Pamokos apie naują pasaulį. Nuleisti garą, bet neišleisti „demonų“

Integralus auklėjimas

Klausimas: Tarkime, esu įpratęs dirbti po 8–9 valandas kas dieną. Už viršvalandžius man pridėdavo atlyginimo. Mano mintys nuolatos sukdavosi apie darbą, profesinį pasididžiavimą ir atlyginimą. Tai buvo mano pasaulis. Namuose aš praleisdavau visai nedaug laiko, su šeima normaliai pabendraudavau savaitgaliais ir per šventes. Bet štai mane atleido ir netekau visos šios darbotvarkės…
Atsakymas: Netekai, nes pasaulyje nebėra pinigų. Kitaip tariant, visas pasaulis turi „nuleisti garą“ ir nusileisti į bazinių poreikių lygmenį. Galima sakyti, kad mums reikia pasirūpinti penkiais būtinais dalykais: būstu, maistu, šildymu, saugumu ir sveikata. Tokia mūsų užduotis – tuo aprūpinti visus. Pasaulis negali duoti žmogui daugiau. Europiečiai visą gyvenimą taupė pensijai, kad užsitikrintų neskurdžią senatvę Karibuose, o galiausiai vos sukrapštys maistui ir vaistams.
Todėl turime žmogui parodyti, kad jis gaus realius dividendus dalyvaudamas integralaus mokymo programoje, kurią jam siūlo visuomenė. Pavyzdžiui, ji tave siunčia į trijų valandų darbo pamainą ir penkių valandų studijas universitete, o kitą siunčia į universitetą visoms aštuonioms valandoms.
Taip mes užpildome žmogaus dieną negriaudami jam įprastų rėmų. Jis, kaip ir anksčiau, jaučiasi veiklus. Ir jam tai yra gerai – tęsti ta pačia dvasia. Tegul pasikeitė veiklos rūšis, tegul daugelis planų ir svajonių išsisklaidė, bet, kita vertus, jis mato, kad visame pasaulyje vyksta tas pats. O bendra nelaimė – pusė paguodos, juo labiau kad kitų variantų tiesiog nėra.
Taigi mokymasis tampa būtina bazinių poreikių tenkinimo sąlyga.
Klausimas: Be darbo likęs žmogus praranda ne tik pinigus. Jis praranda savivoką, savo vertės jausmą, socialinį statusą, draugus. Jis lieka izoliuotas nuo visuomenės ir jaučia, kaip „demonai“ veržiasi iš butelio, atverdami tokias vidines jo duris, apie kurių buvimą anksčiau net neįtarė…
Atsakymas: Kad šitai neįvyktų, mes siūlome jam dorai užsidirbti pragyvenimui, kaip tai daro ir kiti. O be to, pradėjęs mokytis jis iš karto ima suprasti savo ir viso pasaulio būklę.  Šis supratimas jam tampa tarytum „minkšta pagalve“ – juk jis neišmestas į sąvartyną kaip tie nelaimėliai, kurie šiandien prisijungia prie bedarbių armijos. Mes ne šiaip užimame jo laiką bereikalingais kursais ir beprasmiais užsiėmimais – mes jam suteikiame naują matymą, naują požiūrį į gyvenimą.
Dabar žmogus supranta, kur jis yra ir kodėl viskas vyksta būtent taip. Jis tampa žmogumi tikrąja šio žodžio prasme, išsilavinusiu ir suprantančiu, kas vyksta. Jis neatskirtas nuo sociumo, palaiko santykius su aplinkiniais, dalyvauja įvairiuose renginiuose – ir todėl visuomenė klesti.
Juk darbą praradęs žmogus nori suprasti pats save, susigrąžinti save. Jis pametė kelią ir nori išsiaiškinti, kas gi su juo vyksta. Kai mato, kad kalbama apie vystymosi procesą, kuris įtraukia visus, o ne tik jį, jam jau vien dėl to palengvėja. Todėl mūsų medžiaga turi suteikti žmogui švelnią ir draugišką pagalbą, kuri jo sielai suteiks palengvėjimą.

Iš 2011 m. gruodžio 1 d. pokalbio „Pamokos apie naują pasaulį”

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujojo pasaulio pamokos. Vergai savo noru

Bedarbystės problema

Be prievartos ir apribojimų

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.