Klausimas: Kas privers mokslą sutikti su kabala?
Atsakymas: Prieštaravimai, kurie be kabalistinių postulatų niekaip negali būti išspręsti. Mokslas pradės daryti prielaidas, numanyti, kad turėtų būti jėgų sistema, priešinga mūsų prigimčiai, turėtų egzistuoti antipasaulis, turintis davimo prigimtį, vietoj mūsų egoistinio pasaulio.
Juk mokslo išskirtinumas – manymas, kad gamtoje viską valdo bendra įstatymų sistema, t. y. vieninga jėga, ir šių įstatymų visumoje nėra jokių prieštaravimų, t. y. tai integralinė sistema. Jeigu mūsų žinojime kyla prieštaravimų – tai dėl žinių trūkumo.
Gamtoje nėra prieštaravimų, t. y. egzistuoja absoliuti vienybė. Tikėjimas gamtos vienybe visada mokslą stūmė pirmyn, todėl visi atsiradę prieštaravimai išsispręsdavo. Mokslas vystosi remdamasis protingu, logišku pagrindu, ir jis turi atsiremti į anapusinio pasaulio sieną. Na, o toliau jį vystys kabala.

Klausimas: Kur rasti jėgų blogį branginti kaip gėrį?
Atsakymas: Savaime aišku, mes neturime tiek jėgų, mes – tai egoistinis noras. Mums reikalingi ramsčiai, Toros palaikymas, Šviesa. Visą laiką turime stengtis būti švytėjime, kuris mus palaiko, suteikia tvirtą pagrindą, įkvėpimą ir valią tarsi būtume ant oro pagalvės.
Pats žmogus tokių jėgų neturi. Bet tiek, kiek sugeba save anuliuoti grupėje, vertina draugus ir garbina Kūrėją, jis gali visus blogus įvykius priimti kaip galimybę, kuri jam pasiųsta tam, kad judėtų į priekį. Jis jau nekaltina Kūrėjo už jam pasiųstas problemas. Atvirkščiai, jis gali dėkoti Kūrėjui, kad šis tokiu būdu rūpinasi juo, duoda jam vis sunkesnių pratimų, padedančių augti ir tobulėti.
Gyventi ne savo pilve, ne nore mėgautis, o prote, „ekspertinės sistemos“ ribose, kuri viską sprendžia objektyviai – tai labai didelis pasiekimas, kuris įmanomas tik palaikant visuomenei. Net mūsų pasaulyje viskas taip sutvarkyta: jeigu žmogaus nepalaiko visuomenė, jis labai greitai degraduoja ir sulaukėja.

Iš 2013 m. sausio 11 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nupirk tiesą ir neparduok!

Mokytis dirbti nepriklausomai nuo rezultato

Klausimas: Daugelis Jūsų mokinių sportuoja, turi sporto titulų ir apdovanojimų. Ir Jūs pats, kaip girdėjau, domėjotės sportu. Kokia Jūsų nuomonė apie sportą ir kokios jo šaknys dvasiniame pasaulyje ir ypač, kovinių sporto šakų?
Atsakymas: Sportas, apskritai, naudingas su saiku. Pasakysiu, ką manau apie kovos menus. Tikrasis karys, įvaldydamas šiuos menus, nugali prigimtinę baimę, kurią turi kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų yra egoistas. Būtent įvaldęs kovos be ginklo meną, žmogus jaučia, kad jau gali nieko nebijoti ir todėl yra pasiruošęs atskleisti save, savo širdį, būti su kitais geranoriškas, atjaučiantis. Juk jam nėra ko bijoti, jis save, savo egoizmą, apgynė gebėjimu kovoti, todėl jam nebereikalingas ir kardas. Tokia būsena vadinama „dosni jėga“.
Todėl visi kovos menai, jei jie pritaikomi tinkamai, yra kilnūs. Jei jūsų prigimtis nebūtų egoistinė ir nereikėtų nuraminti egoizmo, nebūtų ir kovos menų poreikio. Kadangi egoizmas yra mūsų vienintelė prigimtis, be kurios daugiau nieko neturime, tai sukurdami ekraną mūsų egoizmui, nuramindami jį kovos menais, galime būti atviri kitiems – todėl, kad ir kaip keista, teisingas, kilnus kovos menų įvaldymas veda į gėrį ir vienybę.

