatuoja faktą, kad dabartinė civilizacija turi apriboti atsinaujinančių žaliavų naudojimą gaminant maisto produktus.
Žmonių maisto racioną atitinka tik dešimt augalų rūšių, ir šie ištekliai netolimoje ateityje pasieks naudojimo ribą. Tyrimai rodo, kad augalininkystės ir gyvulininkystės augimo viršūnė bus pasiekta jau po 35 metų, o žmonių skaičius tuo metu viršys 9 milijardus. Gyventojams 2050 metais reiks didesnio maisto produktų gamybos pajėgumo, kuris du kartus viršys dabartinius rodiklius. Galutinė ekspertų išvada tokia: reikia pakeisti požiūrį į tai, kaip naudojame maistą.
Komentaras. Kai pasaulyje yra maisto produktų perteklius ir problema tik ta, kad jie būtų tinkamai paskirstyti, gamta stums mus pirmyn, skatindama ištaisyti mūsų egoizmą visais įmanomais būdais: bado, klimato, karinėmis, visuomeninėmis, teroro, šeimyninėmis ir visomis kitomis problemomis. Kils net tokių problemų, apie kurių egzistavimą anksčiau nė nenumanėme.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mums reikia keistis?

Suvokti gamtos tendenciją

Kaip išsigelbėti nuo visuotinės katastrofos?

Žiniasklaidos pranešimas. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje atrodė, kad darbininkų klasė tampa dauguma ir užims valdžią demokratiniu balsavimo būdu. Europos šalys pasiskelbė esančios socialinės, t. y. pripažino savo įsipareigojimus piliečiams siekiant apsaugoti juos nuo nedarbo, ligų, senatvės.
Tačiau ekonominės problemos, kilusios XX amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, paskatino Vakarų elitą peržiūrėti ekonominę ir socialinę politiką. Šiuolaikinis neoliberalus kapitalizmas sukuria naują pažeidžiamų žmonių klasę, neturinčią jokių socialinių teisių. Socialinė valstybė žlunga.
Viduriniosios klasės egoizmas buvo papirktas neoliberalų pažadų sumažinti mokesčius, privatizuoti būstą, dalyvauti valstybinio turto privatizavimo procese. Socialistai panoro tapti savininkais. Galų gale ši utopija nepasiteisino, kaip ir komunizmas.
Globalizacija atskleidė rinkos ekonomiką, Kiniją ir Indiją su jų neribota, pigia darbo jėga. Ekonomika tapo nekontroliuojama.
Tai išsivysčiusiose šalyse sukūrė naują klasę – prekariatą, kuris neturi užimtumo, pensijų, nedarbo pašalpų, medicininio draudimo, kurio mažos pilietinės, politinės ir ekonominės teisės. Tokių žmonių vis daugėja.
Kol kas jų veiksmai perauga į streikus ir riaušes.
Komentaras. Ateityje gali kilti revoliucijos ir karai. Arba mes pereisime prie bendros gerovės, aprūpindami visus gyventojų sluoksnius būtinomis prekėmis, kas įmanoma tik auklėjant visus piliečius pagal integralaus ugdymo ir švietimo metodiką.

