Nuomonė: (Dalai Lama XIV, 2012 A D) Visos pasaulinės religijos, ypatingą  reikšmę skirdamos meilei, atjautai, kantrumui ir atlaidumui, gali prisidėti prie dvasinių vertybių vystymosi ir tai daro.
Bet tikrovė yra tokia, kad etikos prisiejimas prie religijos daugiau nebeturi prasmės. Todėl aš vis labiau įsitikinęs, kad atėjo laikas rasti būdą sprendžiant dvasingumo ir etikos klausimus apskritai apsieiti be religijos.
Komentaras: Kūrėjo – meilės jėgos, valdančios pasaulį, paslėptis egzistuoja dėl mūsų egoizmo, kuris priešingas Kūrėjo savybei ir dėl to Jo nejaučia. Kūrėjo atskleidimas įmanomas tik  pakeičiant mūsų egoistinę prigimtį, viskas dėl savęs, į altruistinę, viskas dėl kitų, pagal taisyklę „Pamilk savo artimą kaip save“.
Kvietimas žmogui pasikeisti glūdi visose religijose, bet negali būti jų įgyvendintas, nes pakeisti mūsų prigimtį galima tik paveikiant ją pačiam Kūrėjui, šviesai O“M. Tai mums leidžia kabala (žr. Baal Sulamo straipsnį „Religijos esmė ir jos tikslas“). Ten taip pat kalbama ir apie etiką…

Klausimas: Kas yra svarbiausia, ką mums būtina papasakoti žmonėms?
Atsakymas: Žmonėms mes turime perteikti faktą: Nepakeitę žmogaus prigimties iš neapykantos kitiems į meilę, mes veikiame prieš gamtos vystymąsi integralios formos link ir tuo sukeliame vis didesnes asmenines ir bendras problemas.
Reikia visais ryšių kanalais papasakoti apie tai, kad įgyti „meilės artimui“ savybę – tai ir yra kabalos mokslo užduotis, tai ir yra teisingo dvasinio darbo (avodat Ašem) rezultatas.
Tuo kabalos mokslas ir skiriasi nuo religijos: kabala sutinka su sąlyga, kad „Pamilk artimą kaip pats save – tai svarbiausia Toros taisyklė“, o religija mano, kad pagrindinis dalykas – tai vykdyti fizinius priesakus. Todėl netaiso žmogaus prigimties, kuri būtent tam ir yra skirta.
Kabala mano, kad jei nesiekiama tikslo „Pamilti artimą kaip save“, vadinasi, Toros iš viso nėra laikomasi, nes tai bendra Toros taisyklė – būtent šis tikslas veda žmogų prie davimo savybės, prie „lišma“ – dėl Kūrėjo.
Jeigu žmogus nesiekia tikslo pakilti virš savo egoizmo, tai jo veiksmai tik didina jo egoizmą. Tokiu atveju, užuot priartėjęs prie davimo ir meilės savybės, tai yra atskleidęs Kūrėją, žmogus tolsta nuo Kūrėjo ir pavirsta „ever rav“ – „irei Ašem ovdei Paro“, kurių visi veiksmai yra dėl savo egoizmo, dėl atlygio šiame arba kitame pasaulyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Padėkite duoti prieš savo norą

Rinkis, su kuo sutapti

Nuomonė (Maskvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas I. Maksutovas). Atrodo, kad religija – tai natūralūs universalūs socialiniai klijai, o religinės bendruomenės, kurias vienija bendros idėjos bei tikslai, labai susitelkusios. Vis dėlto tyrimai ir pažintis su religijų istorija rodo dvilypį šio lipinamojo tirpalo pobūdį. Religinių idėjų totalumas ir sukelia neišvengiamus konfliktus grupių viduje bei lemia tolimesnį jų irimą.
Religinis pasaulis baigia suirti, jokių fundamentalių ir visiems bendrų idėjų nebeliko: musulmonai sprogdina ir žudo vieni kitus, o krikščionys visada ginčijosi dėl dieviškosios ar žemiškosios Kristaus prigimties. Visos religijos lyg ir kalba apie vieną ir tą patį. O etiniai principai, kurie atrodo panašūs, daro jas visiškai priešingas. Todėl naivu tikėtis, kad religijos gali susivienyti ir tapti universaliais socialiniais klijais.
Komentaras. Niekas taip stipriai neskiria žmonių, nacijų ir tautų kaip jų religijos. Nors visos jos pagrįstos visiems vienodais kilniais tarpusavio pagalbos bei meilės principais, žmonės, besivadovaudami egoistiniais ketinimais, traktuoja principus taip, kad humanistiniai principai pavirsta antihumanistiniais, supjudančiais tautas tarpusavyje.
Tik kabala, kaip visuotinis altruistinis mokymas, nepripažįstanti žmonių nelygybės, nepripažįstanti apeigų, kalbanti tik apie davimą ir meilę visiems, yra universali, visiems vienoda visos žmonijos suvienijimo metodika.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir pasaulinės religijos