Klausimas: Kas yra svarbiausia, ką mums būtina papasakoti žmonėms?
Atsakymas: Žmonėms mes turime perteikti faktą: Nepakeitę žmogaus prigimties iš neapykantos kitiems į meilę, mes veikiame prieš gamtos vystymąsi integralios formos link ir tuo sukeliame vis didesnes asmenines ir bendras problemas.
Reikia visais ryšių kanalais papasakoti apie tai, kad įgyti „meilės artimui“ savybę – tai ir yra kabalos mokslo užduotis, tai ir yra teisingo dvasinio darbo (avodat Ašem) rezultatas.
Tuo kabalos mokslas ir skiriasi nuo religijos: kabala sutinka su sąlyga, kad „Pamilk artimą kaip pats save – tai svarbiausia Toros taisyklė“, o religija mano, kad pagrindinis dalykas – tai vykdyti fizinius priesakus. Todėl netaiso žmogaus prigimties, kuri būtent tam ir yra skirta.
Kabala mano, kad jei nesiekiama tikslo „Pamilti artimą kaip save“, vadinasi, Toros iš viso nėra laikomasi, nes tai bendra Toros taisyklė – būtent šis tikslas veda žmogų prie davimo savybės, prie „lišma“ – dėl Kūrėjo.
Jeigu žmogus nesiekia tikslo pakilti virš savo egoizmo, tai jo veiksmai tik didina jo egoizmą. Tokiu atveju, užuot priartėjęs prie davimo ir meilės savybės, tai yra atskleidęs Kūrėją, žmogus tolsta nuo Kūrėjo ir pavirsta „ever rav“ – „irei Ašem ovdei Paro“, kurių visi veiksmai yra dėl savo egoizmo, dėl atlygio šiame arba kitame pasaulyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Padėkite duoti prieš savo norą

Rinkis, su kuo sutapti

Klausimas: Kaip jūs atlaikote tokią gausybę kaltinimų ir įžeidinėjimų?
Atsakymas: Jeigu mes būtume neteisūs, tai visi įžeidinėjimai, kaltinimai ir visas aplink mus kylantis triukšmas mums pakenktų. Bet kadangi esame teisūs, tai visas šis triukšmas tik labiau mus garsina ir plačiosioms masėms suteikia galimybę sužinoti, kad mes egzistuojame, ir išsiaiškinti, kuo mus kaltina ir kas mes tokie. Mūsų atveju nėra blogos reklamos.
Todėl visa neigiama reklama mums yra teigiama, juk būtent ji parodo mus žmonėms, kurie apie mus visiškai nieko nežinojo, o tada jie jau greitai galės išsiaiškinti, kur esmė.
Todėl tie, kurie mūsų pasaulio lygmenyje dergia vienas kitą, kadangi visi jie neteisūs, koneveikia vienas kitą – ir taip užsidirba sau taškus. O kadangi mūsų pusėje nesavanaudiška tiesa, kuri su kiekviena diena vis labiau pasitvirtina, tai visa reklama prieš mus – galiausiai yra mums naudinga, nes rodo žmonėms, kad toks reiškinys kaip visuomenės integralaus vystymosi metodika, jos išsitaisymas – egzistuoja!

