Klausimas. Kuo kabalistų įgyto „šeštojo pojūčių organo“ savybės  skiriasi  nuo ekstrasenso savybių?
Atsakymas. Mūsų pasaulyje yra žmonių, jautresnių nei kiti. Jie vadinami ekstrasensais ir gali atskleisti įvairius materialius reiškinius, kurių neįžvelgia kiti.
Kabalistas tuo neužsiima. Kabalistas neburs ateities, negamins talismanų ir nedalins palaiminimų.
Jis užsiima tiktai bendro kūrinio ištaisymu tam, kad jėgos, ateinančios į mūsų pasaulį, palankiau veiktų visų atžvilgiu. Jeigu jis rūpinsis kuo nors pasirinktinai: vienais – taip, kitais – ne, tuomet nebus davimo ir meilės artimui.
Kabalistui rūpi, kad visiems visame pasaulyje būtų gerai. Jis neleis sau padaryti ko nors ypatingo vien savo artimiesiems ar sau, pamiršęs kitus.

Klausimas. Ar mūsų dvasiniam augimui ir paprasčiausiam gyvenimo klestėjimui turi reikšmę simboliai, amuletai, fengšui ir panašios praktikos?
Atsakymas. Dvasingumas – tai „davimas ir meilė“ nepaisant savojo egoizmo, pakylant virš jo. Tokia savybė mumyse atsiranda mus veikiant Šviesai (or makif – supančioji Šviesa, OM).
Ją galime iškviesti tik bendromis, grupinėmis pastangomis. Tai – visa kabalos praktika. Visa kita – pasakojama, kaip stiprėjant abipusiam davimui ir meilei mes bendroje naujojoje savybėje suvokiame aukštesnįjį pasaulį, kuris veikia tik pagal šį principą.

Kai grupė dirba kartu, kad susivienytų ir taptų vienu žmogumi su viena širdimi, tai vadinama kabalistine meditacija, vidiniu darbu arba ketinimo sukūrimu. Dėl šio vidinio darbo mums ima aiškėti veiksmai, jėgos, etapai, pakopos.
Visa tai aprašyta kabalistinėse knygose, pavyzdžiui, „Mokyme apie dešimt sfirų“. Pirmoji būsena, kai žmogus pradeda tokį vidinį darbą, palieka savo egoizmą ir jaučia vienybę su kitais, vadinama dvasiniu gemalu.
Po to prasideda jo augimas dvasiniame pasaulyje. Kabala labai tiksliai, su visomis techninėmis detalėmis aprašo visas patiriamas būsenas: kokių jėgų ir veiksmų padedamas žmogus pereina visus etapus, kol tampa panašus į aukštesniąją gamtos jėgą, pasiekia asmeninio išsitaisymo pabaigą.
Kabalistinėse knygose rašoma, kaip ši sistema sudaryta, kaip veikia ir valdo žmogų, kaip šis turi į ją reaguoti bei ją aktyvinti.
Taigi, šiose knygose kalbama tik apie vidinį žmogaus darbą, apie praktinę meditaciją. Juk žmogus, nuolat vienydamasis su grupe, veiksmingai anuliuoja savo egoizmą, pakyla virš jo į aukštesnes pakopas.
Egoizmas vis auga, žmogus kyla virš jo dar aukščiau. Tarsi būčiau ant nedidelės kalvos ir staiga ji po manimi imtų augti, kaip mano egoizmas, o aš turėčiau ant jos išsilaikyti nenugriuvęs. Dėl augančio egoizmo virš jo augu ir aš. Taip tęsis tol, kol visas didžiulis pasaulinis egoizmas atsiras po manimi.
Kabalos mokslas nuo kitų metodikų skiriasi būtent tuo, kad neslopina žmogaus egoizmo. Kabala nemoko medituoti, atsiribojant nuo egoizmo ir plevenant ore, tarsi nebūtų kūno. Kabalos mokslas ragina naudotis visu savo egoizmu, nes turime pakilti dvasinėmis pakopomis virš jo.
Be teisingo naudojimosi egoizmu neįmanoma pakilti į dvasinį lygmenį. „Kabalos mokslas“ išvertus reikštų „gavimo išmintį“, nes jis moko, kaip protingai naudoti savo egoizmo jėgą.
Žmogus mokosi naudotis dviem linijomis: gavimo ir davimo jėgomis. Gavimo jėgą turime savaime, bet ji vis labiau vystosi, kai įgyjame davimo, tarpusavio meilės jėgą. Aukštesniosios gamtos jėgos padedami auginame davimo, dešiniosios linijos, jėgą, atitinkamai mumyse auga gavimo jėga, kairioji linija.
Šių dviejų jėgų, linijų padedami kylame aukštyn viduriniąja linija, susidarančia tarp jų. Tai ir yra kabalos metodika.