Klausimas. Visi žmonės pagal savo prigimtį yra skirtingi. Kažkas protingas ir apsukrus, o kažkas tingus ir riboto proto. Bręstant šios savybės pasireiškia vis stipriau ir galiausiai vieni pasiekia didelės materialios sėkmės, o kitiems neužtenka maisto. Pati Gamta sukūrė visuomenėje tokius skirtumus. Tai tikrovė. Kaip turėtų elgtis pretenduojantieji į „socialiai pažangius“, atsižvelgiant į silpniausius visuomenės sluoksnius? Juk gamtoje silpni ir suluošinti negauna „kompensacijos“. Ar turi visuomenė palaikyti atsilikusius savo narius ir garantuoti jiems minimalų priimtiną pragyvenimo lygį?
Atsakymas. Taip.
Apskritai, mes turime visiškai kitaip elgtis su žmonėmis. Reikia juos integruoti į ypatingą švietimo sistemą, kuri gerina socialinius santykius, taip, kad jie rūpintųsi visa visuomene, jos klestėjimu ir sveikata, socialine vienybe, visuotiniais tarpusavio santykiais ir atsakomybe už vienas kitą.
Šalies vadovybė turi organizuoti tokią sistemą. Šis mokymas nebus ribojamas laiko – juk egoizmas verda žmoguje vis stipriau, ir jo tamsėjančius debesis reikia nuolatos subalansuoti atitinkamai lavinant žmones.
Tokiu būdu, jei žmogus nuolatos tobulėja būdamas visuomenėje, kuri daro jam spaudimą ir reikalauja prasmingo, suvokto, tikslingo, naudingo dalyvavimo socialiniame gyvenime, tai kiekvienas turi būti aprūpintas minimaliu pragyvenimo lygiu.
Klausimas. Kas sudarys šį minimumą? Kaip atrodo mano gyvenimas, jei man moka tokią pašalpą?
Atsakymas. Aš gaunu pakankamą paramą, kad išlaikyčiau šeimą, suteikčiau vaikams išsilavinimą ir pastatyčiau juos ant kojų. Apskritai, gyvenu oriai, gerai socialiai aprūpintas. Tai man priklauso – juk aš visuomenės narys, rūpinuosi visuomene ir jos vystymusi.
Galbūt kažkas dėl negalios gali tik sėdėti kokiame sandėlyje ir išdavinėti darbo instrumentus arba atlikti kitą fizinį ar nesunkų protinį darbą. Visuomenė jį ten įdarbina, kur jis bus naudingas. Be to, jis įgyja išsilavinimą, ugdo vaikus. Už visa tai žmogus gauna „minimalų uždarbį“, tačiau šis minimumas iš tikrųjų patenkina jo poreikius ir užtikrina orų gyvenimą jo šeimai.
Dabar įsivaizduokime, kad kaimynystėje su juo gyvena išsilavinęs, klestintis, gerai gyvenantis specialistas. Jis labai naudingas visuomenei, jis kuria naujus įrenginius ir technologijas arba veda didžiulę prekybą. Savo darbui jis gauna viską, kas reikalinga. Bet namams, šeimai – argi jam reikia ko nors daugiau, palyginti su kukliu kaimynu?
Klausimas. Tokios socialinės sistemos žmonija dar niekada nekūrė. Juk mes, pagal savo prigimtį, norime daugiau.
Atsakymas. Būtent tai ir yra kompensuojama – masyviu, nuolatiniu, visur viešpataujančiu ir teisingai viską sustatančiu į vietas mokslu. Dėl to mes pasiekiame visuotinę lygybę – ne tą priverstinę lygiavą, kuri jau save diskreditavo praėjusiame amžiuje, o tokią lygybę, kai kiekvienas turi viską, kad oriai gyventų ir užtikrintų gerą, laimingą ir klestintį gyvenimą savo vaikams.
O visus kitus egoistinius proveržius, tokius kaip pavydas, aistra, garbės troškimas ir t. t., žmogus taip pat įgyvendins, bet jau visuomenės labui. Pati aplinka, sveika socialinė atmosfera įpareigos jį veikti tokiu būdu. Žmogui tiesiog bus gėda išsiskirti per dideliais reikalavimais, tarsi tai darydamas jis atvirai apvaginėtų kitus.
Kartoju: tokioje visuomenėje kiekvienas aprūpina sau orų gyvenimą, garantuoja savo vaikams asmeninį ir profesionalų vystymąsi, bet vertina save ne pagal turtus, ne pagal žinomumą, ne pagal pranašumą prieš kitus, o būtent pagal indėlį į visuomenę. Ir apskritai, visuomenė palaiko vieningą gyvenimo lygį.

Iš 2014 m. gruodžio 23 d. 480-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapsime lygūs, jeigu esame skirtingi?