Klausimas. Gali atsitikti, kad žmogus, kurį laiką dalyvaujantis integralios bendruomenės gyvenime, staiga liausis domėjęsis juo. Domėjimosi sumažėjimas laikinas, bet žmogus gali jo neatlaikyti, ir mes prarasime jį galutinai. Kaip jam padėti tokioje situacijoje?
Atsakymas. Aš manau, kad integralios bendruomenės pamažu taps naudingos ne tik dvasiniame, bet ir materialiajame lygmenyje. Žmogus turi gauti iš ten ne tik šilumos, įkvėpimo, teigiamų emocijų, bet dar ir fizinę paramą. Tam mes turime vienytis teikdami tarpusavio pagalbą, ir kiekvienas turi jausti, ką praktiškai duoda jam vienijimasis su kitais.
Juk vis tik mes gyvename šiame pasaulyje. Suprantame, kad integralioje bendruomenėje mums bus lengviau, mes tapsime sveikesni, mažiau sirgsime, lengviau išspręsime įvairias problemas, pakelsime likimo smūgius. Vis dėlto ar galima papildyti tokį psichologinį nusiteikimą materialiojo gyvenimo sutvarkymu?
Ir čia mes ateiname prie kito etapo: ar galime kurti tokias bendruomenes, kurių nariai iš tikrųjų padėtų vieni kitiems? Tam yra įvairių galimybių, kurios priklauso nuo konkrečių sąlygų.
Kiekvienas iš mūsų kur nors dirba, yra kažkokios srities specialistas – padėkime vieni kitiems teikdami pagalbą pagal savo specialybę.
Klausimas. Gali būti, kad žmonės taps priklausomi vieni nuo kitų materialiame lygmenyje, ir tuomet tai sulaikys juos integralioje bendruomenėje?
Atsakymas. Ne. Juos turi sulaikyti pojūtis, kad visiškai nauja bendruomenė kuriama remiantis tuo, kas yra aukščiau mūsų egoizmo: ne konkurencija, o vienijimusi.
Klausimas. Kur yra riba tarp integralios tarpusavio pagalbos ir protekcionizmo, kuris buvo Tarybų Sąjungoje? Jeigu turi ryšių, tai esi žmogus: turi savo stomatologą, savo žmonių parduotuvėje – atsiranda slapta tarpusavio pagalbos bendruomenė.
Atsakymas. Integralioje bendruomenėje mes neužsidarome savyje. Mes norime, kad visi būtų tokie. Kuo daugiau mūsų bus, tuo daugiau dėmesio galėsime skirti vieni kitiems, labiau vieni kitiems padėsime.
Mes – tai organizacija, nesiekianti naudos sau: visiškai savanoriška, suprantanti, kaip šiandien auklėti vaikus, išsaugoti šeimą, būti geros nuotaikos, nepulti į alkoholizmą ir narkotikus, išlaikyti tinkamą dvasią. Jeigu jau gyveni, tai gyvenk komfortiškiau, geroje aplinkoje. Tai galima padaryti be jokių materialinių investicijų, netgi naudojantis tuo, kas yra dabar. Mes galime pasiekti tokių būsenų, kai pamatysime ir materialiąją savo vienijimosi naudą.
Jeigu susivienijame ir veikiame kaip vienas organizmas (bendras pirkimas, bendras vartojimas, bendri apsipirkimo rezervai), tai galime neblogai sutaupyti. Kai kuriems gyventojų sluoksniams tai ypač svarbu. Galima sukurti nereikalingų daiktų sandėlį tarpusavio pagalbai teikti. Tai labai naudinga. Galima organizuoti savo vaikams nemokamus būrelius. Neinvestuojant ypatingų lėšų, galima padaryti tokius dalykus, kurie kitaip kainuotų didžiulius pinigus. Viskas mūsų rankose.

Iš 2013 m. rugsėjo 15 d. TV programos „Kiaurai laiko“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikėti vienas kitu, o ne pinigine