Iš 2015 m. sausio 25 d. 509-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepaperkamasis taškas širdyje

Kas yra dvasingumas?

Pareiga pakilti kartu su visu pasauliu

Klausimas. Kuo Rytų dvasinės metodikos skiriasi nuo kabalos mokslo, juk jos lyg ir kalba apie panašius dalykus?
Atsakymas. Pasaulyje yra 3 800 įvairių religijų ir tikėjimų. Tiesą sakant, visos pagrindinės religijos kilo iš Abraomo, kuris gyveno Senovės Babilone maždaug prieš 3,5 tūkstančio metų.
Abraomas mokė savo metodikos, t. y. kabalos mokslo, nedidelę grupę žmonių, kurią pavadino Israel. O visoms likusioms tautoms davė „dovanų“ – kitas tikėjimo formas. Tora pasakoja, kad Abraomas išdalijo dovanas savo sugulovių sūnums ir pasiuntė juos į Rytus, iš kur šiandien visos tos metodikos vėl grįžta pas mus.
Skirtumas tas, kad Abraomo metodika turi galimybę ištaisyti žmogų, ko nėra nė vienoje kitoje metodikoje. Kabalos mokslas leidžia mums pritraukti gamtoje slypinčią gerąją jėgą, kuri ištaisys mūsų tarpusavio neapykantą į meilę.
Ši geroji jėga prisijungia prie mūsų egoistinės prigimties ir mes tampame dviejų jėgų nešiotojais. Šių dviejų jėgų derinys leidžia mums su jomis dirbti, teisingai vystytis ir atskleisti papildomą, ne mumyse esančios realybės formą.
Apie tokios realybės egzistavimą kalba šiuolaikinė fizika. Be mūsų dabar matomo pasaulio, mūsų visatos, yra kitos realybės formos. Kabalos mokslas leidžia mums išeiti už šio pasaulio apribojimų ir pamatyti aukštesniuosius pasaulius.
Tokios galimybės neturi nė viena kita metodika, nes kitos metodikos neturi Šviesos, grąžinančios į šaltinį. Toros unikalumas tas, kad ji turi jėgą, kuri ištaiso mūsų prigimtį ir pakelia mus virš egoizmo į davimo ir meilės prigimtį, atveria mums akis, kaip pasakyta: „Savo pasaulį pamatysi gyvendamas šį gyvenimą.“

Iš 2015 m. gegužės 3 d. radijo stoties 103 FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo kabala skiriasi nuo kitų mokslų

Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?