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Klausimas. Kaip integralioji sistema padės man susitvarkyti su baimėmis? Kol kas mane gąsdina tai, kad mano piniginė tuščia.
Atsakymas. Pirmiausia, svarbu sukurti tinkamus ryšius su artimaisiais. Po to – su tolimesne aplinka. Žmogus priklauso nuo aplinkos. Visa tai, kas yra jo bute, jis gavo iš visuomenės.
Kiekvienas individas priklauso nuo visuomenės ir negali nuo jos atsijungti. Taigi, pamąstykime, kaip mes galėtume pririšti save prie visuomenės, kad kiekvienas jaustųsi patogiai ir kartu būtų jai įsipareigojęs. Tada pasitikėsime labiau.
Tarp pinigų ir egoizmo turime įdiegti reikalavimą atsižvelgti į vienas kito norus. Kitaip mes – kaip vėžinis auglys bendrame organizme – tiesiog vienas kitą sunaikinsime.
Visa tai reikia išaiškinti palaipsniui, remiantis mokslininkų ir žiniasklaidos įrodymais, kad žmogus galėtų tai įsisavinti. Mes kalbame apie jausmus, apie tai, kas žmogų graužia, ko negalima neutralizuoti pinigais: apie baimę, netikrumą, nepasitikėjimą.
Klausimas. Kodėl visuomenė man kaip asmenybei gali duoti šilumą ir pasitikėjimą, kurių pats negaliu pasiekti?
Atsakymas. Pasitikėjimą, šilumą, meilę, malonius pojūčius gauname iš išorės, tai priklauso tik nuo aplinkos ir niekada nuo tavęs paties, tavo vidinio pojūčio. Mes galime tave paveikti taip, kad pajusi visą jausmų paletę nuo vieno kraštutinumo iki kito. Mes užpildysime visus tavo materialius ir kūniškus norus optimaliu vartotojo krepšeliu ir visus žmogiškuosius siekius, esančius aukščiau jo. Ko gi dar?
Kad jaustųsi gerai, žmogus turi išmokti laikyti save vidinėje pusiausvyroje, harmonijoje. Ar gali jis būti visiškai sveikas? Taip. Dėl teigiamos vibracijos, kurią sukuria visuomenė. Ir tai reali būsena, ne iliuzija ir ne hipnozė.

Iš 2012 m. rugsėjo 3 d. 66-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Mūsų laimės paslaptis