Sujungti vienu tinklu

Klausimas: Aš netikiu, kad įmanoma susivienyti, nes kiekvienas rūpinasi tik savimi. Pavyzdžiui, man šiuo metu sugedus mašina, su kuria užsidirbu duoną, todėl likau be uždarbio. Jei jūs taip kviečiate vienytis, tai kodėl jums visiems nesusimetus ir nesurinkus pinigų mano mašinos remontui? Kodėl taip nevyksta?
Atsakymas: Akivaizdu, kad dabar mūsų pasaulyje neįmanoma įgyvendinti susijungimo kažkokiam atskiram veiksmui. Jei jaučiuosi sužlugdytas, tai negaliu atskleisti ištaisytų elementų šioje būsenoje. Žinoma, taip ir vyksta, o ko tu dar norėtum? Nesurasi šiame pasaulyje jokių jungimosi dėl artimo gerovės užuomazgų.
Juk tai nebūtų susijungimas, naudingas mano egoizmui, kai aš su kažkuo jungiuosi dėl to, kad galėčiau juo pasinaudoti. Mes kalbame apie visiškai kitokį susijungimą – tokį, kuris neegzistuoja mūsų pasaulyje, todėl tavo pretenzijos yra neteisingos. Iš tikrųjų, mūsų pasaulis priešingas susijungimui ir viskas jame egzistuoja pagal pirkimo ir pardavimo įstatymus, kapitalistiniu principu. Šiuolaikinė demokratija reiškia, kad kiekvienam leista rūpintis savo gerove.
Socialistinėje Rusijoje demokratija buvo ribota – egzistavo ribos, kuriose žmogui buvo leista galvoti apie save, o paskui jam buvo privaloma buvo galvoti apie visuomenę. Amerikietiškoji kapitalistinė demokratija suteikia žmogui laisvę daryti tai, ką jis nori, užsidirbti, kaip jam norisi. Jei tiesiogiai nekenki visuomenei, tai viskas puiku, – tai vadinama demokratija.
Todėl pirmasis žingsnis taisant pasaulį yra žmonių švietimas. Švietimas – visų pirma, be šito negalėsime ištaisyti sistemos. Auklėjimas turi žmones ištaisyti taip, kad jie patys panorėtų pakeisti tvarką tarp jų, kad būtų pasiekta pusiausvyra visuomenėje, daugiau mažiau vienodas pragyvenimo lygis, palaipsniui gerinant jį vis labiau. Pokyčiai turi atitikti norą, daugumos vystymąsi ir būti priimtini daugumai – tuomet tai vadinsis tikrąją demokratija.
Be tokių visuomeninių pokyčių neįmanoma pakeisti žmonių ir visuomenės. Juk šiandieninėje pagadintoje visuomenėje, jei tu likai be mašinos, kuri tau reikalinga uždarbiui, tai mirsi iš bado. Toks pasaulis, kuriame gyveni. Jei nori jį pakeisti – prašau, užsiimk integraliuoju auklėjimu. Aš tau siūlau ištaisymo procesą. Bet tu negali priekaištauti dėl šio pasaulio ydų man ir reikalauti, kad aš jas ištaisyčiau.
Be to, tu net ir nenori jų taisyti – tu nori toliau gyventi su šiomis blogybėmis, bet pasipelnyti iš šios suvienytos visuomenės, kurią aš tau siūlau, ir nusitempti į savo žlungančios visuomenės pasaulį. Žinoma, taip nebus. Tai yra tas atvejis, kai blogoji jėga, „klipa“, trokšta prisiplakti prie šventumo ir jį eksploatuoti.

Iš pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalioji ekonomika

Ekonomistai turi atsisakyti įprastų teorijų

Klausimas: Jūs nuolatos kalbate apie platinimo svarbą. Ką daryti, jeigu nesu įsitikinęs, kad mūsų kelias teisingas ir neša žmonėms gėrį? Aš, pavyzdžiui, nenoriu, kad žmonėms tektų patirti tai, ką aš patyriau eidamas šiuo keliu. Kaip tokiu atveju platinti atvira širdimi?
Atsakymas: žmonės, kuriems mes platiname, neturės praeiti to paties kelio, nes jie neturi dvigubos prigimties: altruizmo užuomazgos (taško širdyje) greta egoizmo.
Todėl jie neišgyvens tokių peripetijų, problemų, ieškojimų, kokius išgyvenome mes. Jie turi paprastą nepatenkintą egoizmą, ir mes turime jiems paaiškinti, kaip jį patenkinti. Štai ir viskas. Mes paprasčiausiai atnešame vaistus, o jie turi juos vartoti. Vaistai vadinami „susivienijimu“. Taigi imkime vienytis ir spręsti mūsų bendras užduotis, tada viskas bus paprasta ir gerai.
„O dėl ko taps paprasta ir gerai? Mes jau gyvenome vadinamajame komunizme Tarybų Sąjungoje.“ Tada tu jiems aiškini, kad tai kitoks vienijimosi būdas – savanoriškas, kai mes viduje, vienydamiesi pagal ypatingą metodiką, imame jausti vienybės jėgą, aukščiau slypinčią susivienijimo jėgą, nes toks susivienijimas – tai kitas etapas, mūsų kita pakopa, kurioje mes pavirstame viena vieninga visuma, supanašėjame su Gamta.
Mes imsime jausti Gamtą supanašėdami su ja, ir ši jėga padės mums spręsti visus klausimus. Nagi, pabandykime. Pusvalandis – ir jūs pajusite, kad teisingame mūsų tarpusavio ryšyje atsiranda įkvėpimas, gaivinanti jėga.
Tokiu atveju jų jokiu būdu nevedi į nuopuolį, jiems nereikės praeiti tų pačių kankinančių etapų, kokius praeini tu, kuriuos taip pat praeitum truputį kitaip, jeigu teisingai realizuotum savo turimas galimybes.
Tu nesi tikras tuo, kad mūsų kelias teisingas, nes tu jo nepažįsti. Sakau tai absoliučiai rimtai. Turi jį gerai išsiaiškinti ir tada padaryti išvadą: esi tikras ar ne. Dabar turi jausti nepasitikėjimą savo žiniomis, o ne netikrumą dėl paties kelio. Todėl reikia mokytis.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos rusų kalba tema „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Be pasipriešinimo