Kabala skirta ne griauti, o kurti

Sklando klaidinga nuomonė apie tai, kas yra kabalos mokslas. Žmonės mąsto: „Kodėl reikia mokytis kabalos: argi mums įdomu žinoti, kiek angelų yra danguje ir kokie yra jų vardai? Argi svarbu, kaip vadinami pasauliai, parcufai, sfiros? Kodėl reikia sėdėti ir mokytis tokių nepraktiškų dalykų, kurie nėra susiję su realiu gyvenimu?
Atverčiame knygą ir skaitome: „Pirmiau, nei buvo sukurti visi kūriniai, buvo tik Aukštesnioji begalinė  Šviesa, kuri užpildo visą visatą…“ Kur visa tai yra? Tai taip toli nuo mūsų, už šio pasaulio ir šios visatos, už šio kosmoso, kuriame mes visi egzistuojame su mūsų žemės rutuliu, saule ir visomis žvaigždėmis. Visa tai visiškai abstraktu ir atitrūkę nuo mūsų pasaulio.
Mums nematyti jokios praktinės naudos, konkrečių priemonių, kurios leistų pagerinti savo gyvenimą ir atlikti kokius nors veiksmus. Mums siūloma tik „mokytis“. Kokia viso to prasmė?
Be to, sklando gandai, kad šis abstraktus mokslas gali susukti protą. Sakykime, Talmudo ir priesakų („Šulchan Aruch“) mokymasis leidžia atlikti praktinius veiksmus, geriau organizuoti savo gyvenimą, suteikti gerą išsilavinimą vaikams, kad sektų tėvų keliu.
Paprastai manoma, kad religija yra naudinga žmonėms. Tuo tarpu kabalos mokslas panašus į filosofiją. Tai kuriam tikslui jis reikalinga paprastam žmogui? Tai plačiai paplitęs įsitikinimas, sklandantis pasaulyje.
Arba žmonės mano dar kitaip: kad kabalos padedami gali kurti stebuklus, panaudodami nežemiškas jėgas. Tada kabala atrodo dar pavojingesnė, juk užsiimdamas mistika gali pakenkti sau ir kitiems! Todėl žmonės yra prieš tai, kad kabalos apskritai kažkas mokytųsi, juk, kas žino, ką tu gali padaryti, jei staiga gausi prieigą prie kokio „raudonojo mygtuko“, kuriuo gali susprogdinti visą pasaulį?
Tačiau tokios nuomonės – visiško neišmanymo pasekmė. Žmonės kol kas nesupranta, kad kabala – tai pas praktiškiausias mokslas, kurį studijuojant galima pritraukti Šviesą, grąžinančią į šaltinį.
Tai iš tikrųjų nelengva paaiškinti. Net tie, kurie ateina mokytis, iš pradžių nesupranta, ko jie iš tikrųjų nori ir kodėl atėjo. Žmogui atsiskleidžia palaipsniui, per studijų metus, kad kabala – tai itin praktiška metodika. Juk jos padedami mes pabudiname vienintelę jėgą, kuri viską keičia mūsų pasaulyje – jėgą, kuri vadinama „Aukštesniąja šviesa“. O jei mes nepritraukiame šios šviesos, tai ji veikia pagal savo programą. O tada ji vis tiek viešpatauja aukščiau mūsų, valdo mus, bet tik nelabai malonia mums forma, tokia, kokia nėra pageidautina nei Aukštesniajai jėgai, nei žmogui.

Iš 2015 m. sausio 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo kabala skiriasi nuo kitų praktikų

Kas yra Aukščiausioji Šviesa?

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins“

Klausimas. Jeigu kabala – mokslas, ne religija, vadinasi, Jūs neigiate Dievo egzistavimą?
Atsakymas. Aš neigiu Dievo buvimą tokia prasme, kaip tai supranta religingas žmogus – kaip kažką, egzistuojantį materialiu pavidalu.
Dievas – tai visuotinė davimo ir meilės savybė, kuri laiko visą Visatą ir visus pasaulius. Tai ta teigiama jėga (kabaloje ji vadinama Šviesa), kuri sukūrė materiją ir vysto ją tol, kol ji tampa tapati jai pačiai (Šviesai). Ją vadina Dievu, Visagaliu, nes Šviesa aukštesnė už visas likusias jėgas.
Mūsų santykiai su šia jėga kuriami ne pagal žmogiškąjį principą, kuris numato, kad Dievas gali išgyventi, atleisti, bausti ir pan. Iš tikrųjų, susiduriame su valdymo sistema, kuri mato mūsų veiksmus ir reaguoja į juos be jokio gailesčio, atjautos ir viso kito.
Tai ne tas Dievas, kurį turi omenyje religingi žmonės, verkiantys ir maldaujantys Jį būti gailestingą. Tūkstančius metų sklindantys žmonių maldavimai ir skundai niekuo nepadeda, nes ne to iš mūsų reikalauja sistema, vadinama Kūrėju!
Skaitmeninė vardo Elokim (Kūrėjas) reikšmė (gematrija) atitinka žodžio Gamta gematriją. Vadinasi, Gamta ar Kūrėjas – tai vienas ir tas pats.

Iš 2014 m. rugpjūčio 17 d. TV programos „Ypatinga nuomonė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunku būti Dievu

Sunku būti Dievu, bet įmanoma

Ar yra Dievas? (video klipas rusų k.)