Svarbiausia – sielos išsitaisymas

Kad turėtume galimybę pasiekti davimo savybę, mums suteiktas sudužęs noras patenkinti pačius save ir, be to, kiekvienas gavome prie Kūrėjo traukiančią kibirkštį. Kalbama apie žmones, kuriems prabudo ši kibirkštis, o kiti neturi laisvos valios, yra visiškai valdomi savo prigimties. Tik žmonės, kurie, be sudužusio egoistinio noro, turi kibirkštį, pamažu siekia dvasinio tikslo.
Jeigu mokydamiesi jie girdi, kad tik iš savo susivienijimo gauname jėgų šią kibirkštį realizuoti, tai žengia Šviesos, „laiko pagreičio“ (achišena) keliu. O jeigu žmonės negeba to išgirsti, negali įsitraukti į aplinką, kuri juos pažadins, padarys jautresnius, tai žengs kančių, natūralios laiko tėkmės keliu (beito). Ir tada, po ilgų metų jie pajus, jog šis kelias neveda prie jokių rezultatų, nes jo paties mažytės jėgos neleidžia žmogui ištrūkti iš materialiosios plokštumos.
Gali prireikti labai ilgo laiko tam įsisąmoninti: 20–30 metų. Tik po to žmogus, neturėdamas išeities, bus priverstas pažvelgti tiesai į akis ir priimti sąlygą, jog būtina susivienyti su kitais, kad jie tave pažadintų. Ir tuomet to žmogaus taškas širdyje turės pakankamai jėgų savęs realizavimui.
Tik po to žmogus ima klausyti ir dirbti su savimi – irgi ne iš karto, o praeidamas etapą po etapo. Jam jau yra, kur link judėti, yra kryptis. Jis supranta, kad reikia priimti sąlygas, apie kurias kalbėjo kabalistai iš pat pradžių ir kurios sudaro Toros pagrindą: apie žmonių vienijimąsi, apie meilę artimam, žmogus jau supranta, kad nereikia vengti tų sąlygų vykdymo.
Pasaulis bando pasislėpti nuo šių sąlygų, dangstydamasis įvairiomis religijomis, tikėjimais. Kiekviena religija tvirtina, kad būtina vykdyti būtent jos apeigas, materialius veiksmus, kiekvienam asmeniškai ar visiems kartu, švenčiant visokiausias šventes ir laikantis tradicijų. Visa tai tam, kad būtų dangstomasi nuo tiesos ir nereikėtų užsiimti žmogiškojo egoizmo taisymu – taisymu, kuris atveda žmogų į davimą.
Vis dėlto kančių kelias galiausiai nuves žmoniją į aklavietę ir privers pamatyti, kad išeities nėra ir kad vis tik teks įsiklausyti į Toros žodžius. Tuomet žmonės paklaus: „Kaip tai padaryti?“ Taigi mums reikia parengti jiems veiksmingą taisymosi metodiką ir pasistengti sutrumpinti jų kančių kelią.

Iš 2013 m. gegužės 27 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Ilgas kelias vienybės link

Eikime geruoju keliu

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Klausimas: Kodėl žmonės taip nusiteikę prieš kabalą, kad būtina slėpti, iš kur mūsų žinios, kad jie nors šiek tiek jų paklausytų?
Atsakymas: Kabala – egoizmo priešininkas, o egoizmas – visa mūsų prigimtis.
Kabala, skirtingai nei religijos, kalba ne apie tautų atitolimą, o apie jų suvienijimą į bendrą visumą, apie „pamilk kitą kaip save“.
Kabala neigia bet kokią mistiką, jos tikslas – Aukštesniosios jėgos, Kūrėjo atsiskleidimas kiekvienam šiame gyvenime. Taip ji aiškiai pasako apie tai, kas yra vienintelis pažinimas, pagrįstas Aukštesniąja gamtos jėga, o ne mūsų spėlionėmis. Juk šiandien pats mokslas atsiskleidžia ne labiau nei spėlionė, kurioje viskas yra sąlygiška.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala skirta ne griauti, o kurti