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Klausimas: Ar, pavyzdžiui, platinant internete būtina matyti žmonių grįžtamąją reakciją, ar pakanka paprasčiausiai ruošti medžiagą?
Atsakymas: Reikia matyti ne tik žmonių grįžtamąją reakciją internete, bet ir šiuos žmones priešais save, fiziškai, bei jų rimtą reakciją į jūsų žinią. Tik tada pradėsite įsijungti į jų norus.
Jūs visą laiką nesąmoningai vengiate įsijungti į likusį pasaulį, atsiskiriate. Ir galutinis rezultatas toks, kad nepersismelkiate bendra kančia, baime, žmonių norais, nepatiriate jų atsakomosios reakcijos. Jums iš esmės nesvarbu, kas jiems skauda. Šitaip nieko nebus.
Kokiuose noruose jūs tikitės atskleisti Kūrėją? Pasakyta: „Tautoje Aš esu“. Kur tautoje? Jumyse? Jūs iš viso atitrūkęs nuo tautos. Jūs nepriklausote šiam pasauliui. Tie žmonės, kurie  trokšta pasiekti Kūrėją, nepriklauso šiam pasauliui. Jie fiziškai yra šiame pasaulyje tam, kad kontaktuotų su kitais, o savo vidine sandara priklauso dvasiniam pasauliui.  Todėl mes turime eiti į tautą, maišytis su ja, jausti jos norus. Šiuos norus jūs kelsite iki Kūrėjo. Jie vadinami MAN. MAN – tai tautos norų iškėlimas iki Kūrėjo per jus.
Tada iš Kūrėjo per save jūs perleisite pripildymą kitiems, ir tauta gaus tai, ko ji nori: sveikatą, sėkmę, ir viską, kas jai reikalinga. O jūs gausite dvasinę Šviesą. Juk Šviesa, pereidama per jus, realizuosis tiek jūsų, tiek tautos noruose.
Negaudami iš tautos pačių primityviausių, egoistinių siekių, neturite ko kelti. Jeigu jūs norite kelti kažką savo, tai esate dar didesnis egoistas nei tauta. Nieko negausite!
Klausimas: Koks skirtumas tarp MAN dėl draugų ir MAN dėl pasaulio tautų?
Atsakymas: Skirtumas – labai didelis. MAN dėl draugų – tai kli/indo suformavimas, o MAN dėl pasaulio tautų – jo realizavimas, veikimas.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos tema „Klausimai ir atsakymai“