Klausimas. Mūsų eros pradžioje žmonės ėmė labiau išmanyti magiją ir burtus. Nemažai žmonių ir šiais laikais tiki panašiais dalykais arba juos aktyviai neigia, o tai irgi liudija domėjimąsi šia tema.
Koks kabalos mokslo požiūris į šį klausimą? Ar kabala gali išjudinti gerąsias, teigiamas jėgas, kad gyvenimas pagerėtų?
Atsakymas. Pirmiausia verta pažymėti, kad jei ne kabala, nebūtų šiuolaikinio burtų ir antgamtiškų reiškinių išmanymo. Šios žinios pasemtos iš kabalos tyrinėjimų, kuriuose kalbama apie norų – žmogaus sielos jėgų – naudojimą.
O dabar – apie esmę. Mes visi esame tarpusavyje susiję, bet šis ryšys – blogas. Iš esmės, jis ir yra mūsų egoizmas. To pasekmė – žmonių tarpusavio santykių sistema yra veikiama mūsų blogųjų jėgų: kiekvienas siekia asmeninės naudos ir visiškai nesirūpina bendra visuma, stengiasi išnaudoti viską aplink save.
Žmogus nekaltas, kad iš prigimties yra egoistas, bet jis kaltas dėl to, kad nesinaudoja kabalos mokslu. Ta kaltė krenta ant žydų – būtent mes nepritaikome kabalos, nors su ja tarpusavio ryšių tinklą galime paversti iš blogo geru.
Iš esmės, tai ir yra pozityvus „antgamtinių jėgų“ naudojimas, kurio moko kabalos mokslas – blogų mūsų tarpusavio santykių taisymas į gerus. Mes patys nepajėgiame jų pakeisti, nes ši sistema nėra mumyse. Šiandien ji verčia žmones blogai elgtis vienus su kitais.
Kad priverstume ją pasikeisti, kad pakeistume mūsų santykius į gerus, turime išjudinti ypatingą jėgą. Ji dar vadinama „Aukštesniąja jėga“, „Kūrėju“, „Dievu“ arba „Gamta“. Mūsų sukeltas jos veikimas kabalos moksle apibrėžiamas kaip „Šviesa“.
Pasakyta: „Sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą kaip prieskonį“. Kitaip tariant, tarp mūsų viešpatauja egoizmas, bet galime pasitelkti sistemą, taisančią mūsų santykius. Ši Šviesos jėgų sistema nusileidžia į mūsų egoistinę sistemą ir pagerina ją, dėl to tarp mūsų atsiranda tinkamų tarpusavio santykių tinklas.
Būtent šitaip reikia naudotis kabalos mokslu ir Tora, kurios esmė – meilės artimui kaip sau pačiam principas, t. y. sukurti geranorišką ryšį tarp visų žmonių.

Iš 2015 m. sausio 18 d. 503-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur mistika, o kur mokslas?

Stebuklų pasaulyje nebūna!