Apie pinigus ir ekonomiką šios srities Nobelio premijos laureatai parašė daugybę knygų. Tačiau, nepaisant to, jie nuolat klysta.
Galimybė užsidirbti iš ryšių su kitais žmonėmis, parduoti ir pirkti, užmegzti su jais ypatingus santykius padarė žmogų žmogumi. Iki tol žmonės veikė tik jėga. Šiandien net senyvo amžiaus, silpnas žmogus, turintis pinigų, yra piramidės viršuje.
Jeigu aš neturiu pinigų, vadinasi, negaliu gauti maisto, sukurti šeimos, turėti namų. Už pinigus aš nusiperku valdžią ir garbę – visas komunikacijos priemones, viskas priklauso tik nuo pinigų sumos. Pinigai – tai priemonė, išpildanti bet kokį mano norą.
Kai ko aš negaliu nusipirkti, pavyzdžiui, išminties ar kokių kitų savybių, kurios man nėra įgimtos. Tačiau jas aš galiu gauti už pinigus, pirkdamas žmones, kurie šias savybes turi. Pavyzdžiui, aš galiu nusipirkti žmogų, kuris parašys knygą, ir aš ją išleisiu savo vardu.
Dar visai neseniai pinigai buvo nepakeičiami. Tačiau 20-ojo amžiaus viduryje atsirado žmonių bendruomenės, kurios niekino turtą. Tie žmonės norėjo būti laimingi dėl kitų dalykų – laimingi savo viduje.
Ir nors egoizmas trokšta užpildymo, daugelis šiandien nesutinka gyventi pastovioje įtampoje. Vargšas nelaimingas todėl, kad neturi pinigų, o turtingas – todėl, kad be pinigų irgi daugiau nieko neturi. Tai ne pinigų problema, tai visuomenės, skiepijančios tokias vertybes, bėda.
Kai žmogus turi galimybę viską gauti, jam dingsta noras. Tuo atžvilgiu vargšai yra laimingesni. Jeigu aš turiu poreikį, kurį galiu užpildyti pastangomis, jeigu jis stumia mane pirmyn, jeigu dirbdamas dėl jo nujaučiu malonumą, kuris man šviečia iš tolo, aš laimingas.
Puikus tokio poreikio pavyzdys – įsimylėjėlių troškimas susitikti. Tai nušviečia visą jų gyvenimą, jie laukia susitikimo ir pasiruošę dėl jo nugalėti bet kokius sunkumus.
Jeigu mes galėtume egzistuoti nepriklausomai nuo aplinkos, tarkim, negyvenamoje saloje, ir auklėti vaikus taip, kaip mums norisi, mokytume juos paprasto gyvenimo būdo. Tada jie gyventų be įtampos, krizių ir tragedijų.
Šiandien pasaulis išgyvena ekonominę krizę. Iš tikrųjų tai ideologinė krizė: mes sukūrėme dirbtinius norus, kurių nesugebame išpildyti. Su mūsų užmojais greitai kiekvienas užsimanys atskiros planetos. Tačiau ir tada nenurims, nes pradės pavydėti kaimynui, kurio planeta didesnė.
Atėjo laikas išsiaiškinti, kaip išnaudoti užpildymo, pinigų jėgą. Viena vertus, reikia žmogų auklėti taip, kad jo poreikiai būtų normos ribose, kad galėtume juos patenkinti. Kita vertus, reikia pagalvoti, kaip organizuoti ekonomiką, galinčią pagaminti viską, kas reikalinga normaliam gyvenimui, ir auklėjimo sistemą, kuri išmokytų žmogų racionalumo ir užpildytų jo laisvalaikį.
Taigi naujoje ekonomikoje žmonės kurs „pinigus“, ne tik įgyvendinančius racionalius, subalansuotus norus, bet ir aukštesnius, dvasinius norus, kurie juose atsiskleis. Taip jie tobulės.

Iš 62-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

„Protinga ekonomika“ – tik iliuzija?

Protingo vartojimo valstybė

Augimo ekonomikos galas

Pranešimas. Tarptautinė darbo organizacija prie Jungtinių Tautų palaiko perėjimo prie keturių darbo dienų savaitės idėją.
Komentaras. Jei būtų įmanoma visame pasaulyje įgyvendinti minimalios trukmės darbo savaitę, kartu visus žmones aprūpinant būtinais normalaus pragyvenimo dalykais, o laisvalaikį skirti integraliajam auklėjimui bei švietimui, tuojau pat pasijustume esantys sveiki, visuotinėje harmonijoje, ramybėje, taikoje.
Tačiau darbo savaitės trumpinimas vyksta chaotiškai, nesuvokiant gamtos tendencijos, todėl žmonijai teks mokytis iš savo klaidų…