Baal Sulamas „Taika pasaulyje“ rašo: Mumyse esančios didžiulės betvarkės šaknis yra ne kas kita, kaip išskirtinumo savybė, kurią stipresnę ar silpnesnę turi kiekvienas. Šią savybę gauname tiesiai iš Kūrėjo, kuris yra visų kūrinių šaknis.
Turint tai omenyje, kai išskirtinumo savybė nusėdo į mūsų ankštą egoizmą, ji pradėjo veikti griaunamai, o galiausiai virto visų pasaulyje vykstančių ir vyksiančių griūčių šaltiniu.
Kol kiekvienas iki galo nesuvoks savo išskirtinumo, kurį lemia jo asmeninė prigimtis, nepajudėsime iš vietos. Kiekvienas turi visiškai aiškiai pamatyti tikrąjį savo egoizmo vaizdą. Dabartinėje materialioje pakopoje, šiame pasaulyje, kokį jį beįsivaizduočiau, visų pirma privalau suvokti pagrindą – kaip smarkiai aš trokštu viskuo pasinaudoti.
Galiausiai suprasiu, kad esu sau svarbiausias, todėl galiu atsisakyti visko, padaryti bet ką su bet kuo dėl kruopelytės savo malonumo. Jeigu gilinsiuosi į savo svarstymus, pamatysiu, kad man nerūpi niekas, išskyrus mane patį, ir viso pasaulio kančios nenusvers mano noro gauti lašelį malonumo, tegul sau kenčia ar dega nors ir amžinybę!
Kol žmogus šito savyje neaptiko – jis savęs nepažįsta. Tai ir yra asmeninio išskirtinumo savybės suvokimas – blogio suvokimas.
Ego atskleisti labai sunku. Net jeigu savo blogį suprantu – vis tiek negaliu su tuo sutikti. Blogio pradas neleidžia man akivaizdžiai pamatyti ir pajausti savo esmę, savo išskirtinį egoizmą, dėl kurio mano Aš uždengia visą pasaulio vaizdą, nepalikdamas vietos niekam kitam. Visi kiti man tiesiog neegzistuoja, aš nepajėgiu jų paisyti. Jie yra už mano suvokimo ribų. Šito suvokimas yra būtinas žingsnis, siekiant išsitaisyti.
Klausimas: Kodėl egoizmas slepia nuo mūsų teisybę?
Atsakymas: Tai natūrali apsauginė reakcija. Jis nenori, kad kentėčiau. Juk jeigu pamatysiu visą savo blogį, tai tuojau pat užsimanysiu jo atsikratyti. Todėl ego tiesą slepia: šiek tiek atskleidžia ir vėl užmeta uždangą. Tai reikalinga, kad gilinčiausi vis labiau iki pat maksimalaus suvokimo. Tada būsiu pasiruošęs Šviesos pagalbai.
O iki tol aš dar nesu subrendęs, neištversiu noro išsitaisyti, spruksiu lemiamu momentu. Jeigu egoizmas nešvelnins nemalonių pojūčių, kylančių man susiduriant su savo egoistine esme, aš nepajėgsiu tęsti.
Štai todėl suvokimas užplūsta bangomis: tik ką stebėjausi, koks galiu būti blogas, bet uždanga krenta – ir aš vėl pagaunu save galvojant: „O kad jis numirtų. Kam jis man reikalingas? Tik trukdo…“ Tada vėl mane sukrečia mano niekingumas, o po akimirkos iš naujo apie jį pamirštu.
Apskritai, kiekviena savybė veikia poroje su savo priešingybe. Kitaip negalėčiau suvokti viso gylio.
Bet kuriuo atveju aš nepažįstu savo blogio, jeigu nesiekiu gėrio. Tokia yra universali visoms būsenoms taisyklė. Aš siekiu gėrio, davimo savybės, draugų, didingo tikslo – tik į priekį, nesidairau į šonus. Tada vietoje gėrio pakeliui randu vienatvę, betvarkę, griūtis.
Pasakyta: „Daryk viską, ką tik pajėgi“. Tai reiškia: „būk geras“, siek tikslo, būk atkaklus, nesustok. Pakeliui tu įgausi proto-išminties, bet svarbiausiai eik pirmyn, veik.
Klausimas: Ar galima iš anksto pasiruošti blogio suvokimui, kad nedelsdamas pereitum į ištaisymą?
Atsakymas: Ne, mes savęs blogiui neruošiame.
Vienas žmogus, dirbęs cirke, pasakojo, kad akrobatai laikosi tokios taisyklės: prieš pradėdamas patikrink, kur (jeigu ką) nukrisi. Tada iš anksto žinai, kad krisi į konkrečią vietą tam tikra poza.
Taigi, ir dvasiniame pasaulyje yra analogiškas pasiruošimas. Bet mes dirbame ne tam, kad nukristume. Mes visada judame pirmyn. Be abejo, turime pasiruošti užnugarį, bet mūsų lūkesčiai nukreipti į tikslą, mes nesiruošiame atsitraukti, atšokti ar grįžti.

Iš 2013 m. liepos 28 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas finišuoja

Ne tikėtis, o veikti!