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Judaizmas, kadaise rėmęsis principu mylėti artimą kaip patį save, nereikalavo žmogui jokio išorinio spaudimo. Kas norėjo, galėjo jungtis prie jo, o kas nenorėjo – nesijungė.
Iš istorinių dokumentų matyti, kad pranašų laikais, 8-7 amžiuje prieš mūsų erą, iki pat Šventyklos sugriovimo, labai daug pasaulio tautų atstovų ėjo mokytis pas žydus ir tuo stiprino judaizmą. Kai kurie iš jų tapo didžiais žydų tautos išminčiais, ir tokių buvo nemažai, įskaitant įžymųjį išminčių ir kabalistą Rabį Akivą.
Tačiau judaizmas negalėjo plačiai paplisti po pasaulį, nes tai įmanoma tik pasitelkus jėgą. Iš esmės visa žmonija – tai egoistai, kuriuos galima papirkti pinigais arba užkariauti jėga, grėsmėmis. Viena iš dviejų: arba privilioti saldainiu, arba priversti mušant lazda.
Judaizme nebuvo nei saldainio, nei lazdos – tai pasyvus mokymas. Juo domėdavosi tas, kuris savyje jautė šios idėjos trauką, siekė vienybės, meilės artimui.
Kalbame apie anų laikų judaizmą, kuris rėmėsi pagrindiniu Toros įstatymu – mylėti savo artimą kaip patį save. Todėl judaizmas ir nepaplito plačiai po pasaulį. Prie jo prisišliejo tik tie, kas norėjo.
Krikščionybė elgėsi kitaip, nes manė, kad visas pasaulis turi tapti krikščioniškas. Daugeliu atvejų atrandant naujas žemes, užkariaujant valstybes, užmezgant ryšius, be prekybinių interesų ir praturtėjimo buvo siekiama platinti savo religiją. Todėl Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos ir Anglijos bažnyčios itin palaikė kolonistų žygius.
Judaizmas veikė kitaip – iš viso neišėjo iš savo ribų, tik priėmė visus, kas norėjo jungtis, be jokios prievartos ir papirkinėjimo. Tarp kitko, judaizme taip yra iki šiol. Norintieji priimti judaizmą pagal tradiciją iš pradžių visaip atkalbinėjami nuo šio žingsnio.
Tuo tarpu krikščionybė, lyginant su judaizmu, buvo platinama labai progresyviais metodais: su kryžiuočių kalavijais ir misionierių įkalbinėjimais bei įtikinėjimais, kokia tai puiki ir didinga religija. Žmones pavergdavo krikščioniškų šventyklų turtai – auksiniai papuošimai ir šventųjų paveikslai, pasakojimai apie stebuklus.
Visų Europos miestų centruose stūksojo bažnyčios – patys aukščiausi ir gražiausi apylinkės pastatai. Netgi dabar bažnyčios išsiskiria iš kitų statinių, o senaisiais laikais jos stovėjo visai tarp lūšnų, todėl paprastiems žmonėms krikščionybė buvo labai patraukli ir plačiai paplito.
Tačiau besiplėsdama krikščionybė nusilpo, nes tarp atskirų srovių kilo ginčų. Nuo Renesanso ir Švietimo epochos pradžios krikščionybė vis labiau užleidžia savo pozicijas.
Jei anksčiau netikinčiuosius skelbdavo eretikais ir sodindavo į kalėjimus arba degindavo ant laužų, prieš 300–400 metų nustojo. Šiais laikais sunku net įsivaizduoti ką nors panašaus, ir nors Europoje bei Amerikoje vis dar saugomos krikščioniškosios tradicijos, jos yra labiau kultūros nei tikėjimo dalis.
Matome, kad mūsų laikais už judaizmą ir krikščionybę vis populiaresnis tampa islamas. Tai sąlyginai jauna ir pati agresyviausia iš visų religijų, savo tikslu laikanti šariato valdžios išplėtimą visam pasauliui. Jos adeptams nesvarbu, kada tai pavyks – dabar ar po tūkstančio metų. Svarbiausia, kad jie dirba, šį darbą laikydami šventu, skelbdami tikėjimą Alachu, vieninteliu Dievu.
Iš tikrųjų, judaizmo požiūriu islamas nėra stabmeldystė, nes skelbia esant vieną aukštesniąją jėgą. Tik apie ją pasakoja ne pranašas Mozė, o pranašas Mahometas – kitas Kūrėjo pasiuntinys.
Islamas grindžiamas tikėjimu viena aukštesniąja jėga, be kurios daugiau nieko nėra, kuri valdo visą žmoniją, aukštindama žmogų. Tačiau amžiams bėgant islamas patyrė didelių pokyčių.
Mūsų laikais islamo pozicijos stiprėja, jis išgyvena tokį aktyvų periodą, kokį judaizmas ir krikščionybė patyrė per pirmuosius du tūkstančius savo egzistavimo metų. Suprantama, kad su dabartiniais ištekliais, ryšio priemonėmis, ginklais, islamas gali kur kas aktyviau plėstis nei krikščionybė prieš du tūkstančius metų arba judaizmas, apskritai buvęs pasyvus.
Todėl matome, kaip islamas vis smarkiau plečiasi – labai intensyvia ir grėsminga forma. Man šią temą teko svarstyti akademiniuose ir vyriausybiniuose Europos sluoksniuose, jie šiuo klausimu pripažino visišką savo bejėgiškumą. Kalbėjau su kelių miestų merais Europos šalyse ir universitetų profesoriais, kurie skundėsi, kad jų rankos surištos.
Europiečiai savo demokratiškais įstatymais patys susirišo rankas, o dabar turi būti lojalūs islamo fundamentalizmui. Tuo tarpu musulmonai elgiasi su europiečiais pagal islamo įstatymus, tarp kitko, ne pagal pirminio islamo, kuris buvo minkštas ir aukštino meilę, vienybę, žmogiškąsias vertybes – o pagal šiuolaikinio, radikaliojo.
Taip išeina, kad demokratiniai principai trukdo Europos valdžiai sustabdyti radikaliojo islamo, kaip pavojingo judėjimo, gresiančio sugriauti stabilumą Europoje, plitimą. O islamui plėstis niekas netrukdo. Jo šalininkai į Europą atvyksta ne žudyti žmonių, o tik paversti visų musulmonais.
Jei Izraelio žydai sutiktų tapti musulmonais, pripažintų islamo įstatymus, tą pačią akimirką arabams taptų saviškiais ir taip išspręstų arabų ir izraeliečių konfliktą…
Taigi, demokratiški įstatymai Europą paverčia visiškai atvira musulmonams, leidžia jiems elgtis taip, kaip nori. Niekas neturi teisės kėsintis į jų laisvę ir teises. O tuo tarpu krikščionis, o juo labiau žydas, vengia eiti į specialiuosius musulmonų apgyvendintus rajonus.