Dešinysis radikalizmas kelia galvą
Klausimas. Europoje populiarėja kraštutinis nacionalizmas, o kartu su juo – ksenofobija, neonacizmas ir opozicija vieningai Europos Sąjungai. Neseniai dešinieji radikalieji politikai šventė reikšmingą pergalę rinkimuose į Europos parlamentą. Pirmą kartą bus rimtai atstovaujamas sektorius, pasisakantis prieš imigrantus, artimas neonacistinei ideologijai ar net palaikantis ją.
Vien iš prancūzų „Nacionalinio fronto“, vadovaujamo Marine Le Pen, į Europos parlamentą pateko 24 deputatai. Norvegijos kraštutinė dešinioji Pažangos partija gavo daugiau nei 16 procentų rinkėjų balsų. „Tikrųjų suomių“ partija laimėjo 19, olandų ultradešinieji – 10 procentų balsų. Tokie patys procesai vyksta Austrijoje, Vengrijoje ir kitose šalyse.
Analitikai ir komentatoriai nurodo tris pagrindines priežastis:
1. Didelis nedarbas, daugybę jaunų žmonių paliekantis be veiklos.
2. Ekonominė krizė, apėmusi Europos žemyną.
3. Nusivylimas senąja politika, nepateisinusia vilčių.
Apskritai, matome, kad sudėtinga situacija sąlygoja kraštutinių dešiniųjų nuotaikų stiprėjimą. Kaip gi veikia šis mechanizmas? Kaip nemalonumai ir nesėkmės įvairiose srityse sukelia žmonėms mintis apie tai, kad jiems gali padėti tik ši politinio spektro dalis?
Atsakymas. Manau, europiečiams patinka radikaliosios dešiniosios koncepcijos. Juk jos siūlo rūpintis savimi, o ne imigrantais. „Pas mus nėra darbo, mažėja socialinės išmokos – tai kodėl turėtume priimti svetimus? Jeigu išnaudotume juos tam tikriems darbams numatytą laikotarpį – būtų kitas reikalas. Tačiau didesnė jų dalis pasilieka šalyje ir nesivargina ieškoti darbo…“
Daugelyje Europos miestų toks vaizdas tapo įprastas – viduryje dienos gatvės pilnos imigrantų. Jie dykinėja, o vietiniai europiečiai dirba: „Tai kodėl gi reikėtų juos priimti ir mokėti pinigus?“
Be to, daugelis nepatenkinti civilizacijų konfliktu: „Jie nusistatę prieš mūsų kultūrą, prieš mūsų švietimo sistemą. Jie nenori pas mus mokytis, tapti kaip mes, įsilieti į mūsų visuomenę. Apskritai, jie bjaurisi europietiškos aplinkos absorbavimu. Tai kodėl jie Europoje?“
Man tokie klausimai kilo jau prieš dešimtį metų, kai Didžioji Britanija pirmą kartą atvėrė sienas imigrantams iš buvusių kolonijų. Man buvo visiškai nesuprantama, kodėl europiečiai džiaugiasi, priimdami žmones, savo mentalitetu absoliučiai svetimus Europai. Viena – geros valios simbolis, visai kita – plačiai atvertos durys dėl siaurų partinių interesų politinės kovos rėmuose.
Kol partijos, einančios į valdžią, rūpinosi savo reputacija ir vengė kritikos, imigracija plėtėsi. Galų gale milijonai naujų piliečių užpildė didmiesčius, užėmė juose ištisus kvartalus ir įvedė ten savo tvarką – kartais vietoje policijos, kuri linkusi šiuos rajonus apeiti lanku. Ten statomos mečetės, švenčiamos musulmoniškos šventės, viešpatauja kitokia dvasia, atnešta iš svetimų šalių.
Amerikoje skirtingų tautų sambūvis iš pat pradžių rėmėsi kitais principais. Jungtinės Valstijos buvo sukurtos kaip „lydymo katilas“, kuriame visi jungėsi tarpusavyje ir formavo „amerikietiškąją kultūrą“ – tiesa, aplink anglosaksišką branduolį. Jos pagrindu tapo pirmavimo, užkariavimo ir naujų teritorijų užėmimo elementas – visai kitoks sprendimas.
O Europa su savo senąja kultūra įsileido žmones, kurie ją visiškai ignoruoja. Todėl šiuolaikiniuose ultradešiniuosiuose judėjimuose yra tiesos grūdas. Jie siekia apginti savo tėvynę, savo šalį, savo vaikus, kuriems norėtų skirti lėšas, dabar skiriamas imigrantams. Žodžiu, yra tiesos jų pretenzijose, ir, aišku, kad jos vis stiprės.
Kol kas jie veikia įstatymų rėmuose, nematau, kuo būtų galima juos kaltinti. Kuo jie neteisūs? Tuo, kad nenori priimti imigrantų ir už juos mokėti? O argi jie įpareigoti tą daryti? Kur taip parašyta? Kažkas iš to kraunasi politinį kapitalą, o pasiekęs valdžią, gauna asmeninės naudos. Tai kodėl reikėtų imigrantais užpildyti Norvegiją, Švediją ir kitas šalis, šimtus ir tūkstančius metų sustingusias toje pačioje būsenoje? Vis dėlto, Europa atvėrė duris, ir procesas įgavo pagreitį.
Klausimas. Ar galima sakyti, kad istorija kartojasi? Prieš Antrąjį pasaulinį karą taip pat siautėjo ekonominė krizė, daugybė žmonių neturėjo darbo. Tai tapo puikiu pagrindu fašizmui atsirasti.
Atsakymas. Jei šiuolaikinėje Europoje visi dirbtų, o imigrantai taip pat prisijungtų prie darbo jėgos, gamyba augtų ir dėl to viskas klestėtų, tuomet nebūtų priežasties dešiniųjų radikalų klyksmams.
Tačiau darbo trūksta, o socialiniai biudžetai mąžta, tuo tarpu lėšos pereina iš vietinių gyventojų naujiesiems. Žmonės su tuo nesutinka.
Be to, daug ką lemia nesugebėjimas užmegzti tinkamų tarptautinių ryšių. Europos susijungimo iniciatoriai tikėjosi ekonominės naudos, bet nepagalvojo apie tai, kad tautų vienybę reikia kurti bendros kultūros, bendro išsilavinimo, apskritai, bendrumo pagrindu. Juk Europos Sąjunga ne šiaip sąvoka, už jos turi būti tam tikra jungtinė „teritorija“, bendras įdirbis, bendra sociokultūrinė erdvė.
Tačiau dabartinėje Europoje nieko panašaus nėra. Bankai? Pramonė? Jie vos susitvarko su vienytojų vaidmeniu, kai gali pademonstruoti momentinę naudą. Tokia menama vienybė jau savaime pasmerkta žlugti, ir tik nuolat pasiūlo naujų priežasčių ultradešiniesiems pasireikšti.
Bus tęsinys…