Religijos integraliame pasaulyje

Kabala ir religija

Pranešimas: Gamtos katastrofos visuomenėje gali skatinti religingumo augimą. 2011 metų vasario mėnesį Naujosios Zelandijos pietinėje saloje, netoli Kraisčerčo (Kenterberio regionas) įvyko galingas žemės drebėjimas. Stichijos aukomis tapo 185 žmonės, keletas tūkstančių buvo sužeisti.
Pasirodo, žemės drebėjimas iš esmės pakeitė santykį tų apklaustųjų, kurie, pasak jų, tapo religingesni („naujakrikštai“), ir tų, kurių religingumas sumažėjo  („atskalūnai“). Pirmieji sudarė 8,6, o antrieji tik 5,3 procentus iš visų apklaustųjų tame regione. Tuo metu likusioje Naujojoje Zelandijoje bendras santykis su religija nuo 2009 iki 2011 metų tapo iš esmės žymiai šaltesnis.
Eksperimento dalyviai pagal gerovės lygį nesiskyrė vienas nuo kito nei prieš, nei po katastrofos.
Ankstesni  santykio su religija statistikos tyrimai leido kai kuriems mokslininkams teigti, kad artimiausioje ateityje tikinčiųjų tiesiog gali nelikti. Tyrimų autoriai teigia, kad per paskutiniuosius šimtą metų tikinčių žmonių skaičius visose tirtose šalyse sumažėjo.
Komentaras: Baimė, nežinomybė, tikrumo trūkumas visais laikais gimdė religingumą ir maitino religijas. Jei to nebūtų ir nebūtų mirties, nebūtų ir religijos – masinio tikėjimo tuo, kas neįrodoma. Kabala atmeta religingą santykį su pasauliu. Yra Gamta ir jos dėsniai – tai Aukštesnioji jėga. O visi jausmai, kuriuos žmogus jaučia Kūrėjui ir kuriuos Jam priskiria, kyla iš pojūčių, būdingų tik pačiam žmogui. Panašiai kaip gyvūnams priskiriame tam tikras savo mintis ir pojūčius.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėris dėl savęs

Remiantis mokslu, o ne koncepcijomis

Ateizmas, religija ir kabala

Tyrimas: polinkis daryti gerus darbus stiprėja, kai jaučiamės esantys aukštesniųjų jėgų valdžioje. Mes darome ką nors gera kitam žmogui laukdami tokio paties atsako. Taip elgiasi ir gyvūnai.
Vis dėlto žmogus turi iracionalų, nesuvokiamą bruožą – jis mėgina panašiai derėtis ir su visata. Mes žadame elgtis gerai, jeigu mums artimas žmogus pasveiks po sunkios ligos. Tai primena įžadus dievams, kuriuos daro tikintieji, taigi tokiais atvejais netgi nepataisomus ateistus galima pavadinti religingais.
Komentaras: kai žmogus suvokia savo žinių, jėgų, galimybių ribotumą, jis nevalingai tampa „tikinčiuoju“, nes jaučiasi esąs nežinomybėje, priklausomas nuo nežinomų jėgų, likimo, lemties. Tokiu atveju jis pasirengęs atnašauti aukas – nusiteikęs labdarai, tarpusavio pagalbai, altruistiniams veiksmams ir tikisi atlygio iš nežinomų aukštesniųjų jėgų ir sąlygų. Tokia žmogaus potraukio į davimo veiksmus tvarka vadinama kančių keliu.
Taip šiais laikais gamta pamažu parodo mums mūsų bejėgiškumą kovojant su visa apimančia krize, palaipsniui pradedame jaustis nieko nežinantys ir bejėgiai – valdomi aukštesniųjų jėgų. Pasitikėjimas protingais valdovais dingo, visi yra sutrikę. O vis didėjant grėsmėms žmonės pasirengę pasiduoti aukštesniosioms jėgoms. Taigi priešakyje mūsų laukia religinių srovių sustiprėjimas. Kita vertus, tuo pat metu mes galėsime išgirsti apie vienintelį sprendimą – susivienijimą, nes vis labiau aiškėja, jog šią sąlygą kelia gamta.