Iš 2014 m. rugpjūčio 31 d. 428-ojo pokalbio apie gyvenimą

Klausimas. Kodėl pastaraisiais metais islamo fundamentalizmas taip stiprina savo pozicijas? Islamas pradėjo savo žygį į Vakarus ir palaipsniui užkariauja Europą, Ameriką. Šiuo metu Europos šalyse gyvena apie 54 milijonus musulmonų, vien tik Prancūzijoje jų yra 7 milijonai.
Atsivertimo į islamą tendencija įgauna didelį pagreitį ir blogiausia tai, kad stiprėja jo radikaliosios, ekstremistinės srovės. Šiuolaikinėje Europoje yra ištisi „musulmonų getai“, į kuriuos vietiniai gyventojai, įskaitant net ir policiją, vengia užsukti. Ten vyksta savitas, uždaras gyvenimas su savo mečetėmis, islamo įstatymais paremta sava teisėsauga.
Šis reiškinys plečiasi gąsdinančiais tempais, palaipsniui išsprūsdamas iš vyriausybės kontrolės. Kultūrų karas įsiliepsnojo viduryje Europos, kuri iki šiol buvo laisvės ir demokratijos, lygių teisių, pliuralizmo pavyzdys.
Netikėtai joje ėmė vystytis svetimkūnis, prieštaraujantis visiems pagrindiniams principams – radikalusis islamas, grąžinantis mus į tolimą praeitį, turint omenyje moterų lygiateisiškumą ir kitus progresyvius žmonijos laimėjimus.
Nyderlandų parlamento narys Gertas Vildersas (Geert Wilders), Laisvės partijos įkūrėjas, savo pranešime įspėjo apie didžiulę grėsmę Europai. Jo nuomone, esame paskutiniame Europos islamizacijos etape, kuris pasireiškia ekstremizmu, prievarta, maištais, todėl kyla grėsmė ne tik Europos, bet ir JAV, visos Vakarų civilizacijos egzistavimui.
Kodėl taip auga radikaliojo islamo populiarumas ir ypač tarp jaunimo?
Atsakymas. Esmė tokia, kad priartėjome prie paskutinio tūkstančius metų trukusio žmonijos vystymosi etapo. Žmonijos civilizacija, prasidėjusi Senajame Babilone, pasuko dviem kryptimis: viena dalis nuėjo su Abraomu, kita išsivaikščiojo po visą pasaulį. Vėliau Abraomo mokymas tapo pagrindu trims pasaulio religijoms: judaizmui, krikščionybei ir islamui.
Tokia tvarka šios religijos viena po kitos ir vystėsi. Judaizmas vystėsi Abraomo laikais, krikščionybė atsirado po dviejų tūkstančių metų, kai susibūrė pirmosios krikščionių bendruomenės. O islamas atsirado tik VII amžiuje.
Tokiais etapais ir vyksta kiekvienos religijos klestėjimas bei sąlyginis jos užgesimas. Judaizmo klestėjimo laikotarpis buvo iki Šventyklos sugriovimo. Po to žydų tauta išsižadėjo principo „mylėk savo artimą kaip patį save“, sudarančio Abraomo mokymo pagrindą, todėl buvo ištremta. Tai buvo dvasinė tremtis iš meilės artimam būsenos, kritimas iš broliškos meilės į neapykantą.
Krikščionybė klestėjo iki viduramžių, po to ėmė smukti, reformuotis ir, kilus protestantų judėjimui, suskilo.
Islamas ilgai snūduriavo ir neatsiskleidė pasauliui visa savo jėga. Ir tik pastaruoju metu, kai krikščionybė ir judaizmas nusilpo ir liovėsi formuoti visuomenę, islamas ėmė kilti. Ir iš tiesų Toroje parašyta, kad dienų pabaigoje, paskutiniame žmonijos vystymosi etape, islamas įgis tokią jėgą, kaip yra pasakyta apie Išmaelį: „Jo ranka ant visų ir visų rankos ant jo“. Tai yra, ši religija pakils virš visų.
Judaizmas klestėjo pirmuosius du tūkstančius metų po Abraomo išėjimo iš Senovės Babilono, apytikriai iki mūsų eros pradžios. Tai buvo laikas, kai judaizmas reiškėsi  tikruoju savo dvasiniu pavidalu, visu galingumu. Po to žydų tauta krito iš dvasinio lygmens ir ėmė grimzti į materialius norus, dėl to patyrė tremtį. Kiekviena nauja karta krito vis žemiau.
Po judaizmo prasidėjo krikščionybės pakilimas. Krikščionybė audringai vystėsi, kol išsisėmė. Dabar gyvename krikščionybės, kuri jau prarado savo buvusią galybę, saulėlydyje. Juk šiandien Europoje norint būti krikščioniu beveik nieko nereikalaujama, tik kryželio ant kaklo.
Šen bei ten dar liko fanatiškų krikščionių, bet tai ne tie, kurie jais buvo nuo pradžių, o tautos, priėmusios krikščionybę daug vėlesniais amžiais, pavyzdžiui, Lotynų Amerikos gyventojai. Jiems krikščionybė dar sąlyginai nauja religija. Pati krikščionybė egzistuoja jau du tūkstančius metų, o Ameriką ji pasiekė tik su misionieriais, ją atradus Kolumbui prieš penkis šimtus metų. Todėl ten dar liko labai religingų žmonių.
O islamas iš tikrųjų ima busti tik mūsų laikais. Iki šiol jis buvo latentiniame periode. Praėjo du tūkstančiai judaizmo, po to du tūkstančiai krikščionybės klestėjimo metų ir atėjo islamo eilė.
Bus tęsinys…