Iš 2014 m. rugsėjo 9 d. 432-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Pranešimas. Tik 5 procentai balsų skyrė Škotiją nuo nepriklausomybės, t. y. beveik pusė gyventojų nenori priklausyti Jungtinei Karalystei.
Dešinioji Švedijos partija padvigubino vietų parlamente skaičių: ekonomikos tempai auga, o žmonių gyvenimo lygis – ne, viduriniosios klasės gyvenimo lygis visame pasaulyje po 2008 m. krizės krito.
Visuomenė intuityviai jaučia, kad turtingųjų gerovė auga, o viduriniosios klasės pajamos mažėja. Dėl to kyla nacionalistinės nuotaikos visame pasaulyje. Dešiniųjų partijos tapo valdančiosiomis Lenkijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje ir Lietuvoje. Ukrainoje jaučiamas nacionalistinių nuotaikų pakilimas. Ispanijoje Katalonijos separatistai išsikovojo referendumą dėl atsiskyrimo.
Visi XXI a. politikų siekiai jungtis į politines ir ekonomines sąjungas gali žlugti dėl paprasto vartotojo klausimo: kodėl mano gyvenimas negerėja? Separatistinių nuotaikų ir ultradešiniųjų įtakos augimas – tai tik pasaulinės tvarkos krizės pradžia.
Tolesnis gyventojų skaičiaus ir amžiaus didėjimas, mažėjant ištekliams, tik apsunkins padėtį. Jeigu politinis elitas neperskirstys materialiųjų gėrybių visuomenėje, tai vis didėjanti įtampa sukels skausmingų pokyčių.
Komentaras. Išeitis – pasiekti protingą pragyvenimo lygį, vienodą visiems. Tai įmanoma tik įvedus aktyvų visuotinį integralųjį ugdymą ir auklėjimą. Žmonija privalo pasikeisti, tapti vieninga, globalia, kitaip neišgyvens dėl ribotų planetos galimybių.
Tokie posakiai, kaip „mūsų amžiui užteks“ yra neteisingi, nes krizė prasiveržia žymiai anksčiau, nei baigiasi ištekliai. Ji pasireiškia dėl žmogaus ir žmonijos neatitikimo būsimoms naujoms sąlygoms, kurios negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje gamtoje palaikomos automatiškai. Pasak kabalos mokslo, mes jau daugiau kaip 100 metų vėluojame vystytis mūsų laukiančios būsenos link.