Daugiau šia tema skaitykite:

Stabų valdžioje

Ateizmas, religija ir kabala

Gėris dėl savęs

Nuomonė (Čikagos ir Virdžinijos universiteto psichologai): Žmonių polinkis daryti gera stiprėja, kai jie jaučiasi tam tikrų aukštesniųjų jėgų vedami. Įprastai santykiai tarp žmonių grindžiami principu „paslauga už paslaugą“. Taip pat, tik nesąmoningai, veikia primatai. Žmoguje šie „mainai“ turi vieną iracionalų aspektą, kai jis taip derasi su visata: žada aukštesniosioms jėgoms, kad gerai elgsis, jei jį paaukštins darbe ar jei artimam žmogui pagerės.
Komentaras: Toks požiūris į aukštesniąją valią vadinamas davimu dėl gavimo ir yra tobulesnis, religinio tipo egoizmas, kuriam dar būdingas auklėjimas, įprotis ir visuomenės palaikymas. Jokiais žemiškais būdais mums neįmanoma atsikratyti egoistinių ketinimų.
Tikrasis altruizmas, t. y. veiksmas ne dėl savęs, įmanomas tik veikiant Aukštesniajai Šviesai, iššaukti kurią įmanoma tik teisingai besimokant klasikinės kabalos. Akivaizdu, kad amuletų, raudonų siūlų, ypatingo vandens pardavimas yra egoistiniai veiksmai tiek pardavėjo, tiek ir pirkėjo atžvilgiu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrasis altruizmas ir pagalba artimui

Altruistai klesti dėka paradokso

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Klausimas: Aš daug kartų girdėjau, kad Jūs žvelgiate į tokias kryptis, pavyzdžiui, kaip Naujasis amžius (New age), kaip į nukrypimą nuo teisingo kelio…
Atsakymas: Tai – ieškojimas! Aš jokiu būdu jo nemenkinu!
Žmonija nuolat ieško. Nukrypimai nuo tiesaus kelio jai reikalingi, kaip raketai, kuri turi nukrypti, kad aptiktų tikslų kelią.
Todėl manau, kad visos praktikos, metodikos, kurios atsirado praeito amžiaus viduryje, turi savo vietą. Jos padėjo žmogui atsidurti visiškoje aklavietėje, kitaip jis dar kažko tikėtųsi. Todėl visos šios metodikos, filosofijos, Naujas amžius, įvairiausios sektos atliko savo darbą.

Iš 2012 m. gegužės 24 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir dvasinės praktikos

Ištaisyti pasaulį? – Tokia priemonė yra!

Kabala skirta ne griauti, o kurti

Klausimas: Pakomentuokite, koks skirtumas tarp Jūsų kabalos ir Bergo kabalos?
Atsakymas: Tai jau pakomentavo Rabašas (rabi Baruch Šalom Alevi Ašlagas, vyriausiasis Baal Sulamo sūnus, jo pasekėjas ir tęsėjas): Bergas sujungė kabalistinius terminus, chasidutą ir mistiką. Jis sukūrė mišinį, kuris nuramina žmogų, tačiau jo neištaiso. Kabala užsiima žmogaus egoizmo taisymu.
Visi Bergo mokyklos patarimai ir pamokymai – ne daugiau, kaip psichologinis raminimas, kad palengvintų gyvenimą, suteiktų vilties, o ne padėtų išsitaisyti, atskleistų žmogui Kūrėją.
Netgi Bergo kabalos apibrėžimas visiškai kitoks negu jo „mokytojo“ Baal Sulamo. Tačiau jis tinka masiniam pardavimui, kaip ir atributai, kuriuos jis parduoda, tikindamas, kad juose slypi aukščiausioji jėga, o ne psichologinis poveikis.
Bergo požiūris į tai, kas vyksta: reikia įsikurti kuo patogiau šiame pasaulyje, pašalinti blogį, nors jis, kaip mums žinoma, kyla iš Kūrėjo, jį turime ištaisyti savyje.
Vietoje to, kad taisytumėtės ir per save siektumėte Kūrėjo, jums patariama pašalinti kliūtis, kurias specialiai siunčia Kūrėjas, siekdamas priartinti žmogų prie savęs, Bergas ragina gyventi ramiai. Tai – šundaktariavimas arba religija, tačiau jokiu būdu ne kabala, kuri yra mokslas apie egoizmo ištaisymą, kuri moko mylėti artimą kaip patį save, kad taptume panašūs į Kūrėją.
Žr. B. S. straipsnį apie kabalą „Kabalos mokslo esmė“, „Religijos esmė ir jos tikslas“ ir kt.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausėte? – Atsakau … – 13

Kabala pakeis viską