Iš 2014 m. rugpjūčio 31 d. 428-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas: Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?
Atsakymas: Todėl, kad tikėjimai su Dievu, aukščiausiąja valdančia jėga, neturi nieko bendro. Apie šią jėgą, ką ji sukūrė ir kaip valdo kūriniją, mums pasakoja kabalos mokslas.
Kabala –  tai ne tikėjimas, ne religija, o mokslas, nes gautas ne iš viršaus, o iš žmonių,  savo pastangomis atskleidusių aukščiausiąją jėgą, jos prigimtį ir perdavusių ją mums.
Kabalistai tyrinėja (būtent tyrinėja!) vieną aukščiausiąją kūrimo jėgą, atskleisdami ją savo pojūčiuose ir tirdami ją davimo ir meilės savybėmis, kurias juose išvysto kabalos mokslas.
Kabalistai kalba tik apie tai, ką suvokia žmogus (kabalistas). Vienos aukščiausiosios gamtos jėgos tyrimas prieinamas visiems. Kabalistai teigia, kad būtent šios jėgos atskleidimas suteiks mums galimybę ištaisyti žmogaus prigimtį ir teisingai organizuoti mus supantį pasaulį.
Be kabalos egzistuoja tikėjimai, kurie sugalvoja savo dievybes ir jas garbina. Kadangi jie priima Dievo buvimą tikėjimu, jo nejausdami, tai ir sukuria jį skirtingai, kaip kam naudingiau.

Daugiau šia tema skaitykite:

Religija ir integracijos procesas

Kabala skirta ne griauti, o kurti

Ateizmas, religija ir kabala